Naujausios
Istorikas
Visiškai pamiršta, o gal ir nežinoma istorija, nutikusi 1951 metais Kuršėnų mieste ir jo apylinkėse. Jaunų žmonių, pasiryžusių kovoti už Lietuvą prieš čia siautėjusius okupantus ir jų kolaborantus veiklos nuotrupos, kurios skaitytojams primins, kad Tėvynę reikia ginti, nes: „Vargas tiems, kurie negina jos laisvės!”
Šiuo straipsniu norime trumpai supažindinti su jaunų žmonių, Kuršėnų gimnazijos moksleivių, nepaprasta drąsa ir pasiryžimu, per patį stalininio pokario MGB, stribų ir komunistų siautėjimą, nepabūgusių imtis iniciatyvos ir pradėti kovą prieš juos. Tai bus trumpas epizodas iš pogrindinės organizacijos, partizanų būrio „Margiris“ veiklos, nes šie jauni žmonės nusipelno visos knygos. Autorius tikisi, kad, perskaitę šį straipsnį giminės ar pažinoję išvardytus asmenis ir turintys ką papasakoti, susisieks su autoriumi.
–
Pradžioje reikia paminėti faktą, kad Kuršėnų gimnazijoje 1946–1948 metais veikė moksleivių organizacija, kuri MGB dokumentuose taip ir vadinama „Moksleivių organizacija“. Jos tikslai buvo: antisovietinės agitacijos vykdymas, platinant atsišaukimus; agitacija tarp jaunimo, trukdant jaunimui stoti į pionierių ir komjaunimo organizacijas; palaikyti ryšį su nacionalistiniu pogrindžiu; vykdyti teroristinę veiklą prieš komunistus (prasidėjus karui tarp Vakarų valstybių ir SSSR). MGB suėmė ir tardė septyniolika mokinių ir vieną mokytoją.
Mintys kurti pogrindinę organizaciją – „partizanų kuopą“ – atsirado greičiausiai 1949 metų pabaigoje Vytautui Vaitiekui, tada dar besimokiusiam Užventyje. Atsikėlęs į Kuršėnus 1950 metais bandė megzti ryšius su vietiniais, nepavyko. Tada su Petru Ivoškumi nusprendė kurti būrį patys. Beje, jie abu mokėsi vienoje mokykloje ir Užvenčio rajone.
Pogrindinė organizacija, partizanų būrys, Kuršėnuose buvo baigtas kurti 1951 m. balandyje (nors veiklas vykdė jau nuo vasario mėnesio), kada pas V. Vaitiekų bute buvo sukurta partizanų priesaika ir visi pasirašytinai prisiekė. Organizacijos vadu buvo išrinktas P. Ivoškus. Jis ir pagal amžių buvo vyriausias. Priesaikos tekstas buvo toks:
„Mirtis Lietuvos priešams.
Partizanų būrio „Margiris“ priesaika.
Mes, partizanų būrio „Margiris“ kovotojai, prisiekiam kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Mes prisiekiam keršyti už savo žuvusius tėvus, brolius ir seseris.
Mes prisiekiam kovoti iki paskutinio kraujo lašo, kol pavergta Lietuva neišsilaisvins iš žiaurių vergovės pančių.
Mes, partizanų būrio „Margiris“ kovotojai, vedami kovos už Lietuvos laisvę, prisiekiam ginti „Margirio“.
Negailestinga mirtis Lietuvos priešams!
Vargas tiems, kurie negina jos laisvės!
Jeigu kas pažeis šią priesaiką, tas nevertas gyventi šventoje Lietuvos žemėje”.
„Margiro“ būrio sudėtis:
Vytautas Benediktas Vaitiekus (1935?) iš Kirklių kaimo Užvenčio rajone, mokėsi 9 klasėje Kuršėnų gimnazijoje – 16 metų, slapyvardis Gilis; Petras Ivoškus (1933), kilęs iš Panevėžio, komjaunuolis (!), mokėsi Kuršėnų gimnazijoje – 18 metų, Margis; Aleksandras Rimantas Pikelis (1934), kilęs iš Skliausių kaimo Telšių r., gyveno Padarbų ar Daugėlių kaime, kai kuriuose dokumentuose nurodoma, kad dirbo valstybiniame plytų fabrike „Daugėliai“, mokėsi 9 gimnazijos klasėje – 17 metų, Virvytis; Alfredas Vaidutis Daknys (1934), kilęs ir gyveno Pavenčių/Milvydų kaime, mokėsi 9 klasėje gimnazijoje – 17 metų, Vitas; Kazimieras Valinauskas (1934), kilęs ir gyvenęs Smurgių/Milių kaime Kuršėnų rajone – 17 metų, Perkūnas; Leonardas Melenis (1934), kilęs ir gyvenęs Kuršėnų geležinkelio stotyje (dab. Drąsučių k.), mokėsi gimnazijoje, po pamokų dirbdavo geležinkelio stotyje, kraudavo vagonus – 17 metų, Blinda; Aleksandras Kirkutis (1934), gimęs ir gyvenantis Micaičių kaime, mokėsi 9 gimnazijos klasėje – 17 metų, Žilvitis. Dar buvo saugumo dokumentuose minimas Juozas Leščinskas iš Micaičių, bet jis tą vasarą mirė, Kova.
V. Vaitiekus turėjo ryšį su partizanais. A. Daknys tardymo metu teigė, kad jam V. Vaitiekus rodė du laiškus iš pogrindžio, juos buvo pasirašęs Vėtra. Viename žadama duoti ginklų, o kitame prašoma gauti partizanams spausdinimo mašinėlę, o ginklus įsigyti patiems.
Pirmas būrio darbas ir buvo tos spausdinimo mašinėlės paieška. Bandyta gauti 1951 m. vasario mėnesį iš valstybinio plytų fabriko „Daugėliai“ kontoros. Operacijoje dalyvavo Ivoškus, Vaitiekus, Daknys, Pikelis ir Kirkutis, tačiau nesėkmingai.
Antrą kartą bandyta tų metų rugpjūtyje iš Kuršėnų gimnazijos mokymo dalies vedėjo Stasio Anglicko namų Olesino kaime. Mokiniai į operaciją siuntė ryšininką Valčiūną (kai kur rašoma Balčiūnas, jis tik rugpjūtyje buvo įstojęs į organizaciją ir, ko gero, tai buvo jo išbandymas), nes Anglickis jo nepažinojo. Atėjęs prie durų pas S. Anglickį, beldė į jas du kartus, prašė jas atidaryti, tačiau šeimininkas neįsileido, ir šita operacija nepavyko.
Kiek sėkmingiau sekėsi su proklamacijų platinimu. 1951 02 16 Kuršėnų gimnazijoje buvo išplatintos antisovietinės proklamacijos. Šiaulių srities MGB davė nurodymą išsiaiškinti. Kuršėnų MGB 1951 m. kovo 8 d. atsiskaitė: „Pranešame, kad vykdydami Jūsų nurodymą, mes per turimą mokytojų ir rajono liaudies švietimo skyriaus darbuotojų agentūrą nustatėme eilę faktų neteisingo auklėjamojo darbo, SSRS iškraipymų, dėl ko iš gimnazijos mokinių pusės yra amoralių poelgių bei antisovietinių lapukų platinimo ir kitų faktų.“
Taigi, Kuršėnų MGB pripažino faktą, bet kaltų nerado. Tačiau rudeniop jau randame tokį „spec. pranešimą“: „Pagal faktą antisovietinių atsišaukimų atsiradimo Kuršėnų vidurinėje mokykloje 1951 07 16 per ataskaitinį laikotarpį mumis gauta medžiaga nuo šaltinio „Piter“, kur jis praneša, kad 1951 07 21 jis kalbėjo su X klasės vidurinės mokyklos mokine B. S., kuri pasakojo, kad proklamacijas platino 02–16 vidurinės mokyklos mokinė Jacėnaitė, kuri jai sakė, kad proklamacijas ji platino ir dar pareiškė būtų galima ir daugiau padaryti, jeigu tik visa tai padėtų kovoje su komunistais. Jacėnaitė mūsų paimta į aktyvų agentūrinį apdorojimą.“
Paprastai žmogus, patekęs į tą apdorojimą, tapdavo MGB informatoriumi arba važiuodavo į Sibirą. Tokių faktų daugybė pokario saugumo bylose. G. J. savo prisiminimuose apie šią istoriją nutyli, kaip nutyli, kad jos abu tėvai tarpukariu buvo aktyvūs Šaulių organizacijos nariai.
G. J. į Sibirą nebuvo išvežta, o tų metų, t. y. 1951 m., rudenį įstojo Vilniuje mokytis. Gali būti ir toks variantas, kad jaunatviškas maksimalizmas ir noras pasigirti apie pogrindinę veiklą, o paskui ašaros saugume...
–-
Grįžkime prie „Margirio“. Kadangi mūsų straipsnio tikslas nėra smulkiai pasakoti apie tai, ką nuveikė per 6–7 savo egzistavimo mėnesius, papasakosime apie vieną operaciją – kaip iš kolūkinio aktyvisto Stasio Jazdausko šautuvą atėmė.
1951 07 06 į Vaitkaičių kaimo gyventojo Stasio Jazdausko (1904), lietuvio, kandidato į VKP(b) narius, namus atėjo trys nepažįstami vyrai, taip prasideda tyrimo ataskaita, kurio metu buvo nustatyta:
„1951 07 06 maždaug 01.30 prie Jazdausko namo atėjo vienas nepažįstamas vyras 18–20 m. ir pabarškino į langą. Į barškinimą prie lango priėjo Jazdausko žmona ir paklausė ko reikia. Nepažįstamas atsakė, kad jis atnešė Jazdauskui telegramą, kurią nori įteikti.
Kadangi tą naktį Jazdauskas nemiegojo name, o daržinėje, Jazdauskienė pareiškė, kad telegramą gali paimti ji pati.
Tačiau nepažįstamasis (buvo be ginklo) pasakė, kad jai atiduoti negali, nes reikia pasirašyti apie gavimą, ir pasakė, kad ji eitų į daržinę ir pasakytų vyrui.
Jazdauskas išgirdęs pokalbį, tuo momentu priėjo prie nepažįstamojo ir paklausė, ko jam reikia. Nepažystamasis Jazdauskui pasakė, kad jis yra iššaukiamas į Kuršėnų klubą kur, atrodo, vyks susirinkimas antisovietinio elemento iškeldinimo iš Lietuvos SSR klausimu. Ir tuoj pridūrė, kad Kuršėnuose jis užtruks dvi dienas. Jazdauskas patikėjo tuo, nuėjo į trobą pranešti, kad išeina į Kuršėnus ir paklausė, ar reikia imtis ginklą, jam buvo atsakyta, kad nereikia.
Po 2–3 minučių Jazdauskas išėjo iš trobos ir iš karto du ginkluoti vyrai sušuko „rankas aukštyn!“. Po to jie pasiūlė Jazdauskui atiduoti ginklą. Matydamas situaciją be išeities Jazdauskas pasakė žmonai, kad ji atiduotų nepažįstamiesiems ginklą. Jazdauskienė vyro įsakymą įvykdė ir išnešė namuose, spintoje, laikytą Mosino šautuvą – „vintovką“.
Nusikaltėlių paieškai buvo pajungta Šiaulių srities MGB tarnybinis šuo, kuris rado pėdsakus ir atvedė į Micaičių gyventojo Tautavičiaus namus ir aplojo jo sūnų Vladą Tautavičių (1931 m.).
Tautavičius buvo mūsų apklaustas, bet prisipažinimo parodymų nedavė. Neturėdami kitų kompromituojančių duomenų, galinčių demaskuoti pastarojo, nebuvo galimybių.
Nusikaltėlių paieškai buvo nukreipta Micaičių ir Vaitkaičių kaimuose esanti mūsų agentūra.“
Šis dokumentas labai iliustratyvus kalbant apie pokarį. Kas toks S. Jazdauskas? Tai – kolūkio „Raudonoji aušra“ kolūkio ginkluotos grupės narys, be penkių minučių komunistų partijos narys, net naktį pasiruošęs eiti ir dalyvauti žmonių trėmimuose. Bijantis troboje miegoti, nes gali ateiti partizanai ir kaip kolaborantą nukauti. Įdomu būtų sužinoti, kokia iš tikrųjų buvo ginklo paėmimo operacija, o ne Jazdauskų sukurta save pateisinti.
–-
Jaunieji partizanai, matyt, įkvėpti sėkmingų operacijų, 1951 07 22 Paežerių miške peiliu nukovė Kuršėnų rajono milicijos įgaliotąjį pareigūną Raudėnams Juozą Žilinską. Operacijoje dalyvavo Daknis, Melenis, Kirkutis, Valinauskas ir Pikelis. Vykdytojai Daknis ir Melenis. Iš milicininko žmonos buvo atimtas revolveris „Nagan“...
Rugpjūčio 7 dieną Kuršėnų turguje Žilinskienė pažino Leonardą Melenį ir parodė jį patruliavusiems milicininkams. Jį suėmė ir, rašoma, buvo „padviergnut doprosu“. Reiškia, buvo kankinamas ir to 17 metų vaikinas neatlaikė. Iki rugpjūčio 16 d. visus suėmė ir tik rugsėjo 18 dieną buvo suimtas Valčiūnas.
Teisme prieš jaunuolius liudijo: Galivilis, Saudargas, Timinskas, Gautavičius, Jazdauskas, Jazdauskienė, Anglickis, Vaitiekaitė Ona, Vaitekienė Bronislava, Patockienė ir Valčiūnaitė.
Daiktiniai įrodymai: revolveris „Nagan, keturi karabinai, granata, 265 vnt. šovinių, priesaikos su parašais, antisovietinė brošiūra „Malda girios“, atsišaukimų.
Teisė uždarame posėdyje Šiaulių miesto MGB patalpose Kaliningrado MGB kariuomenės karinis tribunolas, nedalyvaujant kaltinimo ir gynybos šalims... Toks sovietinis teisingumas.
Visas septynetas gavo po 25 metus su turto konfiskacija. A. Kirkutis kalėjo Archangelsko srityje, paleistas 1961 06 15, grįžo į Lietuvą, L. Melenis – Komijos ASSR, 1961 06 21, grįžo į Kauną, P. Ivoškus –Tiumenės sritis, tiksliai nežinoma, kada grįžo, K. Valinauskas – Kemerovo sritis, 1961 06 06, grįžo, V. Vaitiekus – Archangelsko sritis, neaišku, kada grįžo, A. Pikelis – Tiumenės sritis, 1961 05 27, grįžo, A. Daknys – Komijos ASSR, 1957 12 21, grįžo.
Daugelio nuteistųjų šeimos buvo ištremtos į Sibirą.