Naujausios
Bažnyčia – dvasinis, kultūrinis židinys
Juozas Olšauskas gimė 1910 metais Mažeikių apskrities Židikų miestelyje valstiečių šeimoje. Tėvai Marcelė ir Juozas valdė 22 ha žemės, šeimoje augo 5 vaikai. 1921–1924 metais jis lankė vietos pradžios mokyklą, vėliau įstojo į Mažeikių gimnaziją, ją baigė 1932-aisiais.
Tais pačiais metais priimtas į Telšių dvasinę seminariją, kurią baigęs 1937 metais buvo įšventintas kunigu. Paskirtas vikaru į Plungę, čia dirbo iki 1942 metų. Vėliau buvo perkeltas į Mosėdį.
1943 metų birželį jaunas ir energingas kunigas paskiriamas Pakutuvėnų bažnyčios klebonu. Čia rūpinasi Plungės bažnyčios klebono Povilo Pukio (1882–1964) pastangomis ir lėšomis baigiama statyti Pakutuvėnų mūrine bažnyčia. Pakutuvėnų kaimo istorijos tyrinėtoja Jolanta Klietkutė rašo, kad naujasis klebonas mokėjo bendrauti ne tik su vaikais ir jaunimu, bet ir vyresnio amžiaus žmonėmis. Buvo geras psichologas, greitai susipažino su vietos bendruomene, ją įtraukė į baigiamos statyti bažnyčios užbaigimo ir vidaus įrengimo darbus. Mokėjo juos įtikinti paaukoti ąžuolinių lentų bažnyčios suolams pagaminti ar kitaip prisidėti prie bažnyčios užbaigimo. Vasarą statyboje dirbusiam jaunimui iš Plungės klebonas negailėjo knygų iš savo gausios bibliotekos, visada būdavo geros nuotaikos, kuria užkrėsdavo ir aplinkinius.
Be savo tiesioginių kunigo pareigų, Juozas Olšauskas dėstė tikybą kaimyninio Aleksandravo kaimo pradžios mokykloje. Atvykdavęs į ją kartu su bažnyčios vargonininku, vaikus mokė giedoti kalėdines ir velykines religines giesmes. Naujai pastatyta Pakutuvėnų bažnyčia tapo apylinkės dvasiniu ir kultūriniu židiniu. Deja, tai tęsėsi neilgai.
Kunigas priešinosi okupacijai
1944 metais spalio mėnesį sugrįžus sovietinei armijai ir prasidėjus pasipriešinimo okupacijai kovoms, J. Olšauskas neliko nuošalyje. Jis platino pogrindinės organizacijos Lietuvos Laisvės Armijos leidžiamus antisovietinius atsišaukimus ir literatūrą. Jo namuose slapstėsi pasipriešinimo dalyviai.
Tokia kunigo veikla neliko be sovietinio saugumo dėmesio, nes apie tai prasitarė tardomi suimtieji.
1945 metais rugpjūčio mėnesį Pakutuvėnų kunigas paskiriamas Klaipėdos bažnyčios klebonu. O spalio 20 dieną sovietinio saugumo suimamas ir įkalinamas Kretingos apskrities NKVD būstinėje, įsikūrusioje Kęstučio gatvėje, nacionalizuotame daktaro Felikso Janušio (1867–1920) mūriniame raudonų plytų name.
Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje kunigo J. Olšausko KGB byloje yra 1945 metais spalio 22 dieną sudarytas ir 3-jų Kretingos NKVD darbuotojų pasirašytas aktas apie kunigo pabėgimo iš suėmimo aplinkybes.
Tai įvyko spalio 22-osios vakarą, po 18 valandos, pertraukos tarp tardymų metu. Pastato pietrytiniame kabinete kunigas pasinaudojo jį saugojusio eilinio milicininko Petravičiaus neatidumu, staiga atidarė langą ir, iššokęs per jį, nekreipdamas į sargybinio šūkius „stok“, dingo vakaro prieblandoje.
Tapo Jonu Gustaičiu
Apie tolesnį kunigo gyvenimą pogrindyje pasakoja 1948 metų kovo 3 dienos tardymo protokolas, surašytas Vilniaus MGB rūmuose.
Mat kovo 2 dieną sovietinio saugumo pareigūnų jis buvo areštuotas kaip Jonas Gustaitis, gimęs 1906 metais Šakių rajone. J. Olšauskas nei žmonių, pas kuriuos gyveno slapstydamasis, nei jam parūpinusiųjų fiktyvius dokumentus neišdavė.
J. Klietkutės duomenimis, jis slapstėsi Pakutuvėnų apylinkėse pas jį priglaudusią Anicetą Grigalauskaitę, jos sodyba buvo nuošalioje vietoje prie miško. 1947 metų vasarą, padedant Kaune gyvenusiam jo broliui Benediktui, pavyko gauti fiktyvų pasą svetima pavarde bei pažymą, kad jis atleistas nuo karinės tarnybos. Tai jam atvėrė kelią tolesnei kunigo tarnystei.
Pokario metais nuo sovietinės valdžios represijų besislapstantys kunigai, puoselėję viltį, kad dėl politinių permainų jų persekiojimas anksčiau ar vėliau liausis, turėjo kelias išeitis: išvykus į kitą vyskupiją, prisidengus fiktyviais dokumentais, toliau eiti savo pareigas arba visai „išnykti“, atsisakius dvasinės tarnystės ir radus prieglobstį pas patikimus žmones.
Dvasinė valdžia – vyskupijų valdytojai – tokiems kunigų „mainams“ savo vyskupijų ribose ir už jų ribų neprieštaravo. Jie išrašydavo paskyrimus į pareigas net ir fiktyviomis pavardėmis. Taip 1947 metais rugsėjo 11 dieną Kauno arkivyskupijos valdytojo kanauninko Juozo Stankevičiaus (1903–1974) potvarkiu kunigas Jonas Gustaitis (J. Olšauskas) buvo paskirtas Vilkijos apskrities Paštuvos bažnyčios administratoriumi, kuriuo išbuvo iki pat arešto. 1948 metų kovo 2 dieną, išaiškinus jo tapatybę, J. Olšauskas, kaip pavojingas nusikaltėlis, jau kartą pasprukęs iš NKVD nagų, buvo atvežtas į stropiai saugomą Vilniaus Lukiškių kalėjimą, kur netoli esančiuose MGB rūmuose vyko jo tardymas.
Konclageris už poliarinio rato
1948 metų birželio 26-ąją J. Olšauskas MGB Ypatingojo pasitarimo buvo nuteistas pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso tris straipsnius 10-iai metų priverčiamųjų darbų ir kaip valstybei pavojingas nusikaltėlis išvežtas į ypatingąjį lagerį Nr. 2 Gorlagą Norilsko apylinkėse. Už poliarinio rato įkurtuose konclageriuose įkalinti „liaudies priešai“ menkai apsirengę, prastai maitinami, spaudžiant neretai daugiau nei 40 laipsnių šalčiui turėjo dirbti statybose ir anglies bei vario ir nikelio kasyklose, vietovėje, kur žiema trunka 9 mėnesius per metus, taip pat kęsti nuolatines lagerių administracijos patyčias, lauke vėjyje ir poliariniame šaltyje rengiant ilgai trunkančius patikrinimus.
Nenuostabu, kad dalis jų po kurio laiko nuo nepakeliamo darbo ir išsekimo tapdavo invalidais ar mirdavo.
Po sovietinio diktatoriaus Josifo Stalino mirties Gorlago kaliniai, nesulaukę nežmoniškų kalinimo ir darbo sąlygų palengvinimo, gegužės 27 dieną sukilo. Tarp sukilėlių buvo nemažai čia kalėjusių lietuvių, taip pat ir J. Olšauskas.
Rugpjūčio 4 dieną ginklu numalšinus sukilimą, kurio metu buvo nukauta per 100 ir sužeista per 200 kalinių, rugsėjo pabaigoje apie tūkstantis aktyvių sukilimo dalyvių buvo išvežti ir paskirstyti po kitus lagerius. Taip J. Olšauskas atsidūrė Pietryčių Sibire, Irkutsko srityje, buvusiame Irkutsko-Taišeto konclageryje. Čia gyvenimo ir darbo sąlygos buvo geresnės negu šiaurėje.
Dirbdamas prie miško medžiagos ruošos darbų, kunigas tapo neįgalus. 1955 metais jis paleistas iš lagerio kaip invalidas ir iki 1956 metų vasaros išbuvo tremtyje Abano mieste, Abansko rajone, prie Krasnojarsko.
Kalnalio parapijoje
1956 metų gegužės 15-ąją paleistas iš tremties, J. Olšauskas grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Telšiuose. Kiek pailsėjęs, 1956 metais liepos 27 dieną buvo paskirtas Mosėdžio bažnyčios vikaru. Bet ir čia dėl „pavojingo nusikaltėlio“ dėmės ir sovietinio saugumo siekio atskirti jį nuo žmonių bei aktyvios veiklos, bažnytinė valdžia buvo priversta jį iškelti į kuklią Kalnalio kaimo prie Salantų parapiją. Čia jis išbuvo klebonu nuo 1957 metų iki pat 1976 -ųjų pavasario.
Klebonas mylėjo savo parapijiečius, kaip ir jie mylėjo savo darbštų, paprastą ir nuoširdų kleboną. Sovietiniais metais ateistinės propagandos ir vietinės partinės nomenklatūros įbauginta inteligentija – mokytojai, gydytojai, sovietinių valdžios įstaigų, kūrybinių profesijų darbuotojai – vengė atvirai bendrauti su kunigais ir tik dalis jų, vengdami viešumo, atlikdavo religines apeigas kitų parapijų bažnyčiose. Apie vieną iš susitikimų su kunigu J. Olšausku Klaipėdoje gyvenęs žinomas žurnalistas, fotografas ir kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius (1930–2020) 2009 metais rašė: „Kartą rudenį į Klaipėdą atvykęs Lietuvos kino studijos operatorius Zacharijus Putilovas (1932–2017) sako: „Bernardai, tu gerai pažįsti šį kraštą, todėl padėk man surasti gražią vietą, kur galėčiau nufilmuoti rūką.“ „Gerai, važiuokime į Kalnalį, ir ten, ko reikia, surasime.“ Iš Klaipėdos išvažiavus auštant, Kalnalį pasiekėme dar saulei nepatekėjus. Salanto upelio slėnis skendėjo „piene“... Saulei tekant pradėjome darbą. Sukilo ir kalnališkiai... Kai baigėme darbą, prisistatė ir Kalnalio parapijos klebonas. Susipažinome: „Olšauskas, – ištiesdamas ranką tarė klebonas... Tai gal užeisite. Kartu papusryčiautume.“ Buvo tamsi stagnacijos naktis, todėl pusryčiauti pas kleboną atsisakėme ir į Klaipėdą grįžome alkani.“
Praktiškas ir nagingas kunigas
Ilgametė Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčios siela Dalicija Preibytė prisiminė, kad kunigas J. Olšauskas Kalnalyje gyveno kartu su jam šeimininkauti padėjusia seserimi Pulcherija Olšauskaite (1905–1972). Jie gyveno gana ūkiškai, augino vištas, kurių kiaušinių pirkti savo šeimoms slapčia vakarais greitomis užbėgdavo ir Kalnalio mokykloje dirbusios mokytojos. Sesuo rūpinosi savo broliu, siuntė maisto produktų į sovietinius lagerius, dėl to jam ten ir pavyko išgyventi. P. Olšauskaitė mirė 1972 metais, Kalnalio kapinėse ji ir palaidota.
Nuošali medinė 1883 metais pastatyta Kalnalio Šv. Lauryno bažnytėlė buvo patogi bažnytinių santuokų ir vaikų krikštynų vieta iš kitų miestų atvykusiems žmonėms, kurie to savo parapijų bažnyčiose dėl įvairių priežasčių negalėjo atlikti. Dėl to naktimis paslaptinga žvakių šviesa šioje bažnyčioje buvo neretas reiškinys.
Klebonas Juozas nuoširdžiai vykdė savo pašaukimą tarnauti žmonėms, lankydamas parapijiečius, tarp jų ir sunkius ligonius, pas juos praleisdavo visą pusdienį, o nuvykti pas toliau gyvenančius buvo įsigijęs motociklą „Jawa“.
Jis mokėjo dirbti įvairius ūkio darbus, buvo geras elektrikas, mėgo meistrauti – iš medžio gamino įvairius gaminius, turėjo medžio apdirbimo stakles. Turėdamas laisvo laiko savo iniciatyva padėdavo parapijiečiams lauko darbuose, nors tie ir jausdavosi šiek tiek nepatogiai.
1967 metais klebono iniciatyva buvo išdažytos medinės bažnyčios grindys, nors tuo nepatenkinti liko paminklosaugininkai.
Amžinybėn iškeliavo iš Kražių
1976 metais balandžio mėnesį Telšių vyskupijos vikaro-valdytojo Antano Vaičiaus (1926–2008) pastangomis, J. Olšauskas paskirtas garsios Lietuvoje Kražių bažnyčios, turinčios didžiausius Žemaitijoje vargonus, administratoriumi, nes savo uolia tarnyste žmonėms tą seniai buvo užsitarnavęs.
Skaudančia širdimi palikęs Kalnalį ir savo parapijiečius, kur jis praleido beveik 20 metų, J. Olšauskas toliau tarnavo Kražiuose, kuriuose taip pat buvo žmonių mylimas ir gerbiamas.
O netrukus po jo atvykimo į Kražius, Kelmės rajono KGB viršininkas iš Vilniaus KGB archyvo gavo jo bylą, kurios po Lietuvą ,,keliaudavo“ kartu su sovietinės valdžios nuteistais kunigais.
Amžinybėn jis iškeliavo šalies atgimimo aušroje 1988 metų rugpjūčio 11 dieną. Jo laidotuvėse dalyvaujant vyskupui A. Vaičiui, gausiam būriui kunigų ir tikinčiųjų, šis daug savo gyvenime iškentėjęs bei uoliai tikintiesiems tarnavęs kunigas buvo palaidotas Kražių bažnyčios rūsio kriptoje, kurią pats savo rankomis ir buvo išsimūrijęs.
Tai tik viena sovietines represijas patyrusio, uoliai savo tikintiesiems tarnavusio katalikų bažnyčios kunigo trumpa gyvenimo istorija. O juk tokių ir panašių istorijų buvo šimtai.
