Naujausios
P. Bermondto-Avalovo biografija: daugiau klausimų, nei atsakymų
Tiek Rytuose, tiek ir Vakaruose P. Bermondtas-Avalovas (toliau P. Bermondtas) laikomas avantiūristu. Žinios apie jį kaip asmenybę, gana skurdžios ir prieštaringos. Norėdamas gauti patikimesnės informacijos žvilgterėjau į Britų enciklopedijos internetinį variantą. Stipriai nustebau neradęs ten straipsnio apie šį niekadėją, o tik kelis žodžius tekste, skirtame Latvijos istorijai. Ten rašoma, kad P. Bermondtas buvo baltagvardietis avantiuristas, jo asmenybė apibūdinta žodžiu „an obscure“ (1) (tamsi, neaiški, miglota). Tikra tiesa. Taip atsitiko, visų pirma, todėl, kad pats P. Bermondtas dalį savo biografijos, kuri prieštaravo jo paties kurtam pasiaukojusio monarchistinės Rusijos herojaus paveikslui, slėpė ir maskavo.
Pradėkime nuo elementaraus dalyko, P. Bermondto biografijos. Kada jis gyveno? Net ir į tokį paprastą klausimą, atsakyti tiksliai neįmanoma. Tekstuose, skirtuose P. Bermondtui, nurodomos skirtingos datos. Todėl nusprendžiau pateikti duomenis, užrašytus ant P. Bermonto kapo kryžiaus – 1884-03-04–1973-12-27 (2). Kapas moterų vienuolyno teritorijoje JAV. Gal vienuolės užrašė teisingai?
Ką galima pasakyti apie P. Bermondto tautybę? Pats jis oficialiai kūrė monarchistinės Rusijos patrioto, vadinasi, ruso, įvaizdį, bet, aptikti žinių, kad save įvardijo rusu, man nepavyko. Rusiškuose tekstuose, paprastai, rašoma, kad jo tėvas buvo karaimas vardu Rafalas, pavarde Bermont(d)as. Bermondto motina lyg tai buvo kilusi iš Gruzijos kunigaikščių Avališvilių giminės. Pats P. Bermondtas 1919 m. teigė, kad jį įsūnijo gruzinų kunigaikštis Michailas Avališvilis, pirmasis jo motinos vyras, o antrasis jos vyras buvęs P. Bermondtas. 1905 m. P. Bermondtas atsisakė karaizmo, jeigu tikrai buvo karaimas, ir priėmė stačiatikių tikėjimą, kuris carinėje Rusijoje buvo būtinas norint ambicingam žmogui padaryti karjerą. Kur P. Bermondtas gimė, vėl neaišku? Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje šiuo klausimu parašyta labai įdomiai – jis kilęs iš Usurijos (tai Rusijos Tolimuose rytuose – pastaba mano – J. S.) kazokų, o gimęs Tiflise (Tbilisyje). Lietuvių enciklopedijoje, dar vadinamoje Bostono, gimimo vieta nurodyta Sibiras (3)... Vikipedijoje, kurios duomenų patikimumas nėra aukštas, P. Bermondto gimimo vieta įvardijama kaip Tiflisis (Tbilisis). Karininkas I. Kanoplinas, kurį laiką gyvenęs Mintaujoje ir dirbęs P. Bermondto štabe „istoriku“, savo atsiminimuose „Karininko užrašai“, vadina jį čerkesu, o istorikas J. Kiriliauskas, daug ir įdomiai rašantis apie bermontininkus Kuršėnų krašte, savo knygoje „1919-ieji Kuršėnų krašte“ P. Bermondtą vadina surusėjusiu vokiečiu. Kuo jį belaikytume, aišku, kad nustatyti P. Bermondto tautinę tapatybę yra neįmanoma.
Panašiai yra ir su jo pavarde. J. Kiriliauskas, remdamasis A. Lievenu, rašo, kad 1919 m. birželio 19 d. 1919 m. Mintaujoje, per vardinių puotą P. Bermondtas pasigyręs turįs kunigaikščių Avališvili kraujo. Į tai reaguodamas vokiečių kariuomenės Latvijoje ir Lietuvoje vadas, plk. P. Bermondto bendražygis, gen. R. von der Goltzas paskelbė tostą už kunigaikštį Avalovą (4). Nuo tada P. Bermondtas pradėjo rašyti savo pavardę P. Bermondt Avalov ir vadintis kunigaikščiu. Dar vėliau jo pavardės rašymas vėl pakito. 1925 m. Vokietijoje, leisdamas savo atsiminimus, pasivadino P. Avalovu. 1919 m. P. Bermondtas apsišaukė ne tik kunigaikščiu, bet ir pradėtas vadinti generolu. P. Bermondtas, tikriausiai, jausdamasis nepatogiai, nes jo štabo viršininkas turėjo aukštesnį, generolo, laipsnį, pasak buvusio Šiaulių miesto ir apskrities karo komendanto 1919 m. A. Bironto (1885–1958), „suorganizavo“ generolo laipsnį ir sau. Atitinkamai paveikti vyriausiojo vado, karinių dalinių vadai atvyko pas plk. P. Bermondtą ir paprašė jį tapti generolu.
O kokį išsilavinimą turėjo mūsų „herojus? Žinoma, kad 1901 m. jis buvo pašauktas į caro kariuomenę ir tarnavo kapelmeisteriu Užbaikalės kazokų daliniuose. Išeitų, kad buvo mokęsis muzikos, bet kur ir ko? Tas pats ir apie bendrąjį išsilavinimą. Apie jį nieko konkretaus pasakyti negalima. Štai ir tapo aišku, kodėl vienoje geriausių pasaulio enciklopedijų, Britų enciklopedijoje, P. Bermondto biografijos nėra.
Žmogus be išsilavinimo kyla vis aukščiau ir aukščiau
P. Bermonndtas dalyvavo Rusijos–Japonijos kare, 1904 m. tapo kareiviu savanoriu, gavo praporščiko (tai puskarininkis) laipsnį. Dalyvavo I Pasauliniame kare, užsitarnavo rotmistro, pagal dabartinę laipsnių sistemą, kapitono, laipsnį. Po Vasario revoliucijos, nuvertusios carą Nikolajų II, kai vadų skyrimo ir laipsnių teikimo sistema neveikė, buvo išrinktas ulonų pulko vadu. Rusijos laikinoji vyriausybė, prieš kurią, beje, P. Bermondtas kaip monarchistas, su kitais karininkais rengė sąmokslą, pulkininko laipsnį P. Bermontui patvirtino.
Po bolševikų įvykdyto Spalio perversmo P. Bermondtas atsidūrė Kijeve, kur verbavo kareivius į vadinamąją Rusijos pietų armiją, globojamą vokiečių. Vykstant ukrainiečių kovai dėl nepriklausomybės, vienas ukrainiečių vadų, Simonas Petliūra, 1919 m. pavasarį užėmė Kijevą. S. Petliūra įsakė suimti P. Bermondtą, kaip Ukrainos nepriklausomybės priešą. Pasodinus jį į kalėjimą, skirta mirties bausmė. Bet P. Bermondtui pasisekė. Pirmą, tačiau, kaip matysime toliau, ne paskutinį kartą. Likus dviem su puse valandos iki nuosprendžio įvykdymo, jį išvadavo vokiečiai, kurie anksčiau, kariaudami su rusais, buvo užėmę Ukrainą ir dabar turėjo pasitraukti. Atsidūręs Vokietijoje, Zalcvedelio stovykloje, P. Bermondtas užmezgė ryšius su įtakingais vokiečių politikais ir generolais, taip pat kai kuriais aukšto rango rusų karininkais, kurie kovodami su bolševikais, rėmėsi Vokietija, nors dauguma rusų generolų orietavosi į Angliją ir Prancūziją. Jis su jais sutarė formuoti bendrą rusų vokiečių kariuomenę ir įsikurti Latvijoje (iš ten buvo galima žygiuoti prieš Raudonąją armiją).
Kuriamos P. Bermondto kariuomenės oficialus tikslas buvo kova su bolševizmu (Rusijoje tuo metu vyko pilietinis karas), neoficialus – vokiečių įtakos Pabaltijyje išsaugojimas, nors žlugus kaizerio valdžiai, naujoji socialdemokratinė Vokietijos vyriausybė, spaudžiama Anglijos ir Prancūzijos, tokio siekio oficialiai nepalaikė. 1919 m. birželio mėnesį P. Bermondtas su savo būriu, pavadintu grafo Kellerio vardu, atvyko į Mintaują. Mintaujoje jis veikė globojamas, gal net vadovaujamas, vokiečių savanorių korpuso Latvijoje ir Lietuvoje vado gen. Rudigerio von der Goltzo? R. von der Goltzo štabas tuomet taip pat buvo Mintaujoje (5). Tačiau žinoma, kad vėliau R. von der Goltzas su savo štabu rezidavo iki Pirmojo pasaulinio karo Komarams priklausiusiame Satkūnų dvare, kuris buvo pusiaukelėje tarp Šiaulių ir Mintaujos, arti geležinkelio ir kelio, keletas kilometrų iki Joniškio (nuo Rygos pusės), dabartinės Satkūnų seniūnijos teritorijoje. Srž mjr. A. Tamošiūnas, remdamasis P. Čepėnu, apie R. von der Goltzo buvimą Satkūnuose rašo taip: „Jis nuo 1919 m. rugsėjo 5 d. vadovavo kariuomenei net ir iš Lietuvos Joniškio apylinkėse buvusio Satkūnų dvaro“ (6).
Iš vokiečių karių, buvusių Baltijos kraštuose, bet atsisakiųsių paklusti savo vyriausybei ir grįžti namo, buvusių vokiečių belaisvių rusų karių ir iš Rusijos pabėgusių nuo bolševikų rusų P. Bermondtas suformavo vadinamąją Rusijos vakarų savanorių armiją (toliau – RVSA). Verbavimo punktai veikė Vokietijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir net Lenkijoje, Varšuvoje. Tą armija P. Bermondto šalininkų ir lobistų Berlyne dėka gavo iš Morgano ir co banko 300 ml. markių paskolą, apsirūpino viskuo, buvo puikiai ginkluota. Karininkai gavo gerus atlyginimus, dalis jų, neturėdami ką veikti, nemažai pinigų išleisdavo Mintaujos ir Rygos prostitutėms. Tik vėliau, banko finansavimą nutraukus, teko net savo „pinigus“ spausdinti. RVSA buvo maždaug 40 000 vokiečių ir apie 10 000 rusų, arba tiksliau – buvusių carinės Rusijos piliečių.
1919 m. rugsėjo 21 d. gen. R. von Goltzas P. Bermondtui perdavė vyriausiojo vado įgaliojimus savo dalinių (buvusio freikorps) kontroliuojamose Kuršo, dalies Žiemgalos ir Šiaurės Lietuvos teritorijose (7). Nuo to momento Vokietijos vyriausybė juridiškai nebeatsakė už RVSA veiklą. Rugsėjo 26 d. D. Britanijos organizuotame antibolševikinių jėgų pasitarime Rygoje, kuriame dalyvavo ir Lietuvos atstovai, buvo nutarta pradėti bendrą puolimą prieš bolševikinę Rusiją, dalyvaujant ir plk. P. Bermondto vadovaujamai kariuomenei, bet taip neįvyko, nes tai neatitiko gen. von der Goltzo ir plk. P. Bermondto planų.
1919 m. rudens pradžioje P. Bermontas, turėdamas per 50 000 vyrų, tapo svarbiu didelio geopolitinio žaidimo dėl Rusijos ir Baltijos šalių ateities, didžiųjų valstybių įtakos sferų veikėju.
Asmenybė
Pabandykime pasižiūrėti į šį veikėją iš arčiau. Kas jam būdinga? Kokios asmeninės P. Bermondto savybės lėmė jo iškilimą ir didelę, bet trumpalaikę sėkmę. Šiam reikalui teks pasitelkti į pagalbą paties P. Bermondto knygą, išleistą emigracijoje, Vokietijoje 1925 m. „Kovoje su bolševizmu“ ir ypač P. Bermonto–Avalovo VRSA štabo dokumentus, kurie 1919 m. užimant Mintaują pateko į Latvijos karių rankas, o dabar saugomi JAV, Stenfordo universiteto Huverio institute. 2004 m. trys rusų istorikai (J. Felštinskij, G. Ioffe, G. Černiavskij), gavę leidimą, juos paskelbė žurnale „Voprosy istoriji“, vėliau dokumentai skaitmenizuoti ir įkelti internetą. Iš tų dokumentų ypač įdomūs yra plk. P. Bermondto Avalovo štabo karininko kpt. I. Konoplino atsiminimai „Karininko užrašai“, leidžintys iš arčiau pasižiūrėti į didžiojo avantiūristo asmenybę, išryškinti reikšmingas jo iškilimui asmenines savybes.
Kpt. I Kanoplinas su keliais kitais karininkais, atvykęs į Mintaują, 1919 m. birželio 2 d., tarpininkaujant pulkininko adjutantui, susitiko su P. Bermondtu jo vadovaujamo pėsčiųjų kazokų pulko štabe. Apie būsimo viršininko padarytą įspūdį I. Kanoplinas rašo: „Dūrys plačiai atsivėrė, ir ant slenksčio pasirodė... čerkesas, vidutinio amžiaus, su aukšta kailine kepure, batais be užkulnių ir juoda čerkese su prisiūta šovinine ant krūtinės; kairįjį šoną puošė masyvus sidabrinis kinžalas su įraižom, kabėjęs ant siauro diržo (...) Jis buvo kažkoks lankstus, kaip katė įsitempęs, jo akys žyburiavo, keisdamos išraiškos aštrumą...Aš pastebėjau: iš jo čerkesės plačios rankovės kyšojo balta ranka su kruopščiai prižiūrėtais nagais“ (čia ir kitur vertimas iš rusų kalbos – mano – J. S.). Netrukus P. Kanoplinas buvo pakviestas užeiti pas P. Bermondtą gauti nurodymų dėl darbo. Pakviestas užeiti 6 val. ryto, I. Kanoplinas labai nustebo, kad taip anksti. Bet pulkininkas paaiškino, turįs galybę darbo, neturįs laiko ilgai miegoti. Atvykęs į P. Bermonto būstą, dviaukščio pastato, kuriame buvo pulko štabas, fligelyje, neaprastai anksti, I. Kanoplinas pagalvojo, kad jo viršininkas nori pasirodyti esąs neparastai darbštus, sudaryti pavaldiniams nuomonę apie nepaprastą savo dalykiškumą. Kambarys, kuriame P. Bermondtas priimdavo pavaldinius, „buvo tamsus, suspaustas vienatonės mėlynos spalvos baldų. Kampe bolavo apskritas marmuro stalelis. Ant jo stovėjo Bermondto portretas rudos spalvos rėmeliuose. Dvelkė kvepalais, tarsi moters buduare“ (buduaras – XVIII a.–XIX a. I pusės kambarys turtingų moterų namuose, rūmuose artimiems svečiams ir viešnioms priimti – pastaba mano – J. S.). Pokalbio pradžioje P. Bermondtas, kaip įprasta, pasakojo ilgas istorijas, iš kuriose „tykančių pavojų“ jam pavyko „išeiti tvirtu ir užsigrūdinusiu“. Jo kalbos tonas, pagal I. Kanopliną, buvo lengvas, žaismingas, šiek tiek globojantis. Naujam savo pavaldiniui P. Bermondtas pavedė rašyti būrio „istoriją“, t. y. įamžinti jo didžius žygius“. Čia vertėtų įsidemėti G. Ioffes mintį, kad P. Bermondtui nedavė ramybės Napoleono laurai. Bendraudamas su karininkais oficialiai P. Bermondtas, paprastai, buvo mandagus, tačiau kareivių negerbė. Vieną vadino pistoletu, kitą – višta. Gebėjo daryti didelę įtaką savo pavaldiniams psichologiškai. Tam naudojo ir normaliems vadams netinkamus metodus. I. Kanoplino liudijimu kareivis, stovėjęs prie įėjimo į P. Bermondto būstą, kartą nepastebėjo vis išeinančio ir grįžtančio vado, neatidavė jam pagarbos. Maža to, vėliau kalbėdamasis su kitu, kareiviu, rusišku papratimu, P. Bermondtą iškeikė. P. Bermonto įsakymu kareivį suėmė. Karo lauko teismas nuteisė myriop. Tačiau į egzekucijos vietą atvykęs P. Bermontas suvaidino spektaklį. Jis užkalbino vargšą, klausdamas, ar jis nori gyventi. Kareivis, žinoma, mirti nenorėjo, pradėjo gailėtis, suklupo ant kelių prieš vadą. Tik to ir reikėjo P. Bermondtui. Jis pasigailėjo kareivio ir gavo ko norėjo: pasirodė esąs „jautrus ir geras“ žmogus.
Latvių istorikas J. Šilinš, naudodamasis neįvardinto ruso bermontininko atsiminimais, rašo, kad plk. Bermondtas mėgo linksmintis, dažnai rengdavo puotas. Vieną vakarą jis linksminosi su karininkais ir net sušoko lezginką su savo štabo karininku, rankoje laikydamas pistoletą ir šaudydamas aplink save. Bešaudydamas sužeidė savo porininką, kuris buvo išvežtas į ligoninę. Gydytojams pasakyta, kad tas karininkas netyčia susižeidė, o kitiems karininkams liepta tylėti, nes kitu atveju bus griežtai nubausti (8). Balius tęsėsi toliau, P. Bermontas visiškai nusigėrė ir buvo išvežtas „ilsėtis“.
P. Bermondtas mėgo intriguoti, apsimetinėti, meluoti. Antai, 1919 m. spalio 9-ją jo pavaldiniui plk. E. Virgoličiui nusiaubus Šiaulius, P. Bermondtas pasiuntė radiotelegramą Lietuvos vyriausybei (9), kurioje „pasmerkė“ E. Virgoličių, pažadėjo viską ištirti ir kaltininką nubausti,o nuostolius atlyginti, bet, aišku, tik dėl akių. E. Virgoličiui nieko jis nepadarė.
P. Bermondtas, I. Kanoplino liudijimu, labai pasitikėjo savimi. Jis turėjo organizacinių sugebėjimų. Tai padėjo P. Bermondtui tiek surinkti armiją, tiek ir aprūpinti ją materialiai, kėlė jo prestižą karininkų ir kareivių akyse.
Spastai Šiauliuose neužsitrenkė
Plk. P. Bermondtas, skelbęsis ryžtingu kovotoju su bolševizmu, spalio 8 d. pradėjo Rygos puolimą, kurio tikslas –Latvijos kontrolė. Kelias savaites vyko įnirtingi mūšiai. Latviai atsilaikė tik todėl, kad Estijos vyriausybė, suvokdama, ką reikš P. Bermonto pergalė Latvijoje, pasiuntė karinę pagalbą, 4 šarvuotus trukinius su kariais. O svarbiausia buvo jungtinės D. Britanijos ir Prancūzijos karinės 17 laivų flotilės, įplaukusios į Rygos įlanką, pabūklų ugnis, kuri negailestingai talžė bermontininkus, griovė jų įtvirtinimus. Patys britai patyrė nuostolių. Priešų sviediniui pataikius į laivą, 7 britų jūrininkai žuvo.
Po pralaimėtų kautynių dėl Rygos bermontininkų padėtis Latvijoje sparčiai blogėjo. 1919 m. lapkričio 17 d. bermonininkus puolanti Latvijos kariuomenė jau buvo tik už 17 km nuo Mintaujos, P. Bermondto RVSA centro. Mintaujoje kilo panika, visi bermontininkai norėjo bėgti iš miesto. Apie tai, kas darėsi toliau, rašo A. Birontas: „Lapkričio 21 d. buvo gauta žinia, kad latviai supa Mintaują. Tuomet buvo duotas įsakymas išeiti iš Mintaujos ir trauktis į Šiaulius. Lapkričio 22 d. Bermontas su savo štabu, sėdęs į traukinį, kuris išvykęs Šiaulių link (...)“ (10). P. Bermondtas tikėjosi, kad iš Šiaulių geležinkeliu galės pasitraukti į Rytų Prūsiją, iš kurios anksčiau gaudavo kareivių ir įvairių krovinių. Privažiavus Meškuičius P. Bermonto traukinys buvo apšaudytas partizanų. Tai užfiksuota Šiaulių partizanų veikimo santraukoje, kurioje rašoma: „Partizanai smarkiai apšaudė traukinį su pabėgeliais baronais“ (11) (baronais tuomet dažnai vadindavo tuos bermontininkus, kurie buvo aristokratų kilmės. Pats P. Bermontas kartais save irgi vadindavo baronu – pastaba mano – J. S). Šarvuotą traukinį apšaudė ne tik partizanai, bet ir Lietuvos kariuomenės, vykdžiusios Šiaulių operaciją, J. Variakojo voros vyrai. Išeivijos istorikas K. Ališauskas rašo: „Jam pavyko pasprukti tik dėl to, kad kpt. J. Vidugirio vora buvo labai pavargusi ir 3 baterijos artilerijos būriui nepavyko suteikti pėstininkams veiksmingos paramos“ (12). Šį įvykį žinojo buvęs Šiaulių miesto ir apskrities karo komendantas plk. A. Birontas: „Neprivažiavus Šiaulių, traukinys buvęs šaudomas kulkosvaidžių ir šautuvų ugnimi. Per tą šaudymą tūli karininkai ir kareiviai, išlipę iš traukinio, pradėjo atsišaudyti“ (13). Pasak A. Bironto, vėliau P. Bermondtas gyręsis, kad „užpuolus jo traukinį lietuviams, jis su savo asmens apsauga išėjęs iš traukinio ir su lazdomis pravijęs tuos bailius lietuvius“ (14). Tačiau P. Bermondto štabo ypatingųjų reikalų karininkas yra sakęs ką kita: „Bermondtas persigandęs, sėdėjęs kupėje ir jokių paliepimų nedavęs“ (15).
Mano turimomis žiniomis vienintelis ir visiškai patikimas žinių apie P. Bermontą Šiauliuose istorinis šaltinis yra Šiaulių partizanų štabo narės, Sofijos (Zofijos) Lukauskaitės (vėliau – Lukauskaitė Jasaitienė) atsiminimai „Šiaulių partizanų štabas – okupantų siaubas“. Juos aptikau tyrinėdamas lietuviškosios savivaldos istorija Šiaulių krašte. Susipažinęs su atsiminimų tekstu, bandžiau išsiaiškinti, ar juos kaip istorijos šaltinį naudojo lietuvių kovų su bermontininkais tyrinėtojai. Susipažinau su pagrindiniais istorikų ( K. Ališausko, V. Lesčiaus, G. Surgailio) darbais ir labai nustebau: nei S. Lukauskaitės, nei kitų buvusių Šiaulių partizanų atsiminimų istorikų tekstų nuorodose neradau. Dar daugiau. Mokslo darbuose nesuradau ir Lietuvos karo archyvo I ir II tomuose esančių Šiaulių partizanų štabo dokumentų panaudojimo atvejų. O juk Šiaulių partizanų štabas Lietuvos kariuomenei suteikė daugybė informacijos apie priešo jėgas, išsidėstymą, judėjimą, o partizanai įvykdė daug karinių akcjų. Tiesa, S. Lukauskaitės ir kitų partizanų atsiminimus, savo darbe „1919-ieji Kuršėnų krašte“ naudojo istorikas J. Kiriliauskas. Bet klausimo apie P. Bermondtą Šiauliuose jis nelietė, išskyrus plk. P. Bermondto užpuolimą, jam važiuojant automobiliu iš, ar nuo, Joniškio. J. Kiriliauskas apie šį įvykį rašo trumpai ir kiek kitaip, nei Z. Lukauskaitė.
P. Bermondto traukinys lapkričio 22 d., šeštadienį, sustojo geležinkelio stotyje. Šiaulių partizanų štabas, kuris palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos kariuomene, besikaunančia dėl Radviliškio ir besiruošiančia užimti Šiaulius, izoliavo P. Bermondto štabą. Dar iki P. Bermondto atvykimo į Šiaulius, naktį iš 21 į 22 d. partizanai, „sutraukę telefono ir telegrafo vielas, iš visų pusių visiškai izoliavo miestą“ (16), planavo susprogdinti, bermontininkų naudojamą radijo stotį, kuri buvo Pagyžių (dabar Vytauto) gatvėje. Bet neaišku, ar tai padaryti jiems pavyko?
Prasiveržęs į miestą plk. P. Bermondtas turėjo būti desperacijoje. Ne tik dėl to, kad jo traukinį apšaudė lietuviai, bet ir sužinojęs apie jo kareiviams nesėkmingai vykstančias kautynes dėl Radviliškio, galimai prarastą galimybę pro Radviliškį pasitraukti į Vokietiją, neveikiantį telefono ryšį. Apie plk. P. Bermondto ir jo sėbrų padėtį Šiauliuose S. Lukauskaitė rašo: „ Bermonto armiją apėmė panika. Šiaulių stoty susigrūdo traukinai, Bermonto štabas posėdžiavo vagonuose, štabas buvo visiškai izoliuotas (...)“ (17). Bermontininkai buvo „tiek baimės apimti, kad neišdrįsdavo važiuoti net malkų parsivežti, pradėjo kirsti seną, šimtametį Zubovų parką“ (18).
Tą pačią dieną Šiaulių partizanai, turėdami žinių apie plk. Bermondto kelionę iš miesto, surengė pasikėsinimą prieš jį. Vėl pasiremkime Z. Lukauskaitės prisiminimais: „Pats Bermontas, jam grįžtant iš Joniškio, buvo Vl. Poželos (partizanų štabo narys – J. S.) su kitais partizanais apšaudytas –paspruko ir spėjo miesto gatvėse pasislėpti“ (19). Kaip tai įvyko? Z. Lukauskaitės pasakojimas gana įdomus: „Štabas gavo žinių, kad važiuoja Bermontas. Keturi partizanai (Požela, Tarvydas, Žukauskas ir dar vienas (...) trečiame-ketvirtame kilometre nuo Šiaulių, pasislėpę griuoviuose ir arimuose, pasitiko jį šūviais. Greitai važiavo du automobiliai, abudu dengti. Nors buvo prietema, bet partizanams krito į akis antrasis automobilis, kuris buvo gražesnis ir didesnis. Į jį buvo paleista daugiausia šūvių“ (20). Pulkininkui pasisekė jau trečią kartą. S. Lukauskaitės žodžiais „pats Bermontas (...) prigulęs prie automobilio sėdynės, ir išsigelbėjęs nuo kulkų, kurios kiek aukščiau automobilio dangtį pramušė“ (21). Buvo sužeistas P. Bermondto vairuotojas ir lydintysis karininkas.
Keliauti į Joniškį, tvyrant tokiam pavojui, užuot santykinai saugiai lindėjus šarvuotame traukinyje, iš pradžių atrodo sunkiai suprantamas dalykas. Kyla klausimas, kur iš tikrųjų jis važiavo, kodėl taip rizikavo, koks kelionės tikslas? Plk. P. Bermondtas galėjo važiuoti į Joniškį arba per Joniškį į Satkūnus, kur kiek ankčiau veikė gen. R. von der Goltzo štabas. Būtent ten tuomet turėjo būti gen. V. von Eberhardtas, kuris lapkričio 18 d. pakeitė Vokietijos vyriausybės atšauktą gen R. von der Goltzą. Jam buvo pavesta rūpintis bermontininkų evakuacija iš Baltijos kraštų, o gen. R. von der Goltzas iš Satkūnų dvaro išvyko prieš savaitę (22). Galima daryti pagrįstą prielaidą, kad plk. P. Bermontas, suvokdamas savo kritišką padėtį, bijodamas pakliūti į lietuvių nelaisvę, vyko susitikti su gen. V. von Eberhardtu, prašyti jo pagalbos. Iš karo archyvo dokumento žinoma, kad už trijų dienų, lapkričio 26 d., gen. V. von Eberhardtas buvo Joniškyje (23).
Nepaisant to, kokie buvo plk. P. Bermonto rizikingos išvykos rezultatai, jis atsidūrė spastuose. Ne tik neturėjo ryšio su savo kariuomene, bet galėjo būti paimtas į nelaisvę ar žūti per susišaudymą. Mat tą pačią dieną Lietuvos kariuomenė net tik užėmė Radviliškį, bet visiškai priartėjo ir prie Šiaulių. Antrasis pėstininkų pulkas užėmė Aleksandrjos dvarą. Šiauliuose apimti panikos bermontininkai bandė „veržtis į Kuršėnus“ (24), bet buvo sustabdyti partizanų.
Plk. P. Bermontą ir jo kareivius Lietuvoje nuo visiško sutriuškinimo išgelbėjo pranzūzų gen. H.A. Niselis (Niessel), kuris vadovavo Antantės valstybių misijai ir šarvuotu traukiniu su savo karininkais važinėjo po Baltijos šalis. Dėl Prancūzijos prolenkiškos politikos, H.A. Niselis nemėgo lietuvių ir veikė daugiau bermontininkų naudai. Lapkričio 23 d. jis, gąsdindamas, kad jeigu lietuviai tęs puolimą, už sienos esanti vokiečių kariuomenė įsiverš į Lietuvą, įsakė fronto vadui plk. Ladygai nutraukti puolimą ir grįžti į pradines pozicijas. K. Ladyga, nežinodamas, kad gąsdinimas neturi pagrindo, įsakė paimti iš bermontininkų Radviliškyje atimtą trofejų ir atsitraukti. Bermontininkai buvo išgelbėti, o šiauliečiai pasmerkti dar porą savaičių kęsti terorą ir plėšikavimus. Tiesa, kai kuriems Šiaulių apskrities gyventojams pasisekė labiau: veikdamos kartu Lietuvos ir Latvijos kariuomenės užėmė Žeimelį, lapkričio 27 d. išvaduotas Joniškis.
Neaišku, kiek laiko P. Bermondtas išbuvo Šiauliuose, bet tikrai neilgai, nes mieste jis negalėjo jaustis saugus, todėl stengėsi kuo greičiau išvykti iš Lietuvos.
Plk. P. Bermondtas kapituliavo ir lapkričio 25 d. pasidavė gen. V. von Ebelhardto globai (25).
Įgyvendinant bermontininkų evakuaciją iš Lietuvos, vokiečių tautybės kareiviai koncentravosi Šiauliuose. Iš miesto buvo išvesti gruodžio 8 d. Bubių kryptimi. Buvę caro pavaldiniai, palikę Šiaulius „ traukėsi pro Kuršėnus link Telšių ir Kretingos“ (26). Iš ten jie turėjo vykti prie Kretingos – Priekulės geležinkelio linijos, kad galėtų ja pasinaudoti. Atrodo, kad P. Bermondtas vyko su jais ir pasiekė Klaipėdą (apie Bermondtą Klaipėdoje man yra parašęs srž. mjr. Tamošius). Tikriausiai, siekdamas išvengti internavimo ir patekimo į lagerį, iš Klaipėdos jis išvyko į Daniją, o iš ten po poros metų persikėlė į Vokietiją. Patys bermontininkai buvo išvesti pro Tilžę į Rytų Prūsiją (dabar Kaliningrado sritis). Ne vokiečių kilmės kareiviai internuoti Saksonijoje, Neisės koncentracijos stovykloje.
Metamorfozė: nuo monarchisto iki fašisto
Nuo 1921 m. P. Bermondtas apsigyveno Vokietijoje. 1925 m. gyveno Hamburge. Ten ir Gluckstadte išleido knygą „Kovoje su bolševizmu“ (rusų ir vokiečių kalb.) kuria siekė pateisinti savo avantiūristinę veiklą, pasirodyti didvyriu. Knygos įvade skundėsi: „ Bolševikams reikalaujant persekiojimas Vokietijos socialististinės vyriausybės, aš neturėjau pastovios gyvenimo vietos Vokietijoje ir visą laiką turėjau mesti darbą ir pervažiuoti su dokumentais iš vieno miesto arba buto į kitą“ (27). Viename jo buvusio pavaldinio laiške minimas net pasikėsinimas prieš P. Bermondtą, reiškiama užuojauta. Siekdamas išlaikyti įtaką savo buvusiems pavaldiniams, su jais susirašinėjo ir įkūrė organizaciją „Baltenkampfer“.
Iš pradžių P. Bermondtas suartėjo su Vokietijos ultradešiniaisiais, o vėliau su A. Hitlerio nacionalsocialistais. Jis sukūrė Rusijos nacionalsocialistinį judėjimą, savo smogikų būrius, panašius į nacių SA, kurie puldinėjo komunistus. P. Bermondtas bendradarbiavo su Gestapu. Avantiūrizmo neatsikratė planavo žygį į Maskvą, net numatė asmeninę Maskvos komendantūros sudėtį (28).
P. Bermonto draugužės Henny Liudvig-Link liudijimu P. Bermontas buvo įklimpęs į kakainą, vartojo morfijų, iš jos išgavo didelę sumą pinigų (8 tks. mrk.) savo įgeidžiams tenkinti (29). Moteris prašė valdžią imtis priemonių, P. Bermondtą padaryti nekensmingu. Dėl kažkokių neaiškų priežasčių, lyg ir finansinių, 1939 m. P. Bermondtas buvo uždarytas į Moabito kalėjimą. bet užtarus Italijos diktatoriui B. Musoliniui, paleistas į laisvę ir išvyko į Italiją. Musolinį nuvertus – persikėlė į Serbiją, o paskui – JAV. Pusantrų metų kalėjimo P. Bermondtui buvo tarsi indulgencija, apvaliusi jį nuo fašistinių nuodėmių.
P. Bermondto asmenybė ir veikla kelia istorikui kelia daug klausimų. Vienas jų yra susijęs su P. Bermondto knygoje „Kovoje su bolševizmu“ patalpintais buvusių pavaldinių sveikinimais, laiškais ir nuotraukomis. Didelės apimties (daugiau kaip 500 p.) knygos rusų kalba pabaigoje, yra įdėta buvusio pavaldinio, žydų tautybės kareivio Gutmano nuotrauka su įrašu:“Jūsų šviesybe. Aš už jus pasiruošęs duoti savo galvą nukirsti. Aš monarchistas ir myliu Rusiją“. Tai gana keistas dalykas. Pirma, Rusija prieš karą buvo bene labiausiai antisemitinė šalis Europoje, iš kurios žydai bėgo masiškai. Antra, Vokietijoje, kur tuo metu gyveno P. Bermondtas, kilo didžiulė semitizmo banga. Kodėl šis avantiūristas, gerai jautęs politinę konjunktūrą, įdėjo Gutmano nuotrauką? Ir dar paskutinę, kuri, kaip ir pirmoji, labiausiai krenta į akis?
Nuorodų, pažymėtų skaičiais tekste, sąrašas
1 History of Latvia, Pavel Bermondt-Avalov | German military officer | Britannica.
2 Воспоинания генерал-майора кн. П.Авалова, http://elib.shpl.ru/ru/nodes/22168-avalov-p-m-v-borbe-s-bolshevizmom-vospominaniya-general-mayora-kn-p-avalova-b-komanduyuschego-russko-nemetskoy-zapadnoy-armiey-v-pribaltike-glyukshtadt-gamburg-1925
3 Bermondt Avalov, Lietuvių enciklopeija, t. 33, Boston, p. 420.
4 Kiriliauskas J., 1919-ieji Kuršėnų krašte, 2019, p. 71.
5 Šilinš J., How a German general used Russian soldiers to try to get back at Latvia / Article (lsm.lv).
6 Tamošiūnas A., Legendinės Radviliškio kautynės, ka-34-1-4_tamosiunas.pdf.
7 Соглашение о передаче русским военным влавстям главново командовандования в занятых германскими войсками областях Российсой империи, П.Р.Бермонт-Авалов. Документы и воспоминания (lib.ru).
8 Šilinš J., How a German general used Russian soldiers to try to get back at Latvia / Article (lsm.lv).
9 Радиотелеграмма Бермонта Авалова правительству Литвы, П.Р.Бермонт-Авалов. Документы и воспоминания.
10 Birontas A. , Bermontininkams Lietuvą užpuolus, Kaunas, 1934, p. 240.
11 Karo archyvas, t.2, p. 220.
12 Ališauskas K., Lietuvių kovos su bermontininkais, LIETUVIŲ KOVOS SU BERMONTININKAIS (partizanai.org).
13 Birontas A., Bermontininkams Lietuvą užpuolus, p.240.
14 Ten pat. Bermontininkams Lietuvą užpuolus, p.240.
15 Ten pat.
16 Partizanų veikimo santrauka, Karo archyvas, t.2, p. 220.
17 Lukauskaitė Z., Šiaulių partizanų štabas – okupantų siaubas, Įdomus mūsų momentas, 1936-09-14, p. 6.
18 Ten pat.
19 Ten pat.
20 Ten pat.
21 Lukauskaitė Z. Šiaulių partizanų štabas – okupantų siaubas, Įdomus mūsų momentas, 1936-09-21, p.2.
22 Antantės misijos 1919 m. lakričio 26 d. telefonograma Britų misijai Kaune, Karo archyvas, t. 2, p. 213.
23 Ten pat.
24 Kiriliauskas J., 1919-ieji Kuršėnų krašte, p.27.
25 Antantės misijos 1919 m. lakričio 26 d. telefonograma Britų misijai Kaune, Karo archyvas, t. 2, p. 213.
26 Kiriliauskas J., 1919-ieji Kuršėnuose, p. 84.
27 Воспоинания генерал-майора кн. П.Авалова, http://elib.shpl.ru/ru/nodes/22168-avalov-p-m-v-borbe-s-bolshevizmom-vospominaniya-general-mayora-kn-p-avalova-b-komanduyuschego-russko-nemetskoy-zapadnoy-armiey-v-pribaltike-glyukshtadt-gamburg-1925.
28 Павел Авалов –Бермонт, Павел Авалов-Бермондт (timenote.info).
29 Павел Рафаилович Бермондт-Авалов — Циклопедия (cyclowiki.org).