J. Bindokas: „Aš ne pasaulio žmogus, turiu remtis į šaknis“

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Juo­zas Bin­do­kas ne­pra­ran­da op­ti­miz­mo: „Aš džiau­giuo­si gy­ve­ni­mu“.
Publikos mylimas, per šimtą vaidmenų scenoje ir kine sukūręs Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Juozas BINDOKAS gegužės 5 dieną švęs 70-mečio jubiliejų. Šiaulių „Laiptų“ galerija tądien, 18 valandą, atidaro J. Bindoko fotografijų iš teatro gyvenimo parodą „(Ne)seniai“. Į šį pavadinimą simboliškai ir pašmaikštaujant sudėtos dvi prasmės: laiko ir žmogaus gyvenimo. Apie tai kalbamės ir „Atolankose“.

J. Bindokas yra „Šiaulių krašto“ dienraščio, pradėjusio eiti 1990 metais, pirmasis fotografas. Fotoaparatą sako jau padėjęs, o scenoje yra iki šiol. Jis ir žinomas poezijos skaitovas, už tradiciją skaityti eiles miesto autobusuose per Vasario 16-ąją kartu su kolegomis yra apdovanotas Prezidentės Dalios Grybauskaitės padėka Lietuvos valstybės 100-mečio proga.

Apie amžių ir pašaukimą

– Laukiate gimtadienių? Ką amžius reiškia pačiam?

– Lauki nelauki, o gimtadienis ateina, tiesiog veržiasi ir kuo toliau, tuo įžūliau. Sakytum, nebeskubėkit, metai, taip greitai bėgti, bet neklauso.

Pro pirštus jau reikia žiūrėti į gyvenimą ir juokauti, nes nebe daug liko. Todėl „Laiptų“ galerijoje fotografijų iš teatro gastrolių parodą dviprasmiškai pavadinome: „(Ne)seniai“ gali perskaityti ir kaip „ne seniai“. Man atrodo, kad viskas buvo neseniai, o jaunimas į mane žiūrėdamas galvoja: koks senis! Mes lygiai taip pat jauni būdami į 70-mečius žiūrėjome.

Aišku, kad tokiame amžiuje jau esi senis: ir sąnariukai paskauda nuo žvejybų, ir ne toks mitrus, spanguoliaudamas kaliau kojos pirštą į kelmą, tai pusę metų šlubavau. Anksčiau būdavo parkritai, kitą rytą jau bėgi, o dabar baisi trauma (juokiasi)!

Žmogus gimsti ir miršti, o tarpas tarp tų datų – gyvenimas. Kai pamatai, kad nuo gimimo praėjo jau 70 metų, supranti, kiek nedaug liko. Jau testamentą reikia rašyti.

– Ar aktorystė – pašaukimas?

– O kas čia žino? Kad būsiu aktorius, pirmą kartą supratau, iškritęs iš vaikiško vežimėlio ant galvos, baisiai išsigandau ir pagalvojau: būsiu artistas (smagiai dėsto versiją, kaip pateko į aktorius). Antrą sykį, jau paaugęs, su draugu ant fermos stogo gaudėm žvirblius, perdangos prasiskyrė ir nukritau karvei ant nugaros. Ta baisiai išsigando, o aš vėl pagalvojau: būsiu artistas.

Trečią kartą apie tai pagalvojau, kai pas pusseserę radau „Šluotos“ žurnalo numerių šūsnį. Žiūriu, karikatūra nupaišyta – eina asilas į pastatą, ant kurio užrašyta „Konservatorija“. Sakau, eina asilas dainuot. O ji sako, gal vaidint? Taip pirmą kartą sužinojau, kad Konservatorija yra ir vaidybos mokykla. Taigi, taip „Šluotos“ karikatūra perpildė norėjimo būti aktoriumi taurę.

Iš gimtųjų Lazdijų nuvažiavau į Vilnių, susiradau, kur yra Konservatorija ir įstojau. Dėl stojimo teko paaukoti abiturientų išleistuvių vakarą. Būčiau neįstojęs, būčiau sukęs į gamtos dalykus.

Mūsų kurso vadovai buvo Irena Vaišytė ir Vladas Jurkūnas. Kursas buvo galingas – puikūs aktoriai Eglė Gabrėnaitė, Romas Ramanauskas, šviesaus atminimo Juozas Kisielius, Petras Venslovas, Ramutis Rimeikis, Rita Knizikevičiūtė, Elena Jasnauskaitė, Irena Liutikaitė. Iš kurso į Šiaulių dramos teatrą paskyrė mus tris – mane, E. Jasnauskaitę ir I. Liutikaitę.

Nuo tada, nuo 1972 metų, gyvenu Šiauliuose.

Gėda būti nelaimingu

– Beveik penki dešimtmečiai gyvenimo ir darbo viename mieste, viename teatre. Ar esate laimingas?

– Taip, aš laimingas žmogus. Iš mažų įvykių, iš detalių susideda žmogaus gyvenimas. Man labai pasisekė, kad aš – teatre, kuriame yra nuostabus kolektyvas, man pasisekė, kad dirbau „Šiaulių krašto“ redakcijoje – taip pat nuostabus kolektyvas ir patirtis. Man pasisekė, kad Krikščioniškajame labdaros fonde bendradarbiavau ir pamačiau žmonių nelaimes.

Man gėda buvo būti nelaimingu, kai pamačiau mažą berniuką, sergantį hemofilija, visą subintuotą, kai pamačiau stiklinius žmones, kurių kaulai tokie trapūs, kad nuo menko judesio lūžta. Mama vaikelį prausia upelyje, tas kojele pamakalavo – ir lūžis. Mačiau ir Aukštelkės pensiono neįgaliuosius, ir Akmenės rajono Dabikinės pensiono neįgalius vaikelius, kuriuos reikia saugoti, kad ištisai nedaužytų galvos į sieną.

Aš džiaugiuosi gyvenimu. Maža kas galėjo būti. Galėjai negimti, galėjai abortu būti, o mums pasisekė – mes gyvename.

– Nelaikote savęs prarastąja karta, kaip dabar vadinami gimę, augę, brendę sovietmečiu?

– Aš nesu prarastas. Aš ir tada buvau laimingas, nes buvau jaunas. Dabar laimingas, nes dar esu reikalingas ir pats apsitarnauju. Aš turiu namus, turiu mylimus žmoną ir vaikus, aš turiu net tris šunis. Turiu puikius kaimynus, draugus. Aš turiu tėviškę Lazdijuose, ten – puikius kaimynus, mamos jau dešimt metų nėra, bet kiekvieną vasarą į Lazdijus nuvažiuoju – atsigaunu.

– Kokia yra aktoriaus misija?

– Negalvoju apie misiją, tiesiog sąžiningai dirbu savo darbą. Negali kiekvienas aktorius sakyti savo žodžio spektaklyje, nes spektaklis yra visuma – orkestras, kuriame negali kiekvienas smuikininkas groti atskirai. Yra bendras sumanymas, dėl jo kartais net aukoji savo vaidmenį, savo ritmus.

Katarsis, palaima apima, kai po spektaklio salėje pasigirsta ovacijos, audringi plojimai. Ta bendra emocija, kurią sukuria pavykęs spektaklis, dvasinis apsijungimas aktorių ir žiūrovų – tai gal ir yra teatro ir aktorystės misija. Palaima, kad esi bendrai kuriamo pojūčio dalyvis.

Apie vaidmenis ir technologijas

– Kokie vaidmenys pačiam buvo įdomūs, svarbūs?

– Daug buvo vaidmenų didesnių ir mažesnių – man visi įdomūs. Du kartus esu nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ – už Pono Lanco vaidmenį režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus spektaklyje „Kova“ pagal F. Kafką. Mažytis vaidmuo, bet jis pavyko. Pripažinimą pelniau už senelio Valeko vaidmenį režisieriaus Artūro Areimos pastatytame spektaklyje „Kasykla“ – irgi buvau nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“. Net jeigu apdovanojimas tau neatiteko, garbė būti nominacijoje tarp trijų geriausių vaidmenų atlikėjų Lietuvoje.

– Vienas iš ryškių Jūsų vaidmenų yra Morta, suvaidinta ypač šiuolaikiškai interpretuotame Justino Marcinkevičiaus „Mindauge“, kurį pastatė jaunas režisierius Nikolas Darnstadt. Kaip pats vertinate Jums tekusį moters vaidmenį ir pastatymą?

– Režisieriaus buvo toks sumanymas. Tik manau, tiksliau būtų buvę pavadinti, jog spektaklis yra pagal Justiną Marcinkevičių. Bet tai ne mano valioje, aš esu režisieriaus valios vykdytojas.

Man buvo labai įdomu dirbti. Spektaklyje visi aktoriai buvo choras, o aš iš jo išsiskyriau. Į vaidmenį buvo sudėti ir 1991-ųjų metų sausio įvykiai, kuriuos patyriau Vilniuje filmuodamas ir fotografuodamas žuvusius, kalbindamas sužeistuosius, kurie sutiko kalbėtis, nuotraukas dariau „Šiaulių krašto“ dienraščiui.

Vežėme tada į Vilnių Krikščioniškosios labdaros fondo paramą – tvarsliavą, kurios labai trūko. Sausio 14-ąją buvome ligoninėje, į kurią vežė žuvusiuosius ir sužeistuosius. Nufilmavau, ką sunkiai sužeistas Antanas Sakalauskas, Operos ir baleto teatro dabartinio vadovo Jono Sakalausko tėvas, ir kiti sužeistieji kalbėjo. Režisierius Nikolas Darnstatd visą tą medžiagą panaudojo kaip Mortos sapną.

– Kaip keičiasi teatras?

– Į teatrą ateina technologijų naujovės, vaizdo projektoriai. Nors, tiesa sakant, kai tai yra dažnai naudojama, kiek pabosta. Dabar kuriame projektus, o ne spektaklius. Lenktyniaujame kas ką perspjaus, kas įmantriau padarys. Stebina režisieriai išradingumu, techninėmis galimybėmis, bet širdies nepaliečia – lieki kažkur šone, šalia veiksmo.

Gaila, kad geri spektakliai dabar greitai „nusibaigia“, trumpai yra rodomi. Nes dabar yra kviestinių aktorių, kviestinių režisierių laikas. Spektaklis pastatomas, aktoriai išsivažinėja, sunku su visais suderinti laiką, režisieriaus nėra... Panašiai yra ir su „Mindaugu“, o daug darbo buvo įdėta.

Mūsų teatras repertuarinis, manau, turėtų būti spektaklių visiems skoniams. Tradiciniam, pagyvenusiam žiūrovui norisi siužetinio spektaklio, o jo stinga. Pasakos vaikams – taip pat. Koks gražus, pavyzdžiui, spektaklis „Ežiukas rūke“, kurį pastatė mūsų teatre režisierius Paulius Ignatavičiaus. Gerai, kad jį dar rodom.

Su džiaugsmu – į darbą, su džiaugsmu – ir į namus

– Teatras – gyvenimo būdas ar darbovietė?

– Manau, gyvenimo būdas. Pripranti, lyg ir rutina, bet nėra taip, kad uždarei teatro duris ir apie vaidmenis nebegalvoji. Žvejoji, o mintyse vis eina tekstas.

Mes ir per karantiną dirbame. Visi testuojamės kas 10 dienų ir repetuojame. V. Šekspyro „Hamletą“ P. Ignatavičius stato. Teatras greičiausiai atsidarys rudenį, nes spektakliams atnaujinti reikia laiko. O rudenį minėsime Šiaulių dramos teatro gyvavimo 90-metį

Neįsivazduoju Šiaulių be teatro. Teatras miesto kartelę pakelia.

– Lietuva, sakome, yra krepšininkų šalis, o ar galime sakyti, kad esame teatro šalis?

– Ypač aš – krepšininkas – metro penkiasdešimties centimetrų (juokiasi). Ar teatro šalis? Manau, kad taip. Teatrų ne po vieną turime Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje. Šiauliuose, Telšiuose, Alytuje, Marijampolėje, Kelmėje yra teatrai. Turime Naisių teatrą. Yra ir mėgėjų teatrai.

Tik štai, ar vyresnioji karta priima jaunųjų režisierių eksperimentus? Ar jaunimas lanko teatrą, ar supranta? „Mindaugą“ rodėme moksleiviams – labai skirtinga buvo reakcija. Vienų mokyklų moksleiviai puikiai priėmė, suprato spektaklį, kitų – ne. Nuo bendro išprusimo ir nuo mokyklos lygio daug kas priklauso.

– Kokį vaidmenį aktoriaus gyvenime vaidina šeima, namai?

– Aš su džiaugsmu einu į darbą, o iš darbo su džiaugsmu einu namo. Vedžiau 42 metų būdamas mylimą Daivutę, kuriai buvo 29 metai, ir viską suspėjome. Užauginome vaikus – dukrą ir sūnų, kurie iš namų jau išskrido, turime namą.

Dėkingi dabar esame, kad mus išvijo iš miesto centro – mūsų namą su visais gyventojais grąžino savininkui. Mes tapome benamiai, trisdešimt teismų turėjome, kol galų gale Savivaldybė mums išmokėjo kompensacijas. Už ją nusipirkome namelį – baisu, kokia lūšna buvo. Iš jos tik sienos liko, viską pakeitėm.

„Turiu laiko tam, kam neturėjau“

– Pandemiją kaip išgyvenate, nesutrikdė gyvenimo karantinas?

– Nieko nesutrikdė. Mes su Daivute per pirmąjį karantiną visus krašto pažintinius takus apvažiavome, kiekvieną dieną vaikščiojom po 7 kilometrus ir daugiau.

Per daug dejuojama, kad slegia karantinas. Man atrodo, mes bijome savęs. Bijome pabūti tyloje, bijome pabūti su malda, su savo sąžine.

Televizorius virtuvėje, televizorius kambaryje – žiūri nežiūri, bet turi būti triukšmas. Išvažiuoji į gamtą – koks grožis, paukščiai čiulba. Stačiūnuose mačiau gal tūkstantį žąsų. Fantastiškas vaizdas. Miške žibučių pilna. Darže prie namų su Daivute padirbėjom, daigus į žemę sukaišiojom, aš meškerytę pasiėmiau ir nuvažiavau žvejoti prie Talkšos. Žiūriu, nekimba, apsisukau ir į Prūdelį, o Prūdelyje aš – vienintelis žvejys ir kibo. Nėra nė kada tingėt.

– Tai per pandemiją atradote naujų dalykų?

– Nieko neatradau, aš tuos dalykus visada turėjau, tik laiko jiems neturėjau, o dabar turiu. O kur geriau, negu gamtoje! Šiaulių girininkijoje per karantiną mudu su Daivute 1 200 ąžuoliukų pasodinome. Girininkas tik apsidžiaugė, kai paprašiau, kad leistų ir parodytų vietą, kur sodinti. Į tą laukymę kaip į darbą kas rytą važiavom. Tada tai buvo ir gražiausias mūsų gyvenime Verbų sekmadienis. Sakiau Daivutei: ąžuoliukai – tai juk verbos. Kas gražiau už mus atšventė? Niekas.

Galų gale su Dievu pasikalbi. Gal Dievo ir nėra, o jeigu yra? Jeigu nėra – nieko neprarandi pasimeldęs, o jeigu yra?

Fotografija – išskirtinis pomėgis

– Esate ne tik aktorius, bet ir fotografas – į „Šiaulių krašto“ istoriją įėjote, kaip pirmasis dienraščio fotografas. Kaip fotografija susidomėjote?

– Pradėjau fotografuoti dar mokykloje – su „Smena“. O vėliau, kur buvau, visur susiorganizuodavau fotolabarotorijas: ir Konservatorijoje, ir armijoje, į kurią patekau po studijų, ir teatre. Teatre fotolaboratoriją padėjo įrengti ir finansavo „Šiaulių krašto“ redakcija, kai pradėjau bendradarbiauti laikraštyje.

Išbandžiau įvairius fotografijos žanrus – ir portretą, ir aktą, ir peizažą, ir reportažą. Man tik fotoaparatai ilgai nelaikydavo. Detalės susidėvėdavo, dangteliai iškrisdavo. Jie, kaip mano mašina – kiek važiuoja, tiek važiuoja. Ji man tarnauja, ne aš jai.

Į „Šiaulių kraštą“ mane pakvietė vyriausiasis redaktorius Vladas Vertelis, kai paaiškėjo, kad Aleksandras Ostašenkovas nebeateis dirbti į naują laikraštį, dėl to pirmąjį numerį teko keisti. Aš jau buvau daręs nuotraukų spaudai, o dirbti naujam laikraščiui buvo labai įdomu. Tik aktoriaus darbas liko svarbiausias, o fotografija buvo antroje vietoje.

Bet tas laikotarpis „Šiaulių krašte“ ir įgytos patirtys man buvo išskirtinės. Per 1991 metų sausio įvykius kaip laikraščio fotokorespondentas važiavau ne tik į Vilnių, į aukų laidotuves, bet vėliau ir į Rygą, kur irgi buvo barikados statomos.

Su teatro gastrolėmis apvažiavau visą Lietuvą, o su „Šiaulių kraštu“ darėme reportažus iš Lietuvos kaimo. Pamatai žmonių likimus ir nesąmoningai tai, ką esi patyręs, matęs, sugula į vaidmenis. Aktorius esi kaip kempinė – viską sugeri, o kai tave spūsteli, viskas išvarva.

– Kokį vaidmenį šiuo metu kuriate?

– „Hamlete“ man skirtas nužudyto tėvo Šmėklos vaidmuo – trumpas, bet labai svarbus vaidmuo. Kažkada jį vaidino teatro grandas Steponas Jukna.

Džiaugiuosi bet kokiu vaidmeniu, nes tai reiškia, kad esi reikalingas. O kai esi nereikalingas, viskas sugriūva. Žiūrėk, išeina į pensiją – miegok kiek nori, eik, kur nori, o nieko nesinori. O čia pasitempi, eini į darbą – kaip puiku!

Apie šaknis ir vertybes

– Iš kokios šeimos esate kilęs?

– Mano tėvukas buvo šaltkalvis, našlaitis, kilęs nuo Kalvarijos. Mama mokėjo gerai siūti ir dirbo valytoja. Kilusi buvo iš Kapčiamiesčio prie pat Gudijos. Aš šeimoje vienintelis vaikas. Tėvai išsiskyrė, kai man buvo 10 metų. Bet mama tėvą nukaršino, o aš ir į Šiaulius buvau atsivežęs.

Aš priprantu prie žmonių ten, kur gyvenu. Aš ne pasaulio žmogus, aš be Lietuvos, be Lazdijų negaliu gyventi. Aš ir be Šiaulių negaliu gyventi – aš čia pritapau.

Pamenu kažkada Kanadoje buvome gastrolėse, po to dar vežiojo visur, o mes trys – Regina Steponavičiūtė, Virgis Jasiūnas ir aš – savaitę anksčiau parlėkėm namo į Lietuvą. Aš turiu remtis į šaknis.

Man truputėlį baisus tas pasaulio žmogus. Aišku, jeigu tu kompe sėdi, tai koks skirtumas kur sėdėti, kolą gerti ir picą valgyti.

O man reikia ne prie kompo, o į mišką. Į feisbuką aš nelandžioju, nors vaikai man paskyrą sukūrė. Kai pasižiūri, kokios šiukšlės ten eina, ko ten kasdien eiti?

Aš turiu turėti šaknis, džiaugtis savo aplinka, kalba. Padarėm tarmėms skirtą programą su kolegom Monika Šaltyte, Severinu Norgaila ir Austėja Gendvilaite. Aš dzūkiškai skaitau tautosaką apie tai, kaip vaikai atsiranda, apie grybus ir mergas. Paskaitysim ir per parodos atidarymą gegužės 5 dieną.

Man svarbūs ir mano kaimynai, ir mano miškas. Aš žinau, kur Lazdijuose uogauti, grybauti. Ir aplink Šiaulius miškuose jau vietas žinau – mėlynių, girtuoklių, spanguolių.

Šiauliai jau savi, nes čia užaugo mano vaikai, čia jau šaknys įleistos. Jau čia gal ir numirsiu. Galvoju apie mirtį, negaliu negalvoti. Kartais laikas aplenkia tave, kaip buvo chirurgui Kęstučiui Vitkui – buvo tik 69 metų, o sukniubo ir viskas.

– Įvardinkite tris svarbiausius dalykus?

– Kad turėtum šeimą ir namus, kad darbas sutaptų su hobiu, ir, aišku, sveikata.

– Ko nepakenčiate, su kuo negalite susitaikyti?

– Aš manau, kad žmogus su viskuo gali susitaikyti, net su išdavystėmis, nes jų negali pakeisti. Esu jų patyręs. Turi atleisti, nes nešioti akmenį sunku, save žudai, save naikini.

Teisinė neteisybė mane žeidžia, kaip žmogų. Mane labai žeidžia, kad šiame kapitalistiniame pasaulyje teisus yra tas, kuris turi pinigų.

Valdininkų abejingumas žeidžia, nes pasijunti bejėgiu. Anksčiau Maskvai galėjai pasiskųsti, reaguodavo, dabar rašyk į Strasbūrą, o jis po ketverių metų gal atsakys, kad prašymo nenagrinės.

Lietuva ištirps, mes jau tirpstame. Ir Europos Sąjunga iširs – tai tik laiko klausimas. Globalizacija baisus dalykas – viską niveliuoja. Mane žeidžia, kai naikinamas tautos paveldas.

Kultūrą nustelbia konkurencija. Jaunimas žiauriai yra priverstas konkuruoti. Žiūrėkit, kiek yra laisvų jaunų aktorių, kaip sunku jiems įsitvirtinti, jie kovoja dėl būvio – o gal tai ir yra progresas?

– O kokių vilčių turite?

– Vienintelis dalykas, kurio noriu – sveikatos. Gali ir iki 120 metų gyventi, jeigu galva šviesi, jeigu išeini iš namų ir niekas tavęs negaudo, kad nepasiklystum.

Susijusios naujienos