Kad Žeimelis neišnyktų

Sa­vas mu­zie­jus

"Žiem­ga­los" mu­zie­jus įsi­kū­ręs pa­čia­me Žei­me­lio cent­re, prie pa­grin­di­nės aikš­tės. Dar XVIII am­žiaus pabaigoje–XIX am­žiaus pra­džio­je čia bu­vo pa­sta­ty­tos Di­džio­ji ir Ma­žo­ji smuk­lės. Mu­zie­jus 1993 me­tais į res­tau­ruo­tą Ma­žą­ją smuk­lę bu­vo per­kel­tas iš vi­du­ri­nės mo­kyk­los.

D. Skrups­ke­ly­tė dar gy­ve­na pa­sku­ti­nio ren­gi­nio, Žiem­ga­los vo­dų der­liaus sam­bū­rio, emo­ci­jo­mis. Mu­zie­ju­je te­be­vei­kia pa­ro­da, skir­ta vo­dams: eks­po­nuo­ja­mi lei­di­niai, nuo­trau­kos, vo­dų tau­ti­nis kos­tiu­mas.

"Pas­ta­tė­me 50 kė­džių, o pri­rei­kė ant­ra tiek. Krie­vi­čiai, Tuo­mai su­va­žia­vo iš vi­sur: Klai­pė­dos, Kau­no, Vil­niaus", – mena D. Skrups­ke­ly­tė.

Vo­dams skir­to­je kon­fe­ren­ci­jo­je da­ly­va­vo ir vo­dės, vieš­nios iš Lū­ži­cų kai­mo, ne­to­li Sankt Pe­ter­bur­go Ru­si­jo­je, kur vei­kia Vo­dų mu­zie­jus.

"Pa­si­pil­dė mū­sų tu­rė­ta skur­di in­for­ma­ci­ja. Da­rė­me prie­lai­dą, kad Žei­me­lio apy­lin­kė­se ga­lė­jo gy­ven­ti vo­dai, o da­bar esa­me įpa­rei­go­ti pa­teik­ti įro­dy­mus. Šiam kraš­tui te­ma la­bai įdo­mi. Žmo­nėms rū­pi jų šak­nys."

Šak­nys rū­pi ir D. Skrups­ke­ly­tei – mu­zie­jaus di­rek­to­rė prieš ket­ve­rius me­tus grį­žo į gim­ti­nę.

"Į mu­zie­jų at­va­žia­vau "ant ga­ta­vo", po re­no­va­ci­jos", – sa­ko pri­sta­ty­da­ma eks­po­zi­ci­ją.

Mu­zie­jus – svar­bi Žei­me­lio kul­tū­ri­nės, is­to­ri­nės sa­vas­ties da­lis. Kai bu­vo iš­ki­lęs pa­vo­jus mu­zie­jų pra­ras­ti, žei­me­lie­čiai rin­ko pa­ra­šus dėl jo iš­sau­go­ji­mo.

Mu­zie­jų 1959 me­tais Žei­me­lio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je įkū­rė ir jam va­do­va­vo ang­lų kal­bos mo­ky­to­jas, Gar­bės kraš­to­ty­ri­nin­kas, li­te­ra­tas Juo­zas Šlia­vas.

Iki šiol į mu­zie­jų atei­na žmo­nės, ku­rie su mo­ky­to­ju J. Šlia­vu rin­ko eks­po­na­tus.

1993 me­tais mu­zie­jus bu­vo ta­pęs Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jaus fi­lia­lu, 2005 me­tais per­duo­tas Pak­ruo­jo ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Kul­tū­ros sky­riui.

"Mu­zie­ju­je sau­go­me apie 5 000 eks­po­na­tų. Yra ir la­bai ver­tin­gų", – sa­ko D. Skrups­ke­ly­tė.

Di­rek­to­rė at­ver­čia mu­zie­jaus pa­si­di­džia­vi­mą – Žei­me­lio evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų bend­ruo­me­nės nuo­sta­tus: 1783 me­tais Teo­do­ro Gro­tu­so tė­vo Dyt­ri­cho Eval­do von Gro­tu­so vo­kie­čių kal­ba pa­ra­šy­tą rank­raš­tį su 22 dva­ri­nin­kų ir Bir­žų si­no­do at­spau­dais.

Eks­po­zi­ci­nė­je sa­lė­je sto­vi Kęs­tu­čio Bal­čiū­no su­kur­ta T. Gro­tu­so gip­si­nė skulp­tū­ra. Pla­nai pa­sta­ty­ti pa­mink­lą mies­te­ly­je taip ir li­ko pla­nais.

"Bū­tų dar vie­nas trau­kos ob­jek­tas", – ma­no D. Skrups­ke­ly­tė.

Išs­kir­ti­nis mu­zie­ju­je – ar­cheo­lo­gi­jos sky­rius, ja­me yra eks­po­na­tų iš Žei­me­lio, Kai­re­lių, Dir­žių sen­ka­pių. Sau­go­mi tit­na­gi­niai ir ak­me­ni­niai kir­vu­kai, verps­tu­kai, ge­le­ži­niai iet­iga­liai, ak­me­ni­nės trin­tu­vės, pa­puo­ša­lai, tarp jų – ir ran­ko­ga­li­nės apy­ran­kės, bū­din­gos žiem­ga­liams.

Mu­zie­jų ir jo veik­las at­ran­da vis dau­giau lan­ky­to­jų. Ši va­sa­ra pa­ro­dė – lie­tu­viai ke­liau­ja po sa­vo ša­lį. D. Skrups­ke­ly­tė juo­kia­si sve­čių su­lau­ku­si ir iš Švei­ca­ri­jos. Ne iš to­li­mos – iš kai­mo prie Jo­na­vos.

At­vyks­ta mo­ki­nių eks­kur­si­jų, jiems mu­zie­ju­je siū­lo­mos edu­ka­ci­jos: kur­ti lė­ly­tes, da­ry­ti mui­lą, pieš­ti spal­vo­tu smė­liu, ieš­ko­ti pa­slėp­to lo­bio mu­zie­ju­je, žais­ti orien­ta­ci­nį žai­di­mą po Žei­me­lį.

Mu­zie­ju­je iš­dė­lio­ta gau­si Juo­zo Gri­ga­liū­no se­nų bu­te­lių ko­lek­ci­ja. "Kas at­spės, kiek bu­te­lių, gaus pri­zą!" – taip lan­ky­to­jus į žai­di­mą įtrau­kia va­do­vė.

Šiuo me­tu mu­zie­ju­je vei­kia šiau­lie­tės Ma­ry­tės Col­lard skiau­ti­nių pa­ro­da "Vaiz­duo­tės skry­dis". Pa­merk­ti jur­gi­nai pri­me­na, kad dar vi­sai ne­se­niai Žei­me­ly­je vy­ko jau tra­di­ci­ja ta­pu­si Jur­gi­nų šven­tė.

Šią va­sa­rą Žiem­ga­los is­to­ri­ją ta­pė tarp­tau­ti­nio ple­ne­ro "Var­dais kal­ba že­mė" da­ly­viai.

Ple­ne­re da­ly­va­vo pro­fe­sio­na­lūs dai­li­nin­kai Ri­čar­das Gar­ba­čiaus­kas, Pet­ras Slonks­nis, Ire­na ir Vi­lius Šliu­že­liai, Lo­re­ta Na­ru­šie­nė, Jus­ti­na Šal­tė, Eu­ge­ni­ja Kar­bo­čie­nė, Va­len­ti­nas Var­nas, Vio­le­ta Ži­do­ny­tė, Al­vy­das Šal­kaus­kas bei bal­ta­ru­siai Ma­ri­na Ma­ra, Ina Dzia­nish­chyk ir Ge­na Bur­chyk.

Ypa­tin­ga vie­ta

– Kuo ypa­tin­gas Žei­me­lis, ko­kia jo dva­sia?

– Man jis ypa­tin­gas, nes čia esu gi­mu­si, užau­gu­si. Ma­no ma­ma ir tė­vu­kas, abu čia dir­bo, iš čia ki­lę.

Vo­dams skir­to­je kon­fe­ren­ci­jo­je vieš­nia iš Lū­ži­cų mu­zie­jaus taip gra­žiai kal­bė­jo apie vo­dų is­to­ri­ją, vo­dų gen­tį. Pas­kui aš jos klau­siau, kaip jai pa­vyks­ta taip gra­žiai, sklan­džiai kal­bė­ti. Ji at­sa­kė: "Aš gy­ve­nu tą gy­ve­ni­mą."

Ji vi­są gy­ve­ni­mą gy­ve­no Pe­ter­bur­ge, mi­rus tė­vams, su vy­ru nu­spren­dė: tu­ri grįž­ti į Lū­ži­cus. Ir ji sa­ko: "Mes da­bar gy­ve­na­me." Ly­giai tą pa­tį ga­liu pa­sa­ky­ti: da­bar aš gy­ve­nu.

Žei­me­lio iš­skir­ti­nu­mas – ypa­tin­ga is­to­ri­ja. Čia til­po­me vi­si: žy­dai, ru­sai sen­ti­kiai, lat­viai liu­te­ro­nai, lie­tu­viai ka­ta­li­kai. Tik žy­dų ne­be­li­kę.

Ma­no kai­my­nės, drau­gės bu­vo lat­vės. Jos šei­mo­se kal­bė­jo lat­viš­kai. La­bai ge­ra ma­no drau­gė – sen­ti­kė, jų šei­mo­je bu­vo kal­ba­ma ru­siš­kai. Net klau­si­mo ne­kil­da­vo, kad kaž­kas yra ki­toks.

– Kiek da­bar li­kę tau­tų Žei­me­ly­je?

– Gy­ven­to­jų mies­te­ly­je ma­žė­ja, bus apie 960. Pak­laus­ki­te, be­veik vi­si – lie­tu­viai. Ke­li sen­ti­kiai, gal 5–6 lat­viai. Ki­tos kar­tos asi­mi­liuo­ja­si. Gal bū­da­mi vė­les­nio am­žiaus at­si­gręš į sa­vo re­li­gi­ją, kaip daž­nai bū­na.

Žy­dų ne­li­kę, su­šau­dy­ti. Ne­se­niai iš at­va­žia­vu­sio žy­do iš­gir­dau is­to­ri­ją, kad da­liai mū­sų mies­te­lio žy­dų pa­vy­ko iš­si­gel­bė­ti, nes dir­bo ne Žei­me­ly­je. Man tai bu­vo staig­me­na, tuos fak­tus rei­kia tik­rin­ti. Ra­šo­ma, kad mies­te­ly­je gy­ve­no apie 600 žy­dų, su­šau­dy­ta 200. Ačiū Die­vui, jei jiems pa­vy­ko iš­gy­ven­ti.

– Ko­kia yra pa­sie­nio mies­te­lio spe­ci­fi­ka?

– Čia yra ne­ti­kin­tis kraš­tas.

Ru­sai, lat­viai tu­rė­jo sa­vo mal­dos na­mus, žy­dai si­na­go­gą. Že­mės čia tur­tin­gos, ūkiai stip­rūs, dva­ri­nin­kai, be­veik vi­si švie­suo­liai bu­vo iš­vež­ti. Li­ko ki­to­kia bend­ruo­me­nė. So­vie­ti­niais lai­kais tri­mi­ta­vo, kad čia – ateis­tų kraš­tas. Bet to pa­sie­kė nai­kin­da­mi.

Vai­kys­tė­je mo­čiu­tė nu­si­ves­da­vo į baž­ny­tė­lę – ir ta­da ji ne­bu­vo pil­na. Jei ne Ka­lė­dos, baž­ny­čios bū­tų tuš­čios.

Liu­te­ro­nų ku­ni­gas at­va­žiuo­ja kar­tą per mė­ne­sį, ka­ta­li­kų iš Kriu­kų jau ir­gi tik kar­tą per mė­ne­sį at­va­ži­nės.

Tu­ri­me rau­do­nų ply­tų ar­chi­tek­tū­rą, jai įta­ką da­rė lat­vių vo­kie­čiai. Sto­vė­jo ply­ti­nė, ga­lė­jo­me pa­tys ply­tų pa­si­da­ry­ti. Be žy­dų na­mų yra ke­li na­mai, pa­sta­ty­ti lie­tu­vių, dir­bu­sių Ame­ri­ko­je, Ka­na­do­je, jie bu­vo ma­tę pa­sau­lio ar­chi­tek­tū­ros, jų na­mai jau ki­to­kie.

Lai­ki­nu­mo po­jū­tis

– Šiau­liuo­se va­do­va­vo­te uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­jai, dai­lės reik­me­nų par­duo­tu­vei-ga­le­ri­jai "Skiz­ze". Kiek lai­ko gy­ve­no­te Šiau­liuo­se, ko­kios są­sa­jos li­ko?

– Gal 33 me­tus? Į Šiau­lius pa­gal pa­sky­ri­mą at­va­žia­vau po 5 me­tų stu­di­jų Vil­niu­je, bai­giau sta­ty­bos eko­no­mi­ką VI­SI (da­bar – Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­tas), dir­bau ob­jek­tuo­se, sta­čiau, grio­viau – vis­ką da­riau. Ir vi­są lai­ką sa­ky­da­vau: ne­si­jau­čiu aš Šiau­liuo­se sa­va. Nie­ka­da šia­me mies­te ne­si­jau­čiau sa­va.

Bu­vo lai­ki­nu­mo po­jū­tis. Ne gy­ve­ni­mo lai­ki­nu­mo – vie­tos lai­ki­nu­mo. Ne­jau­čiau, kad tai – ma­no mies­tas. Da­bar aš esu ten, kur ma­no na­mai.

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­jai va­do­va­vau apie 10 me­tų. La­bai daug pa­si­mo­kiau iš es­tų, su ku­riais Šiau­liuo­se tu­rė­jau dai­lės par­duo­tu­vę "Skiz­ze". Iš lai­ko Šiau­liuo­se li­ko pa­tir­tis, drau­gai, pa­žin­tys.

– Kaip atė­jo­te į me­no pa­sau­lį?

– Vis­kas la­bai keis­tai su­si­klos­tė. Gy­ve­ni­me yra daug at­si­tik­ti­nu­mų. Dir­bau van­den­tie­ky­je: bu­vo vis­kas ge­rai.

At­si­da­ri­nė­jo uni­ver­si­te­to ga­le­ri­ja, rei­kė­jo di­rek­to­riaus. Gal Vy­te­nis Rim­kus pa­siū­lė – bu­vo­me jau pa­žįs­ta­mi.

Kan­di­da­tų bu­vo daug. Nie­ko ne­si­ti­kė­jau. Tu­rė­jau dar­bą ir ne­rū­pė­jo. Po kiek lai­ko su­lau­kiau skam­bu­čio: ma­ne pa­si­rin­ko ga­le­ri­jos di­rek­to­re.

Gal­vo­ju, Vieš­pa­tie, kur aš da­bar! Iš pa­pras­to in­ži­nie­riu­ko – di­rek­to­re!

Pri­si­me­nu, kaip jau­di­nau­si, kai ga­le­ri­ją ati­da­ri­nė­jo­me! Tur­būt gy­ve­ni­me ne­su la­biau jau­di­nu­sis. At­va­žia­vo Ro­mual­das Bud­rys, bu­vęs Lie­tu­vos dai­lės mu­zie­jaus di­rek­to­rius, au­to­ri­te­tai.

O aš ne­plau­kio­ju­si tuo­se van­de­ny­se... Bet bu­vo ge­ra ko­man­da, su ma­ni­mi dir­bo Er­nes­ta Šim­kie­nė, pui­ki dar­buo­to­ja.

Vi­saip bu­vo, bet steng­da­vau­si žmo­nių neap­gau­ti, neį­žeis­ti. Šiau­liai su­bran­di­no ma­ne tvir­ta. Tur­būt Šiau­liai gal­vo­jo: vis­kas, dau­giau tau ne­be­ga­li­me duo­ti, va­ryk lauk. Ir iš­va­rė.

– Atė­jo lai­kas bū­ti ten, kur ir pri­va­lo­te?

– Tur­būt gy­ve­ni­mas pa­ts su­dė­lio­ja, ga­li fan­ta­zuo­ti, kal­bė­ti. Man ir da­bar drau­gai sa­ko: "Dai­va, va­žiuok grei­čiau į mies­tą!" Gal­vo­ju, ką at­sa­ky­ti, nes net ne­mo­ku pa­pa­sa­ko­ti, kaip čia yra ge­rai! Ki­tam sun­ku tai su­pras­ti.

– Ne­pa­siilgs­ta­te in­ten­sy­ves­nio mies­to kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo, pa­ro­dų, teat­ro?

– Į Šiau­lius aš du kar­tus per sa­vai­tę nu­va­žiuo­ju. Vis­kas yra ša­lia, kar­tais į Pa­ne­vė­žį va­žiuo­ja­me. Pir­miau­sia tu­ri no­rė­ti, ga­li­my­bės yra pui­kios, ke­liai fan­tas­ti­niai, ma­ši­na yra. Lie­tu­vo­je at­stu­mai ne­di­de­li.

Su­do­mi­no vo­dai

– Mu­zie­jus "Žiem­ga­la" or­ga­ni­zuo­ja dai­li­nin­kų ple­ne­rus, pa­ro­das, kon­fe­ren­ci­jas. Ką no­ri­te pa­ro­dy­ti Žei­me­lio gy­ven­to­jams?

– Tur­būt vi­si tu­ri­me egoiz­mo – da­rai tai, kas tau pa­tin­ka, kas tau įdo­mu. O kai at­ran­di, kad tai, kas tau įdo­mu, dar ir ki­tiems įdo­mu, – džiaugs­mas!

Vie­ti­niams la­bai no­riu pa­ro­dy­ti tai, ką ga­li­ma pa­ma­ty­ti mies­te. Mu­zie­ju­je bu­vo skulp­to­rius, dai­li­nin­kas Mar­ty­nas Gau­bas, šiau­lie­čiai dai­li­nin­kai, kau­nie­tis ak­va­re­li­nin­kas Eu­ge­ni­jus Na­le­vai­ka.

Mū­sų pub­li­kai gal­būt su­dė­tin­giau pa­ro­dy­ti šiuo­lai­ki­nį me­ną. Vil­niaus ir ma­no pro­ble­mos yra ki­to­kios. Kul­tū­ros sri­ty­je jie ver­čia­si per gal­vą, ieš­ko mo­der­nių, in­te­rak­ty­vių spren­di­mų. Čia dar to ne­ga­lė­čiau pa­ro­dy­ti, rei­kia lai­ko.

Kai prieš tre­jus me­tus pa­da­rė­me skulp­tū­rų iš me­ta­lo lau­žo ple­ne­rą, kiek su­lau­kiau pa­si­prie­ši­ni­mo! Rei­kia bū­ti­nai nu­da­žy­ti, ir vis­kas.

Šiau­liai ir­gi ki­to­kias kul­tū­ri­nes pro­ble­mas spren­džia, tą ro­do "Vi­rus" fes­ti­va­lis – dau­giau pub­li­kos, dau­giau jau­ni­mo. Čia rei­kia la­biau lai­ky­tis tra­di­ci­nio me­no.

Bu­vo­me pa­si­kvie­tę cho­rus su Ju­liaus Ju­ze­liū­no mu­zi­ka, kom­po­zi­to­rius iš čia ki­lęs. No­rė­jo­si, kad žmo­nės iš­girs­tų, kaip cho­ri­nė mu­zi­ka skam­ba baž­ny­čio­je.

No­ri­si, kad Jur­gi­nų šven­tė­je skam­bė­tų bar­dų mu­zi­ka. Per­nai kvie­tė­me Vy­gan­tą Kaz­laus­ką, šie­met Jo­kū­bą Ba­rei­kį. Nors žmo­nės gal­būt la­biau no­rė­tų Ra­dži.

Ret­kar­čiais no­riu pa­ro­dy­ti, ką tu­ri­me pas sa­ve – pa­kvie­čiu jau­ni­mo. Bu­vo su­si­kū­ręs fan­tas­ti­nis Žei­me­lio gim­na­zi­jos jau­ni­mo an­samb­liu­kas.

Žei­me­ly­je įkū­riau vai­kų die­nos cent­rą, žie­mą lan­ko iki 30 vai­kų. Kai at­va­žia­vau, vai­kai ne­ži­no­jo, kas yra ga­le­ri­ja, pa­ro­dos. Da­bar ži­no.

– Mu­zie­jus yra ir kul­tū­ros cent­ras, ir kon­cer­tų sa­lė, ir ga­le­ri­ja?

– Žei­me­ly­je mes ne­tu­ri­me di­de­lės sa­lės. Yra dau­gia­funk­cis cent­ras dar­že­ly­je, dir­ba Lai­ma Kar­pa­vi­čiū­tė, šau­nuo­lė mo­te­ris. Ten sa­lė 30 vie­tų, tin­ka mi­ni­ ren­gi­nu­kui. Va­sa­rą kon­cer­tus or­ga­ni­zuo­ja­me liu­te­ro­nų baž­ny­čio­je. Ki­tus ren­gi­nius da­rau čia.

Ma­no pa­lai­ky­mo gru­pė – sen­jo­rės, bu­vu­sios mo­ky­to­jos, la­bai ak­ty­vios, jų yra gal pen­kio­li­ka. Kaž­kam rei­kia, kaž­kam ne. Tas pa­ts yra ir mies­tuo­se – juk Šiau­liuo­se į pa­ro­das ei­na ta pa­ti pub­li­ka.

– Rug­sė­jį or­ga­ni­za­vo­te tarp­tau­ti­nį ren­gi­nį-kon­fe­ren­ci­ją apie vo­dus. Kaip ki­lo idė­ja to­kiai ne­ti­kė­tai te­mai?

– Vo­dus at­ra­dau per Dmit­ri­jų Šče­go­le­vą Baus­kė­je, da­ly­va­vau jo or­ga­ni­zuo­to­je kon­fe­ren­ci­jo­je. Pas­kui įsi­jun­gė dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas.

Pro­jek­tą pa­rė­mė Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­ba – at­si­ra­do di­des­nės ga­li­my­bės, ga­lė­jo­me pa­si­kvies­ti lek­to­rių. Ren­gi­ny­je bu­vo ir vo­dų kos­tiu­mas, ir val­giai, ir dai­nos.

Po straips­nio apie ren­gi­nį "Šiau­lių kraš­te" žmo­nės ra­šė laiš­kus, skam­bi­no. At­va­žia­vo Krie­vi­nis iš Pa­ne­vė­žio – su­si­do­mė­jęs, už­si­de­gęs. Ed­ga­ras iš Tuo­mų gi­mi­nės su­kvie­tė Tuo­mus. Man vie­na Tuo­mai­tė dė­ko­jo už ren­gi­nį, kad su­si­pa­ži­no su Tuo­mų gi­mi­ne!

Da­bar rei­kė­tų įjung­ti moks­lo pa­sau­lį, kal­bi­nin­kus. Ant­ro ren­gi­nio su prie­lai­do­mis ne­ga­li da­ry­ti. Ieš­ko­si­me pa­grin­di­mo.

Sta­li­no lai­kais vo­dai bu­vo tre­mia­mi, tau­ta žiau­riai nai­ki­na­ma. Lū­ži­cų kai­mo mo­te­rys pa­sa­ko­jo, kaip jų mo­čiu­tės, pa­si­slė­pu­sios, prie avių nuė­ju­sios, kal­bė­da­vo vo­dų kal­ba. Bi­jo­da­mos dėl atei­ties, vai­kams sa­ky­da­vo: jūs esa­te ru­sai.

"Mes jau pra­ra­do­me vie­ną kar­tą, ga­li­me rem­tis tik anū­kais", – sa­kė vieš­nios. Jų kai­me yra 8 žmo­nės, ku­rie kal­ba vo­dų kal­ba.

Pa­čių žei­me­lie­čių ren­gi­ny­je ne­bu­vo daug – dau­giau­sia at­vy­kė­liai. Gal­būt at­vy­ku­sie­ji apie Žei­me­lį ir ki­tiems pa­pa­sa­kos.

Jur­gi­nų ir Gand­rų šven­tės

– Įsit­vir­ti­nu­si Žei­me­lio tra­di­ci­ja – Jur­gi­nų šven­tė. Nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo?

– Jur­gi­nų šven­tės idė­ja ki­lo žei­me­lie­tei Liu­ci­jai Kar­pa­vi­čie­nei ir bu­vu­siai bio­lo­gi­jos mo­ky­to­jai Emi­li­jai Bumb­lie­nei.

Man dar ne­gy­ve­nant Žei­me­ly­je, jos sa­vo jė­go­mis prie tven­ki­nio ru­de­nį su­reng­da­vo jur­gi­nų pa­ro­dą.

Kai grį­žau, pa­siū­liau reng­ti šven­tę. Įsi­jun­gė jur­gi­nų au­gin­to­jų iš vi­sur: dve­jus me­tus nu­ga­lė­to­ja ta­po vil­nie­tė. Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­do va­do­vė As­ta Kli­mie­nė – žei­me­lie­tė, pa­si­ta­rė­me, ji ir­gi pri­si­jun­gė.

Šie­met šven­tę or­ga­ni­za­vo­me rugp­jū­čio 31 die­ną. Žmo­nių su­si­rin­ko gau­siai, kon­cer­tas, skiau­ti­nių pa­ro­da mo­te­rims la­bai pa­ti­ko. Pa­siū­liau į šven­tę at­si­neš­ti sa­vo py­ra­gų. Kiek bu­vo ska­nių tor­tų, py­ra­gų!

Fo­tog­ra­fuo­jan­čią penk­to­kę pa­ra­gi­nau fo­tog­ra­fuo­ti jur­gi­nus ir su­reng­ti pir­mą pa­ro­dą.

Ma­tau, kad Žei­me­ly­je at­si­ran­da vis dau­giau jur­gi­nų. Aš ir­gi ke­lis pa­si­so­di­nau.

Ba­lan­dį or­ga­ni­za­vo­me Gand­rų grį­ži­mo šven­tę. Gal ir­gi pri­gis? Gand­rus pa­si­ti­ko­me su mu­zi­ka – Šiau­lių "Sal­du­vės" et­nog­ra­fi­niu an­samb­liu.

– Ko­kie ar­ti­miau­si pla­nai?

– Nu­ma­ty­tos dvi pa­ro­dos. Pir­mo­ji, spa­lio mė­ne­sį, – ki­nų, vy­ro ir žmo­nos, gra­fi­kų, gy­ve­nan­čių Baus­kė­je. Jie kal­ba ki­niš­kai, bet sū­nus lan­ko Baus­kės gim­na­zi­ją, yra mū­sų tar­pi­nin­kas. De­ri­na­me lai­ką.

Lapk­ri­tį bus pa­ro­da, skir­ta dai­li­nin­kui J. A. Kriš­to­pai­čiui, ki­lu­siam iš mū­sų kraš­to, at­min­ti. Jo anū­kė yra ži­no­ma me­no­ty­ri­nin­kė Vio­le­ta Kriš­to­pai­ty­tė.

– Ar daug ga­li vie­nas žmo­gus?

– Aš ne­su vie­na. Tu­riu pa­lai­ky­mo ko­man­dą, li­kę ma­no kla­sio­kai, drau­gės, jie pri­va­lo da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se. Žei­me­lio že­mės ūkio bend­ro­vė pa­lai­ko fi­nan­siš­kai. Ne­ga­li sa­ky­ti, kad esi vie­nas, esi ko­man­da.

Bet tu­ri bū­ti stip­ri as­me­ny­bė, nes mies­te­lio ki­ta spe­ci­fi­ka. Mies­te esi la­biau mi­nio­je. Ne­di­de­lės bend­ruo­me­nės yra pa­kan­ka­mai už­da­ros, vis­ką ma­to, gir­di, su­pran­ta, ži­no, kaip tu­ri bū­ti ir ne ki­taip.

Gal­vo­ju, kad atė­jau tuo lai­ku, kai jau ga­liu už sa­ve pa­sto­vė­ti. Jau­nes­nė gal ir ne­bū­čiau at­lai­kiu­si.

Su ma­ni­mi vi­sur yra Val­das, mes ne­ve­dę, bet vi­sa­da pa­lai­ko, pa­de­da ir mu­zie­ju­je, pa­ka­bi­na pa­ro­das.

Tu­riu nuo pir­mos kla­sės drau­gę Le­ną Za­pals­kie­nę. Yra gi­mi­nių ir tė­ve­lio am­ži­nin­kų. Ma­no tė­tis bu­vo fan­tas­ti­nis žmo­gus, jis dir­bo pro­ftech­ni­nė­je mo­kyk­lo­je dės­ty­to­ju ir meist­ru, tu­rė­jo la­bai daug gru­pių. Ir da­bar su­tin­ku sa­kan­čius: "Skrups­ke­lis bu­vo ma­no meist­ras, koks fai­nas!" Tas san­ty­kis dar tę­sia­si.

– Ke­lin­ta kar­ta jūs Žei­me­ly­je?

– Vie­na ma­no mo­čiu­tė yra nuo Blauz­džiū­nų, ki­ta nuo Paš­vi­ti­nio, bet iš čia yra se­ne­liai. Skrups­ke­lis se­ne­lis nuo No­ciū­nų, jo tė­vai ir­gi iš čia bu­vo.

Gi­liai šak­nis įlei­dę. Gy­ve­nu tė­vų na­muo­se, sa­vo vai­kys­tės na­muo­se. Na­mas pa­sta­ty­tas mums gi­mus – su bro­liu esa­me dvy­niai.

Kas iš­gel­bės Žei­me­lį?

– Ne kar­tą mi­nė­jo­te Baus­kę. Ko­kie kul­tū­ri­niai ry­šiai sie­ja su šiuo mies­tu?

– Kai pra­dė­jau dirb­ti, va­ži­nė­jau į mu­zie­jus, do­mė­jau­si si­tua­ci­ja. Ir la­bai šil­tai ma­ne priė­mė Baus­kės mu­zie­jus. Už­si­mez­gė drau­gys­tė. Jų mu­zie­jus di­de­lis, bet mū­sų is­to­ri­ja ar­ti­ma, da­li­ja­mės me­džia­ga. Bend­rau­ja­me su dai­li­nin­kais, ta­ria­mės, kvie­čia­me. Iki Baus­kės mums tik 20 ki­lo­met­rų.

– Ar at­va­žiuo­ja lat­vių į Žei­me­lį?

– Va­žiuo­ja į eks­kur­si­jas, ieš­ko sa­vo šak­nų. Šia­me kraš­te mes la­bai per­si­mai­šę, čia yra lat­vių ka­pai.

– Ana­pus sie­nos dar kal­ba­ma lie­tu­viš­kai?

– Baus­kė­je šiek tiek kal­ba, bet jau sun­kiai. Yra lie­tu­vių bend­ruo­me­nė, tu­ri an­samb­liu­ką, dai­nuo­ja lie­tu­viš­kas dai­nas, at­va­žiuo­ja kon­cer­tuo­ti.

Mes vi­sa­da šven­čia­me Lat­vi­jos ne­prik­lau­so­my­bės die­ną. Lapk­ri­čio 18 die­ną pas mus vyks­ta ren­gi­niai, kon­cer­tai.

– Ką la­biau­siai iš­skir­tu­mė­te iš sa­vo dar­bų Žei­me­ly­je?

– Kai bu­vo mi­ni­mas Lie­tu­vos šimt­me­tis, or­ga­ni­za­vau ren­gi­nį apie bend­ruo­me­nes, gy­ve­nu­sias mū­sų mies­te­ly­je – žy­dus, ru­sus sen­ti­kius.

Bu­vo at­va­žia­vę sen­ti­kių iš vi­sų Bal­ti­jos šalių, vy­ko kon­fe­ren­ci­ja su kon­cer­tais. Įdė­jau daug ener­gi­jos, ren­gi­niai tik­rai pa­vy­ko. Vy­rai su barz­do­mis, mo­te­rys su ska­ro­mis – tą vaiz­dą kaip da­bar ma­tau. At­vy­ko sen­ti­kių iš Es­ti­jos, Lat­vi­jos, nuo Psko­vo.

– Ar, dirb­da­ma čia, tu­ri­te sva­jo­nę?

– Sva­jo­nės la­bai pa­pras­tos – no­rė­tų­si, kad mies­te­lis neiš­nyk­tų. Jei skai­čiuo­ja­me per 500 me­tų, dar ga­lė­tu­me pa­skai­čiuo­ti.

Nors, ma­nau, iš­nyks, nie­kas čia nein­ves­tuos, vi­siems per to­li. Jau­ni­mas iš­vyks­ta. Jun­gia pro­ftech­ni­nę mo­kyk­lą, pa­skui už­da­rys. Vil­nie­čių po­žiū­riu – taip ir tu­ri bū­ti, kam pi­ni­gus mė­ty­ti.

– Kas ga­lė­tų iš­gel­bė­ti Žei­me­lį?

– Tik­rai ne Sei­mas ir ne Vy­riau­sy­bė. Kaž­kas, ku­riam svar­bus mies­te­lis, nors in­ves­ti­ci­jos bū­tų žvė­riš­kos. Ar­ba – fix idė­ja.

Kal­ba tar­miš­kai

At­sis­vei­kin­da­ma D. Skrups­ke­ly­tė pa­mo­ko apie ke­lio­nę į Žei­me­lį pa­pa­sa­ko­ti tar­miš­kai – taip, kaip kal­ba­si Žei­me­lio gy­ven­to­jai.

"Mu­ziejs bu­va va­lio. Kels į Baus­kę nu­škū­rits. 17 va­land mu­ziejs jau kie­tė."

Gim­tą­ją tar­mę D. Skrups­ke­ly­tė iš­sau­go­jo nuo vai­kys­tės.