Kai pasaulis tampa ankštas

Gied­riaus Ba­ra­naus­ko nuo­tr.
Bo­les­lo­vas Veng­rys pa­sau­lio pla­ty­bė­mis ir pa­kraš­čiais ke­liau­ja nuo ma­žų die­nų. Įdo­mu – kas ten už kal­ve­lės.
Pa­sa­ko­ji­mas apie žmo­gų, ku­ris ke­liau­ja ne nuo taš­ko A iki taš­ko B, bet – nuo pa­ži­ni­mo iki pa­ži­ni­mo. "Pa­sau­lio pa­ži­ni­mas", – sa­ko šių "Ato­lan­kų" he­ro­jus ke­liau­to­jas Bo­les­lo­vas Veng­rys – dar vie­nas šiau­lie­tis, iš­skir­ti­nė mies­to as­me­ny­bė, leng­vai at­pa­žįs­ta­ma gat­vė­je, su­tin­ka­ma dau­ge­ly­je kul­tū­ros ren­gi­nių. Bo­les­lo­vas – tarp tų žmo­nių, ku­rie da­ly­vau­ja. Jis įdė­mus klau­sy­to­jas, fak­tų, epi­zo­dų fik­suo­to­jas. Jis – ir pui­kus pa­sa­ko­to­jas. Gal­būt šian­dien Bo­les­lo­vas ga­li va­din­tis ke­lio­nių ant­ro­po­lo­gu, nes ap­lan­ky­ta dau­gy­bė kraš­tų, gi­liau ar ap­grai­bom pri­si­lies­ta prie skir­tin­gų kul­tū­rų, re­li­gi­jų, pa­sau­lė­jau­tų. Su­kaup­ta, ap­mąs­ty­ta ir įfor­min­ta di­džiu­liai kie­kiai uni­ka­lios in­for­ma­ci­jos, pa­tir­ties ir įvai­rių to­na­ci­jų nuo­tai­kų, dvie­jų epo­chų ir vie­no di­de­lio pa­sau­lio liu­di­ji­mų. "Pa­sau­lis tam­pa ankš­tas", – sa­ko B. Veng­rys.
Gied­riaus Ba­ra­naus­ko nuo­tr.
Per ke­lio­nių de­šimt­me­čius B. Veng­rys su­kau­pė di­džiu­lį ar­chy­vą.

"Vla­dai, kai nu­si­bos – stab­dyk", – šyp­so­si Bo­les­lo­vas, trau­kian­tis vis įdo­mes­nį epi­zo­dą iš sa­vo odi­sė­jų. Prieš pen­kias­de­šimt, ke­tu­rias­de­šimt me­tų... B.Veng­rys – įsi­la­šin­ki­me va­le­ri­jo­nų – TSRS mo­to­tu­riz­mo spor­to meist­ras, daug­kar­ti­nis čem­pio­nas, ekst­re­ma­lių ke­lio­nių, žy­gių, eks­pe­di­ci­jų da­ly­vis ir dau­ge­lio jų va­do­vas, gi­das.

Tų ke­lio­nių me­tu bu­vo ty­ri­nė­ja­mi, nu­brė­žia­mi marš­ru­tai, pa­žy­mi­mos lan­ky­ti­nos vie­tos, nes va­žiuo­ta ten, kur bent iš Lie­tu­vo­s dar nie­kas ne­ke­lia­vo – ke­liais, be­ke­lė­mis, pel­kė­mis ir tar­pek­liais. "Ar įdo­mu, ar – tik dy­ky­nė, ar ver­ta ke­liau­ti, kur ga­li­ma kreip­tis su­si­rgus, su­si­žei­dus, ar ra­si ben­zi­no mo­to­cik­lams ar, nu­to­lus nuo gy­ven­vie­tės šim­tą du šim­tus ki­lo­met­rų, – mais­to", – var­di­ja pa­šne­ko­vas.

Ke­lio­nės – kaip gy­ve­ni­mo bū­das. Kaip gy­ve­ni – taip ir mąs­tai... taip ir ke­liau­ji. "Vai­kys­tė­je va­žiuo­da­vo­me dvi­ra­čiais, bu­te­lius pa­ke­lė­se rink­da­vo­me, o man svar­bu, kas ten už to kal­niu­ko, už miš­ke­lio – ar slė­nis, ar vien­ke­mis – to­kia trau­ka,"– kal­ba­me apie Bo­les­lo­vo vai­kys­tę Ver­šių kai­me, prie Ža­ga­rės.

Dar bu­vo kraš­to­ty­ri­nės ke­lio­nės pės­čio­mis ir dvi­ra­čiais. Po to au­tos­to­pu: "Tu­rė­da­vo­me to­kias spe­cia­lias kny­gu­tes: su­si­stab­dai sunk­ve­ži­mį, iš­plė­ši la­pe­lį vai­ruo­to­jui: juos kaž­kaip ska­tin­da­vo – dau­giau su­ren­ki, kaž­ką gau­ni, o mums, na­ba­gė­liams, la­bai ge­rai."

Kai įsi­gi­jo mo­to­cik­lą – at­si­ra­do ne­prik­lau­so­my­bė, iš­si­plė­tė ke­lio­nių ga­li­my­bės, to­dėl ir at­si­vė­rė tai, kas tuo lai­ku va­di­no­si "pla­čią­ja ša­li­mi". Mo­to­ke­lio­nių įkvė­pė­ju, mo­ky­to­ju Bo­les­lo­vas lai­ko ke­liau­to­ją, gar­sų dai­li­nin­ką Al­fon­są Če­paus­ką, ku­rio 90-me­tis ne­se­niai pa­mi­nė­tas. Prieš pir­mą­ją eks­pe­di­ci­ją į Vi­du­rio Azi­ją Če­paus­kas jį nu­si­ve­žė į smė­ly­nus, ant už­pa­ka­li­nės "Ja­vos" sė­dy­nės už­me­tė sun­kų mai­šą – va­žiuok, pa­si­žiū­rė­sim, kaip val­dai mo­to­cik­lą. Šiuos du žmo­nes jun­gė smal­su­mo ge­nas, kar­tu, ta­da už­da­ro pa­sau­lio pa­kraš­čiais, nu­ke­lia­vo tūks­tan­čius ki­lo­met­rų.

"Bū­tent Leo­nas ma­ne la­bai pa­kei­tė. Aš bu­vau toks už­gui­tas, be tė­vų, bad­me­tis, at­va­žiuo­ji į Ža­ga­rę – tie­siog did­mies­tis."

Žvelg­da­mas at­ga­lios iš šių die­nų var­pi­nės, sa­ve ir drau­gus jis daž­nai pa­va­di­na avan­tiū­ris­tais – jū­ra nors ir ne iki ke­lių, bet ži­no­jo, jog sun­ku­mai bus įveik­ti. Bo­les­lo­vą ža­vi al­pi­nis­to Sau­liaus Vi­liaus nuo­sta­ta – svar­biau­sia – sau­gu­mas, ne­ri­zi­kuok, grįžk gy­vas. "Sau­gu­mas – ir ma­no cre­do: ne­ži­nai, abe­jo­ji, blo­gai jau­tie­si – su­stok, pri­va­lom vi­si grįž­ti svei­ki."

Pa­dė­da­vo iš­tver­mė, bend­rys­tė, ly­dė­jo sėk­mė: "Rei­kė­jo ir gel­bė­tis, gy­dy­tis. Va­žiuo­ja­me ra­di­ja­li­niu marš­ru­tu pa­gal Ki­ni­jos sie­ną. Vai­ruo­tojas, ku­rį slė­ny­je kal­bi­no­me, per­spė­jo – ne­pra­va­žiuo­si­te, ten ra­ke­tos. O, la­bai įdo­mu! Sa­ko – ne tos ra­ke­tos, ku­rios per Nau­juo­sius lei­džia­mos, ki­to­kios. Pa­sie­nio zo­na, tu­ri­me lei­di­mą, va­žiuo­ja­me. Gy­ven­vie­tė­je – trys tro­bos ( kam­ba­rys ir vir­tu­vė), aukš­tai kal­nuo­se. Vie­no­je – par­duo­tu­vė: vel­ti­nių yra, ma­ka­ro­nų ir deg­tu­kų, ki­to­je – kul­tū­ros cent­ras. Išei­na­me lau­kan, o ten ka­ri­nis sunk­ve­ži­mis, ka­rei­viai su au­to­ma­tais. Kas to­kie, iš kur? ", – vie­ną iš dau­gy­bės nu­ti­ki­mų pri­si­me­na Bo­les­lo­vas.

Atė­jo ap­gir­tęs pa­pul­ki­nin­kis, var­to do­ku­men­tus, pa­ste­bi iš­plėš­tą la­pą iš "TSRS ke­lių at­la­so". Iš kur slap­tas že­mė­la­pis? Iš at­la­so. Ne­pa­dė­jo jo­kie lei­di­mai, nu­ve­dė į kul­tū­ros na­mus, už­da­rė." Iš kal­nų upe­lio van­dens ver­da­me ar­ba­tą, sė­di­me. Skam­bi­no į Sta­ty­bos tres­tą, ku­ria­me dir­bau – sa­vait­ga­lis, nie­ko ne­ran­da, tik žmo­nos dar­bo­vie­tė­je "Tit­na­go" spaus­tu­vė­je ru­sa­kal­bis bu­dė­to­jas pa­tvir­ti­no – taip dir­ba Veng­rie­nė, da­bar iš­vy­ku­si." To už­te­ko, pa­lei­do, pri­gra­si­nę ne­va­žiuo­ti pa­si­rink­tu marš­ru­tu: kal­nų griū­tys, o ir pa­sie­nis – lai­kas, kai So­vie­tų Są­jun­ga konf­lik­ta­vo su Mao Ki­ni­ja.

–––

Mū­sų po­kal­bis – taip pat ne nuo taš­ko A iki taš­ko B, in­for­ma­ci­jos srau­tas – kaip kal­nų upe­lis. Bo­les­lo­vui im­po­nuo­ja šių die­nų ke­liau­to­jų drą­sa, ža­vi at­si­vė­ru­si pla­ne­ta. "Iš­ke­liau­ja pa­siė­mę mai­še­lį, pa­ga­no jau­čius kai kur ir vėl to­lyn", – vaiz­džiai api­bend­ri­na.

Per ke­lias­de­šimt me­tų iš­mai­šy­ti di­džiu­lės te­ri­to­ri­jos pa­kraš­čiai. Vi­du­ri­nė Azi­ja, Pa­my­ras, Si­bi­ras, Ka­re­li­ja, To­li­mie­ji Ry­tai, Bai­ka­las... Al­ta­jaus marš­ru­tas su­da­ry­tas pa­gal ke­liau­to­jo, miš­ki­nin­ko, ra­šy­to­jo Vy­tau­to Al­ma­nio do­ku­men­ti­nę apy­sa­ką "Bal­tų­jų van­de­nų ša­ly­je". Tos pa­čios vie­tos, net kū­ri­ny­je ap­ra­šy­tus žmo­nes su­ti­ko.

Myn­bu­lakas – taš­kas že­mė­la­py­je, Vi­du­rinė Azi­ja, ura­no rūdos ka­syk­lų ra­jo­nas. Pras­len­ka sunk­ve­ži­mis, prie­ky­je len­ta su už­ra­šu – "liu­di" (žmo­nės), kė­bu­lo vi­du­ry nar­vas, šo­nuo­se gink­luo­ti ka­rei­viai, o nar­ve – su­šau­dy­mo iš­ven­gę, bet mir­ti nu­teis­ti ka­li­niai. Ke­lias į ob­jek­tą, iš ku­rio ne­beg­rįž­ta­ma. Dar vie­nas Veng­rio pri­si­min­tas ke­lio­nių ep­zo­das iš jo pa­tir­ties, ži­no­ji­mo ir įspū­džių ka­lei­dos­ko­po.

Nai­viai klau­siu, ar ste­bin­da­vo tų kraš­tų pa­pro­čiai, bui­tis.

"To ir va­žia­vo­me, juk ne mar­ga­ri­no pirk­ti ar marš­ki­nių par­duo­ti, nors ma­ne ir pro­ti­no pirk­ti par­duo­ti, bet tam rei­kia tam tik­rų įgū­džių... Neį­si­vaiz­duo­ja­mi da­ly­kai, juk skir­tin­gi kraš­tai su sa­vo pa­pro­čiais, re­li­gi­ja. Kur be­bū­čiau steng­da­vau­si nuei­ti pas žmo­nes. Kaž­kur Vi­du­ri­nė­je Azi­jo­je at­ne­ša di­de­lį du­be­nį, ma­niau, kad praus­tis, o ten plo­vas – ima ran­ko­mis ir val­go. Kai ku­rie mū­siš­kiai ne­no­ri, eis ge­riau pail­sė­ti. Te­gul ei­na, o aš kar­tu val­gau – vy­ru­kas pa­sa­ko­ja, kaip žmo­ną pir­ko, ko­kį ka­ly­mą mo­kė­jo. To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se žen­še­nio au­gim­vie­tės. Dvi pa­ras įkal­bi­nė­jau ūkio di­rek­to­rių – slap­tas ob­jek­tas, ve­ža­me į už­sie­nį – ne­ga­li­ma. Įkal­bė­jau, įsi­lei­do." Iki žen­še­nių au­gim­vie­čių lie­tu­vių gru­pę ly­dė­jo du gink­luo­ti vy­ru­kai, o ir ten – gink­luo­ta ap­sau­ga.

Bu­ria­ti­ja. Vie­nin­te­lis vei­kian­tis da­ca­nas – bu­dis­tų vie­nuo­ly­nas, ry­tie­čių re­li­gi­jos cent­ras. "Grį­žęs ne­šu straips­nį ir nuo­trau­ką į mies­to re­dak­ci­ją, sa­ko, eik į par­ti­jos ko­mi­te­tą, gal leis spaus­din­ti. Ro­dau – šven­to­vė, bet pa­ra­šy­ta – Kraš­to­ty­ros mu­zie­jus. Ne­lei­do."

Al­ta­ju­je su­ti­ko gru­pe­lę gy­dy­to­jų, ren­kan­čių Auk­si­nes šak­nis – ste­buk­lin­gų gy­dy­mo sa­vy­bių au­ga­lą. Pak­vie­čia kar­tu į kal­nus. "Neg­ra­biai nuo kal­no pa­leis­tas kas­tu­vas pra­kir­to žmo­nai gal­vą, bet ki­tą die­ną, iš­gė­rus Auk­si­nies šak­nies ar­ba­tos – ne­be­ga­li jos pa­vy­ti. Aki­vaiz­du – gy­do šak­nis, su­tei­kia jė­gų, ener­gi­jos".

Va­žia­vo į to me­to gar­sų­jį BAM'ą – Bai­ka­lo Amū­ro ge­le­žin­ke­lio sta­ty­bą ap­lan­ky­ti lie­tu­vių sto­te­lių. Kaž­ka­da jau­nys­tė­je Bo­les­lo­vą net bu­vo ap­lan­kiu­si min­tis iš­va­žiuo­ti ten, už­si­dirb­ti. Va­žiuo­da­vo tūks­tan­čiai, ir iš Lie­tu­vos. "Ką ten pa­ma­tė­me – dug­nas: ne­žmo­niš­kos dar­bo są­ly­gos, or­ga­ni­za­ci­nis jo­va­las, gir­tuok­lys­tės, pa­leis­tu­va­vi­mas. "Ar­gi ne­ži­nai kur va­žia­vai – sa­ky­da­vo mer­gi­noms, vi­sos pa­gim­dė ir tu pa­gim­dy­si". Lie­tu­viai – darbš­tūs, pa­pil­do­mai už­dar­biau­da­vo ir pas žmo­nes, to­dėl kai ku­rie ir iš­lai­ky­da­vo kont­rak­te nu­ma­ty­tą lai­ko­tar­pį: neiš­temp­si – ne­gau­si pi­ni­gų", – tokia so­cia­liz­mo vir­tu­vės tik­ro­vė.

Si­tua­ci­jos, pri­si­mi­ni­mų nuo­tru­pos... "To­li­mie­ji Ry­tai. Sus­tab­do mi­li­ci­ja. Ei­kit vy­rai, im­kit dal­gius – pa­dir­bė­sit. Šie­nap­jū­tė, o ko­lū­ky­je vien mo­te­rys, se­niai, vai­kai ir neį­ga­lie­ji. Vy­rai – kas tai­go­je žen­še­nio ieš­ko, kas prie to­li­mų­jų upių la­ši­šas gau­do, kas dre­ban­čio­mis ran­ko­mis dal­gio neiš­lai­kys. Vi­du­ri­nė­je Azi­jo­je te­ko med­vil­nę rink­ti.  Stab­dy­da­vo vi­sus – ir į plan­ta­ci­jas. Su­rin­kai du ki­log­ra­mus – lais­vas, o med­vil­nė tar­si be­svo­rė. Man net įdo­mu: kaip ta med­vil­nė at­ro­do, ko­kie ten kom­bai­nai. Va­žiuo­ja – dul­kių de­be­sis, iš apa­čios pai­ma, o iš vir­šaus – ran­ko­mis rei­kia peš­ti."

Ka­re­li­ja. Gy­ven­vie­tės pa­sta­ty­tos ant pju­ve­nų. Ka­li­niai miš­ką kir­to, dau­gy­bė lentp­jū­vių. Pel­kė už­pil­ta pju­ve­no­mis, o ant jų sta­to­mi ba­ra­kai. Įva­žiuo­jant į gy­ven­vie­tę už­ra­šas: "Rū­ky­ti – griež­tai drau­džia­ma". No­rė­ta nu­plauk­ti į So­lov­kų sa­las – ten, kur se­no­vės vie­nuo­ly­ne bu­vo įkur­tas pir­ma­sis Gu­la­go la­ge­ris. Ne­pa­vy­ko: lai­vo nė­ra, o vie­ti­nis, už so­li­dų už­mo­kes­tį ža­dė­jęs ke­liau­to­jus nu­pluk­dy­ti, nu­si­gė­rė... Tūks­tan­čiai to me­to kas­die­ny­bės de­ta­lių, iš­trauk­tų iš ke­liau­to­jų at­min­ties, už­ra­šų, nuo­trau­kų, ne tik at­sklei­džia to me­to mums pri­mes­tos po­li­ti­nės sis­te­mos vaiz­dą, bet ir ga­li pa­si­tar­nau­ti ir so­vie­to­lo­gi­jos ty­ri­mams.

–––

Ke­lio­nės – gal tris­de­šimt va­sa­rų po mė­ne­sį ir ilgiau. Kaip šei­ma, trys vai­kai?

"1973 me­tais su žmo­na Do­ni­ka su­da­rėm kont­rak­tą, kad ke­liau­sim. Pir­mo­ji ke­lio­nė į Ka­re­li­ją. Drau­gams stai­ga pa­rū­po, kad ser­ben­tai pra­žus – pa­trau­kė na­mo, o mes su žmo­na vos ne iki Mur­mans­ko su vie­nu mo­to­cik­lu. Kur ji nė­ra bu­vu­si – ir Pa­my­re, ir Kau­ka­ze, o da­bar kar­tu – ir Viet­na­me, Sin­ga­pū­re, Ma­ro­ke...", – Bo­les­lo­vas džiau­gia­si, kad kont­rak­tas te­be­ga­lio­ja.

Var­to­me al­bu­mus – su­si­ste­min­tas žy­gių ata­skai­tas, ne­ma­žą ke­lio­nių ar­chy­vo da­lį. Di­de­lė jo su­kaup­tos me­džia­gos da­lis, sa­ko, pa­ti įdo­miau­sia, ke­liau­ja po Lie­tu­vą, po įvai­rias pa­ro­das. Jam sma­gu, kad do­mi­na tai, kas su­kaup­ta.

Iš vo­ke­lio len­da ge­ro­kai lai­ko pa­lies­tos fo­tog­ra­fi­jos. Per upę per­mes­tas tro­sų til­tas ir juo va­žiuo­jan­tis vikš­ri­nis trak­to­rius, be­si­ga­nan­čių dė­mė­tų­jų el­nių ban­da ar eks­pe­di­ci­jos da­ly­vis prie at­kel­to ap­tva­ro, įva­žiuo­jant į kai­mą: gy­ven­vie­tės Al­ta­ju­je ap­tve­ria­mos tvo­ro­mis, kad be­si­ga­nan­tys gal­vi­jai ne­nuk­lys­tų.

Vie­no­je iš fo­tog­ra­fi­jų ke­liau­to­jai nu­si­fo­tog­ra­fa­vę su 1941 me­tų trem­ti­niais iš Pie­tų Lie­tu­vos Dai­li­die­ne ir jo sū­nu­mi Al­giu. Apie šią darbš­čią ir tvar­kin­gą šei­mą sa­vo apy­sa­ko­je "Bal­tų­jų van­de­nų ša­ly­je" ra­šė ir V. Al­ma­nis.

Ke­lio­nė­se su­tik­ta ir dau­giau įvai­rais lai­ko­tar­piais iš­trem­tų tė­vy­nai­nių. "To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se, pa­ke­liui į Na­chod­ką, pri­va­žiuo­ja­me gy­ven­vie­tę No­vo­li­tovsk. Iš kur čia Nau­jo­ji Lie­tu­va, ko­dėl? Pa­si­ro­do – tai XIX a. pa­bai­go­je įkū­rė lie­tu­viai. Šiau­rė­je, lie­tus, ei­na žmo­ge­lis, siet­ko­je (tink­le­ly­je) ne­ša per­šla­pu­sią duo­na, už­kal­bi­nam – lie­tu­vis. Bu­vo grį­žęs na­mo, bet gi­mi­nių ne­bė­ra, iš­si­blaš­kę kas kur, tro­ba nu­pūs­ta, nie­kas ne­lau­kia, vi­siems truk­do, grį­žo at­gal", – su­si­ti­ki­mų epi­zo­dus pri­si­me­na.

Al­bu­mas, skir­tas In­di­jai ir Egip­tui – vie­noms iš la­biau­siai įsi­min­ti­nų B.Veng­rio ke­lio­nių. 1979 me­tų pa­va­sa­ris. Sta­ty­bos tres­to pro­fsą­jun­gos ko­mi­te­te jau se­niai gu­lė­jo pra­šy­mas ke­lio­nei į In­di­ją. Kur jau ten? Ta­čiau su­vei­kė bu­vu­sios sis­te­mos biu­rok­ra­ti­niai dės­niai: jau su­for­muo­tai gru­pei rei­kė­jo dar­bi­nin­ko, o Bo­les­lo­vas – ener­ge­ti­kas in­ži­nie­rius – kad už­dirb­tų pa­pil­do­mai, bu­vo ant­raei­lė­se įsi­dar­bi­nęs elekt­ri­ku. Tin­ka ir ne par­ti­nis, svar­bu, kad or­ga­nai jo­kio komp­ro­ma­to ne­ras­tų. Ne­ra­do.

Nu­lė­kė į Ry­gą, dė­vė­tų dra­bu­žių par­duo­tu­vė­je nu­si­pir­ko džin­si­nį kos­tiu­mą. Šyp­so­si – ša­lia res­to­ra­nų di­rek­to­rių, mi­nis­te­ri­jos dar­buo­to­jų.

Ši ke­lio­nė – lyg ir prieš­ka­rio Lie­tu­vos ke­liau­to­jo An­ta­no Poš­kaus ke­liais. Žy­mia­jam ke­liau­to­jui al­bu­me skir­ti pir­mie­ji pus­la­piai – A.Poš­kos ke­lio­nės į In­di­ją pra­džios fo­tog­ra­fi­jų rep­ro­duk­ci­jos, su­si­ti­ki­mų su ke­liau­to­ju aki­mir­kos mo­to­tu­ris­tų są­skry­dy­je ir per jo 76-ąjį gim­ta­die­nį. Prieš ke­lio­nę į In­di­ją Bo­les­lo­vas ap­lan­kė A.Poš­ką. Pri­si­me­na jo žo­džius – vai­ki­ne, ko ten va­žiuo­ti, ką ten ma­ty­si­te – kur link ro­dys, ten žiū­rė­si­te, nu­brėž siau­rą ko­ri­do­riu­ką – juo ir ei­sit.

Pa­na­šiai ir bu­vo. Griež­ta tvar­ka, ste­bė­jo, kont­ro­lia­vo ke­li sau­gu­mie­čiai – nuo marš­ru­to nė per žings­nį. "Vie­nas toks nuo­lat man ant kul­nų li­po – ko­dėl pa­sku­ti­nis į au­to­bu­są įli­pi, ko­dėl kal­bi­ni, ko­dėl fo­tog­ra­fuo­ji", – da­bar links­ma pri­si­min­ti, o ta­da ži­no­jo – pri­ra­šys ata­skai­to­je, nie­kur ne­beiš­va­žiuo­si.

Pa­ra­šė: pa­ste­bė­tas par­da­vi­nė­jant al­ko­ho­lį. "Vi­si ten par­da­vi­nė­jo­, juk tik 50 rub­lių iš­kei­tė. O pri­ra­šy­ti ga­lė­jo daug ko – vis­gi pa­do­rūs žmo­nės", – lyg ir iro­ni­zuo­ja, lyg ir ne.

Įdo­miau­si vaiz­de­liai va­ka­rais vieš­bu­ty­je. Kiek­vie­no prie lo­vos ne­pri­ra­kin­si, žiū­rėk, ir iš­slinks kas va­ka­rais į gat­vę. Ei­da­vo į kam­ba­rius: šnap­so tu­rit, ge­rai, kai baig­sit, atei­kit. "Tiks­las aiš­kus – nu­gir­dy­ti, kad į mies­tą ne­pat­rauk­tų. Po vi­dur­nak­čio su drau­gu išei­da­vo­me", – be­ria fak­tus apie tu­ris­tus so­vie­ti­cus ke­lio­nę į ka­pi­ta­lis­ti­nį pa­sau­lį.

In­di­jos al­bu­me – gat­vės vaiz­dai. "Tuo me­tu – vi­siš­ka eg­zo­ti­ka, no­rė­jau, kad kuo dau­giau žmo­nių pa­ma­ty­tų kas­die­niš­ką In­di­ją, su­si­do­mė­tų, ke­liau­tų, o ta­da – va­kuu­mas, tik ofi­cia­li in­for­ma­ci­ja", – kal­ba Bo­les­lo­vas.

"Ir žiū­ri­me, ir fo­tog­ra­fuo­ja­me pro au­to­bu­so lan­gą", – toks už­ra­šas prie nuo­trau­kų. To­dėl ir do­mi­nuo­ja gat­vės aki­mir­kos: rik­šos, trans­por­to ir žmo­nių spūs­tys, pra­va­žiuo­jan­tys au­to­mo­bi­liai ir mo­to­cik­lai. Yra ir ar­ti­mes­nio kon­tak­to: vai­sių par­da­vė­jai, smal­sūs vai­kų vei­dai, gat­vės ar­tis­tai su be­ždžio­nė­lė­mis, gy­va­čių ke­rė­to­jas.

Grįžus Šiauliuose te­ko ap­si­lan­ky­ti ir sau­gu­mie­čių ka­bi­ne­tuo­se – tur­būt dėl tos pa­čios mi­nė­tos ata­skai­tos. "Do­mi­no, ko­dėl ke­liau­ju, ne­rims­tu. Sa­kau: baus­kit kaip no­rit, bet ke­liau­siu, jei­gu, ži­no­ma, iš­lei­sit." Neiš­lei­do nei į Ku­bą, nei į Če­kos­lo­va­ki­ją.

Pra­bė­go ke­tu­rias­de­šimt me­tų, bet Bo­les­lo­vo at­min­ty – gy­vi vaiz­dai.

Ta­čiau mums dar rei­kia pa­kal­bė­ti ir apie Egip­tą, į ku­rį skris­ta iš In­di­jos. Ten po­li­ti­nė si­tua­ci­ja stai­ga pa­si­kei­tė. TSRS iš drau­giš­kos so­cia­lis­ti­nės vals­ty­bės ta­po keiks­ma­žo­džiu, to­dėl ke­lias die­nas te­ko pra­leis­ti už am­ba­sa­dos sie­nų, o išė­jus į mies­tą – bėg­ti per sies­tą iš­tuš­tė­ju­sio­mis gat­vė­mis, pa­ly­dint ak­me­nų kru­šos ir pik­tų šūks­nių: rus, rus... Po su­trum­pin­tos eks­kur­si­jų pro­gra­mos grį­žo pus­tuš­čiu lėk­tu­vu, nes So­vie­tų Są­jun­gos tu­ris­tams var­tai į Egip­tą jau bu­vo už­ver­ti.

––

Ke­lio­nės tę­sia­si. Bo­les­lo­vą do­mi­na tik pa­žin­ti­nės ke­lio­nės. Ap­lan­ky­ta dau­gy­bė ša­lių – ir kai­my­ninių, ir už jū­rų ma­rių. Ren­ka­si ma­žas gru­pes ir il­ges­nį lai­ko­tar­pį. Ar pa­žin­si JAV per sa­vai­tę, ir per met­us – ne, bet mė­nuo šio­je ša­ly­je ga­li ge­ro­kai pa­pil­dy­ti ži­nių, įspū­džių, emo­ci­jų tau­pyk­lę. Šiais me­tais – Pie­tų Ame­ri­ka. "Gau­nu po ke­lias­de­šimt pa­siū­ly­mų iš įvai­rių ke­lio­nių agen­tū­rų. La­bai ren­kuo­si – ir pi­ni­gai, ir fir­mos pa­ti­ki­mu­mas, svar­biau­sia – koks marš­ru­tas. Daug kur – bu­ta­fo­ri­ja, Rum­šiš­kės – vaiz­de­liai, dirb­ti­niai kai­me­liai tu­ris­tams, to­dėl no­ri­si ma­ty­ti tik­ro­jo gy­ve­ni­mo, pa­jaus­ti, kuo kvė­puo­ja vie­ti­niai."

Tau­pot? "Be abe­jo. Kar­tais ir mais­tas pi­ges­nis, mau­do­mės so­de pir­ty, kad ma­žiau karš­to van­dens reik­tų, au­gi­nam ke­tu­riom šei­mom, vien sul­čių šie­met per 230 lit­rų pri­spau­dėm, ver­dam, ke­pam, kon­ser­vuo­jam. Džiau­gia­mės, kad vai­kams sko­lą ga­li­me ati­duo­ti, vai­kys­tė­je jie nie­ko ne­tu­rė­jo, o mes jau – per­tek­liu­je, ir bu­tas tri­jų kam­ba­rių mums dviems jau per di­de­lis, bet svei­ka­tos dar tu­rim."

-----

Po­kal­biui Bo­les­lo­vas neiš­kart su­ras­da­vo lai­ko: vis už­siė­męs, pa­de­da drau­gams. Jis pri­žiū­ri Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos elekt­ros ūkį. Dar­bai jį su­ran­da. Ne­re­tai ir ket­vir­tą va­lan­dą ry­to at­si­kė­lęs, ne­ma­to jiems pa­bai­gos. La­bai lau­kia žie­mos, lais­ves­nio me­to. "Kny­gų tu­riu pri­si­ver­tęs, no­riu pa­skai­ty­ti, bet kar­tais pa­lūž­tu, te­le­vi­zi­jos be­veik ne­žiū­riu." B. Veng­rys – ak­ty­vus miesto Lie­po­rių bend­ruo­me­nės na­rys, žai­džia "Auk­si­nia­me pro­te", nuo­la­ti­nis ke­lio­nių į Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio Tol­min­kie­mį da­ly­vis. Jis ten, kur ren­ka­si jo sie­los žmo­nės, kur ga­li­ma pa­ma­ty­ti, su­ži­no­ti, pa­tir­ti.

"Mo­de­liuo­jam Fi­li­pi­nus, In­do­ne­zi­ją. Daug skai­tau apie tas ša­lis, ku­rias ruo­šiuo­si ap­lan­ky­ti. Kar­tais krebž­da min­tis, kad pa­sau­ly­je jau ankš­to­ka."

Ke­lio­nės tę­sia­si, smal­su­mo ge­nas ne­rims­ta. Bo­les­lo­vas vėl kar­to­ja, kad ne­ga­li pa­sa­ky­ti, kur buvo įdo­miau­sia, įsi­min­ti­niau­sia, to­dėl ir šio pa­sa­ko­ji­mo pa­bai­gai – daug­taš­kis...

Komentarai

miestietis    Šeš, 2019-11-02 / 09:58
Kodėl toks trumpas straipsnis?- tik pradėjau skaityti, akimirka ir baigėsi.
Sėkmės    Šeš, 2019-11-02 / 11:00
Sėkmės keliautojui. Įdomus straipsnis, įdomus keliautojas. Tegul pildosi svajonės.
Saulius    Sek, 2019-11-03 / 21:57
Ačiū autoriui, kad supažindino, tebūnie ir neakivaizdžiai, su keliautoju Boleslovu.Pagarba jam.Sunku net įsivaizduot, ką reiškė tais laikais be šiuolaikinės ekipuotės, be GPS'ų, telefonų, dronų ir kitų elektroninių įmantrybių, ne itin patikima tarybine technika, ne itin draugiškoj keliauninkams šalyje leistis į tokias tolimas, sudėtingas odisėjas.Maršrutais, kuriuose ir šiais laikais netrūktų ekstrymo.
kike    Pir, 2019-11-04 / 10:41
Tarybiniais laikais prie raketų apgirtusių papulkininkių nebuvo. Toliau neskaičiau, neverta.
Ramus    Pir, 2019-11-04 / 13:29
Tarybiniais laikais reikėdavo dirbti kiekvieną dieną, neįsivaizduoju kaip būčiau galėjęs taip pirkti motociklus, keliauti...
Cindy    Ant, 2019-11-05 / 16:30
rasti tikrą meilės rašytoją? meilės rašytojas, kurio darbai parodė rezultatus? Skambinkite / WhatsApp DR SUNNY +2349030731985. išgydyti iš sudaužytos širdies „Aš taip džiaugiuosi, kad mano vyras grįžo po to, kai paliko mane pas kitą moterį“ susisiekite su drsunnydsolution1@gmail.com, kad padėtumėte skubiai sugrąžinti savo buvusį meilužį po skyrybų / skyrybų „Po 12 vedybų metų aš ir mano vyras buvo įsitraukęs į vieną ar kitą ginčą, kol galiausiai paliko mane ir persikėlė į Kaliforniją būti su kita moterimi. Jaučiau, kad mano gyvenimas baigėsi ir mano vaikai galvojo, kad daugiau niekada nebematys savo tėvo. Aš stengiausi būti stipri tik tam, kad vaikai, bet aš nesugebėjau suvaldyti skausmų, kurie kankina mano širdį, širdį užliejo skausmai ir skausmai, nes buvau iš tikrųjų įsimylėjęs savo vyrą. Kiekvieną dieną ir naktį galvoju apie jį ir visada linkiu, kad jis galėtų sugrįžti pas mane. tikrai jaudinausi ir man reikėjo pagalbos, todėl ieškojau pagalbos internete ir atėjau į svetainę, kurioje buvo siūloma, kad DR SUNNY galėtų padėti greitai sugrįžti atgal. Taigi, aš jaučiau, kad turėčiau pabandyti jam pabandyti. Aš susisiekiau su juo ir jis man pasakė ką daryti, ir aš tai padariau, tada jis padarė meilės meilės žodį. 11 valandų vėliau, mano vyras tikrai man paskambino ir pasakė, kad labai pasiilgo manęs ir vaikų, Taigi nuostabu !! Taigi jis tą pačią dieną grįžo su didele meile ir džiaugsmu, atsiprašė už savo klaidą ir už skausmą, kurį sukėlė man ir vaikams. Nuo tos dienos mūsų santuoka dabar buvo stipresnė, nei buvo anksčiau, viskas dėkojama DR SUNNY. jis yra toks galingas ir aš nusprendžiau pasidalinti savo istorija internete, kad DR SUNNY yra tikras burtininkas, kuris visada melsiuosi ilgai gyventi, kad padėtų savo vaikams nelaimės metu, jei esate čia ir jums reikia buvusio meilužio. arba greitai išsaugokite savo santuoką. Daugiau neverkite, susisiekite su DR SUNNY dabar. Susisiekite su juo, rašykite jam el. Paštu: drsunnydsolution1@gmail.com arba paskambinkite / „WhatsApp jam“: + 2349030731985, jūsų gerumo niekada nepamiršite. Cindy Wanderly iš JAV.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.