Liudas Mažylis: Vasario 16-osios aktas – tikra laisvės ir orumo išraiška

Redakcijos archyvo nuotr.
2017 metais profesorius Liudas Mažylis Šiaulių Simono Daukanto gimnazijoje pasakojo, kaip Lietuva atkeliavo iki Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto, ir kaip dokumentas buvo surastas.
Europarlamentaro profesoriaus Liudo Mažylio, 2017 metais Berlyne radusio Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą, paieškų aistra neapleidžia. Tyrimai archyvuose atvedė ne tik prie vertingų dokumentų, bet ir išskirtinių asmenybių, viena iš jų – vokiečių publicistas, politikas ir finansų ministras Matthias Erzbergeris, ženkliai prisidėjęs, kad Nepriklausomybės aktas būtų paviešintas, o demokratinė Lietuva atsirastų Europos žemėlapyje. Su L. Mažyliu kalbėjomės Europos Parlamente, kur vieną iš salių planuojama pavadinti M. Erzbergerio vardu. Profesorius tikisi, kad su žinia apie M. Erzbergerį plis ir žinia apie Lietuvą.

Versija – buvo du aktai

– 2017 metais sukėlėte džiaugsmo bangą – Vokietijos užsienio reikalų ministerijos diplomatiniame archyve radote Vasario 16-osios aktą. Kaip vertinate šį atradimą praėjus keleriems metams? Akcentuojate, kad nebuvo atskiro, tik vidaus naudojimui skirto, dokumento – kokias istorines diskusijas iki šiol kelia atradimas?

– Mano nuomone, iš tikrųjų buvo du Vasario 16-osios akto originalai, pasirašyti vienas po kito tuo pačiu metu, vasario 16-ąją.

Susitaikymas, kaip atsimename, tarp Lietuvos Taryboje esančios kairiųjų mažumos ir dešiniųjų daugumos įvyko jau vasario 15 dieną – vasario 16 dieną jie susirinko tuometiniame Štralio restorane, dabartiniuose Signatarų namuose, tam, kad tyloje pabalsuotų ir priimtų pagrindinį mūsų valstybės dokumentą. Kodėl tyloje? Aš vis labiau suprantu ir pats dalyvaudamas politikoje – būtų buvusi pražūtis Vasario 16-osios aktui, jei bent vienas būtų pasakęs, padiskutuokime dar. Be abejonės, būtų prasidėjusios, kaip mes vadiname, įprastinės politinės rietenos, jos tikrai nebūtų pasibaigusios vasario 16-ąją – tikriausiai švęstume kitą datą.

Visiškoje tyloje daktaras Jonas Basanavičius perskaitė akto tekstą ir nuo šios vietos prasideda istorikų interpretacijos, kiek galėjo būti iš viso tų dokumentų. Vienur kalbama: kadangi J. Basanavičius skaitė, turėjo likti jam. Apie antrą dokumentą versija atsirado signataro Kazimiero Šaulio lūpose ir raštuose 30 metų po įvykio – kad jis vežė vieną egzempliorių okupacinės administracijos šefui į Kauną – jokie kiti šaltiniai to nepatvirtina.

Jei taip skaičiuoji, vienas, du, trys, keturi ir penki jau dokumentai atsiranda – bet Lietuvos Taryba tikrai neužsiėmė tuo, kad tik dėliotų parašus.

Neabejotinai buvo vienas mašinraštinis egzempliorius – aš darau prielaidą, bet čia jau spekuliacijos, jis irgi buvo dvikalbis, nes tokių dokumentų buvo ir daugiau Lietuvos Tarybos istorinėje raidoje.

Dokumentas, kuris atsirado Berlyne, buvo rankraštinis, dvikalbis, rašytas daktaro Jurgio Šaulio ranka. Lyginant parašus, man visiškai aišku (gyvenime nemažai matęs parašų ir kolekcionuoju juos), kad teigčiau: ant vieno ir ant kito dokumento pasirašyta nepadedant plunksnos. Aš manau, kad ir vienas, ir kitas dokumentas buvo skirtas viešinimui, tikrai ne vidaus vartojimui. Viešinti buvo galima tiktai per Berlyną. Vieną dokumentą nunešė daktaras Jurgis Šaulys Eckartui von Boninui, Vilniuje rezidavusiam užsienio reikalų žinybos pareigūnui.

O kitą, aš neabejoju, nors nėra visiškai aišku, kaip jie tai padarė, bet nugabeno Matthias Erzbergeriui, Reichstago deputatui, kuris buvo labai palankus Lietuvai, į Berlyną, ir dokumentas buvo paviešintas.

Rekonstruojant vasario 16-osios popietės eigą, dokumento, kuris atsiras 2017 metais Berlyne, tekstą E. von Boninas 20 valandą 40 minučių iš Vilniaus telegrafu (telegrafas niekaip nesumeluos) nusiuntė į Berlyną. Buvo šeštadienio vakaras, naktį į sekmadienį niekas nemiegojo, jie visi dirbo, nes Vasario 16-osios tekstą nusiuntė keturioms suinteresuotoms žinyboms, vyko svarstymai, ką su tais akiplėšomis lietuviais daryti, nes dokumentas yra drąsus, įžūlus, labai konceptualus – tikra laisvės ir orumo išraiška, kuria mes jau daugiau kaip šimtą metų didžiuojamės. Jokių kitų dokumentų nereikia, jo pagrindu mes galime būti pripažinti kaip nepriklausoma valstybė. Tarp Vokietijos institucijų tai kėlė sumaištį ir pripažinimas atėjo tik kovo mėnesio 23 dieną. Tada atrodė labai ilgas laikas, dabar, epochos mastu žiūrint, akimirksnis.

Kalba apie tą „vidaus vartojimui“ kilo iš to, kad 1928 metais tas dokumentas jau tikrai vėl buvo Lietuvoje. Ar tai tikrai tas pats, kurį nuvežė vasario 16-osios vakarą? Kaip minėjau, kitas turėjo būti nuvežtas M. Erzbergeriui. Su M. Erzbergeriu užsienio reikalų žinyba nesidalino informacija, ji jam tikrai neparodė teksto esmės. Vadinasi, popieriniu būdu jam turėjo būti atvežta, matyt, traukiniu, nes vasario 18 dienos vakarą (per tiek laiko ir atkeliautų traukinys), jau buvo vakarinėje Berlyno spaudoje paviešintas Vasario 16-osios aktas. Man šitie dalykai susiveda į labai nuoseklų vaizdą. Kaip jau sakiau, yra šiek tiek prielaidų ir spėlionių. Bet kuriuo atveju, vaizdo visuma gerokai griauna tai, ką yra įdiegę mūsų istorikai ir pagaliau tautos supratimas.

Lietuvos valstybės paskelbimas buvo ne tik lietuvių, bet ir vokiečių politinis projektas, kaip mes dabar sakome. Jie norėjo, kad nepriklausomybės deklaracijoje (to buvo pasiekę prieš keletą mėnesių 1917 metų gruodžio 11 dieną) Lietuvos Taryba pareikštų, kad savo noru prisišlieja prie Vokietijos. Vokiečiai turėjo aiškių savo interesų, lietuviai turėjo paprastą ir skaidrų interesą – nepriklausomybė be jokio susisaistymo.

Skaitant to meto sausus tarnybinius dosjė jaučiasi pusių susišnekėjimas, net pačios nepalankiausios Lietuvai jėgos, generolas Liudendorfas vis tiek mato reikalą pabrėžti, kad lietuvių aspiracijos, lietuvių siekiai yra lengvai perskaitomi ir suprantami, lietuviai ir turi to norėti. Interesai nesutampa, vyksta diplomatinė konfrontacija, bet vienokie ar kitokie konsensuso sprendimai yra priimamai.

Paieškos nuvedė prie asmenybių

– Ar tęsiate tyrimus ir galbūt ieškote to kito akto?

– Tas kitas egzemplioriaus – aš tikrai teigiu, nebuvo vidaus vartojimui, jis taip pat buvo skirtas Lietuvos nepriklausomybės viešinimui, fakto paskelbimui. Jo tikrai reikia ieškoti, bet nedėkingas darbas. Dingusių daiktų ieškojimas truputį išeina už ribų – ir istorijos, čia jau daugiau atsitiktinumai lemia. Nieko nuostabaus, kad sisteminu, kur ką perskaitau, kaip atsiranda dingę daiktai. Bet patikėkite, kiekvienu atveju jie atsiranda neprognozuojamai.

Man pasisekė, nes buvo galima atsekti, jog tas egzempliorius, vienas iš dviejų (aš teigiu, kad jų tik du buvo), nukeliavo į Berlyną ir buvo pėdsakų. Minėjau, kad vasario 16 dieną iš Vilniaus į Berlyną su vasario 16-osios tekstu nukeliavo telegrama, telegramoje yra labai svarbūs žodžiai, ieškotojui – kaip kelrodė. Ten parašyta, kad yra visi 20 autentiškų parašų. Reiškia, ieškome ne bet ko, o Vasario 16-osios originalo.

Kad jis yra jau buvo matyti, ir kad yra saugomas Vokietijoje, didžiausia tikimybė, politiniame archyve. Tie pėdsakai stebuklingu mistiniu būdu buvo sutapę. Iš esmės buvo aišku, kad tarp tų keliasdešimt kilometrų, nes archyvinė medžiaga matuojama metrais ir kilometrais, kur nors jis yra.

Man pavyko pataikyti į skaitmenizacijos bangą, bent jau tam momentui aplankų aprašai, pavadinimai buvo suskaitmenizuoti (turinys dar neskaitmenizuotas). Archyvinės paieškos – varginantis dalykas, yra du labai bendri principai – chronologinis ir geografinis. Kai rašiau paraišką, parašiau „Lietuvos Taryba, 1917–1918 metai“, archyvo darbuotojai man atsiuntė 118 puslapių sąrašų bylų, kuriose ta medžiaga galėtų būti. Nuvažiavau ir užsakau, lyg tyčia, bylą, kurioje, pasirodo, ir yra akto originalas. Aš užtrukau tris dienas. Paskui buvau suskaičiavęs: jeigu atvažiuoju kaip avantiūristas ieškotojas, jeigu nesusižaviu daugybe medžiagos, kuri yra labai įdomi iš tos epochos, ir greit, tik žvilgsniu ieškau, kur tie 20 lemtingų signatarų parašų, turbūt būčiau užtrukęs 3–4 savaites, bet jis vis tiek būtų atsiradęs – ne man, tai kitam ieškotojui.

Paskui, jau vėlesnėse kelionėse, numanomai bandant ieškoti ir to kito egzemplioriaus, jau daug ramesniu tempu buvo galima dirbti. Buvo ir kitų savotiškų netikėtumų. Pirmas archyvas, po radinio Berlyne, buvo kelionė į Koblencą Vokietijoje, tikintis, kad tenai gali ko nors būti. Ten susidūriau su išskirtine M. Erzbergerio asmenybe. Jis labai svarbus Vokietijos istorijai, jos demokratijos raidai. Jo likimas buvo tragiškas, 1921 metais du dešinieji ekstremistai jį, išėjusį pasivaikščioti po gimtuosius kalnus, tiesiog sušaudė. Tai buvo daugiau nei vieno žmogaus nušovimas, tai buvo vadinamosios Veimaro Respublikos simbolinis krachas. Veimaro Respublikos Konstitucija buvo tobuliausia, į ją sudėta pačios tobuliausios institucinės nuostatos, kurios tik buvo per visą žmonijos istoriją, ir patyrė fiasko, nes žmonėms reikėjo kitko, patiko nacių ideologija. Naciams atėjus į valdžią, visa negatyvi simbolika nukreipiama į M. Erzbergerio asmenį, nes jis pasirašė Kompjeno paliaubas.

M. Erzbergerio giminaičiai, atėjus naciams į valdžią, viešai sudegino didžiąją dalį jo popierių, tai, kas likę Koblenco archyve, yra tik maža dalis. Norėjosi pasižiūrėti, gal yra teoretiškai akto egzempliorius ar kiti tos epochos dokumentai, bet apie Lietuvą jau praktiškai nebuvo nieko.

Tęsiant apie asmenybes, dar viena – Wilhelmas von Urachas, kuris buvo 100 dienų nominuotas Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Kai nuvykau filmuotis dokumentiniame cikle „Šiandien prieš 100 metų“ į Urachų pilį prie Štutgarto, susipažinome su visais trimis Wilhelmo von Uracho anūkais. Vienas iš jų kaip tik pilį prižiūri. Prašėme nuvažiuoti į Štutgarto archyvą, kad atvertų savo šeimos archyvą.

Pojūčiai labai panašūs tiems, kurie buvo Berlyne, kai aktas prieš akis iškilo. Anūkas atsiverčia savo senelio laiškus, visiškai aiškiai matosi, kad 99-erius ar panašiai metų niekas nebuvo atrišęs tų dokumentų. Mes atsirišame, pradedame azartiškai studijuoti vadinamąjį Kurrent šriftą, šiandien beveik nėra žmonių, kurie mokėtų skaityti rankraštinį gotikinį vokišką šriftą, tik tos srities tyrinėtojai. Pradėjome išiminėti dokumentus, o ten M. Erzbergerio laiškai Wilhelmui von Urachui, vėl atradimai!

– 2021 metų pabaigoje Europos Parlamente vyko renginys „Pamirštas herojus – Matthias Erzberger. Pagerbiant jo ilgalaikį indėlį į demokratiją“, skirtas M. Erzbergerio, vokiečių publicisto, politiko ir finansų ministro, 100-osioms mirties metinėms paminėti. Prisidedate populiarint šią asmenybę, Lietuvoje dar mažai žinomą?

– Mums pavyko sukurti trumpą, labai informatyvų filmą, padarėme nedidelį simpoziumą, iš Kauno buvo atvykęs istorikas Simonas Jazavita. Dar sutapimas – radosi iniciatyva vieną iš salių pavadinti M. Erzbergerio vardu.

Mano tikslas – galbūt kaip tik šitoje salėje reikėtų įamžinti ir M. Erzbergerio nuopelną 1918 metais Vasario 16-osios aktą atgabenant ir paviešinant Berlyne, susiejant Lietuvos istoriją su Vokietijos, priverčiant pamąstyti ir išsivaduoti iš keleto stereotipų.

Pirmas: ten barzdočiai kažkokie sėdėjo – palaukite, Lietuvos Taryboje vidutinis amžiaus buvo 39 metai! Vidutinis standartinis Lietuvos Tarybos narys šiandien neturėtų teisės balotiruotis Lietuvos Prezidentu, nes per jaunas. Valstybę įkurti tinka, o ją paskui, po 100 metų, valdyti – per jaunas.

Antra, kad nepaviešino akto. Okupacinė valdžia Lietuvoje išbarstė „Lietuvos aido“ numerį, neleido jo publikuoti. Bet Berlyne, daugelyje kitų valstybių, toje pačioje Austrijoje, Belgijoje, jis buvo paviešintas. Kalbėkime pozityviai – kas padėjo – vienas žmogus, aktyvesnis už daugelį Vokietijos institucijų – M. Erzbergeris.

Koblence pirmą kartą rimčiau suvokiau tos asmenybės svarbą ir Vokietijai, ir Lietuvai. Nebijokime praeityje ieškoti to, kas mus vienija. Šiandien ypač su Vokietija mūsų santykiai yra klasiškai puikūs. Ieškokime bendrų taškų ir tikrai jų surasime.

Strateginis tikslas

– Jūsų asmeninė kolekcija taip pat susijusi su Vasario 16-osios aktu, renkate signatarų parašus. Kurių asmenybių parašų dar trūkstate?

– Mano strateginis tikslas – Vasario 16-osios signatarų parašai. Reikia ir viskas, nenumaldoma! Keletą mėnesių buvo praėję – visi sakė, suradote 20 autentiškų parašų, koks skirtumas, kad ne jūsų kolekcijoje. Bet praėjo dar keli mėnesiai ir viskas – aš būtinai turiu surasti.

Dabar turiu šešiolika tikrai, dėl septyniolikto dar gali abejoti. Iš tų septyniolikos labai didelė problema buvo gauti signataro Alfonso Petrulio autografą. Bet, kaip sako, ieškotojams vis tiek pasiseks.

Mano abi anūkės krikštytos Pivašiūnų bažnyčioje. O Pivašiūnuose kažkada klebonavo A. Petrulis. Dabartinio klebono nuolankiai paklausiau, gal jis žino, gal yra senų žmonių, parapijiečių, kas išsaugojo krikšto liudijimus ar laidotuvių, ar santuokos, šimtas metų, aišku, nelengva. Nelengva, nelengva, sako, bet va čia pasilypėsi šitais laipteliais, čia – ne bažnyčios turtas, stalčiuose pasirausi, jei ką susirasi, žiūrėk. Aš pasilypėjau, nuostabiai pasirausiau, radau nuostabų daiktą. Ūkininkų sąjungos gal 1907 metų lyg 103 rublių biudžetą, o iždininku jie buvo pasiskyrę kleboną A. Petrulį. Kirilica, parašas, absoliuti autentika.

Trūksta Jono Vailokaičio, jis buvo turtingiausias iš visų signatarų pagal veiklos pobūdį, valdė bankus, neabejotinai turėjo rašytis per dieną daug savo parašų, tikrai kur nors turėtų būti. Savotiškas paradoksas. Teko matyti mašinraščiu surašytą tekstą, kuriam kaip tik ir trūksta J. Vailokaičio parašo. Per kalkę rašyta, vienas egzempliorius nuėjo adresatui, jis, aišku, yra su parašu, o kopija, gaila, bet parašo nėra.

Kitas – daktaro Jurgio Šaulio. Mano bendradarbė Pensilvanijos universiteto archyve dideles dėžes, šūsnis J. Šaulio ranka rašytų originalių dokumentų matė, nufotografavo, J. Šaulio braižas man beveik mintinai žinomas, o rinkoje kokio nors autentiško dokumento ir nepavyksta rasti.

Trečias, kurio trūksta, Donatas Malinauskas, tragiško likimo, buvo ištremtas jau silpnos sveikatos, greit mirė Sibire. Žinau, kad jo giminaitis turi du vienodus autentiškus dokumentus, buvau pradėjęs kalbėti diplomatiškai, gal galėtų perleisti, bet taip ir neišėjo.

Stebėtina, bet Antano Smetonos parašo buvo beveik neįmanoma gauti. Sunku, bet sugebėjau – tikrai ne lengvomis sąlygomis.