Naujausios
Andrius Mosiejus gimė 1952 m. Šiauliuose. Mokėsi Juliaus Janonio vidurinėje ir Dailės mokyklose. 1977 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto (dabar VU Šiaulių akademija) Dailės fakultetą, dirbo Druskininkų „Ryto“ gimnazijoje dailės, grafinio dizaino mokytoju.
Menininkas dirba tapybos, asambliažo, piešinio, objektų, tarpdisciplininio meno srityse. Jo kūrybinį aplanką sudaro 38 personalinės parodos, daugybė simpoziumų ir plenerų Lietuvoje (Nemunaitis, Veisiejai, Bikuškio dvaras) bei Latvijoje (Liepoja).
Nuo 1977 m. dalyvauja bendrose šalies ir užsienio parodose. Yra surengęs autorinių parodų Vorschotene (Nyderlandai), Gdansko rotušės muziejuje, Augustave (Lenkija), Gardine (Baltarusija), Rygoje (Latvija), Vilniuje, Šiauliuose, Alytuje, Mažeikiuose, Lazdijuose, Tauragėje, Jurbarke, Raudonėje, Kuršėnuose, Veisiejuose, Lazdijuose ir Druskininkuose.
1993–2016 metais vadovavo Druskininkų dailininkų asociacijai „Grupė 3X“, organizuodavo parodinę veiklą Mažojoje galerijoje, tarptautinius plenerus „M. K. Čiurlionio dienos“. Drąsiai galima teigti, kad Andrius yra neatsiejama Druskininkų kūrybinio, meninio lauko dalis.
Pristatydamas ciklą „Prūsų Lietuvos novelės“ menininkas jau parodos pavadinimu nusako, kolekcijos koloritą ir darbų tematiką. Autoriaus pasirinktas literatūros terminas novelė, kaip žinome, reiškia nedidelės apimties prozos žanrą, kuriam būdingas glaustas pasakojimas.
Siužeto centre dažniausiai yra vienas esminis įvykis ar moralinė dilema, lemianti pagrindinio veikėjo likimą. Pasakojimas sparčiai artėja prie kulminacijos – taško, kuriame veikėjas privalo priimti svarbų sprendimą arba atsiskleidžia tikrasis jo charakteris.
Akivaizdu, kad A. Mosiejaus darbų cikle, kolorite, plastiniuose sprendiniuose atsispindi Mažosios Lietuvos tragedija, jos likimas – ta istorijos ašis, apie kurią sukasi visos kolekcijos tema. Šią mintį dar labiau sustiprina panaudoto koliažo, fotografijos, senų spaudinių tekstai, umbros ir sepijos koloritas, nukeliantis į praeities istorijos įvykius.
Parodos darbuose pirmiausia išnyra istoriniai Mažosios Lietuvos miestai, vienas jų – Įsrutis. Iki Antrojo pasaulinio karo Įsrutis buvo itin puošnus miestas su puikiu senamiesčiu, pilimi, rotuše ir keliomis bažnyčiomis. 1944–1945 m. miestas buvo stipriai subombarduotas ir sugriautas. Po karo vietiniai gyventojai (įskaitant lietuvininkus) buvo deportuoti arba pasitraukė. Šiandien buvusią miesto didybę mena tik išlikę Įsruties pilies griuvėsiai ir dalis vokiškos architektūros.
Vaizduodamas Įsruties miestą (dabar Černiachovskas), savo laiku buvusį Mažosios Lietuvos kultūros centru, Andrius naudoja šio miesto istorinės fotografijos fragmentą. Fotografijoje užfiksuota aikštė susilieja su tolstančiu gatvės ritmu. Koliažas papildomas tekstiniais fragmentais, kuriuos organiškai sujungia meistriški dailininko potėpiai, sukurdami bendrą istorijos nuotaiką.
Švytintis didingumu, architektūriniais ir inžineriniais sprendiniais, kultūriškai ir ekonomiškai vienas reikšmingiausių yra karalienės Luizės tiltas Tilžėje (dabar Sovetskas) per Nemuną. Tai riba tarp Prūsijos ir Lietuvos. Tiltas išnyra centrinės kompozicijos fone apgaubtas didelės karaliaus figūros ir natūraliai įsilieja į pasienio gyvenimą. Erdvėje skraidantys dokumentų raštai byloja apie pasienio ritmą ir rimtį. Istoriniai bokštai sveikina kiekvieną atvykėlį ir priima savo globon sutikdami šiltu koloritu ir jautriais potėpiais.
Šalia miestų ir kitų architektūrinių objektų dailininkas neaplenkia ir labai jautrios temos. Tai tragiško likimo Rytų Prūsijos (Karaliaučiaus krašto ir Mažosios Lietuvos) vaikai, vadinti vilko vaikais (arba vokietukais), kurie Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pokariu (1944–1948 m.) neteko tėvų, buvo atskirti nuo šeimų ir gelbėdamiesi nuo bado bei sovietų armijos žiaurumų traukė į Lietuvą. Vienas iš kūrinių parodos autoriaus taip ir pavadintas – „Vilko vaikai“. Čia personažo glėbyje išnyra senovinė fotografija, kurioje įamžinti vaikai, stovintys pasirinkimo kryžkelėje, susigūžę ir išsigandę, nes tos kelrodės rodyklės savo smailėmis sprendžia jų likimą, kuria kryptimi pasukti? Pasitraukę į Lietuvą vaikai būdavo priversti slėpti savo kilmę. Dailininko sukurtas „Lietuvninko“ dviveidis portretas paslapčia stebi aplinką ir viską fiksuoja savo veriančiu mįslingu žvilgsniu.
Apie Andriaus Mosiejaus kūrybą poetas, eseistas Kornelijus Platelis rašė: „Lyg iš subyrėjusios praeities atklydę paveikslai švyti tauraus aukso spalvomis, klojasi koliažiniais foto miražais, marga slėpingais spausdintiniais tekstais. Atrodo, tikrai nekalbūs tie neįskaitomi raidžių rinkiniai, praradę žadą ir rymančios žmonių figūros, mąslios galvos, bet, jauti, kaip į tave vis tik smelkiasi dailininko kuriamo, užmiršto, atpažinto, atrasto pasaulio nostalgija.“
Šį auksinį rudenį, lapkričio 10 dieną 17.30 val., Povilo Višinskio biblioteka kviečia į dailininko Andriaus Mosiejaus parodos atidarymą III aukšto galerijoje.
