Naujausios
Po 57 metų išleista lietuvių ir anglų kalbomis
„Shalechet – hebrajiškas „krintančių lapų“ atitikmuo, nes šią knygą parašiau ir sudariau savo gyvenimo rudenį“, – taip dedikacijoje šeimai rašė pats autorius Solomonas Fedler, 1969 metais, sulaukęs 71-erių, išspausdinęs pirmąjį knygos leidimą savo įkurtoje spaustuvėje „Fedler&Co“ Pietų Afrikos Respublikoje, į kurią spėjo iš Lietuvos emigruoti 1926 metais, dar gerokai prieš Holokausto tragediją. Simboliškas jo sugrįžimas į Žagarę per knygą įvyko būtent rudenį, jau krintant spalvingiems medžių lapams, tarsi vizualiai pakartojantiems memuarų pavadinimą.
Po 57-erių metų knyga atgimė dviejų kalbų pasaulio erdvėje, nes išleista ne tik angliškai, bet ir atskirai Lietuvos skaitytojams – lietuviškai. Naujas leidimas buvo papildytas geros kokybės fotografijomis, J. Fedler močiutės Chajos eilėraščiais, visų knygoje paminėtųjų pavardžių sąrašu.
Atsižvelgiant, kiek žydų žuvo per Holokaustą, tai gali būti vienas iš būdų žmonėms rasti savo protėvius, jų pėdsakus. Tekstą vaikaitė Joanne Fedler paliko tokį, kokį parašė jos senelis Solomonas, kuriam anglų kalba nebuvo gimtoji, kad išliktų autentiškas autoriaus balsas.
Tokių memuarų ieškojo ilgai
Pradėdama knygos sutikimo vakarą Žagarės kultūros centro direktorė Aistė Tuminaitė-Orlauskė priminė, kad šiais metais minimos 85-osios žydų genocido ir getų bei bendruomenių sunaikinimo pradžios Lietuvoje metinės, tad ypač prasminga kalbėti apie „dingusią Žagarės cvilizaciją“, apie šalia mūsų, lietuvių, ir kitų tautų žmonių, vykusį žydų gyvenimą, įsiliejusį į turtingą bendrą miesto paveikslą.
Rašytoja iš Australijos Joanne Felder ant stalo uždegė žvakelę, pagerbdama protėvių atminimą. Pokalbį vedė kraštietis verslininkas Valdas Balčiūnas, kuris ir paskatino išleisti lietuvišką knygos „Shalechet“ vertimą.
„Aš gal du dešimtmečius ieškojau, vis galvodamas, kaip gali būti, kad niekas nėra parašęs apie to laikmečio Žagarę? Ir štai, prieš metus Sam Cowan, Joanne's pusseserė iš Londono, parašė, kad yra tokia Solomono Fedler prisiminimų knyga. Susisiekėme su jo anūke ir taip knyga atsidūrė mano rankose“, – prisiminė V. Balčiūnas.
Perskaitęs memuarus Valdas suprato, kad tai yra ypatinga Žagarės prarastos istorijos dalis, ją būtina sugąžinti ir šia idėja užkrėtė autoriaus vaikaitę, kuri pati prisipažino iki tol neįsivaizdavusi, kokią reikšmingą knygą saugoja namuose.
Net nesuprato turinti tokią svarbią knygą
„Seneliui buvo svarbu, kad jo gyvenimas nepraeitų veltui. Į Pietų Afrikos Respubliką jis išvyko vilkėdamas vienintelį švarką, su vienu lagaminėliu, be pinigų. Ilgai labai sunkiai dirbo, kol galiausiai įkūrė savo spaustuvę. Jis savarankiškai išmoko anglų kalbą ir parašė prisiminimus. Aplinkiniai galvojo, kam jie reikalingi, kas skaitys, visus tai varė iš proto. Tačiau mano mama, Solomono marti, pasakė: „Aš skaitysiu“. Ir jam pakako, jei bus bent vienas skaitytojas. Išspausdinęs knygą ją dalino visiems vaikams, anūkams, bet kam, kas ją priėmė. Aš pati senelio memuarus perskaičiau tik prieš du dešimtmečius, leisdama savo pirmąją knygą „Svajonių audinys“ („The Dreamcloth“). Bet tada skaičiau ne kaip anūkė, o tarsi kūrėjas, kuris vogčiomis nori pasirinkti detalių iš Lietuvos romano siužetui plėtoti“, – pasakojo Joanne Fedler.
Paskatinta V. Balčiūno susidomėjimo ji prie senelio prisiminimų prieš metus sugrįžo dar kartą ir dabar jau į juos pasinėrė, kaip į savo istorijos bei tapatybės gelmes. Juolab kad po 2023 metų spalio, kai palestiniečių islamistų grupuotė „Hamas“ surengė didelio masto ataką prieš Izraelį, ji, ilgą laiką vengusi Holokausto temos, nusprendė pagerbti žuvusių artimųjų ir giminaičių atminimą. J. Fedler lankėsi Izraelyje, o 2025 metų rudenį pirmą kartą atvyko į Lietuvą ir per metus čia jau sugrįžo trečią kartą.
„Iš senelių pasakojimų Lietuva atrodė baisi vieta, kur vien nužudytų žydų kraujas. Mano močiutė Chaja rašė eilėraščius (jos knyga anglų kalba „Quiet Songs“ („Tylios dainos“) taip pat buvo pristatyta Žagarėje – aut. past.), kuriuose apraudojo savo šeimos likimą. Aš nenorėjau čia važiuoti“, – atvirai kalbėjo J. Fedler, tačiau pats likimas atvedė.
Žagarėje „širdis atsivėrė kaip lotoso žiedas“
Praėjusių metų spalį ji iš Australijos išvyko į mėnesį trukusią rašytojų rezidenciją Suomijoje ir ten pirmąją naktį susapnavo savo senelį Solomoną kaip jaunuolį, dėvintį džinsus, avintį sportinius batelius ir šokantį.
Kaip pati Joanne sako, sapnai visada buvo jos vedliai, todėl ir šį ji priėmė kaip ženklą, kad į Suomiją atskrido ne tik ir gal ne tiek pati kurti, kiek įvykdyti protėvių užduotį. Ji atskrido į Žagarę, čia meldėsi žydų žudynių vietoje, vaikščiojo miesto gatvelėmis, surado močiutės mėlynai dažytą mažą medinį namelį, kuriame ji kadaise gyveno.
„Neprižiūrėtame sode, šalia šulinio, kur palei tvorą augo auksinės uogos ir vynuogės, aš stovėjau tvirtai ten, kur gyvenimas vyko prieš įsiveržiant mirčiai; ir mano širdis atsivėrė kaip lotoso žiedas. Prieš savo valią aš įsimylėjau Žagarę – vietą, kurią nešioju savyje kaip protėvių šnabždesį, perduotą man per močiutės poeziją ir šiuos memuarus, kuriuos laikote savo rankose“, – naujai išleistos knygos „Shalechet. Žagarė – mūsų buvę namai“ pratarmėje poetiškai prabyla rašytoja Joanne Fedler.
Nieko nežinojo apie žydų gelbėtojus
„Žagarėje aš sutikau nuostabių žmonių – Simoną (seniūnas Simonas Mykolaitis), Sarą (visuomenininkė Sarah Mitrikė). Valdas Balčiūnas, pasakodamas apie Lietuvos istoriją, okupaciją, tremtis, man atvėrė akis, koks komplikuotas ir sudėtingas buvo vietos žmonių gyvenimas ir kad tik dalelė lietuvių šaudė žydus, o buvo nemažai tų, kurie padėjo ir net gelbėjo žydų gyvybes. Aš apie tai visiškai nieko nežinojau. Tai pakeitė mano supratimą apie dalykus, kas vyko. Aš dėkinga, galėdama būti čia ir dalintis istorija“, – jautriai kalbėjo vakaro viešnia.
Ji taip pat papasakojo gražią istoriją. Skaitydama senelio memuarus sužinojo, kad jos proprosenelis turėjo užkalbėjimo galią „nuimti piktos akies nužiūrėjimą“, bent tuo tikėjo aplinkiniai. Jis užkalbėdavo atneštas nosinaites. Ir taip Joanne pradėjo rinkti nosines, ant jų išsiuvinėdama palaiminimus arba prasmingus žodžius iš jai svarbių autorių knygų. Šį kartą viešėdama Žagarėje ji susitiko su Žiemgalos gimnazijos devintokais, su kuriais kalbėjosi apie savo istoriją, užrašyto žodžio reikšmę, mokiniai taip pat kūrė užrašus ant nosinaičių, tik ne siuvinėdami, bet užrašydami juos markeriais.
Skambėjo dainos ir atsiprašymo bei vilties žodžiai
Knygų sutiktuvių vakare Žagarės kultūros centre eilėraštį lietuvių ir anglų kalbomis iš Joanne Fedler močiutės Chajos poezijos rinkinio perskaitė V. Balčiūnas ir J. Fedler pusseserė Fiona, atvykusi iš JAV, kurios sūnus Ari atliko keletą dainų. Joms lietuviškai pritarė ir žagariečiai, nes paaiškėjo dar viena jungtis – tos pačios dainos kadaise buvo atliekamos ir žydų, ir lietuvių, kaip savos.
Tą šiltą ir jaukų vakarą buvo atsivėrimų, padėkos žodžių ir tikėjimo, kad kartu galime kurti tiltą tarp skirtingų tautų, kartų, gyvenimų. Knygos kelionei Lietuvoje padėjęs V. Balčiūnas tarė atsiprašymo žodžius už tuos lietuvius, kurie bendradarbiavo su naciais, dalyvavo šaudant žydus ir priminė, kad vis dėlto buvo ir tų, kurie žydus gelbėjo.
Prie knygos redagavimo šiek tiek prisidėti teko ir man, šio teksto autorei.
