Naujausios
Sudomino techninė pusė
Arūnas Vileikis gimė 1954 m., Šiauliuose. Mokėsi Ginkūnų aštuonmetėje mokykloje. 1973 m. baigė Šiaulių Karolio Didžiojo politechnikumą. 1978 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Įgijo inžinieriaus išsilavinimą.
Fotografija susidomėjo dar mokykloje, lankė būrelį. Tėvas keturiasdešimtmečio proga dovanų gavo fotoaparatą, tačiau dovanos net nepalietė. O sūnų šis aparatas viliojo.
„Vis pačiupinėdavau tą fotoaparatą, kol sugalvojau nusipirkti juostą ir pabandyti, kaip tai veikia. Ryškalų tuo metu buvo sudėtinga gauti. Man buvo svarbu pamatyti patį principą, labiau domino technologinė pusė, kūryba tik vėliau atsirado. Rimčiau fotografuoti pradėjau įstojęs į Politechnikos institutą.“
Pažintis su fotogfafijos meistrais
Kaune Arūnas lankė fotografijos užsiėmimus, kuriuose pažino Kauno fotografijos elitą: Aleksandrą Macijauską, Joną Kalvelį, Romualdą Požerskį ir Virgilijų Šontą – šių pastarųjų dviejų autorių paroda Politechnikos institute Vileikiui padarė didžiulį įspūdį.
„Esu padaręs Šontos įkvėptą peizažą. Jo peizažai buvo kažkoks stebuklas. Tik pas jį šviesa, pas mane tamsa.“
Fotografijos kritikų ir istorikų A. Vileikis priskiriamas prie naujos kartos kūrėjų, kurie pradėjo kurti 20 a. 8 deš. pabaigoje, jau vyraujant Lietuvos humanistinei fotografijos mokyklai, suformuotai Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Antano Macijausko ir kitų.
Naujosios kartos fotografai savo objektyvus kreipė į kasdienius, galbūt iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus objektus, atsisakė tuo metu vyravusio patoso. Dėl šios priešpriešos jie neretai vadinami maištininkais. Pats Vileikis prisipažįsta, kad jam artimiausia – Jono Kalvelio siela.
„ Gerai prisimenu, būdavo meno tarybos darbų atranka, visi išsisako, pasisuka į Joną ir klausia – na, kaip? Jis tik šypteli, vieną du sakinius, tiesiai į taikinį ir viskas. Jonas didis kūrėjas, man iki jo šviesmečiai.“
Lemiama komandiruotė
Studijas baigė aukštais balais, todėl Vileikis galėjo rinktis paskyrimą, kur tik panorėjęs. Iš pradžių viliojo Nida, tačiau ten veržėsi studijų draugas, todėl grįžo į Šiaulius, kur įsidarbino ryšių mazge. Tačiau šio darbo ilgai dirbti nebuvo lemta.
A. Vileikis jautė darbdavio spaudimą – brendo vadovų sprendimas perkelti jį į techninio vadovo pareigas. Tačiau fotografija traukė labiau. Viena komandiruotė buvo lemiama.
„Turėjau vykti į Ryšių ministeriją Vilniuje penkioms dienoms, nors darbo buvo gal dviem valandoms. Turėjau daug laisvo laiko, o mano bičiulis sostinėje Algimantas Jankūnas irgi buvo laisvas. Jis jau dirbo Fotografijos meno draugijoje (dabartinė Lietuvos fotomenininkų sąjunga, – aut.), turėjo daug pažįstamų tarp fotografų, Dailės akademijos, žurnalistikos studentų. Supažindino ir mane su jais. Tuo metu progresyvi mintis pogrindyje buvo.“
Šios komandiruotės metu Arūnui teko susipažinti su dviem fotografijos meistrais: lankytis Rimanto Dichavičiaus dirbtuvėse, pabendrauti su Vitalijumi Butyrinu. Susitikimų metu Vileikis jiems parodė savo fotografijas, sulaukė teigiamo įvertinimo, patarimų.
Šios pažintys bei pozityvus meistrų įvertinimas paskatino Arūną Vileikį stoti į fotomenininkų draugiją. Netrukus tapo ir vienu iš vadovų – Šiaulių skyriaus atsakinguoju sekretoriumi.
Nežinoma muzikinė istorija
Turbūt mažai kas žino, kad vienos ikoniškiausių grupės „BIX“ fotografijų yra būtent Arūno Vileikio užfiksuotas kadras. Kartą grupei staiga prireikė reklaminės nuotraukos. Kultūros centro direktorius išsikvietė Vileikį, tik kilo klausimas – kur surengti fotosesiją?
„Visos salės užimtos, buvo kažkoks šventinis laikotarpis. Einam į grupės studiją, o ji rūsyje, kur vamzdžiai, kartono gabalai. Galvoju, muzikantai apsirengę juodai, visi labai kūrybingi, ypač a. a. Džeris (Geraldas Jankauskas, – aut.). Pažaidėm su vaikinais, pamodeliavau juos, viskas vyko labai greitai, atrinkome geriausius kadrus ir paleidome. Paradoksas, kad šita mano nuotrauka yra labiausiai matoma pasaulyje.“
Tačiau tai ne vienintelė kultinė grupės nuotrauka, užfiksuota Vileikio. Jau vykstant pirmiesiems „Roko maršams“ ir „Sąjūdžio“ mitingams, Arūnui teko užduotis įamžinti akimirkas tuometiniam Vlado Mikalausko ir Stasio Tumėno redaguotai Šiaulių sąjūdžio „Krivulei“. „Kūrybos čia nebuvo, teko fiksuoti įvykius.“
Netikėta pažintis su šokio ikona
Kartą Aūnui pasiūlė kartu su legendiniu liaudies dainų ir šokių ansambliu „Jovaras“ vykti į festivalį Čekoslovakijoje, įamžinti kelionę. Delegacijoje buvo žmonių iš kultūros skyriaus ir vienas neaiškus asmuo iš Vilniaus.
„Man ir sako, pagyvenk su juo, jis iš Kultūros ministerijos. O ką gali žinoti, gal iš saugumo. Kelias naktis buvome, o jis vis dingdavo vakarais. Vieną vakarą atbėga į kambarį ir sako: Arūnai, griebk fotoaparatą, nuotraukas, einam, restorane apačioje sėdi Pina Bausch. Galvoju, kas ji tokia?“
Pina Bausch devintajame dešimtmetyje jau buvo garsi šiuolaikinio šokio ikona. Vadovaudama Vupertalio miesto teatrui (Vakarų Vokietija), kuris dabar pavadintas jos vardu, Pina pavertė jį šokio teatru, iš esmės perrašė šios meno formos taisykles.
„Mano kambario draugas, pasirodo, šokio teatro žinovas, kalbantis vokiškai. Jis paima mano darytas „Jovaro“ šokėjų nuotraukas ir lyg niekur nieko užkalbina Pina Bausch. Ji susidomėjo, peržiūrėjo nuotraukas, paklausinėjo apie kostiumus. Pabendravome apie valandą. Aš vokiškai nekalbu, išvertė. Dar ir medalį padovanojome, ant kurio užrašyta: Puodžių diena, Šiauliai, 1987.“
Įskiepyta meilė paukščiams
Mažai kas žino, kad Lietuvoje žymus gamtos ir paukščių fotografas, televizijos laidos apie gamtą kūrėjas bei knygų autorius Marius Čepulis yra Arūno Vileikio sūnėnas. Iš čia ir pomėgis fotografuoti – fotografijos pradmenis gavo iš dėdės.
„Marius, mano sesers sūnus, dar ankstyvoje vaikystėje daug laiko praleisdavo pas mus. Dažnai jam grodavau Vytauto Kernagio plokštelę, Marius jos dainas mokėjo atmintinai. Jam labiausiai patiko daina apie paukščius. Turbūt nuo to laiko ir pradėjo domėtis.“
Netikėti kadrai iš dangaus
Vileikio archyve yra daug kadrų, kuriuose Šiauliai įamžinti iš sraigtasparnio skrydžio praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje.
Miesto architektams reikėjo panoramos iš viršaus. „Skristi turėjo Vladas Mikalauskas. Viską derino tuometinis miesto dizaineris Vilius Puronas. Fotografavimą reikėjo priderinti prie skrydžio, vien dėl nuotraukų lėktuvo juk nekels. Skambučio laukė kelias dienas. Vladui reikėjo išvykti. Sako man, informuosiu Puroną, kad jeigu ką, tu mane pavaduosi. Praeina valanda, kaip Vladas išvažiavo, sulaukiu skambučio – skrendam!“
Iš aviacijos bazės Zokniuose turėjo kilti kariškių sraigtasparnis su parašiutininkais. Lėktuvų pilotai turėdavo reguliariai atlikti įskaitinius šuolius, o prie skrydžio priderino fotografavimą.
„Parašiutininkai iššoko, tada jau mūsų užduotis. Galvojam, kaip reikės fotografuoti. Puronas pasiūlė atidaryti sraigtasparnio krovinių skyriaus angą. Sako, palaikysime tave, o tu fotografuok. Instruktorius pasijuokė, bet neleido. Teko fotografuoti pro mažą liuką, į kurį vos tilpo galva ir rankos su kamera.“
To skrydžio metu Vileikis padarė kelis komplektus juostų, bet jų niekam neatidavė. Savivaldybė iš pradžių liepė juostas pasaugoti. O neilgai trukus prasidėjo „Sąjūdis“, niekas dėl negatyvų taip ir nebesikreipė, todėl istorinės juostos išliko.
Netikėta šeimos istorija
Kartą pas Vileikį į parduotuvę atsiimti nuotraukų atvyko tolima giminaitė. Įsišnekus paaiškėjo, kad ji turi seną fotografiją, kurioje užfiksuota Vileikio močiutė.
„Galvoju, kad nesu tos fotografijos matęs. Pasirodo, nuotrauka daryta fotostudijoje, kuri iki Pirmojo pasaulinio karo veikė pastate, kuriame dabar įsikūręs Fotografijos muziejus. Apie šią fotografiją niekas iš mano giminės nežinojo.“
Dar iki sužinant apie šią fotografiją, po močiutės mirties Vileikis rado krūvą senų dokumentų, apie kuriuos niekas giminėje taip pat nežinojo.
„Tarp dokumentų buvo giminės medis. Jame – Dombrovskių giminė. Kaip ir lenkiška, gal ir Latvijos premjeras Dombrovskis giminė. Močiutė pasakojusi apie savo pusbrolį, mokytoją, šiaulietį – Dambrauską, pavardė lietuviška. Senelis Varkulevičius, o jo broliai kitame Lietuvos krašte – Varkaliai. Pagal tą nuotrauką žiūrint, tikriausiai kilmingos damos dukrą vedė, turėjo pavardę susilenkinti.“
Tarp dokumentų yra ir antspauduotų. Vienas antspaudas žymi 1802 metus. Kitas – 1811 metų spaudu. Ir dviejų asmenų pavardės: Ignacas Vileiko ir Kunigunda Vileikova. Sulenkintos.
„Aš tėčio klausiau, iš kur tokios pavardės. Sako, kažkas lyg girdėta, bet nieko negalėjo patvirtinti.“
Ėmėsi verslo
Aktyvus meninės fotografijos laikotarpis Arūno Vileikio karjeroje truko kiek daugiau nei dešimtmetį – nuo 1979 m. iki 1993 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę daug kam teko ieškoti naujų būdų, kaip pragyventi. Dalis miesto fotografų pasuko į verslą – Vileikis su kolegomis Šiauliuose atidarė pirmąją nuotraukų spausdinimo laboratoriją. Meninė fotografija, parodos nuėjo į antrą planą.
„Nutiko taip, kad paskambino bičiulis, sako, buvo atvažiavęs žmogus iš „Fujifilm“, siūlo užsiimti verslu. Klaipėdoje aš neužsiimsiu, gal tu nori. Pakviečiau tą interesantą į Šiaulius, kaip tik turėjome atidarę parodą. Pasikalbėjome, taip ir įsisukome.“
Pirmoji laboratorija įkurta buvusiuose Inžinierių namuose. Verslo karjeros pike mieste veikė net keturios jų laboratorijos. Vis dėlto, atsiradus skaitmeninei fotografijai, poreikio spausdinti nuotraukas buvo vis mažiau, todėl verslas susitraukė.
