Linkuvos mokytojai, Lietuvos patriotei

Linkuvos mokytojai, Lietuvos patriotei

Vla­das Ver­te­lis

Praei­tą sa­vai­tę pa­mi­nė­tas Lin­ku­vos gim­na­zi­jos šimt­me­tis. Dar ke­lios die­nos prieš šią su­kak­tį ran­ko­se jau lai­kiau ką tik iš spaus­tu­vės Vil­niaus lei­dyk­los „Žu­vėd­ra“ iš­leis­tą kny­gą „Sta­nis­la­va Lov­či­kai­tė: „Šiau­rės Lie­tu­va – mū­sų esa­ties gūž­ta“. Kny­gos su­ma­ny­to­jas ir su­da­ry­to­jas Sei­mo na­rys, hu­ma­ni­ta­ras dr. Sta­sys Tu­mė­nas ją de­di­kuo­ja sa­vo mo­kyk­lai – Lin­ku­vos gim­na­zi­jai, ku­rią 1949 m. bai­gė S.Lov­či­kai­tė ir nuo 1962 m. dau­giau nei ke­tu­rias­de­šimt me­tų dir­bo lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja. Do­va­na Lin­ku­vai, mo­ky­to­jos mo­ki­niams, ar­ti­mie­siems, bi­čiu­liams.

Vir­še­lio dai­li­nin­kė Si­gi­ta Va­lan­čiū­tė

Mo­ky­to­jos S.Lov­či­kai­tės auk­lė­ti­nis, bend­ra­min­tis, jos dar­bų tę­sė­jas S.Tu­mė­nas įžan­gi­nia­me straips­ny­je „Šiau­rės Lie­tu­va jai bu­vo „Mū­sų esa­ties gūž­ta“ ra­šo, kad „lai­kas, tas mū­sų Bū­ties ir bui­ties pa­ly­do­vas“ tu­ri ge­rą grū­dų sė­jo­to­jo sa­vy­bę: „iš­gry­ni­na, nu­glu­di­na, api­bend­ri­na, už­mar­ši­na smulk­me­nas, int­ri­gė­les, gy­ve­ni­mo už­ku­li­sių ke­de­ni­mą, su­fo­ku­suo­ja teks­tų ir kon­teks­tų vi­su­mą“.

Tad tie be­ne pen­ke­ri me­tai nuo S.Lov­či­kai­tės mir­ties lei­do kny­gos su­da­ry­to­jui su­rink­ti ir at­rink­ti tuos jos gy­ve­ni­mo fak­tus, ver­ti­ni­mus, raš­to dar­bus, ku­rie ir at­sklei­džia Mo­ky­to­jos, Lie­tu­vos gar­bės kraš­to­ty­ri­nin­kės, kul­tū­ri­nin­kės ir Žiem­ga­los et­ni­nės kul­tū­ros puo­se­lė­to­jos, Pak­ruo­jo ra­jo­no gar­bės pi­lie­tės, Lie­tu­vos pa­trio­tės esy­bę. Aki­vaiz­du – at­sklei­džia tik iš dalies, nes iš kny­gos pus­la­pių aiš­kė­ja, ko­kia tai bu­vo pla­ti, dar la­biau gi­li, ta­len­tais Die­vo ap­do­va­no­ta as­me­ny­bė.

Kny­gos tu­ri­nys pe­rau­ga konk­re­čios biog­ra­fi­jos rė­mus, nu­si­lei­dęs nuo Lin­ku­vos kal­vos, pla­čio­mis Lin­ku­vos apy­lin­kių ly­gu­mo­mis pa­si­sle­pia už ho­ri­zon­to, pa­lies­da­mas ša­lies ir tau­tos ri­bo­ženk­lius, pa­gerb­da­mas ži­nias ir šir­dį mo­ki­niams ir sa­vo kraš­tui ati­da­vu­sius gar­bius Lie­tu­vos mo­ky­to­jus.

––

Įvai­riais as­pek­tais la­bai ver­tin­gi S. Lov­či­kai­tės iš­li­kę die­no­raš­čio frag­men­tai: 1944 – 1949; 1957 -1959.

1944 m. lapk­ri­čio 1 d.

Pir­ma die­na mo­kyk­lo­je. Už tvo­ros mus pa­si­ti­ko ru­siš­kas tan­kas, o sa­lė­je – bol­še­vi­ki­nę ar­mi­ją šlo­vi­nan­čios kal­bos. Vi­si to­kie pa­si­me­tę, iš­si­blaš­kę, jo­kios šven­ti­nės nuo­tai­kos (...) Mo­kyk­los kie­me su­ver­tė bib­lio­te­kos kny­gas ir už­de­gė.

1946 m. sau­sio 13 d.

Šian­dien kla­sė­je pa­mo­kų kaip ir ne­bu­vo, vy­ko tar­dy­mas. Su­de­gin­ti die­no­raš­tį?

Są­siu­vi­nį su 1957 -1959 me­tų įra­šais S.Lov­či­kai­tė pa­ti­kė­jo sa­vo bu­vu­siai mo­ki­nei li­te­ra­tū­ro­lo­gei Do­na­tai Mi­tai­tei.

„Su­de­gi­nau die­no­raš­čius, nors jie bu­vo li­te­ra­tū­riš­ki ir man ne tiek įdo­mūs, kiek skau­dūs. Skau­dūs dėl „neiš­si­pil­džiu­sio gy­ve­ni­mo“, Ge­dos žo­džiais ta­riant“, – Mo­ky­to­jos ra­šy­ta.

Iš to ma­žy­tės as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo at­kar­pė­lės ma­ty­ti, ko­kias vi­di­nes dra­mas, nuo­jau­tų, lem­ties dras­ky­mą­si, gy­ve­ni­mo „kaip rei­kia“ iš­ban­dy­mus S.Lov­či­kai­tei te­ko pa­tir­ti. Ne­pa­li­ko tra­giš­ka bro­lio mir­tis po­ka­rio me­tais, se­sers ne­tek­tis dėl me­di­kų klai­dos. Ne kar­tą klaus­ta, kas per­se­kio­ja jos šei­mą?

1958 m. ba­lan­džio 1d.

Bu­vo sau­lė­tos, švie­sios die­nos, bet var­gu ar ka­da bu­vo to­kia tam­sa sie­loj. Ma­ma iš­lei­do. Il­gai žiū­rė­jo prie­me­nėj prie slenks­čio į pa­sku­ti­nį sa­vo vai­ką, o pa­skui vie­na su­kniu­bu­si prieš Kris­taus pa­veiks­lą vė­lei iš­gy­ve­no vi­są siel­var­to ant­plū­dį, ir nie­kas, nie­kas ne­ga­lė­jo pa­guos­ti, pa­dė­ti. Ma­ma, ma­mu­te!..

1959 m. gruo­džio 24 d.

Kū­čios. Šį­syk aš ra­mi. Ap­lan­kiau tė­ve­lius ir da­bar ne­ge­lia šir­dies: na­mų ši­lu­mą, nors ir skur­džią, at­si­ve­žiau čia su sa­vi­mi. Ėjau bal­tais lau­kais ir ste­bė­jau­si: ko­dėl mes taip re­tai te­pas­te­bim, ko­kia nuo­sta­bi že­mė? Pra­šiau Kū­di­kė­lį Kris­tų lai­mės ir, o Die­ve ma­no, kaip no­rė­čiau ti­kė­ti, kad tu jos man ne­pa­gai­lė­si.

Atė­jo ra­my­bė...

Die­no­raš­čio są­siu­vi­ny­je Mo­ky­to­ja įdė­jo ir laiš­ką D. Mi­tai­tei. Ja­me ir to­kios ei­lu­tės: „ (...) bu­vo ir ma­no pe­si­miz­mas, kaž­koks plau­ki­mas pa­sro­viui – be­pras­mio gy­ve­ni­mo su­vok­ta dra­ma. Gal net tra­ge­di­ja. Lin­ku­voj (...) at­si­ra­do „ant­ra­sis kvė­pa­vi­mas“ – iš­gel­bė­ti tai, ką ga­li­ma, bent Lie­tu­vos var­dą. Jums, sa­vo mo­ki­niams per­duo­ti.“

D. Mi­tai­tė kny­gos Pri­si­mi­ni­mų da­ly­je api­bend­ri­na S. Lov­či­kai­tės die­no­raš­čius: „Frag­men­tas liu­di­ja: jei bū­tų ra­šiu­si, bū­tų pa­ra­šiu­si tu­ri­nin­gą, ne­gai­les­ti­ngai są­ži­nin­gą in­te­lek­tua­li­nę au­to­biog­ra­fi­ją.“

–-

Di­de­lę kny­gos da­lį su­da­ro S.Lov­či­kai­tės mo­ki­nių, ko­le­gų, drau­gų pri­si­mi­ni­mai. Taip de­ta­lė po de­ta­lės for­muo­ja­si Mo­ky­to­jos gy­ve­ni­mo dė­lio­nė. Jei­gu S.Lov­či­kai­tės raš­to dar­bai su­gu­lė straips­niuo­se, kny­go­se „Lin­ka­va: tra­di­ci­ja da­bar­ty­je“, „Tarp bū­ties ir bui­ties“, tai sa­ky­ti­nis pa­li­ki­mas – jos žmo­nių pri­si­mi­ni­muo­se.

Iš­sa­mio­je pub­li­ka­ci­jo­je bu­vu­si mo­ki­nė, li­te­ra­tū­ro­lo­gė Ri­ma Po­ciū­tė pri­si­mi­nė bend­ra­vi­mo de­ta­lių su S. Lov­či­kai­te, ap­žvel­gė dvi­ly­pę so­viet­me­čio Lie­tu­vos ir Lin­ku­vos, sa­vo šei­mos si­tua­ci­ją, pri­si­mi­nė ki­tus mies­te­lio mo­ky­to­jus.

R. Po­ciū­tė svars­to ir apie dvi­ly­pę sa­vo Mo­ky­to­jos, ap­skri­tai iš­si­la­vi­nu­sio, mąs­tan­čio žmo­gaus, pa­dė­tį to­je su­pri­mi­ty­vin­to­je ap­lin­ko­je. Ar ji bu­vo “an­ti­ta­ry­bi­nin­kė“ ar dėl to bu­vo per­se­kio­ja­ma? „Ir taip, ir ne. Taip, nes bū­da­ma mo­ky­to­ja li­tua­nis­tė, at­si­da­vu­si tau­ti­nei kul­tū­rai, pa­lai­ky­da­ma ry­šius su dau­ge­liu ne­kon­for­mis­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių žmo­nių, ji ne­ga­lė­jo bū­ti „ne­ste­bi­ma“, – tei­gia teks­to au­to­rė, paaiš­kin­da­ma, kad la­bai pla­čios pa­sau­lė­žiū­ros žmo­nės, iš­pa­žįs­tan­tys eg­zis­ten­ci­nes ver­ty­bes bu­vo aukš­čiau už po­li­ti­ka­vi­mą.

Šią min­tį pra­tę­sia ir D. Mi­tai­tė, sa­ky­da­ma: „Kiek­vie­nas žmo­gus daug­maž nu­jau­čia sa­vo ga­li­my­bių ri­bas, ir ji, be abe­jo, ži­no­jo, kad bū­tų su­ge­bė­ju­si daug dau­giau nei mo­ky­ti pro­vin­ci­jos vai­kus. Bet mo­kė juos reik­liai, su mei­le, po­teks­tė­je, o daž­nai ir teks­te pa­brėž­da­ma: „ Lie­tu­viais esa­me mes gi­mę, Lie­tu­viais no­ri­me ir būt.“

„Jau­tė­me ir ma­tė­me, kaip Mo­ky­to­ja ne­pa­ken­tė vi­sa ko su­pri­mi­ty­vi­ni­mo pa­gal „dar­bi­nin­kų ir vals­tie­čių“ ša­lies įvaiz­dį, vi­suo­me­nei pri­me­ta­mo pri­mi­ty­vaus ma­te­ria­liz­mo, ver­ty­bių fal­si­fi­ka­vi­mo, siau­rap­ro­čių vi­siems va­do­vau­ti, – ra­šo R.Po­ciū­tė. – „Per že­mas sto­gas“, – pa­sa­ky­da­vo.

Ta­čiau,ma­nau, kad bū­tent ne­re­tai jos ka­te­go­riš­ki ver­ti­ni­mai, atė­ję iš pa­tir­ties, iš jos gy­ve­ni­mo ver­ty­bių, ga­lė­jo truk­dy­ti bend­ra­vi­mui su „pa­pras­tes­niais“, daž­niau klys­tan­čiais...

Pri­si­me­nu, kai Lin­ku­vo­je jau tik epi­zo­diš­kai su­si­tik­da­vo­me, ji vi­suo­met kreip­da­vo kal­bą lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros link. Pa­mi­nė­jau Ro­mual­dą Gra­naus­ką, nors ir bu­vau skai­tęs jo “su­si­de­gi­ni­mą“ dėl bend­ra­dar­bia­vi­mo su KGB. S.Lov­či­kai­tė mos­te­lė­jo ran­ka – ai, tas Gra­naus­kas... 1975 m. pa­si­ro­džius ra­šy­to­jo „Duo­nos val­gy­to­jams“ su „Jau­čio au­ko­ji­mu“ re­ko­men­da­vo per­skai­ty­ti, pa­mo­ko­je ar li­te­ra­tū­ros fa­kul­ta­ty­ve ana­li­za­vo­me. Kiek daug ta­da reiš­kė apy­sa­kos „Jau­čio au­ko­ji­mas“ pa­sku­ti­nio­jo žy­nio min­ti­ji­mai apie sve­ti­mų­jų pa­verg­tą že­mę ir ti­kė­ji­mą, iš ma­rių pa­si­trau­ku­sias žu­vis.

Ne­ga­lė­jo mo­ky­to­ja ne­ver­tin­ti jo kū­ry­bos, nes R.Gra­naus­kas nie­ka­da ne­pa­li­ko sa­vo že­mės, sa­vo žmo­nių, kaip ra­šo pro­fe­so­rė Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė – kal­bė­jo sa­vo kal­ba ir vi­sa­da bu­vo su­pras­tas. Bū­tent to­kie bu­vo ir S. Lov­či­kai­tės kel­ro­džiai, bet, ma­tyt, mo­ky­to­jai idea­lis­tei bu­vo per skau­dus šis ra­šy­to­jo gy­ve­ni­mo fak­tas.

Re­gi­na Ja­nu­šaus­kai­tė-Alek­sand­ra­vi­čie­nė, mo­ky­to­ja li­tua­nis­tė, bu­vu­si auk­lė­ti­nė, ra­šo, kad „S.Lov­či­kai­tė nie­ka­da ne­slė­pė sa­vo įsi­ti­ki­ni­mų, ne­ke­liak­lups­čia­vo tiems, ku­rie so­viet­me­čiu no­rė­jo pa­lauž­ti tiek mo­ky­to­jų, tiek mo­ki­nių dva­sią. Ži­no­jo­me, kad jai nė­ra leng­va, kad nuo­lat su­lau­kia prie­kaiš­tų iš mo­kyk­los ad­mi­nist­ra­ci­jos, ra­jo­no, par­ti­jos va­do­vų (...) Auk­lė­to­ja są­mo­nin­ges­nius, pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sius mo­ki­nius per­spė­da­vo, ko rei­kė­tų sau­go­tis, su ku­riais žmo­nė­mis ge­riau neat­vi­rau­ti...“

Pri­si­min­da­ma Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus ei­lė­raš­čio pra­džią – „Li­ki­me, an­ge­le kup­ro­tas“, D. Mi­tai­tė jaut­riai svars­to: „To­kie jau yra tie žmo­nių li­ki­mai, jun­gian­tys an­ge­liš­ko idea­lu­mo pa­ža­dą ir gy­ve­ni­mo už­de­da­mą ne­to­bu­lo iš­si­pil­dy­mo kup­rą. Neiš­si­pil­dęs, bet, be abe­jo, ir iš­si­pil­dęs, nors gal ir ne tuo idea­liuo­ju bū­du, yra mū­su Mo­ky­to­jos gy­ve­ni­mas.“

–-

Kny­go­je dar kar­tą pub­li­kuo­ja­mi S.Lov­či­kai­tės straips­niai iš Pak­ruo­jo ra­jo­no są­jū­džio laik­raš­čių „Lan­gas“, „Mū­sų lan­gas“, ku­rių re­dak­to­re ji bu­vo, iš dien­raš­čio „Šiau­lių kraš­tas“, iš spe­cia­li­zuo­tų lei­di­nių. Taip pat – jos pa­reng­ta me­to­di­nė me­džia­ga pe­da­go­gams. Pluoš­te­lis ra­šy­to­jų laiš­kų S. Lo­vi­či­kai­tei, jos svei­ki­ni­mai ir laiš­kai ra­šy­to­jui Juo­zui Apu­čiui bei laiš­kai D.Mi­tai­tei.

Kny­ga gau­siai iliust­ruo­ta, o ji pra­de­da­ma Mo­ky­to­jos žo­džiais: "Pa­si­rin­kau sa­vo kraš­to žmo­nes ir ži­nau, kad ne­pra­lai­mė­jau".

2003 m. Kny­go­je ap­žvel­gia­ma Pak­ruo­jo ra­jo­no „Lin­ka­vos“ et­nog­ra­fi­nio an­samb­lio 20-ies me­tų gy­va­vi­mo is­to­ri­ja. Dau­ge­lis teks­tų pa­tei­kia­mi šiau­rės pa­ne­vė­žiš­kių tar­me. An­samb­lio įkū­rė­ja ir va­do­vė – S. Lov­či­kai­tė.

2008 m. Kny­gos au­to­rės pa­mąs­ty­mai apie gy­ve­ni­mo pra­smę, san­ty­kį su Die­vu, ieš­ko­ma ri­bų tarp bū­ties ir bui­ties.