Graudulys ir nerimas – dėl Kristijono Donelaičio

Ritos ŽADEIKYTĖS nuotr.
Izolina Natalija Lingienė sausio 22 dieną kviečia vėl susėsti prie „Būrų stalo“.
„Pradžioje buvo užvaldęs graudulys, nerimas, o vėliau klausimas, kas laukia ateityje...“ – taip į žinią, kad Kristijono Donelaičio muziejus Tolminkiemyje pervadintas į Literatūros muziejų, reagavo Kristijono Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė Izolina Natalija Lingienė. Aktyvi šiaulietė 34-erius metus organizavo keliones į Karaliaučiaus sritį, su bendraminčiais saugojo poeto atminimą. Nors jau penkerius metus Tolminkiemis nepasiekiamas, Šiauliuose gyva kita tradicija: sausio 22 dieną K. Donelaičio kūrybos mylėtojai vėl sės prie „Būrų stalo“ paminėti sausį gimusio poeto gimtadienį.

34-ios kelionės į Tolminkiemį

– Kaip sutikote naujieną apie K. Donelaičio muziejaus vardo pakeitimą į Literatūros muziejų?

– Ši žinia buvo labai nemaloni. Pradžioje buvo užvaldęs graudulys, nerimas, o vėliau klausimas, kas laukia ateityje...

Tą ir kitomis dienomis man, kaip „Tolminkiemio ambasadorei“, ne vien šiauliečiai pradėjo siųsti tą žinutę. Jiems atsakiau: „Vargšas Kristijonas Donelaitis, jį gali sumindyti purvini kitataučio batai...“

Skambinusi giminaitė iš Vokietijos mano, kad tai – bjaurus kerštas. Gal?

Bijojome, kad K. Donelaičio muziejų nepaverstų stačiatikių cerkve (matyt, tikinčiųjų nebeliko). Mūsų valdžios žmonės sako gražias, paguodžiančias kalbas, bet ar imsis konkrečių diplomatijos darbų?

Karaliaučiuje yra keletas šviesuolių, kurie bando ir toliau gerbti, puoselėti K. Donelaičio atminimą, bet daugumos mums gerai pažįstama kultūra ir mentalitetas…

– Prisiminkime istoriją. Kiek kartų vykote į Tolminkiemį, kaip gimė ši tradicija, kokie svarbiausi darbai buvo nuveikti?

– Kristijonas Donelaitis prašė: „Vaikeliai, tik neužmirškit mano namelių…“ Neužmiršome, Poete.

Išliko nuotraukos iš pirmos mano su dukra kelionės į Tolminkiemį su Dotnuvos žemdirbystės instituto bei jo eksperimentinio ūkio darbuotojais 1985 metų birželio 1–2 dienomis. Kelionei vadovavo mokslininkė Aldona Jakštaitė.

O Šiaulių apskrities geros valios žmonės kartu su keliais panevėžiečiais vykome į Tolminkiemį, Lazdynėlius 34-ius pavasarius – paskutinius gegužės šeštadienius. Per tiek metų ten pabuvojo daug studentų, moksleivių, jaunimo, kurie, sutikę mane, džiaugiasi, kad aplankė Tolminkiemį.

Sovietiniais laikais nereikėjo vizų, bet pasienyje visuomet klausdavo: „Kam jums reikalingi dalgiai, grėbliai? Jūs, kvailiai, ir Lietuvoje galite pjauti šieną.“ Tada suvažiuodavo į šį kraštą apie 600–700 žmonių iš visos Lietuvos.

Po talkos Tolminkiemyje važiuodavome prie Priegliaus upės nakvoti palapinėse. Visi susirinkdavome prie laužo, klausėmės dr. Napalio Kitkausko ir Stepono Lukoševičiaus įdomių pasakojimų, vėliau dainuodavome dainas, gerdami arbatą. Rytą, po pusryčių, keliaudavome po nugriautas pilis ir bažnyčias, klausėmės dr. Napalio Kitkausko pasakojimų apie šių vietovių istorijas, regėjome nuniokotą kraštą.

Vėliau, kai reikėjo gauti vizas, teko prisiminti rusų kalbą ir pereiti nemalonias „stacijas“. Kartą į Klaipėdą teko važiuoti net 3 kartus. Vėliau įsigudrino – mokėk pinigus ir pačios ištaisydavo klaidas, net parašus padirbinėjo. Aleksas Bartniekas atsiųsdavo iškvietimą ir gaudavome nemokamas vizas.

Talkose-šventėse nušienaudavome visą aplinką apie bažnytėlę ir dalį klebonijos. Suradome apžėlusius, užmirštus kapelius šalia bažnytėlės, kuriuos vėliau prižiūrėjome, sodinome gėles, uždegdavome žvakučių.

Po talkos bažnytėlėje vykdavo koncertai – Karaliaučiaus mokyklų lietuvių kalbą besimokančių vaikų, mūsų atlikėjų. Altorių su K. Donelaičio paveikslu visuomet puošdavau savo sodo gėlėmis.

Susikaupimu ar giesme nusilenkdavome Kristijonui Donelaičiui, papuošdami kapą gėlėmis, Jį sušildydami žvakių šviesa ir šiluma…

Lazdynėliuose sutvarkydavome aplinką apie paminklinį akmenį, menantį, kad čia gimė K. Donelaitis. Veždavome ąžuoliukų (daug jų išvežiau iš savo sodo), juos jaunimas pasodindavo ir pasižymėdavo, kad čia jo ar jos ąžuolas. Taip pagausindavome 250 ąžuolų giraitę iki 300.

Pasodinę ąžuolaičius mes dainuodavome: „Nesprok, žalias ąžuolėli, rytoj šals šalnelė...“

Mūsų profesorės Džiuljeta Maskuliūnienė, Giedrė Čepaitienė prie paminklinio akmens visuomet įdomiai pasakodavo apie K. Donelaitį. Vienos dienos kelionė baigdavosi Gumbinės K. Donelaičio paminklo aplankymu, gėlių padėjimu, fotosesija...

Dviejų dienų kelionės buvo su nakvyne tai Karaliaučiuje, tai Įsrutyje. Dažnai padedami Alekso Bartnieko mes per daug metų susipažinome su Karaliaučiaus kraštu, jo tikrąja istorija ir dabartimi.

– Kada paskutinį kartą buvote Tolminkiemyje, kokie prisiminimai iš šios kelionės įsiminė?

– Į 34-ą talką-šventę Tolminkiemyje vykome 2019 metais. Negalvojome, kad tai – paskutinė...

Kaip ir kiekvienais metais, 50-ies vietų „Busturo“ autobusu išvykome su ąžuolaičiais, primerktų gėlių kibiru, sodinti skirtomis gėlėmis ir apsiginklavę įrankiais: dalgiais, grėbliais, kauptukais, darbo pirštinėmis, šiukšlių maišais.

Vežėme Karaliaučiaus krašto moksleiviams dovanų: “Rūtos“ direktorius Rimantas Gluodas iš savo asmeninės sąskaitos nupirko saldainių, turėjome ir dovanotų knygų. Mokiniai jau kažkodėl neatvažiavo. Vaišinau saldainiais muziejaus darbuotojas, dalinau atvykusiems lietuviams, o knygas dovanojau autobuso bendrakeleiviams.

Po mūsų talkos nušvito bažnytėlė, mūsų prižiūrimi kapeliai. Nuvalėme nuo samanų ir paminklinį akmenį, lyg žinodami, kad laikui bėgant apaugs samanomis ir niekas nevalys...

Koncertavome mes patys. Direktorė Silova įspėjo, kad kitą kartą, jeigu norėsime koncertuoti, teks gauti leidimą iš Karaliaučiaus muziejaus.

Atsisveikinę su K. Donelaičiu, su kažkokiu nerimu pasukome Lazdynėlių link. Pasodinome ąžuoliukus. Mūsų jaunimas – Unė ir Vitas Baranauskai – pasodino savo vardinius ąžuolus.

Aplankėme ir Gumbinę, padėjome gėlių, uždegėme žvakutę K. Donelaičiui. Radome prie paminklo padėtų gėlių, nes buvo miesto šventė. Kartu važiavęs Aleksas Bartniekas mus nusivežė į Įsrutį nakvoti. Kartu su juo ir pavakarojome.

Rytą apžiūrėjome miestą, pilį, žirgyną. Visi norėjome pajodinėti gražiais žirgais. Aš užsikabarojau ant balto žirgo, ir man tai buvo paskutinė jojikės nuotrauka. Padėkojome mūsų Aleksui ir pasukome namų link.

Taip liko paskutinį kartą aplankytas Tolminkiemis.

Mano dienoraščiuose pažymėta: 2020 metų vasario 28 dieną Šiauliuose susirgo kovidu vienas žmogus – pirmas Lietuvoje. 2020 metų gegužės 28 dieną susirgo 1 657 žmonės, 68 mirė. Dėl šios priežasties – pandemijos – neįvyko 35-oji talka.

„Tik neužmirškit…“

– Ar išliko ryšių su žmonėmis, kurie Karaliaučiaus srityje dar stengiasi saugoti K. Donelaičio atminimą? Ar turite žinių, kaip šiuo metu atrodo žemė, kuria vaikščiojo poetas?

– Iš spaudos sužinojau, kad aplankė Lietuvos konsulato Karaliaučiaus sričiai darbuotojai. Kažką pasidarbavo, padėjo gėlių. Lankė ir pavieniai asmenys, gyvenantys šioje srityje. Dabar nei muziejaus direktorei nebenoriu skambinti, nei bendrauti. Iš pažįstamų yra likusi rašytoja poetė Rūta Daujotytė-Leonova ir Aleksas Bartniekas.

– Dėl ko dabar labiausiai skauda širdį?

– Man labai širdį skauda, kad negalime vykdyti Poeto prašymo: „Tik neužmirškit…“ Tikriausiai užžėlė takelis į Našlių namus, gal tvora išgriuvo, gal sodą vėtros išlaužė? O kapeliai turbūt varnalėšomis apžėlė. K. Donelaičio kapas skęsta tamsoje, be gėlės, be žvakės, be maldos… Baisu, kad tik Jo neliestų… Bet rusena viltis sugrįžimo…

Kaip auga Lazdynėliuose mūsų ąžuolai? Ar girtas traktoristas nenupjovė? Atsodinti negalime. Didžiųjų medžių gal nenupjaus kurui? Tegul auga ąžuolynas. Tai tokie iškyla vaizdiniai...

– Pastaraisiais metais nebegalėjote vykti į keliones pas K. Donelaitį, bet kelionių tradiciją išlaikėte. Kokius maršrutus rinkotės ir kodėl?

– Nebegalėdami važiuoti į Tolminkiemį, pradėjome organizuoti keliones po Lietuvą – aplankėme Mažąją Lietuvą (nors nuo Rambyno kalno pažiūrėjome į Tilžę, o už jos – į Tolminkiemį), literatūrinės Žemaitijos šiaurinę ir vidurinę dalį. Labai pravartu ir Didžiąją Lietuvą gerai pažinti.

Šiais metais gal pavyks mūsų pajūrį aplankyti su įdomia praeities istorija.

K. Donelaičio draugija buvo įkurta 1921 metų rugsėjo 13 dieną Klaipėdoje, jos įkūrėjui Gustavui Juozupaičiui šiemet būtų 130 metų. Palaidotas Panevėžyje, bet kapas nežinomas.

– Sausio 22 dieną Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje organizuojate tradicinį renginį, vėl kviečiate prie tradicinio suneštinio „Būrų stalo“ pabendrauti. Kelintą kartą subursite Šiauliuose paminėti K. Donelaičio gimtadienio? Kokia bus šių metų susitikimo programa?

– Šiemet galime minėti 40-metį, kai bendraujame su K. Donelaičiu: 34 metai lankymo ir jau 6-i – iš tolo, bet giliai širdyje. Turime nuo pirmųjų talkų Tolminkiemyje seną albumą. Kartais pasižiūriu, kaip greitai prabėgo laikas.

Jau daug metų sausio mėnesiais minime Kristijono Donelaičio gimtadienius. Kai Šiauliai turėjo universitetą, 2014 metais buvome atidarę K. Donelaičio auditoriją su Poeto bareljefu, paveikslu, laikėme literatūros.

Išnykus universitetui, užrakinus auditoriją, aš bandžiau prašyti Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos direktorės prof. dr. Renatos Bilbokaitės leisti paveikslą ir bareljefą perkelti į Juliaus Janonio gimnaziją ir ten įkurti K. Donelaičio auditoriją. Ji nesutiko. Išgyvena prof. Antanas Visockis ir doc. Aldona Visockienė dėl meno kūrinių, tiek metų išbuvusių užrakintoje patalpoje, būklės.

Mus maloniai priėmė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, sudarė sąlygas susėsti prie „Būrų stalo“, minint K. Donelaičio gimtadienius.

Kiekvienais metais mūsų profesoriai Džiuljeta Maskuliūnienė, Giedrė Čepaitienė, Kazimieras Župerka, Antanas Visockis parenka įdomias temas, daro pranešimus. Šių metų tema – “Kristijonas Donelaitis gyvas kitų kūrėjų darbuose“. Aktorius Vladas Baranauskas visuomet parenka įdomių minčių gvildenama tema.

Gaila, kad prof. Giedrė Čepaitienė dėl labai svarbių priežasčių negalės dalyvauti, bet kitiems metams pažadėjo parengti pranešimą „Ką valgė būrai“. Reikės labai kruopščiai parinkti patiekalus „Būrų stalui...“

Mes pasirinkome tokį, visiems priimtiną, bendravimo būdą. Paklausome profesorių ir aktoriaus įdomių minčių, pareiškiame savo pamąstymus, kartu pasivaišiname, planuojame vasaros keliones ir t. t.

Aš padėkoju garbiems prelegentams, įteikdama būriškas „terbeles“, kad ir kiti šeimos nariai pasivaišintų, ir neužmirštame paprašyti dangiško Tėtučio: „Taigi ,Tėtuti, ir toliau už kožną reikalą mūsų/ Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis/ Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim.“