Naujausios
Sėkmė su „Mama“
Laimutis Gudinavičius, Lietuvos kino mėgėjų sąjungos narys, Šiaulių kino meno klubo narys, yra sukūręs apie 200 dokumentinių kino filmų ir vaizdo siužetų apie krašto įvykius ir žmones. Išskirtinis yra ir ciklas iš 60 televizijos laidų apie tautodailininkus ir šviesuolius.
Šiaulių „Aušros“ muziejui padovanojo 17 videofilmų ir 14 kino filmų. Gausią savo archyvo 240 vaizdajuosčių kolekciją padovanojo ir Šiaulių apskrities viešajai Povilo Višinskio bibliotekai.
„Tarybiniais laikais išliekamosios vertės filmus muziejui parduodavau, 200 rublių mokėjo – tai buvo viso mėnesio alga, o kai Lietuva tapo nepriklausoma – dovanojau“, – sako L. Gudinavičius.
Kraštotyrinė tema – pagrindinė kūrybos tema. Pirmąjį savo kraštotyrinį filmą sukūrė dar 1980 metais, tik pradėjęs kino mėgėjo kelią. Šis filmas „Mama“ apie žmonos Angelės mamą, kaimo šviesuolę Kazimierą Banienę, skynė laurus tarptautiniuose festivaliuose.
„Tai buvo Žemaitijos kaimo filosofė, – pasakoja L. Gudinavičius. – Mokėjo puikiai pasakoti, pasijuokti iš žmonių ydų, o svarbiausia pastebėti tas ydas. Ji buvo giminės ašis, apie kurią sukosi visi artimieji. Dabar, praėjus daug metų po jos netekties, galima išgirsti: „O ką pasakytų Kazimiera Banienė?“
Filme skamba vien jos kalba ir pasakojimas – jokio balso už kadro.
„Pavyko man tas filmas, – pasidžiaugia autorius. – Labai svarbu, kad herojus būtų šnekantis žmogus, o Angelės mama buvo šneki ir puiki pasakotoja. Kai kurių jos citatų apie Brežnevą (tuometinis TSKP generalinis sekretorius) nė negalėjome tada įdėti, bet apie pijokus ir tai, kad „velniam vežate degtinę į kaimo krautuves, jeigu norite, kad negertų“ – įdėjome. Buvo pripažįstama, jog pijokų yra. Beje, ji buvo gero pasakotojo, rašytojo Juozo Baltušio giminaitė. Kalbėjo žemaičiuodama, nors tėvai buvo kilimo iš Aukštaitijos, iš Puponių kaimo. 83 metus gyveno.“
„Pusę sėkmės lemia įdomus herojus, – pabrėžia filmo autorius. – Kita pusė – režisūra, dar operatoriaus darbas, kurio žiūrovas gali ir nepastebėti, jei tas darbas geras.“
Filmas „Mama“ buvo demonstruotas Lietuvoje, Austrijoje, Suomijoje, Estijoje. Lietuvoje laimėjo pirmąją vietą, sidabro medalius laimėjo Estijoje ir Suomijoje. Į vokiečių kalbą filmą vertė svainis, žmonos sesers vyras Petras Navardaitis, kuris mokslus ėjo Vakarų Europoje.
Kur dirbo – ten filmavo
Fotografuoti ir filmuoti pradėjo dar vidurinėje mokykloje. Bet tik perkopęs 30 metų rimčiau susidomėjo kino filmų kūrimu.
Dirbdamas Šiaulių televizorių gamykloje savo viršininko, konstravimo biuro vadovo Jono Keldušio buvo paskatintas vadovauti gamyklos kino mėgėjų būreliui.
„Tai buvo 1979 metais. Metus laiko važinėjau po kino mėgėjų filmų festivalius Vilniuje, Kaune, mokiausi, o po metų nusprendžiau, kad jau galiu filmus kurti,“ – prisimena kino mėgėjo veiklos pradžią.
Pirmieji kino filmai „Kelias į meistriškumą“ (apie „Tauro“ moterų žolės riedulio komandą) , „Mama“, „Čia Lietuva“ buvo gerai įvertinti Lietuvos kino mėgėjų festivaliuose. Sėkmė paskatino toliau kurti.
„Filmavau įvykius gamykloje ir mieste, – pasakoja. – Televizorių gamyklos konstruktoriai kūrė 1980 metų Maskvos olimpiadai studijinę aparatūrą ir taip atsirado filmas „Bravo vyrai“ . Šio filmo pavadinime yra klaida – nėra kablelio, bet ją palikome, nes būtent taip ant ekrano vyrai užrašė, kai buvo suderinta olimpiadai pagaminta aparatūra. Vėliau sukurti: „Iki firminio ženklo“, „Gamyklos kronika“, „Dengtiltis – 84“, „Konstruktoriaus diena“. Dažnai man talkino žurnalistė Emilija Leviškienė, kurdama filmams tekstus, gamyklos radijo redaktorius Romas Sinkevičius padėdavo įgarsinti.“
Filmams tekstus skaitydavo žmona Angelė Gudinavičienė, fizikė pedagogė, turinti puikų iš mamos paveldėtą sodrų balsą, kalbos jausmą. Ji buvo pirmoji žiūrovė ir kritikė.
Liudijimas apie savo laiką
Kino metraštininko žodžiais, labai svarbus yra esamo laiko fiksavimas – „dokumentiniai dalykai su laiku tik brangsta“. Su kamera rankose jis buvo ir Baltijos kelyje 1989 metų rugpjūčio 23-iąją, ir 1991-ųjų sausio 13-osios naktį.
„Į Baltijos kelią dviem mašinom trys šeimos važiavome iš Šiaulių, – prisimena L. Gudinavičius. – Šiaulių televizorių gamyklos mokslinio tyrimo instituto Sąjūdžio iniciatyvinei grupei buvo skirtas ruožas 6 km už Panevėžio link Kauno. Pusiaukelėje aplenkėme Dramos teatro aktorių atvirą mašiną. Pamatę, kad juos filmuojame, aktoriai mums suvaidino. Organizatoriai abejojo, ar užteks žmonių vientisai grandinei sudaryti. Privažiavo tiek daug automobilių, kad mašinos stojo pakelėje, o šalia ir žmonių eilė, jokių tarpų nebuvo. Pasigirdus V. Landsbergio kalbai surimtėjome. Praskrido virš mūsų galvų lėktuvas, barstydamas gėles. Važiavome namo laimingi, kad sudalyvavome tokiame renginyje.“
Įsimintinas buvo filmavimas tragiškosios Sausio 13-osios naktį.
„Filmavau tą naktį Šiaulių miesto savivaldybėje, – pasakoja L. Gudinavičius. – Sausio 12 dieną, šeštadienį, sutikau Šiaulių radijo direktorių Valentiną Didžgalvį. Jis pasakė, kad šiąnakt Savivaldybėje budės miesto Tarybos nariai. Laukiama svarbių įvykių Vilniuje, o gal ir Šiauliuose. Ar nenorėčiau ateiti? Vakare atėjau į Savivaldybę su videokamera. Prie durų stovėjo sargyba. Mane įleido. Tarybos pirmininkas Jonas Tručinskas pasakė: „Mūsų santykiai su Šiauliuose esančiais kariais geri, bet jei Vilniuje puls Seimą, tada bus puolama ir čia, Šiauliuose. Gyvi galime neišeiti“ . Paskambinau į namus. Pasakiau, kad šiąnakt nepareisiu. Prieš vidurnaktį dingo televizijos diktorės Eglės Bučelytės vaizdas TV ekranuose, bet ir toliau filmavau televizoriaus ekraną, garsas dar ėjo. Mačiau, kaip kelios moterys nualpo iš įtampos ir nuovargio. Parėjau namo atslūgus įtampai sekmadienį, apie vidurdienį.“
Ta dokumentinė medžiaga nemontuota atiduota saugoti „Aušros“ muziejui.
Naujas karjeros ir kūrybinis etapas prasidėjo Atgimimo metais. Kai Šiaulių miesto savivaldybė steigė Šiaulių televiziją 1991 metais, L. Gudinavičius jos kūrimo procese dalyvavo nuo pat pradžių ir buvo paskirtas Šiaulių televizijos direktoriaus pavaduotoju.
„Parinkome vietą televizijos studijai Dramos teatre, kad nebūtų lengva ją surasti blokados sąlygomis, – prisimena. – Okupavus Lietuvos televiziją Vilniuje ir Kaune, laidos šaliai buvo rengiamos mūsų studijoje. Tuo metu jau turėjau nuosavą vaizdo kamerą. Buvo lengviau filmuoti su garsu.“
Šviesuoliai – ne vadovėliniai herojai
Kai kilo mintis parengti filmų ciklą apie Šiaulių krašto šviesuolius, sukūrė videofilmus „Šatrijos Ragana“ (1997 m.), „Laurynas Ivinskis“ (1997 m.), „Pusvalandis su Povilu Višinskiu“ (2000 m.), „Gyvenimas Lietuvai“ (apie Vladą Putvinskį-Pūtvį, 2003 m.).
„Kai rinkome medžiagą apie Lauryną Ivinskį, apvažiavome su žmona Angele pusę Žemaitijos. Bandėme surasti kaimą, kur jis gimė. Netoli Kolainių apvažinėjome apylinkes. Niekas neprisiminė Ivinskių sodybos. Buvo praėję 200 metų. Išsiaiškinome, jog Laurynas Ivinskis gimė 1810 metais, o ne 1811 metais, kaip kai kuriuose šaltiniuose parašyta“, – pasakoja L. Gudinavičius.
„Įsimintinas dalykas buvo ir Šatrijos Raganos amžininkių radimas, – sako jis. – Šeimos draugė Genovaitė Žilinskienė kilusi iš Židikų, kur rašytoja praleido ilgą savo gyvenimo tarpsnį, kur ir palaidota. Ji suvedė mus su trimis Židikų gyventojomis. Viena iš jų anuomet bažnyčioje pamatė Šatrijos Raganą. Mergaitė paklausė mamos “kas ta moteriškė su tokiais kuodais palei ausis. Mama atsakė “čia ne moteriškė – čia rašytoja!“ Židikų gyventojos, dar gyvai esant Marijai Pečkauskaitei, buvo mokinės. Jos lankėsi bibliotekoje, kur darbavosi rašytoja.“
„Šiaulių krašte išskirtinė asmenybė buvo Povilas Višinskis. Prasidėjus mūsų atgimimui, būtent jam, XX amžiaus pradžios atgimimo šaukliui, Šiauliuose buvo pastatytas paminklas, – akcentuoja, kokios sąsajos paskatino imtis filmo kūrimo. – Povilas Višinskis „atrado“ rašytojas Žemaitę, Lazdynų Pelėdą, Mariją Pečkauskaitę, jai sugalvojo Šatrijos Raganos slapyvardį, ji buvo ir pirmoji jo meilė. Filme kalba literatūros tyrinėtoja Dalia Striogaitė, Kauno muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė aptaria Povilo Višinskio ekspediciją po Žemaitiją ir susirašinėjimą su Žemaite, istorikas Jonas Sireika komentuoja Višinskio politines pažiūras, Aldona Vaitiekūnienė nušviečia Povilo mintis apie modernią Lietuvą.“
Filmą apie Šaulių sąjungos įkūrėją Vladą Putvinskį- Pūtvį sukurti paskatino žinia, jog Graužikuose rastas bidonas su V. Putvinskio daiktais. Bidone buvo Emilijos Putvinskienės prisiminimų rankraštis, pagal kurį vėliau „Saulės delta“ išleido knygą.
„Filme buvo užsiminta apie tuometinės valdžios savivalę, kas, matyt, „patriotams“ nepatiko, – prisimena. – Kalbinau Graužikų mokytoją Idaliją Šilgalienę, Kelmės muziejaus vedėją Danutę Žalpienę, knygnešio Račkausko sūnų Joną Račkauską ir Putvinskio anūką Rimantą Pūtvį.“
Lietuvos kino mėgėjų festivalyje šis filmas buvo įvertintas pirmąja vieta.
Malonumas kurti filmą apie žmogų
L. Gudinavičius, fizikas pedagogas pagal išsilavinimą, sukūrė dokumentinį filmą apie savo buvusį fizikos dėstytoją Mindaugą Stakvilevičių, kuris 1989 metais su Sąjūdžiu ėjo į politiką.
„M. Stakvilevičius buvo originalus dėstytojas, – prisimena L. Gudinavičius. – Dėstė mums teorinius fizikos dalykus, bet dažnai nemažą paskaitos dalį Mindaugas deklamuodavo įvairias poemas ar eilėraščius, per pertraukas su kolegomis žaisdavo šachmatais. Visada buvo pilnas idėjų. Filmą ketinau pavadinti „Tarp žmonių“. M. Stakvilevičius pasiūlė pavadinti „Su žmonėmis“. Tai iš tikrųjų buvo tiksliau. Tik tekstas, kurį parašė viena pedagogė, yra kiek pompastiškas, to nemėgstu, bet jau nieko nekeisiu, nes tokie buvo laikai.“
Filmą kurti paskatindavo ir iniciatyva iš šalies. Dailininko Arūno Vasiliausko, kai šis dirbo „Aušros“ muziejaus Dailės skyriuje, paskatintas kartu su juo sukūrė filmą „Dvasinės skulptūros meistras“ apie kunigą Antaną Rimavičių.
Prisimena, kaip kartą, likus savaitei iki kasmet vykstančio kino mėgėjų festivalio Vilniuje, paskambino Algirdas Kulikauskas, tuometinis Šiaulių kino mėgėjų vadovas. Sako: „Gal turi kokį filmą konkursui?“
„Atsakiau, kad nieko naujo neturiu. Klausia: „Tai ar negali sulipdyti, juk medžiagos turi?“ Prisiminiau tuomet kino mėgėją, kalvį Česlovą Žalį. Buvau jį ir jo kalvystės darbus filmavęs. Tik reikėjo sumontuoti. „Sulipdžiau“ nuvežiau į festivalį ir konkurse laimėjau pagrindinį prizą“, – prisimena filmo „Viskam savas laikas“ (2004 m.) istoriją.
Lankydavosi Kraštotyros draugijos renginiuose ir sukūrė filmą „Kraštotyros draugijai – 70“.
„Dažnai bendraudavau su muziejininkais ir kraštotyrininkais. Tie žmonės fanatikai savo darbe. Kurti filmą apie tokius žmones – vienas malonumas, – teigia L. Gudinavičius. – Tik problema, kokią medžiagą palikti ir kokią medžiagą „palikti“ už kadro. Pagal CNN standartus dokumentinio filmo trukmė turi būti ne ilgesnė negu 10 minučių. Jei būtina sudėti daugiau medžiagos – daryk daugiau dalių. Man reikėjo viską sudėti į vieną juostą. Nufilmavau visus Šiaulių visuomeninius muziejus ir žymiausius kraštotyrininkus. Dabar jau kelių kraštotyrininkų nebėra mūsų tarpe. Filmo vertė didėja.“
Belaukiant popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimo, su Dramos teatro režisiere Regina Steponavičiūte parengė septynias televizijos laidas bažnytine tematika.
„Tautodailė, etnografija mane visada traukė, todėl ėmiausi televizijos laidų ciklo apie krašto tautodailininkus, – pasakoja L. Gudinavičius. – Kabelinėje televizijoje kartu su Nijole Nasickiene ir Angele Gudinavičiene sukūrėme šešiasdešimt laidų ciklą „Kamara“.
Filmas apie Kužių bažnyčios kleboną Vladą Požėlą pateko į Šiaulių televizijos auksinę kolekciją.
Paskutinis pastaraisiais metais sukurtas filmas yra apie Šiaulių krašto šviesuolį menotyrininką Vytenį Rimkų.
„Nutarėme filmą jo devyniasdešimtmečiui sukurti. Šiaulių kino meno klube medžiagos ne vienas turėjome, bet niekas nesiėmė jos sujungti į vieną juostą, – pasakoja. – Tada sakau, duokite man. Surinkau kolegų Viktoro Gundajevo, Rimo Jonaičio, Algirdo Kulikausko ir savo filmuotą medžiagą ir sumontavau. Taip gimė filmas „Reikalingas žmogus.“
Pabrėžia, jog šviesaus atminimo Vytenis Rimkaus buvo visiems reikalingas, be jo žodžio neapsiėjo nė viena paroda, nė vienas reikšmingas kultūros įvykis. „Kitas, žiūrėk, šneka šneka ir nieko nepasako, o Vytenis Rimkus visada turėjo, ką pasakyti.“ Pats L. Gudinavičius savo filmams apie tautodailininkus rinkosi herojus iš V. Rimkaus knygos.
Džiaugiasi, kad tą filmą apie save V. Rimkus dar spėjo pamatyti: „Atėjo su žmona pas mus į kino klubą, pasveikinome 90-mečio proga. Buvo patenkintas, jog į filmą daug jo gyvenimo faktų sudėjome.“
Ką filmavo „apmiręs“, ką su malonumu
Yra filmavęs ir Valdą Adamkų, ir kardinolą Vincentą Sladkevičių, ir Joną Paulių II, ir tėvą Stanislovą, ir Michailą Gorbačiovą, kai jis lankėsi Šiauliuose.
„Iš Valdo Adamkaus esu gavęs ir autografą, – pasidžiaugia. – Kai filmavau į Televizorių gamyklą atvykusį Michailą Gorbačiovą, leidimą filmuoti gavau, bet buvau įspėtas stovėti vienoje vietoje ir nejudėti, kitaip galiu būti nušautas. Stovą filmuoti buvau pasistatęs pačiame salės viduryje, bet mane iš ten iškrapštė centrinės televizijos operatoriai.“
Filmavo ir šeimos įvykius: „Tarp filmavimų likdavo juostos gabaliukas, tai filmuodavau šeimą.“ Sako, jog praėjus keleriems metams ta medžiaga tampa reikšminga. Sūnaus pirmieji žingsniai taip pateko ir į kino filmą. Yra sukūręs filmą ir apie žmonos seserį Stefą Navardaitienę, garsiąją „Grok, Jurgeli“ vedėją, jos 85-mečio jubiliejui.
„Ji negalėjo atsidžiaugti, kad visas jos gyvenimas buvo atspindėtas tame 10 minučių trukmės filme“, – prisimena S. Navardaitienės įspūdį.
Yra filmavęs ir iš sportinio lėktuvo Baltijos vienybės laužus, uždegtus ant piliakalnių: „Išėmė iš lėktuvo dureles, pririšo ir filmavau.“
Apie tai, kaip buvo
Išskirtinis prisiminimas liko iš kelionės į UNICOS kino festivalį Vakarų Vokietijoje, kai į ją „tarybiniam žmogui“ nebuvo galima laisvai keliauti.
„1984 metais dalyvavau pasauliniame kino mėgėjų festivalyje tuometinėje Vokietijos demokratinėje respublikoje, ten buvo sudaryti dalyvių sąrašai, o po penkerių metų gavau kvietimą dalyvauti kino festivalyje Vakarų Vokietijoje, Baden Badene. Parodžiau kvietimą bendradarbiams ir padėjau į stalčių. Absurdiška buvo galvoti apie vykimą tuo metu į kapitalistinę šalį,“ – sako, prisiminęs, kokia buvo tvarka.
Bet iš žmonos vienos pažįstamos išgirdo patarimą – ieškokite sponsorių, gaukite valiutos ir išvažiuosite. Pavyko rasti dvi įmones, kurios skyrė pinigų kelionei. Bet rengiant išvykimo dokumentus buvo pasakyta: jaunėlį sūnų turėsite palikti Lietuvoje.
„Buvo liūdna, bet sutikome,– prisimena. – O po to prisiminėme, jog kai važiavome į VDR, į žmonos pasą įrašė ir jaunėlį sūnų. Viskas rodė – turėtų pasisekti nuvykti visai šeimai. Pravažiavome Demokratinę Vokietiją, artėjame prie VFR sienos. Širdis smarkiau plakė. Matėsi pakeltas šlagbaumas. Lėtai važiuojame pirmyn. Pasienietis ranka mosteli: važiuokite! Po kelių sekundžių mes jau kapitalistinėje Vokietijoje. Jaunėlis Giedrius tik ištarė: „Pati galva šypsosi“. Jam tada buvo devyneri metai.“
„Sėkmingai nuvykome į Baden Badeną,– pasakoja toliau. – Kurortinis miestelis. Visur labai švaru. Prie parduotuvių šeimininkai muilu plauna šaligatvį. Automobiliui stovėti vietų nedaug. Stovėjimas fantastiškai brangus – pusvalandžiui 3 markės (banke bandžiau iškeisti 100 rublių į markes, gavau 9 markes). Į festivalį bilietai buvo mokami. Sustojome ir galvojame, ką daryti, nes tuoj „bankrutuosime“. Administratorės pasitarė ir mus įleido veltui! Pasijutome vargšais, bet buvome laimingi.“
Apie tai, kas dar neišsipildė
L. Gudinavičius vadina save „amžinu šiauliečiu“.
Jis čia gimęs, augęs, studijas baigęs tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Jo senelis Jurgis Gudinavičius yra šeimos legenda. Tarpukariu buvo Antano Gricevičiaus „Rūtos“ fabriko meistras, mokėsi saldainių gamybos Rygoje.
„Kai tarybų valdžia nacionalizavo fabriką, kvietė jį toliau dirbti, tikėjosi, kad jis atkurs saldainių gamybą pagal turėtus receptus. Bet senelis užsiprašė 4 000 rublių, jų negavęs nėjo dirbti, receptų neišdavė, sakė neturįs. Tik po jo mirties radome tą receptų knygą ir padovanojome ją „Rūtai“, – sako L. Gudinavičius.
„Vieną receptą senelis pats sukūrė. Užminkė saldainiams tešlą, kažkas atėjo, sutrukdė, tešlą pakišo po suolu ir pamiršo. Kai po savaitės atrado, jau buvo surūgusi. Gaila buvo išmesti, dar paminkė, pridėjo gumiarabiko. Išėjo saldainiai, kaip kramtomoji guma. „Valdo“ saldainiais pavadino. Gali būti, jog tai buvo pirmoji lietuviška kramtomoji guma.“
„Visada norėjau sukurti filmą apie Šiaulius, net scenarijų buvau parašęs, bet šio sumanymo dar nepavyko įgyvendinti. Dabar savo sumanymą keisčiau, nes atsirado kitos galimybės. Filmuočiau dronu, aplankyčiau svarbiausias ir žymiausias gimtojo miesto vietas.“
