Lietuvos šviesuomenė genialiąją poetę išsaugojo

Sa­lo­mė­ja Nė­ris.
Apie Sa­lo­mė­ją Nė­rį, ta­len­tin­giau­sią mū­sų tau­tos poe­tę – ly­ri­kę - ro­man­ti­kę – pa­ti­ki­miau­sia bū­tų ra­šy­ti re­mian­tis jos ei­lė­raš­čiais, nes ji ra­šė „šir­dies krau­ju“, ku­ris ne­me­luo­ja. Spė­lio­da­mas, svars­ty­da­mas, in­terp­re­tuo­da­mas, ga­li jai pa­kenk­ti – pri­til­dy­ti jos sie­los vir­pe­sį, praar­dy­ti to­bu­lai su­megz­to ei­lė­raš­čio tink­lą, pri­tem­dy­ti ro­man­ti­nio idea­lo švie­są. Taip jau ne kar­tą ir yra at­si­ti­kę.
Mū­sų tau­tos švie­suo­me­nė jos ge­nia­lu­mą at­pa­ži­no, žo­dį įsi­mi­nė, ja pa­ti­kė­jo, iš jos la­bai daug lau­kė, ją su­pra­to, ta­len­tą sau­go­jo, ja nie­ka­da ne­nu­si­vy­lė, pa­mi­lo vi­sam gy­ve­ni­mui. Ir li­ko iš­ti­ki­ma! Ge­nia­lių kū­rė­jų ne tiek daug tu­ri­me. Kaip jos ne­bran­gin­ti!

Pa­ban­do­me bent akies kraš­te­liu dirs­te­lė­ti į jos kū­ry­bos tur­tus. Kad ne­klys­tu­me, re­mia­mės skai­čiais. O gal to ir rei­kia, juk pri­mir­šo­me fak­tus, rea­li­jas. La­biau­siai mums rū­pi jos kū­ry­bos da­tos.

Pir­ma­sis Sa­lo­mė­jos Nė­ries ei­lė­raš­čių rin­ki­nys – „Anks­ti ry­tą“ – pa­si­ro­dė 1927-ai­siais me­tais, ta­da poe­tei suė­jo dvi­de­šimt tre­ji. De­biu­ti­nė­je kny­gu­tė­je te­bu­vo tik 32 kū­ri­nė­liai. Kiek­vie­nas pus­la­pis pil­nu­tė­lis – ei­lė­mis už­pil­dy­tas. Ban­dau pa­ly­gin­ti da­bar­ti­nių lie­tu­vių poe­tų kny­gas. Tarp di­džiu­lių, sto­rų, sun­kių kny­gų ran­dų pus­tuš­čių pus­la­pių! Kam, ku­riam tiks­lui, toks po­pie­riaus švais­ty­mas? Mie­li mū­sų gi­rių me­de­liai, man la­bai skau­da šir­dį dėl jū­sų...

Pir­ma­sis rin­ki­nio ei­lė­raš­tis – „Anks­ti ry­tą“. Ci­tuo­ju pir­mą­ją ei­lė­raš­čio da­lį:

Anks­ti ry­tą pa­ra­šy­ta
Daug nau­jų skam­bių var­dų -
Ver­siu kny­gą ne­skai­ty­tą
Nuo ry­tų lig va­ka­rų.
Anks­ti ry­tą bal­tos lau­mės
Lai­mę lė­mė man jau­nai -
Ir iš­bū­rė, ir nu­lė­mė
Jau­na bū­ti am­ži­nai.
Sau­lė že­ria anks­ti ry­tą
Daug auk­si­nių va­lan­dų.
Ry­tą auk­su pa­ra­šy­tą
Sa­vo var­dą aš ran­du.

Ei­lė­raš­tis švie­sus, skaid­rus, pa­si­ti­ki­ma lai­me, mei­le, jau­nys­tės švie­sa, atei­ti­mi, švy­ti vil­tis, ti­ki­ma „lau­mių bur­tais“. Pas­kai­to­me dau­giau ei­lė­raš­čių, ma­to­me, kaip stai­ga ga­li su­biur­ti nuo­tai­ka, su­duž­ti dar­ni jaus­mų ska­lė, emo­ci­jos ima trū­ki­nė­ti, lūž­ti. Yra mi­no­ri­nių ei­lu­čių: „Vie­nu­mos šal­tis su­pa ma­ne“, „Čia tvan­ku man, kur gy­va­tės / Vien be­šliau­žo po že­mes“.

Ar iš­si­pil­dė lau­mių pa­ža­dai? Taip, iš­si­pil­dė. Ga­lim pa­si­tiks­lin­ti. Kau­ne, po ža­liai­siais ber­žais at­gul­da­ma, poe­tė te­tu­rė­jo tik 40 me­tų – juk gi­mė 1904-ųjų lapk­ri­čio 17 d., mi­rė 1945-ųjų lie­pos 7 d... Pri­si­me­nu ją jau­ną, grau­džiai gra­žią ir ne­pap­ras­tai dva­sin­gą.

Pats ro­man­tiš­kiau­sias (man) ei­lė­raš­tis „Jau­nys­tė“. Kiek kar­tų skai­čiau, o šian­dien dar pa­kar­to­ju du po­sme­lius:

Sau­le nu­de­gu­si ba­sa -
Tu pie­me­nai­tė mur­zi­na!
Tau aky­se dan­gaus švie­sa,
Tu man vie­na, vie­na, vie­na!

Žie­dų, nei aus­ka­rų bran­gių,
Nei šil­ko rū­bų ne­tu­ri,
Plau­kuos tau gė­lės iš ru­gių,
O vei­de šyp­se­na skaid­ri.

Šis ei­lė­raš­tis – tik leng­vu­tis dvelks­mas, tik ban­ge­lės su­šna­rė­ji­mas, ku­rio ne­spė­jai iš­girs­ti. Vaiz­das lyg yra, bet pa­gau­ti jo ne­sus­pė­ji.

Vie­toj „nei šil­ko rū­bų ne­tu­ri“ ne poe­tės lū­po­mis iš­tar­ti sve­ti­mi jai žo­džiai „nei šil­ko rū­bų ne­tu­rė­jai“ iš ro­man­ti­nio lau­ko ei­lė­raš­tį per­kė­lė į rea­ly­bę ir poe­ti­nio ža­ve­sio ne­be­li­ko. Per įvai­riau­sias lai­das nau­jie­ji žo­džiai ir iš­pli­to.

Po ket­ve­rių me­tų per­trau­kos (1931 m.) pa­si­ro­do ant­ra­sis Sa­lo­mė­jos Nė­ries ei­lė­raš­čių rin­ki­nys - „Pė­dos smė­ly“ – šiek tiek il­ges­nis (35 ei­lė­raš­čiai), poe­tei ta­da bu­vo 27-eri. Vie­nas po­pu­lia­riau­sių šios kny­gos ei­lė­raš­čių – „Kaip žy­dė­ji­mas vyš­nios“:

Mū­sų die­nos - kaip šven­tė,
Kaip žy­dė­ji­mas vyš­nios, -
Tai sku­bė­kim gy­ven­ti,
Nes pra­bėgs – ne­beg­rįš jos!

Tad sku­bė­ki­me džiaug­tis,
Vai, pra­bėgs - ne­beg­rįš jos!
Mū­sų die­nos - kaip paukš­čiai,
Kaip žy­dė­ji­mas vyš­nios.

Kiek daug žmo­nių šiuos po­smus pa­si­ga­vo! Tik abe­jo­ju, ar pil­nai su­vo­kė jų pra­smę. Šis ei­lė­raš­tis nė­ra džiu­gus, vei­kiau mąs­lus, liūd­no­kas. Atk­rei­pia­me dė­me­sį į įvaiz­džius, pa­ly­gi­ni­mus. Jie by­lo­ja apie mū­sų die­nų tra­pu­mą – juk šven­tės trum­pos, ir vyš­nių žie­dai trum­pai te­žy­di. O ko­dėl kvie­čia sku­bė­ti gy­ven­ti? Ko­kia gy­ve­ni­mo pra­smė? Ma­nau, la­bai di­de­lė – kvie­čia švie­ses­nio gy­ve­ni­mo kū­ri­mui, gro­žio kū­ry­bai, kvie­čia tai­sy­ti pa­sau­lio klai­das, kur­ti pa­sau­lį hu­ma­niš­kes­nį, tei­sin­ges­nį, švie­ses­nį. Kiek­vie­nas ga­li pri­si­dė­ti prie šios kil­nios mi­si­jos. Šiam kil­niam tiks­lui vie­no gy­ve­ni­mo pri­trūks.

No­rė­čiau ap­mąs­ty­ti du ki­tus la­bai svar­bius ei­lė­raš­čius - „Ne­bark ma­nęs“ ir „Gy­ve­ni­mo gies­mė“. Juos pa­siū­lė vy­res­nių­jų kla­sių mo­ki­niai, poe­zi­jos skai­ty­mų kon­kur­sų da­ly­viai – skai­ty­da­vo tik at­min­ti­nai, be jo­kio la­pe­lio, juk poe­tės ei­lė­raš­čiai taip leng­vai įsi­me­na­mi. Ci­tuo­ju abu:

„Ne­bark ma­nęs“

Ne­bausk ma­nęs, o rūs­tu­sai pa­tė­vi!
Ne­bark ma­nęs, o pa­mo­te pik­ta!
Neil­gai bū­siu čia: miš­kai gel­to­nai dė­vi,-
Greit nu­by­rės dar­že­lio ra­das­ta.

Aš atė­jau pa­šok­ti džiaugs­mo šo­kio
Ir pa­dai­nuo­ti va­sa­ros dai­nos,-
Su­kurt ug­ne­lę,- sau­lei nu­si­juok­ti,-
Te­gu il­gai il­gai ji jum lieps­nos.

Kaip šyp­san­ti vieš­nia išei­siu, kaip šo­kė­ja-
Per vys­tan­čius lau­kus - žio­ge­lio ly­di­ma...
Aš nie­ko neė­miau - už vis­ką su­mo­kė­jau
Šir­dies krau­ju - ne­mirš­ta­ma dai­na.

„Gy­ve­ni­mo gies­mė“

Gy­ve­ni­mas ma­no – vė­jas pa­lai­das!
Kaip sa­ka­las skrie­ja per ty­rus lau­kus.
Gy­ve­ni­mas ma­no – pa­va­sa­rio ai­das.
Gy­ve­ni­mas ma­no – tai sap­nas klai­kus.

Aš my­liu gy­ve­ni­mą – jau­ną, ug­nin­gą,
Kaip my­li pa­va­sa­rį lau­ko gė­lė!
Aš my­liu gy­ve­ni­mo džiaugs­mą aist­rin­gą, –
Stip­riai – kaip jau­nys­tė te­mo­ka my­lėt.

O že­me, o mo­ti­na ma­no bran­gio­ji!
Mie­lai tu puo­šie­si žie­dais ir krau­ju. –
Jei bur­tus ta­vuo­sius pa­keis­tų man ro­jum,
Tai bū­tų il­gu man, il­gu man be jų!

Aš my­liu ta­ve, gai­va­lin­gas pa­sau­li!
Gal­būt kaip žvė­ris tu ma­ne su­dras­ky­si? –
Vis tiek – aš ir mir­siu šyp­so­da­mos sau­lei,
Ir sau­lė degs ma­no aky­se!

Pir­ma­sis ei­lė­raš­tis la­bai jaut­rus, at­vi­ras, naš­lai­tiš­kai skau­dus, la­bai švel­nūs de­mi­nu­ty­vai. Kiek ne­daug žmo­gui te­rei­kia, tik ug­ne­lės švie­sios, tik sau­le­lės ši­lu­mos, juk taip trum­pai že­mė­je te­bus, nie­ko neį­žeis, neįs­kau­dins net pik­tos pa­mo­tės, ir pa­tė­vio skriau­das at­leis, ir iš gy­ve­ni­mo išeis nie­kam sko­los ne­pa­li­kęs.

Ant­ra­sis - ki­toks. Per­kū­no smū­giu tren­kian­tis, gai­va­liš­kas, jaus­mų ne­su­var­žan­tis, že­mę my­lin­tis, ne­pai­san­tis pra­na­šys­čių, nors įsi­ti­ki­nęs, kad „gy­ve­ni­mas kaip žvė­ris jį su­dras­kys“ ! Lem­tis ir iš­si­pil­dė.

1935-ie­ji me­tai di­de­lių pa­si­kei­ti­mų lai­kas, va­din­čiau jį kar­žy­giš­kuo­ju. Tai jau tre­čia­sis Sa­lo­mė­jos Nė­ries kū­ry­bos rin­ki­nys - „Per lūž­tan­tį le­dą“. Tik 20 kū­ri­nė­lių (poe­tei 31-eri me­tai). Skai­ty­mui ren­ka­mės mi­nia­tiū­ri­nį „Pa­va­sa­rio tos­tą“ ir ryž­tin­gą­jį „Per lūž­tan­tį le­dą“:

„Pa­va­sa­rio tos­tas“

Į sau­lę
Pa­va­sa­ris jau ke­lia tos­tą –
Svai­gi­nan­čias žie­dų tau­res.
Pa­sau­li!
O kaip no­rė­čiau nuo kak­tos tau
Nub­rauk­ti rū­pes­čių raukš­les!

„Per lūž­tan­tį le­dą“

Pa­va­sa­ris že­mę jau ve­da -
O ma­ne kas ves?
Aš bė­gu per lūž­tan­tį le­dą
Į jo ves­tu­ves.
Kuk­liais ži­buok­lė­lių žie­dais ji
Ka­sas nu­sags­tys. -
Ar il­gai tu bū­si be­vai­sė,
O že­me skais­ti?
Sau­lė­tų kran­tų pa­si­ge­do
Šir­dis. Neb­ga­liu.
Ir bė­gu per lūž­tan­tį le­dą
Sken­duo­lių ke­liu.
Jei žū­siu, - drau­gai, ne­sa­ky­kit:
Per greit pail­sau...
Aš troš­kau vien džiaugs­mą pa­vy­ti
Pa­sau­liui ir sau - - - -

Ne­ti­kė­da­ma, kad „džiaugs­mą ga­li­ma pa­vy­ti“, poe­tė ryž­ta­si į ki­tą kran­tą kel­tis „pa­vo­jin­gu sken­duo­lių ke­liu“. Ar už­te­ko ryž­to, o gal žu­vo?

1938-ie­ji me­tai – gims­ta bran­džiau­sias tar­pu­ka­rio Lie­tu­voj iš­leis­tas ei­lė­raš­čių rin­ki­nys „Die­me­džiu žy­dė­siu“. Poe­tei 34-eri me­tai. Kny­go­je 40 ei­lė­raš­čių, gau­su še­dev­rų.

Pri­si­me­na­me pui­kias ei­les: „Die­me­džiu žy­dė­siu“, „Aly­vos“, „Aš ne­no­riu mir­ti“. Jun­ta­me su­si­tai­ky­mą su išė­ji­mu. Jis ne­be tiek skau­di­na, bet ei­lė­raš­ty­je „Aš ne­no­riu mir­ti“ iš­girs­ta­me skun­dą:

Am­žius tu šla­mė­si,
Šil­ka­la­pi uo­si. –
---------------------------
Aš ne­no­riu mir­ti
Nei že­me­lėj pū­ti, –
Aš gy­ven­ti trokš­tu
Su ta­vim drau­ge! –

Jei gy­ve­ni­mas toks bran­gus, tai ko­dėl jis ne­bran­gi­na­mas? Ko­dėl dar­bais su­len­kia­mas, pri­spau­džia­mas, ap­sun­ki­na­mas? Ne kiek­vie­nas jį iš­ken­čia, silp­nes­nis neiš­lai­ko.

Ei­lė­raš­tis „Ei­nam“

(Dail. M. Ka­ti­liū­tės at­mi­ni­mui)

I
Ką mir­tis pa­kuž­dė­jo
Tau bai­sioj vie­nu­moj?
"Tu naš­lai­tė tarp vė­jų -
Ei­nam! Ei­nam na­mo!...
„Išė­jai Tu“

II
Ir pa­va­sa­rio nak­tį
Su pir­mą­ja ra­sa,
Nie­kam, nie­kam ne­ma­tant,
Išė­jai tu ba­sa.

Pir­mą kar­tą pa­žvel­gė į mi­nią. Pa­si­bai­sė­jo ja:

O mi­nia abe­jin­ga,
Nuo­sai­ki vi­sa­da,
Plauks ap­sun­kus, lai­min­ga
Kaip gal­vi­jų ban­da.

Ji pa­ti bu­vo įskau­din­ta Kau­no mies­čio­ni­jos (ne mies­tie­čių), mies­čio­nių ap­kal­bų, aro­gan­ci­jos, pa­vy­do, tuš­ty­bės, neat­jau­tos ne­lai­mė­lėms.

Nep­ri­si­me­nu poe­tės sa­vo kū­ry­ba be­si­di­džiuo­jan­čios, men­ki­nan­čios ki­tą kū­rė­ją. At­si­kir­to iro­ni­ja tik kar­tą „var­noms“, iš­juo­kian­čioms jos ei­les.

Tau – ma­žai paukš­ty­tei
Var­nos pa­vy­dės
Ir lakš­tu­tės bal­so
Ir spar­nų kregž­dės.
Aš jom ne­pa­vy­džiu
Gro­žio, nė dau­sų –
Kil­ki­te, iš­di­džios,
Nors už de­be­sų!
Jū­sų vie­toj ki­tos
Po mėš­ly­nus les …
Tik ma­žos lakš­tu­tėsDau­gel pa­si­ges –

- Ei­lė­raš­tis „Var­nos“

Ji ne­pa­ra­šė nė vie­no pa­ra­di­nio ei­lė­raš­čio, nė vie­no ne­pas­ky­rė eli­ti­nei val­džiai, nei Pre­zi­den­tui. Kuk­lia­me lau­ki­nės naš­lai­tės žie­de re­gė­jo rea­lias aša­ro­mis pa­plū­du­sias naš­lai­tės akis...

1937-ai­siais me­tais pa­ra­šė ei­lė­raš­tį „Pa­va­sa­ris ka­lė­ji­me“ („Il­ge­sys pa­siu­tęs bun­da / Ir krau­ju į šir­dį ra­šo“).

Pa­sau­lio kan­čią, skur­dą, ne­tei­sy­bę re­gė­jo ki­to­se ša­ly­se: Pran­cū­zi­jo­je, Aust­ri­jo­je, Ja­po­ni­jo­je. Iš ei­lė­raš­čio „Dvi­de­šim­ti sū“: „Gy­ve­ni­me! Aš mirš­tu, / Dėl dvi­de­šim­ti sū! “.

O dar bai­siau pa­si­da­rė, kai iš­gir­do ka­ro bal­sus. Į lai­kus nuo 1940 iki 1945 su­grįž­ti daug kam ne­pa­ke­lia­ma!

Po aud­rų, kla­jo­nių 1944-ųjų me­tų anks­ty­vą ru­de­nį poe­tė į tė­vy­nę su­grįž­ta su­gniu­žu­si, su­si­pai­nio­ju­si, skau­džiai at­gai­lau­jan­ti, smar­kiai ser­gan­ti.

Pa­ga­liau išauš­ta džiu­gi džiu­gi lais­vės die­na! Ir iš kaž­kur at­klys­ta pik­ta, nuo­žmi, žiau­ri, dau­žan­ti, griau­nan­ti pa­bai­sa! Prie iš­da­vi­kės stul­po ri­ša poe­tę rėk­da­ma, staug­da­ma. Tau­ta su­si­gūž­ta, trau­kia­si iš ke­lio pik­ta­jai... Tau­tos švie­suo­me­nė bu­ria­si, stip­rė­ja, ren­gia­si su pa­bai­sa su­si­rung­ti. Tik švie­suo­me­nės pa­stan­go­mis Sa­lo­mė­jos Nė­ries var­das iš­sau­go­mas.

Mū­sų Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je dir­ba daug švie­suo­lių. 115-ąjį poe­tės gim­ta­die­nį pa­kvie­tė pa­žy­mė­ti jos kū­ry­bos skai­ty­mais. At­si­lie­pė daug poe­tės ger­bė­jų. Vie­ni skai­tė ei­les, ki­ti su­si­rin­ko tik pa­klau­sy­ti.

Va­ka­rą pui­kiai ve­dė ne­pa­kei­čia­ma li­te­ra­tū­ri­nių ren­gi­nių ve­dė­ja Ja­ni­na Tep­lia­je­va, au­to­ri­te­tin­ga skai­to­vė, res­pub­li­ki­nių (kad ir ta­ry­bi­nių) kon­kur­sų lau­rea­tė. Vi­sa­da ori, mo­kan­ti ir pa­si­juok­ti, ir pa­gir­ti, ir ge­ru žo­džiu kiek­vie­ną skai­to­vą pa­ly­dė­ti. Kaip gra­žiai ji skai­tė poe­mą „Eg­lė žal­čių ka­ra­lie­nė“ at­min­ti­nai. At­vė­rė šir­dis poe­tės kū­ry­bos gro­žiui.

Tu­ri­me to­kį tur­tą – Lie­tu­vos švie­suo­me­nę, sau­gan­čią tau­tos ver­tę, ger­bian­čią ta­len­tin­gus kū­rė­jus. Tai ji per­ne­šė gar­bin­gą ge­nia­lio­sios poe­tės var­dą į dvi­de­šimt pir­mą­jį am­žių.

Ti­kiu – kaž­kas jį per­neš ir į dvi­de­šimt ant­rą­jį.

Komentarai

Zosia is Aukstelkes    Sek, 2020-02-02 / 17:44
"Ji ne­pa­ra­šė nė vie­no pa­ra­di­nio ei­lė­raš­čio, nė vie­no ne­pas­ky­rė eli­ti­nei val­džiai" - vaje vaje kokia trumpa zmoniu atmintis Nei diktatoriui galvazudziuii Stalinui neparase? Nei drg Lenino neslovino? priminsiu jei pamirstat: "Regiu ir vėl Galingus Kremliaus bokštus: Ten rymo Stalino šviesi galva.' "Brangus veidas jo – sustingęs vaškas. Po stiklu jis miega nenubundamai. Vėliavos, raudonos liepsnos, blaškos.....'' ir tt..
miestietis    Ant, 2020-02-04 / 10:53
Kai aš noriu išmatuoti pašnekovo smegenų vingių gausą(negausą), tai išprovokuoju jį įvertinti S.Nėries gyvenimą ir jos Judo veiklą. Supratot!
Kaimietis    Tre, 2020-02-05 / 16:17
Visi buvom spaliukais, pionieriais, komjaunuoliais. Kūrėme, dirbome ir gyvenome partijai ir tėvynei. Tad dabar visi save apsipilkim mėšlu ir slėpkimės po lapais. Nepamirškim ir visų to metų poetų, nepamirškim jiems papriekaištauti, kodėl jie nekūrė prieš Staliną, prieš Leniną, už laisvą Lietuvą?
kam    Šeš, 2020-02-08 / 16:11
kam tos panegerikos, jei ji rašė širdies krauju ir šlovindama Staliną, tai išeina, jei žmogus talentingas, jis gali daryti ką nori ir yra nekaltas ir nepakaltinamas - Hitleris neblogas dailininkas buvo tai gal irgi geras, Neronas irgi buvo poetas, smulkmena padegė Romą tik, Kubilinskas partizanus išdavė, Baltušis rašė, kad norėtų išstori ir partijos, bet kaip gyvens paskui be privilegijų, be jachtų, ir t.t., kaip mums lengva viską pateisinti... Jei išdavė tautą tai ir vadinkim išdavike
Taigi kad    Ant, 2020-02-11 / 10:45
prezidentams,Smetonai panegirikų nerašė neleido kuklumas,gal abejingumas valdžiai ir spaudimo nebuvo.Stalino laikais,pabandyk valdžios nepašlovinti jeigu ši "prašo".O "prašė" ne bet ko.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.