Naujausios
Geri giminės genai
Sigitas Burneckis svarsto, jog polinkį į menus paveldėjo iš savo senelio, mamos tėvo.
„Jis nebuvo dailininkas, jis buvo stalius, bet stalius plačiąja prasme, turėjo geras rankas ir meistro talentą – galėjo ir baldus padaryti, ir namą pastatyti. Ir aš namą sode pats pasistačiau, statybininkai stebėjosi, negalėjo patikėti, kad viską savo rankomis padariau,“ – pasididžiuoja paveldėtais genais ir giminės šaknimis dailininkas.
Kilęs jis iš Radviliškio rajono. Gimtajame Stalmokų kaime praėjo vaikystė ir paauglystė, aštuonias klases baigė Šiaulėnų mokykloje. Po to persikėlė mokytis į Šiaulius, 1971 metais baigė Šiaulių 7-ą vidurinę mokyklą. Daugiau nei pusę amžiaus yra su miestu suaugęs. Niekada iš Šiaulių nebeišvažiavo. Buvo tik pakėlęs sparnus studijuoti dailės Vilniuje.
„Aš esu baigęs ir Šiaulių dailės mokyklą, dviese iš Dailės mokyklos norėjome įstoti į Vilniaus dailės institutą. Bandėme, nors žinojome, jog į tapybą yra tik penkios vietos, iš jų dvi buvo skirtos tiems, kas stojo iš sąjunginių respublikų – iš Vidurinės Azijos, Kaukazo, dvi – čiurlioniukams (M.K. Čiurliono meno mokyklos auklėtiniams – red.). Tad į vieną vietą pretendavome visi likę – 30 stojančiųjų, – prisimena S. Burneckis. – Gavom ketvertus (penkių balų vertinimo sistemoje – red.) ir grįžom į Šiaulius.“
Įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą studijuoti braižybos, piešimo ir darbų specialybės.
„Su tais pačiais Dailės institute gautais ketvertais patekome į pirmąjį stojančiųjų penketuką. Esu įsitikinęs, jog braižyba, piešimas, darbai buvo pati geriausia specialybė. Aš galiu ir brėžinį perskaityti, ir piešti, ir tapyti, ir vinį įkalti moku, ir vaikus galėjau viso to mokyti. Jeigu turi sugebėjimų menui, tai auksinė specialybė. Negaliu suvokti, kodėl ją panaikino?“ – stebisi S. Burneckis, kuris dirbo ir dailės, ir technologijų mokytoju.
Diskutuojame, kad gal regionuose nėra potencialo menininkams ruošti?
„Regionuose to potencialo yra daugiau nei Vilniuje, – įsitikinęs pašnekovas. – Iš kur gi Vilnius potencialo turi? Į jį žmonės iš regionų suvažiuoja. Tikrų vilniečių Vilniuje mažesnė dalis. Tiesiog trintis, didžiulė konkurencija buvo su Vilniumi dėl dailės specialistų rengimo.“
„Esu susirgęs karikatūra“
Sigitas Burneckis palygina, jog karikatūra jam kaip liga, kuri niekaip nepraeina. Nuo 2005 metų jis yra Nacionalinės karikatūristų asociacijos „Humor sapiens“ narys.
Bet jo kūrybos spektras labai įvairus, pasineria ir į tapybą, grafiką, akvarelę. Prisimena, jog dar Dailės mokykloje, kai atidarydavo dažų tūbelę, vien nuo jų kvapo jausdavosi pakylėtas. Tapo ir lieja akvarele peizažus. „Gamta ir ramina, ir atrandu joje naujų spalvų, idėjų, minčių. Viskas, ką žmogus daro ar kuria, yra gamtos gabaliukas“, – filosofiškai teigia dailininkas.
Kuria jis ir ekslibrisus linoraižinio ir šilkografijos technikomis. Šiemet surengė jubiliejinę autorinę ekslibrisų parodą Šiaulių apskrities viešojoje Povilo Višinskio bibliotekoje. Bibliotekos ekslibrisų centrui padovanojo 150 ekslibrisų, sukurtų įvairia tematika.
O pirmąją savo parodą surengė lygiai prieš pusę amžiaus – 1972 metais, būdamas studentas. Tai buvo tapybos paroda, ją eksponavo tuometiniame „Tiesos“ kino teatre.
Kada susidomėjo karikatūros žanru?
„Studijų metais, – atsako S. Burneckis. – Kurse buvome trys karikatūristai – Kęstutis Kazimieras Šiaulytis, Alfonsas Aleliūnas ir aš. Šiaulytis pirmasis pradėjo karikatūras piešti. Kiekvienam karikatūristui pirma užduotis – turi susikurti personažą, kad tavo, kaip autoriaus, identitetas atsirastų. Vienas išryškina savo personažo kokią ilgą nosį, kitas plikę, dar kitas – kokias įstrižas akis“.
„Personažo sukūrimas ir savęs kaip karikatūristo per tą personažą identifikavimas – procesas ne trumpas. Pirmieji mano personažai pačiam dabar atrodo kaip prisvilęs blynas“, – juokiasi karikatūristas.
Studentų karikatūristų trijulė – K. K. Šiaulytis, A. Aleliūnas ir S. Burneckis – 1974 metais organizavo pirmąją Šiaulių karikatūristų parodą. Menotyrinkų teigimu, ši paroda davė pradžią šiaulietiškai karikatūros raidai. Šiauliečių karikatūristų parodos tapo kasmetinės, jungėsi nauji autoriai, iš viso 8 parodos buvo surengtos, visose dalyvavo ir S. Burneckis.
Vėliau šiauliečiams karikatūristams kilo mintis surengti ir tarptautinę karikatūrų parodą, pavadino ją „VELOCARTOON“. Paroda buvo atidaryta Šiaulių parodų vitrinose, Vilniaus gatvėje, 1988 metų gegužės mėnesį. Parodai buvo atsiųsta 500 kūrinių iš vienuolikos valstybių. Sėkmė paskatino padaryti ją tradicine. Iš viso buvo surengtos keturios parodos, paskutinė įvyko 1994 metais.
„Šių parodų iniciatorius ir organizatorius buvo šviesaus atminimo karikatūristas Rimantas Baldišius, – prisimena S. Burneckis. – Trijose „Velocartoon“ parodose dalyvavau, vienoje buvau apdovanotas trečios vietos prizu. Tada buvo didelis karikatūristų pakilimas, galima sakyti karikatūros aukso amžius. Šiauliuose dirbo daug žymių karikatūristų – Leonidas Vorobjovas, Rinaldas Damskis, Rimantas Baldišius, Amalijus Narbutas, Vladimiras Skvorcovas.“
„Dabar Šiauliuose iš karikatūristų esu likęs bene vienintelis – kaip koks mamutas“, – sako jis.
S. Burneckis sukūrė apie 3 000 karikatūrų, surengė 11 autorinių karikatūrų parodų. Dalyvavo iš viso 311 karikatūrų parodų. Tarp jų 265 tarptautinėse parodose, jų geografija įspūdinga – Rytų ir Vakarų Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Azijos šalys, Australija. S. Burneckio karikatūras matė 34 valstybių žiūrovai. Už jas yra pelnęs daug apdovanojimų, jo karikatūros publikuotos tarptautinių parodų kataloguose.
116 parodų eksponavo savo tapybos, akvarelės, grafikos darbus, ekslibrisus, miniatiūras. Rengė autorines parodas, nuolat dalyvavo tradicinėje kasmetinėje Šiaulių miesto dailininkų parodoje, respublikinėse bei tarptautinėse parodose.
Susidūrė ir su KGB
Vienas apdovanojimas – iš Kubos tarptautinės karikatūrų parodos – S. Burneckio taip ir nepasiekė, kartu su parodos katalogu nusėdo KGB seife.
„Išsikvietė mane į saugumą dėl karikatūrų. Ten pamačiau nuo studijų laikų pažįstamą veikėją, studijavusį defektologiją. Jis man sako, tikriausia, supranti dėl ko iškvietėme? Dar bandžiau juokauti, sakau, matyt todėl, kad pažįstami esame nuo studijų, kartu mokėmės. Bet, sakau, nieko antitarybinio nesu nupiešęs“, – pasakoja patikinęs.
„Pasirodo, klydau, – sako jis. – Saugumiečiams užkliuvo mano karikatūra, kuri Kuboje tarptautinėje karikatūrų parodoje-konkurse laimėjo pirmąją vietą. Nupiešiau moterį, kuri plaukus buvo susisukusi ne ant bigudi, o ant tuščių butelių. Įžiūrėjo, kad tai antitarybinė karikatūra. Esą ji rodo, kad tarybiniai žmonės smarkiai geria, negali tarybinė moteris taip būti vaizduojama!“
„Gyniausi, kad kiekvienas visko gali prisigalvoti. Sakau, juk ne pilnus, o tuščius butelius nupiešiau, pilnus būčiau piešęs, jeigu norėčiau išgerinėjančią moteriškę pavaizduoti, o čia tik besigražinanti, – juokiasi prisiminęs. – Bet parodos katalogo, kuriame buvo išspausdinta mano karikatūra, taip ir negavau. Saugumiečiai sau pasilaikė. Kadangi buvau gavęs katalogų, su iškirptomis iš jų mano karikatūromis, tai to saugumiečio klausiau, kiek tų mano karikatūrų savo seife jau saugo, atsakė: „Neskaičiavau, bet daug“. Kai prisimenu, tai grynas jumoras.“
Kad sovietinis saugumas nuolat jį sekė, sprendžia ir iš to, kaip intensyviai buvo tikrinamas prieš skrydį į Londoną. Dar sovietmečiu buvo gavęs pakvietimą dalyvauti ten rengiamoje karikatūrų parodoje. Atsiuntė kvietimą Šiaulius lankęs žymus britų karikatūristas Nikas Garlandas.
„Šiaulių krašte“ – šimtai karikatūrų
Svarbiu kūrybos etapu laiko bendradarbiavimą su „Šiaulių krašto“ dienraščiu. „Šiaulių kraštas“ 1991–1993 metais spausdino šimtus S. Burneckio politinių ir kitokių karikatūrų. Tarp jų Michailo Gorbačiovo, Sovietų Sąjungos prezidento, norėjusio sugrąžinti Lietuvą į SSRS glėbį, šaržą.
„Jis ant kaktos turėjo prigimtinę dėmę, šarže vietoj jos nupiešiau kūjį ir pjautuvą“, – pasidalija šaržo idėja S. Burneckis.
1991 metų „Šiaulių krašto“ komplekto puslapius versdamas, jis randa ne tik šį M. Gorbačiovo šaržą, bet ir kitas savo karikatūras, kai kurios aktualumo ir šiandien nėra praradusios.
„Su politinėmis karikatūromis esu dalyvavęs parodose ir JAV, ir Kanadoje, ir Japonijoje. Karikatūros turi atspindėti politines aktualijas. Kai tik atsiskyrėme nuo Sovietų Sąjungos, nupiešiau mūrinę sieną, kaip kinų sieną, lietuvis stovi ir mojuoja raudonu skuduru buliui su užrašu „SSSR“, – pasakoja dailininkas.
Dabar tik politinių karikatūrų mažiau piešia. Jo žodžiais, politinės aktualijos yra trumpalaikės. Kitų įdomesnių atsiranda.
Kaip gimsta karikatūros, teminės parodos?
„Per susikurtus personažus ir aplinką stebint, – pabrėžia karikatūristas. – Temos iš gyvenimo ateina. Ir apie moteris, ir apie vaikus temines parodas rengiau. Dirbau Sanatorinėje mokykloje, kurioje vaikai ir gyvena, jų elgesys pakišo ne vieną mintį karikatūroms. Pavyzdžiui, kam vakare plauti kojas ir kojines atskirai? Muilina kojas, nenusimovęs kojinių, ir nušauna vienu šūviu du zuikius.“
Pripiešė karikatūrų iš vaikų gyvenimo net penkioms karikatūrų parodoms, kurias ir mokykloje eksponavo.
„Karikatūras žymėjau numeriais, juos surašiau atskiroje lentelėje ir vaikų prašiau, jeigu atpažįsta save, tegu prie atitinkamos karikatūros numerio prideda pliusiuką. Prie kai kurių karikatūrų ne po vieną pliusiuką buvo padėta. Vaikams patiko, viena mokinė net atvirai padėjo prie karikatūros pliusuką ir pareiškė, kad daugiau niekas nebandytų dėti: „Čia aš ir čia apie mane.“
„Netelpu į rėmus“
Gyvenime ir kūryboje S. Burneckis laiko save maištininku.
„Nuo vaikystės netilpau į nustatytus rėmus. Pamenu, mokytojas man parašė vienetą už tai, kad daviau nusirašyti išspręstas užduotis. Maištavau, jog tai didžiausia neteisybė – viską juk teisingai išsprendžiau. Buvau įsitikinęs, jog galėjo kitaip nubausti, bet ne pažymį sumažinti.“
Kai pradėjo dalyvauti respublikinėse karikatūrų parodose, tiesiogine prasme netilpo į rėmus.
„Buvo nustatyta, jog piešinio porėmio formatas turi būti 20x20 cm. Kodėl turėčiau to laikytis? Man reikėjo tą rėmelį sudraskyti, sulaužyti, praplėsti. Juk ir gyvenime visko būna, nėra taip, kad viskas tilptų į vienus rėmus. Karikatūristas Jonas Varnas, tuometinis Lietuvos karikatūristų asociacijos vadovas, man vis sakydavo: „Kodėl visą laiką ardai tvarką?“
„Man rėmų laužymas siejasi su šiuolaikiniu gyvenimu. Nusistovėjusios senos normos jaunimo laužomos. Kiekviena karta maištauja ir nauja karta negyvens, kaip mes gyvename“, – teigia dailininkas.
Įsitikinęs, jog tai turėtų atspindėti ir menas.
„Esu girdėjęs, kaip dabar tapybos kursuose aiškinama, kaip tapyti. Ir kai palyginu su tuo, ką mūsų dailės profesoriai mums aiškino, tai skiriasi kaip diena ir naktis. Nebėra aiškinimo, kad paveikslo kompozicija būtinai turi būti centre, kad negali eiti į pakraštį ar kilti į viršų. Esu matęs paveiksle net atvirkštinę perpspektyvą, kai ne mažėja, o didėja tai, kas į tolumą nueina.“
„Karikatūra šiuo požiūriu yra dėkingas žanras, – teigia jis. – Čia nebūtina laikytis jokių klasikinių proporcijų, čia viskas parodijuojama. Šarže, pavyzdžiui, galva gali būti didžiausia, o kūnas, kojytės visai mažytės.“
Jo žodžiais, kai dabar yra tiek įvairiausių raiškos formų ir „izmų“, menininkas gali rinktis geriausią būdą minčiai išreikšti.
Pats maištauja ir kurdamas ekslibrisus. Juos kuria kaip kvietimus į parodas ar renginius, skirtus ypatingiems įvykiams. Iš karikatūrų humoristinį atspalvį perkelia ir į kai kuriuos ekslibrisus.
„Jei ekslibrisas yra tik pasakojimas apie žmogų, svarbią datą, tada man neįdomu, – pabrėžia S. Burneckis. – Į ekslibriso aplinką įpinu pavardę, įvykį, datą, charakteringą objektą iš žmogaus profesinės veiklos. Ir ekslibriso kontūrai gali sužaisti, padaryti mažą grafikos darbelį įdomesnį, laužyti nusistovėjusią tvarką, todėl naudoju kontūrų nutraukimą, praplėtimą. Pavyzdžiui, apskritimas, jei kažkur išlenda kokia užrašo ar piešinio dalis, tai vis įdomiau. Ir čia esu maištininkas, ir čia man formato yra per mažai. Noriu, kad kažkas kažkur išlįstų, ką nors praplėštų.“
„Be to, manau, jog ekslibrisas, kaip grafikos šaka, seniai išėjo iš knygų, tai lyg mažoji grafika, miniatiūros“, – teigia dailininkas.
„Visą laiką turi kažko siekti“
„Kažkada girdėjau tokį pasakojimą. Dailininkas nutapė paveikslą ir pats grožisi: „Koks genialus! Kažin ar ką geriau padarysiu“. O kitas ir sako: „Tada tu jau žuvęs, nebe dailininkas“. Aš manau, kad dailininkas, kaip bet kokios kitos profesijos atstovas, turi surasti kabliukų, įžiūrėti, ką kitą kartą gali geriau padaryti“, – įsitikinęs S. Burneckis.
Pats nemano, kad viršūnę jau yra pasiekęs: „Žmogus negali sustoti. Stovintis vanduo, sakoma, genda, pasidaro pelkė. O pelkėje atsiranda visokių negerų dalykų. Turi judėti, turi visą laiką kažko siekti.“
„Negali būti taip, kad parodoje visi darbai yra geri, – pabrėžia dailininkas. – Prisimenu šviesaus atminimo menotyrininko Vytenio Rimkaus žodžius: „Nueini į parodą, autorius pateikė 50 darbų, o tave patraukė tik vienas ar du darbai, – paroda yra gera.“ Manau, net, jeigu neradai nė vieno, kuris patrauktų, tai dar nieko nereiškia. Kiek žmonių, tiek nuomonių – kiekvienas į kūrinius reaguoja kitaip.“
Pačiam įsiminė išskirtinė vieno žiūrovo reakcija, kurią matė savo karikatūrų apie moteris parodoje „Mes – išdykėlės“. Vyriškis niekaip negalėjo atsitraukti nuo vienos karikatūros. Stovėjo, juokėsi, o prieš išeidamas iš parodos dar sykį prie jos grįžo.
„Vadinasi, ta mano paroda pavyko“, – reziumuoja autorius.
Nuo ko priklauso karikatūros sėkmė?
„Gali prigalvoti pseudo karikatūrų, kaip, pavyzdžiui, yra dekoratyvių paveikslų, abstrakcijų. Bet norėdamas sukurti gerą karikatūrą turi stebėti gyvenimą, – sako karikatūristas. – Aš manau, kad piešinys ir be žodžių turi parodyti, kas yra juokinga. Amerikiečiai humoro laidose paleidžia juoko fonogramą, kad žinotum, kada juoktis. Bet aš manau, jog pats turi suprasti, kas yra juokinga. Jeigu karikatūroje reikia prierašo, vadinasi, dar kažko trūksta.“
„Mes, lietuviai, turime jumoro jausmą, – teigia jis. – Mūsų jumoras gan subtilus. Mes vengiame šiurkštaus, vulgaraus humoro. Sakoma, yra prancūziškas humoras, angliškas humoras, amerikoniškas humoras, bet ten yra dalykų, kurie Lietuvoje jokio juoko nesukeltų.“
„Manau, kad subtilumas karikatūrai priduoda svorio, – dalijasi nuomone karikatūristas. – Svarbios ir asociacijos. Pavyzdžiui, raktas ir mintį gali atrakinti, ir moterį, ir pasaulį atrakinti. Nepiešime rakto, tinkančio tik spynai.“
Tik kai kurios temos pas mus vis dar sunkiai priimamos. Pasidalija, jog buvo sugalvojęs karikatūrų parodą „Anapilin“ – karstų tema.
„Tema šokiruojanti, bet gi ne tabu, – svarsto karikatūristas. – Juk tai nepasijuokimas, o tik žmogaus silpnybių ar jumoristinių momentų atskleidimas. Prisimenu, kaip mano mama vis sakydavo: „Mane Dievas pamiršo, visi pažįstami išmirė, o mane paliko.“ O kai tik pasidarydavo blogiau, visai kitaip prabildavo: „O kaip norėčiau dar nors pora metų pagyventi.“ Buvau sugalvojęs piešti, ką velionis karste gulėdamas mąsto. Bet mane nuo tos parodos atkalbėjo.“
Mūsų laikmetis kokią spalvą atitiktų?
„Manau, kad mūsų laikmetis labai įvairus, ryškus. Jei palygintume su popieriaus lapu ar drobe, tai potėpis po potėpio liejasi ryškiausios spalvos, įvairiomis kryptis ir visokiomis formomis. Gali atsirinkti, ką nori. Bet ne chaosas. Net abstrakcijoje yra kažkokia sava tvarka, tiesa“, – mano S. Burneckis.
„Man tik juokinga, kai visi nori būti menininkais, – ironizuoja jis. – Sako: „Meniškai suarė vagas“, „Meniškas požiūris“. Jeigu nori išreikšti menišką požiūrį, tai parodyk tapybos darbą, akvarelę ar grafikos kūrinį.“
Pabrėžia, jog ir menininku ne iš karto tampama.
„Baigęs meno mokyklą ar dailės fakultetą dar nesi menininkas. Į pirmą kursą įstoję visi jaučiamės menininkai, antrame pradedame suprasti, kad kai ko nežinome, trečiame, ketvirtame suprantame, ką reikia papildyti. Manau, tik kai žiūrovas, auditorija pradeda atpažinti tave kaip autorių, tada pradedi tapti menininku“, – teigia S. Burneckis.
„Aš manau, kad vis dar skinuosi kelią į meną ir nežinau, kada prasiskinsiu, bet tai darysiu, kiek gyvensiu, – sako jis. – Jeigu po kiek laiko bus rodomi, pateikiami ar prisimenami mano darbai, vadinasi, kažkokią žymę palikau.“
Savo gyvenimiška ir kūrybine patirtimi remdamasis S. Burneckis akcentuoja tris svarbiausius dalykus.
„Pirmiausia žmogus turi būti optimistas. Turi turėti entuziazmo, polėkio. Jeigu turi – kalnus nuversi. Antra, labai svarbu ir ką gyvenime pasirenki, kokią profesiją. O trečia – darbštumas. Bet ne visai sutinku, kai sakoma, jog sėkmei reikia 99 procentų darbštumo ir tik 1 procento talento. Talento reikia daugiau, jeigu jo neturi, nieko nebus. Tik savo talentą turi plėtoti, tada pamatysi darbo vaisius, kurie džiugins.“
