L. Mandelštamas – žydų mokslininkas iš Žagarės

Jis, hebraistas, rusų ir žydų rašytojas, Rusijos žydų mokyklų reformatorius, garsaus poeto Osipo Mandelštamo dėdė, buvo pirmasis Rusijos universitetą baigęs žydas, išleidęs savo eilėraščių rinkinį rusų kalba ir tapęs pirmuoju A. S. Puškino vertėju į hebrajų kalbą.

 

Šiam žydų tautybės jaunuoliui pavyko įgyvendinti anuomet precedento neturintį iššūkį: palikti tėvų namus ir išvykti studijuoti į Maskvos universitetą. Pakeliui į sostinę jis sutiko sinagogos choristą, kuris, sužinojęs apie L. Mandelštamo kelionės tikslą, paklausė: „Kodėl jūs važiuojate? Juk jūs galite būti pirmas tarp savo tautiečių, bet viską paliekate, kad būtumėte paskutinis tarp mokytų krikščionių“. „Talmude pasakyta: būk geriau paskutinis tarp liūtų, nei pirmasis tarp kiškių!“ – atkirto mūsų herojus vardu Leonas Iosifovičius Mandelštamas (1819–1889).

Tačiau sinagogos giedotojas nebuvo vienintelis žydų bendruomenėje, kurį, švelniai tariant, glumino šis jaunuolio poelgis. Visų pirma, liūdėjo Leono šeimos nariai, kurie šį žingsnį suvokė kaip atskalūnystė. „Tėvas davė tau rūbus, tu juos pakeisi, – kreipėsi į bėglį jo brolis, – mama žaidė su tavo peisais, tu juos nukirpsi. Pradėsi kalbėti mums nesuprantama kalba, o rašysi mums nepažįstama ranka ...“.

Tuo tarpu Leonas – arba Arie – Leibas, kaip jį vadino tėvai, – buvo kilęs ne iš labai griežtų ortodoksų šeimos. Jis gimė Žagarės miestelyje, Vilniaus gubernijoje, netoli pasienio su Kuršu. Tai buvo svarbus prekybos miestas, kuriame gyveno 3000 gyventojų, iš kurių pusė buvo žydai. Leono tėvas Josefas Mandelštamas, eruditas ir labai energingas žmogus, garsus prekybininkas, komerciniais tikslais keliavo po Rusiją, Lenkiją, Vokietiją; Talmudo ir rabinų knygų žinovas, kuriam nebuvo svetimos edukacinės idėjos.

Tėvo plačių pažiūrų, neapčiuopiamiems, dvasiniams dalykams jautrumu dėka Leonas įgijo ne tik tradicinį žydų teologinį (talmudinį), bet ir bendrą išsilavinimą, mokėsi užsienio kalbų ir Europos literatūros.

Šalia hebrajų jis mokėjo vokiečių ir prancūzų kalbas ir netgi išbandė savo jėgas rašyti tuo metu madingos romantizmo krypties stiliumi. Tėvų namuose buvo ne tik Mendelsono Biblijos vertimas ir šiuolaikinės žydų literatūros kūriniai, bet ir vokiečių literatūra, kurią tėvas pirko Vokietijoje.

Nepaisant tam tikros laisvamanybės, laikydamasis žydų ortodoksų tradicijų tėvas surengė savo 17-mečio sūnaus vestuves. Tačiau ši santuoka buvo trumpalaikė. Kėdainiuose, uošvio namuose, į kuriuos po vestuvių persikėlė Leonas, tvyrojo religinio fanatizmo atmosfera: užsiėmimas „svetimais dalykais“, ne Talmudo skaitymas buvo vertinami kaip atsimetimas nuo religijos ir persekiojami. Jaunasis Mandelštamas to negalėjo pakęsti, grįžo į tėvų namus ir netrukus išsituokė.

Jis pradėjo uoliai siekti bendrojo išsilavinimo, nusprendė stoti į Vilniaus universitetą. Atvykęs į Vilnių sužinojo apie jo uždarymą, todėl 1840 metais įstojo į Maskvos universitetą, tapdamas pirmuoju žydu Rusijoje, baigusiu kursą Rusijos universitete. Pabrėžiame: būtent Rusijos, nes Vilniuje (Lenkijos), Derpte (Vokietijos) žydai mokėsi daug anksčiau. 1840 m. Maskvoje Mandelštamas rusų kalba išleido eilėraščių rinkinį, kurį didžiąja dalimi jis iš pradžių parašė hebrajų kalba.

Toks aukščiausių valstybinių institucijų palankumas jaunajam literatui nebuvo atsitiktinis: jį lėmė tam tikra politinė konjunktūra. XIX amžiaus 30–ajame dešimtmetyje Rusijos valdžia paskelbė, kad jos pagrindinė užduotis yra moralinis ir religinis žydų tautos virsmas, jos suartėjimas su krikščioniškaisiais Rusijos imperijos gyventojais. Tam tikslui pasiekti reikėjo sukurti valstybinių vidurinių ir profesinių mokyklų tinklą, kur kartu su tradicinėmis žydų disciplinomis būtų dėstomi bendrojo lavinimo programos dalykai: matematika, fizika, retorika, geografija, užsienio kalbos (ir visų pirma – rusų kalba), Rusijos istorija, literatūra ir kt.

Šios reformos iniciatoriumi tapo liaudies švietimo ministras S.S. Uvarovas, kuris orientavosi į žydų šviesuomenę, tačiau, tėvynėje neradęs „rusiško Mendelsono“, jis naudojosi Vokietijos žydo Makso Lilientalio paslaugomis. Galima įsivaizduoti, kaip jį nudžiugino netikėta žinia, kad čia, Vilniuje, atsirado vietinis, Rusijos, žydas, siekiantis aukštojo mokslo! Specialiu įsaku ministras leidžia priimti Mandelštamą į Maskvos, o vėliau į Sankt Peterburgo universitetą ir atidžiai stebi jo akademinius pasiekimus.

Maskvoje Mandelštamas ilgai nesimokė ir buvo perkeltas į Sankt Peterburgo universitetą, kurį baigė 1844 m., įgijęs filosofijos daktaro laipsnį bendrosios literatūros srityje. Dalis jo daktaro disertacijos „Biblijinė valstybė“ vėliau buvo išspausdinta rinkinyje „Žydų biblioteka“.

Po studijų to paties ministro S.S. Uvarovo globojamas išvyko į užsienį į prestižinę mokslinę komandiruotę studijuoti dantiraštį, kur ne tik įsisavino senovės šumerų rašto paslaptis, bet ir keletą Europos kalbų. Grįžęs į Rusiją, jis pradėjo versti Penkiaknygę (Senojo Testamento pirmas 5 knygas) ir Psalmes į rusų kalbą. Šie darbai buvo išleisti užsienyje, o Rusijoje jo Penkiaknygės vertimas buvo uždraustas iki 1869 m., kai, remiantis aukščiausios valdžios įsakymu, vertimas į rusų kalbą buvo išspausdintas lygiagrečiai su hebrajų tekstu.

Sankt Peterburge L. Mandelštamas sumanė kas mėnesį leisti visuomeninį literatūrinį leidinį „Hajoreach“ hebrajų kalba, tačiau dėl nežinomų priežasčių šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Galbūt dėl to, kad 1846 m. balandžio 15 d. L. Mandelštamas buvo paskirtas eiti žydų mokslininko pareigas Rusijos imperijos švietimo ministerijos žydų mokyklų reikalų departamente, kur jis buvo atsakingas už žydų mokyklų reformą.

Jam teko inspektuoti Baltarusijos, Kijevo ir Derpto mokymo įstaigas, 40-ųjų pabaigoje – 50-ųjų pradžioje išleido daugybę vadovėlių (Maimonido ištraukos, Hebrajų abėcėlė su gramatikos pratimais, Biblija su vertimu į vokiečių kalba, Rusų kalbos vadovėlis žydams ir kt.), kurie buvo privalomi, tačiau nepopuliarūs žydų mokyklose. L. Mandelštamo žydų – rusų ir rusų – žydų žodynai (Sankt Peterburgas, 1859), kuriais naudojosi ištisos kartos, turi labai svarbią edukacinę vertę.

Po 12 metų, 1857 metais, L. Mandelštamas paliko Liaudies švietimo ministeriją, ilgą laiką gyveno užsienyje, užsiėmė moksliniais tyrinėjimais, poezija ir dramaturgija.

Taip pat jis sėkmingai ir nesėkmingai dalyvavo finansinėje veikloje, paskutiniais gyvenimo metais labai stokojo pinigų, buvo įklimpęs į skolas, skurdžiai gyveno iš retų atsitiktinių užsakymų. Nepaisant to, net senatvėje jis buvo kupinas optimizmo, išlaikė gerą nuotaiką ir puikią sveikatą.

Leonas Mandelštamas – iš tikrųjų neeilinė, spalvinga ir labai kontroversiška asmenybė, kurioje moksliniai interesai persipynė su svajingumu ir poetiniais polinkiais, praktiškumas ir verslumas – su švelnumu ir reta empatija kitų žmonių sielvartui, erudicija žydų kultūros srityje – su įvairiomis filologinėmis ir istorinėmis žiniomis, daugumos Europos kalbų mokėjimu, išskirtinis darbštumas, energija ir talentingumas – su absoliučiu nesavanaudiškumu visose sferose, „krautuvėlių savininkams tinkančių centų skaičiavimo“ atmetimu. Savo manieromis jis buvo panašus į senų laikų poną – šį įspūdį sustiprindavo jo orumo kupina laikysena netgi paskutiniais gyvenimo metais, kai, vienišas ir visų pamirštas, jis skurdžiai gyveno, niekam nesiskųsdamas dėl savo varganos padėties.

Likimo smūgiai jį persekiojo net po mirties. 1889 m. rugpjūčio 31 d. L. Mandelštamas staiga mirė, garlaiviu kirsdamas Nevą iš Vasiljevskio salos į Vyborgo pusę. Įvykio vietoje dokumentų nerado, todėl neidentifikuotas velionis buvo palaidotas stačiatikių kapinėse. Tuo tarpu namo, kuriame gyveno L. Mandelštamas, kiemsargis atkreipė dėmesį į jo dingimą, pranešė policijai.

Mirusiojo tapatybė buvo nustatyta pagal ypatingas žymes, drabužius ir kišenėje rastą buto raktą. Šis faktas tapo žinomas žydų bendruomenei – gavus vidaus reikalų ministro leidimą rugsėjo 6 d. L. Mandelštamo palaikai buvo iškasti ir išgabenti į žydų kapines.

L. Mandelštamo kelių dalių užrašai datuojami 1839–1840 m. Autobiografijoje, susijusioje su egzamino Vilniaus gimnazijoje laikotarpiu, apibūdinamos sąlygos ir įtaka, kuriomis vyko pirmosios žydų inteligentijos (maskilių) kartos saviugda.

Kelionėje iš Vilniaus į Maskvą yra daug įdomių kasdienių pastebėjimų, informacijos apie jo aplankytus žydų miestus, apie žmones, su kuriais teko susitikti, ir kt.

Laiškuose ir užrašuose perteikiama vienišo žydų studento nuotaika Maskvoje, apstu apmastymų, apibūdinančių tiek paties L. Mandelštamo asmenybę, tiek žydų inteligentiją, susijusių su žydų gyvenimo realijomis, žydų tauta, aplinka, vyriausybės vykdomomis žydų gyvenimo reformomis ir kt., todėl L. Mandelstamo užrašai kelia mums didelį kultūrinį ir istorinį susidomėjimą.

AU­TO­BIOG­RA­FI­JA

Aš gi­miau 1819 me­tais, lie­pos 11 die­ną, Nau­jo­sios Ža­ga­rės mies­te­ly­je, esan­čio Kur­šo ir Vil­niaus gu­ber­ni­jų pa­ri­by­je. Nors mū­sų mies­te­lis fi­ziš­kai pri­klau­so Vil­niaus gu­ber­ni­jai, ta­čiau jam bū­din­ga Kur­šo dva­sia, to­dėl aš iden­ti­fi­kuo­ju sa­ve ir va­di­nu kuršu¹. Ma­no mo­ti­na – pa­pras­ta nuo­šir­di žy­dė; ma­no tė­vas – tvir­to cha­rak­te­rio ir re­to darbš­tu­mo žmo­gus, ku­ris, daž­nai lan­ky­da­ma­sis Vo­kie­ti­jo­je vers­lo rei­ka­lais, pa­ma­tė, kaip ti­kė­ji­mas ga­li bū­ti sie­ja­mas su iš­si­la­vi­ni­mu, ku­ris iki šiol ne­bu­vo po­pu­lia­rus tarp Va­ka­rų Ru­si­jos žy­dų.
Ma­no vy­res­nie­ji bro­liai pa­si­nau­do­jo jo ži­nio­mis ir, jei ap­lin­ky­bės ki­taip su­si­klos­ty­tų, jie ma­ne auk­lė­tų pa­gal ma­no po­lin­kius ir ga­bu­mus; ta­čiau bū­ti­ny­bė už­si­dirb­ti mais­tui – žy­dų ta­len­tų Sci­lė ir Cha­rib­dė – atė­mė iš ma­nęs tė­vo prie­žiū­rą ir pa­mo­ky­mus iš bro­lių, ku­rie tu­rė­jo ieš­ko­ti pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nių to­li nuo na­mų ir šei­mos.
Tai­gi, prie­šin­gai ma­no tė­vų ge­rai va­liai, man be­li­ko sek­ti vi­sų sa­vo drau­gų pa­vyz­džiu, ir be kas­die­nių Men­del­so­no į vo­kie­čių kal­bą iš­vers­tos Bib­li­jos stu­di­jų (tarp kit­ko tai bu­vo da­ro­ma leng­vai ir pa­vir­šu­ti­niš­kai), aš die­ną ir nak­tį tik­rą­ja to žo­džio pra­sme, kaip įpras­ta tarp Va­ka­rų Ru­si­jos žy­dų, stu­di­ja­vau Tal­mu­dą, to­dėl 12-ai­siais ma­no gy­ve­ni­mo me­tais aš su­lau­kiau kaip gar­bin­go epi­te­to „ilui“, tai yra „pui­kus“, taip ir džio­vos simp­to­mų. Ta­čiau tą, ko man trū­ko ma­no auk­lė­ji­me, iš da­lies įgi­jau at­si­tik­ti­nai: nuo vai­kys­tės įpra­tau bend­rau­ti su ka­ri­nin­kais ir ap­skri­tai su aukš­to ran­go krikš­čio­niais, ku­rie lan­kė mū­sų bi­liar­dą, vie­nin­te­lį vi­sa­me mies­te­ly­je. Aš su­si­pa­ži­nau su jais per šach­ma­tus, ku­riais pa­gal sa­vo am­žių žai­džiau pa­kan­ka­mai ge­rai. Pag­rin­di­nė šios pa­žin­ties nau­da man bu­vo dva­si­nis są­ly­tis su nau­ju, lais­vu, grakš­čiu pa­sau­liu.
Kaip mi­nė­jau, ma­no svei­ka­ta pa­blo­gė­jo, ir gy­dy­to­jų nu­ro­dy­mu bu­vau iš­va­duo­tas iš mo­kyk­los jun­go – iš Tal­mu­do. Šio nu­ro­dy­mo dė­ka aš ga­lė­jau nuo­dug­niai su­si­pa­žin­ti su žy­dų li­te­ra­tū­ra, ku­ri pas mus lai­ko­ma tik ant­ra­rū­šiu moks­lu pa­ly­gi­nus su Tal­mu­du, ku­riai pa­pras­tam moks­li­nin­kui ne­ver­ta skir­ti daug lai­ko.
Įž­vel­gęs žy­dų li­te­ra­tū­ros nau­jo­vėms skir­tam „Ga­mea­sef“² žur­na­le nau­ją ži­nių šal­ti­nį, kaip ir mū­sų pro­tė­vis, Bib­li­jos Ado­mas, pa­klu­sau gra­žia­jai ma­no esy­bės pu­sei – sie­los jaut­ru­mui, pa­ra­ga­vau dan­giš­ko vai­siaus sul­čių - nu­švi­ti­mo ir iš­mo­kau pa­žin­ti gė­rį ir blo­gį ... Ži­no­ma, ta­da bu­vo ke­lios nuo­mo­nės, kad šė­to­nas - gy­va­tė vir­to „Ga­mea­se­fu“ ir taip su­ve­džio­jo ma­no sie­lą.
Ta­čiau ma­no min­tis apie li­te­ra­tū­rą bu­vo ab­sur­diš­kos ir pa­vir­šu­ti­niš­kos; ir skai­ty­da­mas mū­sų ra­šy­to­jų kū­ri­nius, kaip jau­na pa­ne­lė, be jo­kios kri­ti­nės ana­li­zės, va­do­vau­da­mas tik jaus­mais, įsi­ti­ki­nau, kad ir aš ga­liu ir tu­riu kaž­ką kur­ti. Ir iš tik­rų­jų aš ta­da pa­ra­šiau heb­ra­jų kal­ba dau­gy­bę pra­stų ei­lių ir pro­zos, ku­rio­se per­si­py­nė vai­kiš­ka lo­gi­ka ir ra­bi­nų so­fis­ti­ka.
Kai pa­svei­kau, vi­sai ki­to­mis aki­mis pa­žvel­giau į Tal­mu­dą; aš jau ne­beap­si­ri­bo­da­vau, kaip ir anks­čiau, Tal­mu­do te­zių įro­di­nė­ji­mais, bet pra­dė­jau ieš­ko­ti ja­me vien­ti­su­mo ir san­da­ros. Aš ne­pa­lik­da­vau sa­vo mo­ky­to­jų ra­my­bė­je, to­dėl jie krei­pė­si pa­gal­bos į Mo­šę Mai­mo­ni­dą, ku­rį pas mus va­di­no Ram­bu (ra­bi­nu Mo­še ben Mai­mo­nu).
Ta­čiau Mai­mo­ni­das dės­tė gry­ną­ją teo­lo­gi­ją ar­ba, tei­sin­giau ta­riant, teo­so­fi­ją kar­tu su Tal­mu­do tei­si­nių ju­daiz­mo nuo­sta­tų są­va­du, ir aš, su­vo­kęs tik tai­ko­mą­ją da­lį ir dar ne­sup­ras­da­mas jo „Va­do­vo pa­si­me­tu­siems“ ar­ba „Pa­mo­ky­mų kny­gos“ sis­te­mos, vis la­biau nu­tol­da­vau nuo ma­no ak­lai pa­mal­džių mo­ky­to­jų pa­žiū­rų; ne­tru­kus nuo teo­lo­gi­jos pe­rė­jau prie fi­lo­so­fa­vi­mo, ku­riuo ma­žiau iš­si­la­vi­nę žmo­nės daž­nai pikt­nau­džiau­ja. Po il­gų sun­kių Tal­mu­do ir Mai­mo­ni­do ma­te­ma­ti­nių ir ast­ro­no­mi­nių iš­trau­kų in­terp­re­ta­ci­jų, pra­dė­jau mo­ky­tis al­geb­ros ir geo­met­ri­jos pas vie­ną žy­dą, bu­vu­sį ma­no vy­res­nių bro­lių drau­gą. Bet tai tru­ko vos še­šis mė­ne­sius, nes ma­no mo­ky­to­jas jau tu­rė­jo al­geb­ros for­mu­les tai­ky­ti pra­kti­ko­je – sa­vo tė­vo są­skai­toms; ir, kai aš pa­ma­čiau Vil­niu­je at­spaus­din­tą heb­ra­jiš­ko­mis rai­dė­mis ir kal­ba ru­sų kal­bos gramatiką³, me­čiau ma­te­ma­ti­ką, puo­liau, taip sa­kant, prie klai­din­gos gra­ma­ti­kos, iš­mo­kau ją min­ti­nai ir – vėl pa­mir­šau.
Tai įvy­ko ke­tu­rio­lik­tais ma­no gy­ve­ni­mo me­tais; aš jau tu­rė­jau bai­saus fi­lo­lo­go re­pu­ta­ci­ją, nes, be vi­sų žy­diš­kų ži­nių, mo­kė­jau skai­ty­ti tri­jų kal­bų abė­cė­lę, kai mū­sų šei­mos ap­lin­ky­bės pri­ver­tė tė­vą pa­si­nau­do­ti ma­no šlo­ve ir iš­rink­ti man ge­rą, ma­tyt, par­ti­ją. Kaž­koks pirk­lys at­vy­ko iš Kė­dai­nių mies­te­lio, su­si­rin­ko drau­gai, sma­giai pra­lei­do va­ka­rą – ir ry­to­jaus ry­te, kaip pas žy­dus įpras­ta, ne­ma­ty­da­mas ir ne­gir­dė­jęs apie sa­vo nuo­ta­ką, ta­pau jau­ni­kiu. Šis sta­tu­sas, la­bai ža­lin­gas ma­ža­me­čiams žy­dų vai­kams, man tu­rė­jo ge­rų pa­sek­mių: bū­tent jis man su­tei­kė vi­siš­ką lais­vę tęs­ti nuo mo­ky­to­jo tal­mu­dis­to ne­prik­lau­so­mas stu­di­jas, ir aš iš­kart pa­si­nė­riau į „krikš­čio­niš­ka“ va­di­na­mą li­te­ra­tū­rą.
Pir­mo­sios kny­gos, pa­te­ku­sios į ma­no ran­kas, ne­bu­vo nei gra­ma­ti­ka, nei re­to­ri­ka, nei lo­gi­ka, o bū­tent Men­del­son ir Spi­no­za. Ma­no vy­res­nie­ji bro­liai juos daž­nai skai­ty­da­vo, ir aš no­rė­jau sek­ti jų pa­vyz­džiu. Tai­gi, dar ne­ži­no­da­mas, kas yra sis­te­ma, no­rint iš­siaiš­kin­ti fi­lo­so­fi­nes sis­te­mas aš ap­sun­kin­da­vau sa­vo sie­lą ne­si­ste­min­go­mis stu­di­jo­mis. Aš vis dar pri­si­me­nu, ko­kią fi­gū­rą su­da­riau, ly­gin­da­mas Spi­no­zos te­zę, kad „vis­kas yra vie­nas ir vie­nas yra vis­kas“, su Mai­mo­ni­do dog­ma, kad vi­sos pla­ne­tos yra gy­vos, kaip mes, bū­ty­bės, ir t. t. Tai­gi, be jo­kių nu­ro­dy­mų ar va­do­vo, švais­čiau lai­ką ir pa­si­klys­da­vau gi­lio­se, bet ab­sur­diš­ko­se min­ty­se.
Tuo me­tu ap­lin­ky­bės lei­do vie­nam iš ma­no vy­res­nių­jų bro­lių ma­ne pri­žiū­rė­ti ir, ži­no­ma, ma­no moks­luo­se gra­ma­ti­ka iš kar­to iš­stū­mė fi­lo­so­fi­ją. Nors iš pra­džių jau­čiau­si šiek tiek įžeis­tas dėl to­kio fi­lo­so­fi­jos nu­vai­ni­ka­vi­mo, ne­tru­kus su­vo­kiau tai, o prie vo­kie­čių Hei­nės pri­dė­jau ir ru­sų Tap­pė ir mo­kiau­si dvi kal­bas. Bet, ma­tyt, li­ki­mas lė­mė man vi­sa­da mo­ky­tis pra­kti­kos prieš teo­ri­ją! Dar ne­bai­gęs gra­ma­ti­kos kur­so vėl ne­te­kau bro­lio kont­ro­lės ir nu­ro­dy­mų; iš­gy­ve­ni­mo rū­pes­čiai vėl ati­trau­kė vi­sus nuo ma­nęs, ir lau­ki­nis fi­lo­lo­gas pra­dė­jo šo­ki­nė­ti per kal­bą, kaip anks­čiau spon­ta­niš­kas mąs­ty­to­jas – per fi­lo­so­fi­ją.
Ne pa­slap­tis, kiek klai­dų ga­li pa­da­ry­ti pa­kly­dęs fi­lo­so­fas, ypač dar ne­tu­rin­tis gy­ve­ni­mo pa­tir­ties ir neiš­ma­nan­tis me­to­di­kos, – ir aš ne­sky­riau sa­vo lai­ko rim­tam skai­ty­mui ir kal­bų mo­ky­mui­si, o paau­ko­jau jį ra­šy­mo siau­tu­liui, o tai reiš­kė: pri­vers­da­vau ne­pri­no­ku­sią gė­lę at­si­skleis­ti ir nu­vys­ti.
Tai­gi, pa­vyz­džiui, aš pa­ra­šiau ro­ma­ną „Ski­no­to­pi­ja“ vo­kie­čių kal­ba, „Mir­tis ir pri­si­kė­li­mas“ ru­sų kal­ba ir „Ce­fė­jo duk­tė“ heb­ra­jų kal­ba bei dau­gy­bę ki­tų smul­kių pje­sių, ku­rias gy­rė ma­no neiš­ma­nė­liai drau­gai. Pas­kui, kai pa­bo­do ra­šy­ti, puo­liau prie Evan­ge­li­jos, stu­di­ja­vau ir ne­bai­giau stu­di­jų, ne­ras­da­vau at­sa­ky­mų į klau­si­mus ir ta­da vis­ką me­čiau.
Ži­no­ma, to­kiu mo­ky­mo me­to­du aš su­ga­din­čiau sa­vo įgū­džius ir ne­bū­čiau pa­jė­gus tei­sin­gai mo­ky­tis, jei tuo me­tu, sep­ty­nio­lik­tais ma­no gy­ve­ni­mo me­tais, ne­bū­čiau pe­rė­jęs iš ne­kal­tos sva­jin­gos vai­kys­tės į ne­lai­min­gą san­tuo­ką, ku­ri man tu­rė­jo svar­biau­sių pa­sek­mių ir iš­spren­dė ma­no gin­čą su li­ki­mu.
Jei iki tol kal­bų mo­ky­mui­si sky­riau tik tris ar ke­tu­rias va­lan­das per die­ną, o vi­są li­ku­sį lai­ką – re­li­gi­jos stu­di­joms, ku­rios pas mus lai­ko­mas pa­grin­di­niu ir vie­nin­te­liu sie­los sa­viug­dos už­siė­mi­mu, tai Kė­dai­niuo­se, ten, kur gy­ve­no ma­no uoš­vis ir uoš­vie­nė bei išanks­ti­niai nu­si­sta­ty­mai ir prie­ta­rai, man rei­kė­jo vi­sai nu­trauk­ti taip pas mus va­di­na­mus „ša­lu­ti­nius už­siė­mi­mus“ ir vėl ma­no vi­są sie­lą ir kū­ną skir­ti Tal­mu­dui. Ir šis per­vers­mas vei­kė ma­no šir­dies jė­gas prie­šin­gai sa­vo tiks­lui: vi­sos moks­lams prie­šiš­kos ap­lin­ky­bės, taip sa­kant, at­šok­da­vo nuo ma­no sie­los kaip nuo stan­daus kū­no; ir ten, Kė­dai­niuo­se, su­vo­kiau sa­vo ta­pa­ty­bę ir li­ki­mą bei gy­ve­ni­mą.
Bet aš ten bu­vau vie­nas; ne­tu­rė­jau su kuo pa­si­da­ly­ti, kam pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo po­jū­čius, ne­tu­rė­jau kam pa­ti­kė­ti sa­vo jaus­mo. Tai­gi, ma­no sva­jin­gu­mas pir­miau­sia pa­si­reiš­kė kar­čio­mis aša­ro­mis, pa­skui me­lan­cho­li­ja ir, ga­liau­siai, pa­vo­jin­ga ner­vų li­ga.
Pas­vei­kęs tar­si pa­bu­dau iš gi­laus mie­go, pa­ma­čiau sa­ve ki­to­je, nau­jo­je, ža­vin­giau­sio­je švie­so­je. Ar­ti­le­ri­jos ka­pi­to­nas p. Mel­jant­jev su­tei­kė man ga­li­my­bę pa­žin­ti li­te­ra­tū­ros teo­ri­ją; pul­ki­nin­kas lei­te­nan­tas p. En­gel­bach ma­ne pa­drą­si­no, ap­rū­pin­da­vo nau­jau­siais ru­sų li­te­ra­tū­ros kū­ri­niais ir, be to, pa­dė­da­vo pran­cū­zų kal­bos stu­di­jo­se. Dėl ma­no uoš­vie­nės pa­si­pik­ti­ni­mo šiais už­siė­mi­mais pa­li­kau Kė­dai­nius ir, grį­žęs pas ma­no tė­vą ir bro­lius, lais­vai pra­dė­jau stu­di­juo­ti kal­bas, skai­ty­ti kla­si­ki­nius kū­ri­nius ru­sų, vo­kie­čių, pran­cū­zų kal­bo­mis, mo­kiau­si is­to­ri­jos, geog­ra­fi­jos ir ki­tų moks­lų pra­dme­nų.
Kū­ry­bos aist­ra vėl pra­dė­jo ma­ne kan­kin­ti, ir aš ra­šiau laiš­kus, po­kal­bius, kri­ti­nes ap­žval­gas ir daug ki­tų įvai­raus dy­džio frag­men­tų vi­sais re­to­ri­kos klau­si­mais, su­si­pa­ži­nau su nau­ja mo­kyk­la – ro­man­tiz­mu, su bro­liais ra­šiau žy­dų li­te­ra­tū­rai ir ga­liau­siai iš­si­tuo­kiau.
Tai­gi, da­bar sto­viu – lau­ki­nis, stip­rus, lais­vas gam­tos sū­nus, my­lin­tis sa­vo tė­vy­nę ir gim­to­jo kraš­to kal­bą, bet ne­lai­min­gas dėl to pa­ties ti­kė­ji­mo bro­lių ne­gan­dų. Esu įtū­žęs dėl jų įnir­šio, ku­ris žlug­do jų ge­bė­ji­mus, ta­čiau ma­ne sie­ja gi­mi­nys­tės ir jaus­mų ry­šiai su jų ne­lai­mė­mis. Ma­no gy­ve­ni­mo tiks­las – pa­tei­sin­ti juos prieš pa­sau­lį ir pa­dė­ti jiems už­si­tar­nau­ti šį pa­tei­si­ni­mą. Jie nė­ra už­ke­tė­ję ir ne­pa­gy­do­mai su­ga­din­ti, ta­čiau gu­li kaip be­vil­tiš­kas li­go­nis, su­kan­dęs dan­tis ir ne­prii­man­tis vais­tų iš gy­dy­to­jo ran­kų; bet gal­būt jų pa­čių kar­tu su jais ken­čian­tis sū­nus, jų sie­los da­lis, su­ge­bės juos įti­kin­ti tai pa­da­ry­ti.