Naujausios
***
Vėl nusitrynė ribos tarp to,
ką matėm ir ką praleidom,
vėjas benamis čaižo
rykštėmis mūsų veidus,
kaukia stogais skardiniais
baimės lediniai šunys,
priešais mus tvirtai užsitrenkia
aukštos šventyklų durys.
Eisim prieš vėją į kalną,
prieš sniegą į slėnį leisimės,
nusidėję darbais ir mintim,
patys savo kaltes atleisime,
kūną ir sielą nešime
lyg nudėvėtą paltą
ten, kur ne tik nuo sniego, –
kur nuo vienatvės šalta.
Ten baigiasi šitas pasaulis,
kadaise dievo sutvertas,
bet neprasideda kitas,
naujo gyvenimo vertas,
todėl neištarsiu –
akimirksni, stabtelk, žavingas,
geriau pasiliksiu ten,
kur žydi dangus nuodėmingas,
kur neša į statų kalną
Sizifas akmenį sunkų,
kur pergalės spalvos ir šviesos
vienodai visiems išblunka.
***
Pro ankantį langą
pelėsio migla įsigauna
oda pašiurpsta
į poras smelkias
šiurkštus ir pabodęs lietus
ir laikinumas
žvilgsniu norėčiau išbėgti
tavęs pasitikti
bet stiklas sulaiko
uždaro tikrovę
apgauna tamsa
žingsnius įvyniojus
į kibų išblukusį
lyg sena faksimilė
voratinklį
tarp tavęs ir manęs
ne tamsa ne bedugnė
tik vėjo semantinis laukas
išnuomotas laiko gramatikai
tik įkeistas bankui tikėjimas
išsipirksim mes jį abu
tik išmokim išlaukti
po vieną
***
Šitas miestas – saugus mūsų uostas,
mūs namai, mūs likimai ir nuodėmių bokštai,
šitas sausio peizažas trapus ir aštrus tarsi ižas,
tik paliesk – jis įpjaus ir užgaus –
verksi, kad laiku nesugrįžai.
Nors pareiti norėsi, bet gal jau neverta,
nes sugrįžt į Makondą gali tiktai kartą –
kelio per pelkes neliko,
neliko ir vartų.
––-
Be ženklų, be takų ir be tiltų betono
grįžta puolus duenja
iš sudegusio ilgesio dvaro,
grįžta taip, kaip kareiviai sugrįžta iš karo –
papilkėję, nudriskę,
bet pergalės paraku smilksta
jų garbė, jų didybės likučiai,
užkariavimai ir praradimai
ir net būsimųjų dienų nusivylimai.
Properšos veriasi gilios ir skaudžios,
teismo nebus –
jie patys save negailėdami baudžia.
Paklydimai
Springo sausis balto sniego turiniu,
Smigo sielon sausledžio smeigai,
Žiemą pardavėme savo kūnus Judui
Ir išbarstėm sielas guriniais.
Ėjome sunkiu keliu į nežinią
Negalvojome, kur norime nueit.
Tik sniegai, tik šviesos akino –
Švystelėjo greit, o geso per lėtai.
Ir pamiršome savin pareiti –
Mūsų kūnai klaidžiojo aklai.
Sielos ciniškai kvatojo celėse,
Šaukė bokštuose šalti varpai.
Jau neliko laiko išsipirkti
Savo kūnus, baimes ir kaltes,
Pripažįstam – buvo lengva kristi
Ir pamiršti viską – net aistras.
***
Kataloguoju svetimus gyvenimus
tuos už šviečiančių langų
influencerių valdomus
kuriuose daug blizgios tuštybės
ir iliuzijų
kataloguoju svetimus gyvenimus
nes savas atrodo
pernelyg pilkas
pernelyg nuobodus
ilgi pareigų ir įsipareigojimų sąrašai
visa kita poezija tik poezija
ir ėjimas į tamsėjantį vakarą
tik laiko dalybos derybos
ilgėjančių šešėlių grafika
vakarėjančiam horizonte
ar keisčiau savo gyvenimą
į tą švytintį vertą žurnalų
nė už ką –
kam toks gyvenimas
jei jame nėra vietos poezijai
Dar esu
Skiemenim daliju
mūsų žodžių
nutolstantį aidą
skiemenim išmaldauju
dienų ir naktų amžinumo
dar esu
dar nenutilo
triukšminga gyvenimo mugė
dar skauda dar gelia
dar esu
dar kasdiene malda
liudiju Dievo buvimą
dar liudiju vakarą
drumstą tikėjimo Stiksą
juo jau nuplaukė minios
dar minios plauks ir nuplauks
dar Persėjo žvaigždyne
mirga žvaigždės
kurių išdalyt viens kitam
nesuspėjom
dar lietaus ežeruos
skęsta mūsų šešėliai
skiemenim daliju mūsų esamą
mūsų kartinį
dar esu
dar kvėpuoju
dar myliu