Gardus humoras, truputėlį satyros ir ašarų!

Geras laikas ir penas sielai!

„Gardutė“ keliauja ne tik po kino festivalius Europos šalyse, bet jau rodoma ir Lietuvos kino teatruose. E. Vertelytės nuotaikingoje kulinarinėje komedijoje, pastebi kino kritikas Edvinas Pukšta, susimaišo smagi televizijos drama, šmaikšti satyra, draugystės melodrama ir atgyja lietuvių liaudies dainos.

Kino režisierės E. Vertelytės kulinarinėje komedijoje papasakota istorija universali, – prieš premjerą Lietuvoje įvykusiose tarptautinėse „Gardutės“ premjerose Vokietijos Kotbuso, Airijos Korko kino festivaliuose ir A klasės festivalyje „Juodosios naktys“ Taline žiūrovai kino salėje juokėsi ir negailėjo aplodismentų filmo kūrėjų komandai.

Kino šiupinį išvirusi komedijos scenarijaus autorė ir režisierė E. Vertelytė sako kūrusi filmą tiems, kurie nori kino teatre atsipalaiduoti, pasijuokti, tačiau neišeiti iš filmo visiškai tušti.

„Gardutė“ – komedija ne tik apie maistą, bet ir apie tai, kas vyksta televizijos realybės šou užkulisiuose. Savo filmuose dažnai šviesų humorą ir ironiją pasitelkianti režisierė neslepia, kad jos naująjį filmą įkvėpė LRT  valgykla ir joje šmėžuojantys populiarių televizijos laidų vedėjų veidai.

Komedijoje galima rasti šiek tiek pasakos: dvi Kauno valgyklos „Gardutė“ darbuotojos, aistringos virėjos Ona ir Saulė, įsitraukia į aukštos klasės maisto gaminimo realybės šou. Pagrindinis jo prizas – nuosavas restoranas, kurio labai nori ir viena patyrusi šefė.

„Šioje istorijoje, kitaip nei pasakose, nėra viskas tik juoda ar balta“, – sako filmo režisierė ir priduria, kad savo tiesą filme atras kiekvienas jo žiūrovas.

Komedijoje – būrys žvaigždžių

Pagrindinius vaidmenis sukūrė naujieji kino talentai – aktorės Elena Ozarinskaitė ir Agnieszka Ravdo. Filme pasirodo ir realūs virtuvės šefai: Liutauras Čeprackas ir televizijos projekto „Lietuvos superšefas“ nugalėtojas Arnas Petronis bei kiti.

„Gardutėje“ nusifilmavo būrys žvaigždžių – filme išvysime aktorius Liną Rastokaitę, Leonardą Pobedonoscevą, Vytautą Rumšą jaunesnįjį.

„Mėginau savo personažę Bruknę sužmoginti, norėjau, kad nebūtų vienspalvė, – pasakoja vienos iš pagrindinių vaidmenų atlikėja, aktorė L. Rastokaitė. – Išties, planas, kurį ji surezgė filme, reikalauja daug pastangų, ryšių ir aistros. Bruknė jaučia didžiulę aistrą savo profesijai, galiu ją suprasti, o kai kuriose situacijose – netgi pateisinti.“

Labai gali būti, kad daug kam „Gardutė“ taps pirmąja pažintimi su aktorėmis Elena Ozarinskaite ir Agnieszka Ravdo. Kai kas jas prisimins iš teatro spektaklių, bus ir tokių, kurie neabejotinai apie jas yra girdėję, tačiau jų darbų nematę. Bet kokiu atveju, emocinga, gaivi ir labai nuoširdi jaunųjų aktorių vaidyba filme neliks nepastebėta.

Vaidmenyje save atrado ir Prancūzijoje gyvenanti aktorė, Onos vaidmens atlikėja Elena Ozarinskaitė: „Noriu būti, o ne vaidinti, juk kurdamas vaidmenį daug ką išsitrauki iš savęs – patirtis gali padidinti ar sumažinti, supranti, ką reiškia netektis, ką reiškia būti paliktam, įskaudintam, ką reiškia džiaugtis. Turi iš savęs po truputį ištraukti tuos gabaliukus ir sudėti į vaidmenį. Tragedija ir humoras kine, kaip ir gyvenime, yra labai arti.“

„Bijau, kad neištiktų širdies smūgis, – prieš premjerą sakė Saulės vaidmens atlikėja, aktorė A. Ravdo, – juk filmo dar nemačiau. Rodos, viskas jau padaryta, tačiau priešpremjerinis jaudulys kankina, nors tu ką! Režisierė norėjo, kad filme nugultų mūsų asmeninės patirtys, kad personažai būtų atpažįstami. Tai štai, iš tiesų aš ir esu tokia vėplutė. Su vyru juokėmės, kad pagaliau gavau vaidmenį, kuriame parodžiau save tikrąją.“

„Kai mane pakvietė į atranką, pagalvojau – mano vaidmuo. Netgi pradėjau repetuoti namuose, – pasakoja A. Ravdo. – Atrankoje supratau, kad tai, kaip matau vaidmenį, prasilenkia su komandos matymu, kad mėginu įbrukti savo variantą. Po atrankos man pasakė, kad esu tarp favoričių ir… dingo. Kito skambučio sulaukiau tik po metų, teko dar kartą dalyvauti atrankoje. Gerai prisimenu: įsėdau į automobilį ir atsidusau – dalyvavau taip, kaip nereikia, tikrai nepaims! Bet staiga – skambutis.“

Abi pagrindinės filmo aktorės prisimena kino aikštelėje nugirstą frazę: „Ateinate, atsistojate su tais kvailais kostiumais ir jau juokinga“. Regis, filmo režisierė E. Vertelytė būtent to ir siekė, norėjo, kad Onos ir Saulės personažuose atsispindėtų realios Elenos ir Agnieszkos patirtys.

Juokas – geriausi vitaminai

„Juokas – geriausi vitaminai“, – įsitikinusi televizijos laidų vedėja, kulinarinių knygų autorė Beata Nicholson.

Vitaminų iš šio filmo Beata sakosi gavusi daug. Išankstinėje filmo peržiūroje, prisipažįsta, netrūkę nei juoko, nei ašarų.

„Apie šį filmą žinau nuo jo kūrimo pradžios, nes kino aikštelėje dirbo dvi nuostabios moterys iš mano komandos – Laura Kalvelytė-Murinienė ir Ugnė Aukštakalnytė-Jokūbaitė. Darbas kino aikštelėje ir visi tie juodi cepelinai joms buvo nauja patirtis“, – dalinosi B. Nicholson, čia pat pridurdama, kad filmas išėjo jautrus ir linksmas, juokas ir ašaros jame – šalia, o žmonių santykiai parodyti gerai ir tikroviškai. Juk taip dažnai mėginame būti kažkuo, kuo nesame, slepiamės ir apsimetinėjame.

LRT prodiuserė, kino apžvalgininkė Lolita Bytautaitė džiaugėsi pagaliau lietuviškame kine galėjusi nuoširdžiai juoktis. „Didžiausi komplimentai režisierei Eglei Vertelytei, kuri sugebėjo atrasti tokių aktorių, – esu apsvaigusi nuo Elenos Ozarinskaitės ir Agnieszkos Ravdo, o ir visa sudėtis – tiesiog puiki, emocijos labai geros“, – ji gyrė „Gardutę“.

Tikru kino gardumynu komediją pavadino ir aktorė, kultūros žurnalistė Aistė Diržiūtė. Ji neabejojo, kad filmas tiks bet kuriam skoniui – ir tam žiūrovui, kuris mėgsta molekulinę virtuvę, ir tam, kuris eina pietauti į savo mėgstamą valgyklą. „Po šio filmo valgykla jau niekada nebus tokia, kokia buvusi“, – šypsojosi Aistė.

Būrys šiauliečių

Be režisierės E.Vertelytės prie „Gardutės“ gamybos prisidėjo nemažas būrys kitų buvusių šiauliečių. Ryškų Bruknės vaidmenį sukūrė aktorė Lina Rastokaitė, aktoriai Natalija Janičkina, Renata Kutinaitė, Elvinas Juodkazis, filmo garso dizainą atliko Vytis Puronas.

Eg­lė Ver­te­ly­tė: apie sa­vo gy­ve­ni­mą fil­mo ne­kur­siu...

„Man pa­tin­ka pa­sa­kų siū­lo­ma tvar­ka. Pa­sau­ly­je, ku­ria­me sun­ku ti­kė­ti tie­sos per­ga­le prieš blo­gį ar tuo, kad eg­zis­tuo­ja vie­na tie­sa, pa­sa­kų siū­lo­ma iliu­zi­ja, kad tas, ku­ris elg­sis ge­rai, ga­lų ga­le bus ap­do­va­no­tas, o blo­gie­tis gaus sa­vo, yra la­bai rei­ka­lin­ga. Man at­ro­do pra­smin­ga ban­dy­ti tuo pa­ti­kė­ti. „Gardutės“ is­to­ri­ja, tur­būt, ir­gi tu­ri šiek tiek pa­sa­kos, ta­čiau pa­sa­kiš­ku­mas čia – mo­der­nus, nes šio­je is­to­ri­jo­je vis­kas nė­ra tik juo­da ar­ba bal­ta“, – in­ter­viu žur­na­lui „Mo­te­ris“ („Kū­ry­bai tin­ka vi­sos ap­lin­ky­bės“) sa­kė fil­mo re­ži­sie­rė ir sce­na­ri­jaus au­to­rė 
Eg­lė Ver­te­ly­tė.

At­sa­ky­da­ma į klau­si­mą, ko­dėl pa­si­rin­ko kur­ti ko­me­di­ją, re­ži­sie­rė svars­tė, jog no­rė­ju­si fil­mo, ku­ria­me ga­lė­tum at­si­pa­lai­duo­ti, pa­si­juok­ti, bet po fil­mo išei­tum ne vi­sai tuš­čias. Ge­ros ko­me­di­jos tą ga­li – duo­ti ir ge­ro lai­ko, ir pe­no sie­lai bei sme­ge­nims. Ti­kiu, kad lie­tin­gą ir tam­sų gruo­dį ko­me­di­ja ga­li su­šil­dyt.
– Ar kar­tais bū­na, kad jau­tie­si gy­ve­nan­ti ne sa­vo gy­ve­ni­mą? Kaip Ona iš ta­vo fil­mo? Kaip Sau­lė? Bruk­nė ir ne­tgi tvis­kan­tys šou ve­dė­jai? – klaus­ta in­ter­viu „Mo­ters“ žur­na­le.
– Esu la­bai lanks­tus žmo­gus, nuo­lat gal­vo­ju ir per­gal­vo­ju da­ly­kus vis ki­taip, vi­sa­da kaž­ko ieš­kau. Ta­me ieš­ko­ji­me vie­nos ver­ty­bės for­muo­ja­si, o ki­tos kin­ta. Ta­čiau di­le­mų vi­sa­da lie­ka daug – už­dirb­ti dau­giau ar da­ry­ti tai, kas pa­tin­ka, pa­tik­ti vi­siems, ar pa­tik­ti sau, da­ly­vauti šou ir žais­ti pa­gal jo tai­syk­les, ku­rios nė­ra mie­los, ar išvis ne­da­ly­vau­ti.
Kuo to­liau, tuo aiš­kiau ga­liu sa­ky­ti, kad gy­ve­nu sa­vo gy­ve­ni­mą. Be­je, ir spal­vin­gą, ir įdo­mų, ir dra­ma­tiš­ką. Ir, ačiū Die­vui, apie jį nie­ka­da ne­kur­siu fil­mo.
Ne sa­vo gy­ve­ni­mą gy­ve­ni, kai ne­mo­ki pri­siim­ti at­sa­ko­my­bės už sa­vo spren­di­mus ir dėl vis­ko kal­ti­ni ki­tus. Fil­me Ona tu­ri šį, man la­bai pa­žįs­ta­mą bruo­žą – ji jau­čia­si su­si­klos­čiu­sios si­tua­ci­jos au­ka, ku­ri nie­ko pa­keis­ti ne­ga­li. Kai pri­sii­mi at­sa­ko­my­bę už sa­vo klai­das ir spren­di­mus, iš­lais­vi­na.
Sau­lės no­ras pri­tap­ti, bū­ti my­li­mai, pa­tik­ti – per­len­kiant laz­dą ir pa­mirš­tant sa­ve – man ir­gi ar­ti­mas. Ma­nau, kuo že­mes­nė sa­vi­ver­tė, tuo la­biau no­ri­si įro­dy­ti sa­vo tie­są, kur­ti sa­vo įvaiz­dį. No­ras ar­šiai gin­ti tą įvaiz­dį dings­ta, kai esi tik­ras.
Bruk­nės kar­je­riz­mas, sa­vo kai­liu pa­ty­riau, lai­mės neat­ne­ša. Ne­ži­nau ko­dėl, bet la­biau­siai jau­čiau­si vie­ni­ša, kai su­lau­kiau di­des­nių kar­je­ros įver­ti­ni­mų. Pir­mi­nį džiaugs­mą vi­sa­da ly­dė­jo tuš­tu­mos jaus­mas. Bū­tent jis man pa­dė­jo at­sa­kyt sau, ko­dėl ku­riu fil­mus, – sa­kė E. Ver­te­ly­tė.