Naujausios
„Čiukotkoje“
Apie Vasilijaus Jerošenkos kelionę į Čiukotką apysakoje „Saulė jo vedlys: apysaka apie paprasto žmogaus nepaprastą gyvenimą“ (1971) rašo Eduardas Pašniovas, Aleksandras Charkovskis apysakoje „Žmogus, pamatęs pasaulį“ (1978), Ilga Mechti straipsnyje „Aklas muzikantas“ (2015), Konstantinas Kučer straipsnyje „V. J. Jerošenka. Ką gali pasiekti žmogus su negalia?“ (2016) ir kiti autoriai. Dokumentiniame filme „Žalia Vasilijaus Jerošenkos žvaigždė“ (1990) taip pat minima rašytojo kelionė į Čiukotką, kuriame puikiai panaudota filmuota archyvinė medžiaga apie to meto čiukčių gyvenimą.
Minėtas Aleksandras Charkovskis apysakoje „Žmogus, pamatęs pasaulį“ vaizdžiai aprašo Vasilijaus Jerošenkos kelionę į Čiukotką ir ten sutiktus žmones bei patirtus įspūdžius: „Dabar kiekvieną rytą Vasilijus ir Taurulkotlis važinėjo šunimis į tundrą. Čiukčia mokė jį pakinkyti ir iškinkyti šunis, rinkti juos į kinkinį. Tai buvo ypatingas mokslas. Skirtingi ir ištverme, ir charakteriu, ir jėga, šunys mėgsta arba vadovauti, arba paklusti – ir toli gražu ne tas pat, ką ir su kuo statyti šalia. Jerošenka išmoko atskirti šunis pagal balsą, rečiau atpažino juos iš lytėjimo, pagal kailį, nes ne kiekvienam gyvūnui tai patiko. Pagal urzgimą, lojimą, cypimą jis atspėdavo šunų nuotaikas ir ketinimus ne ką prasčiau nei regintys kajūrai. Tačiau tikra draugystė užmezgė su lyderiu, galingu Kolymos šunimi, kurį jis pavadino Amiko (Draugas). Jį pirmąjį jis vaišino jukola, per šaltį valė letenas nuo ant jų sušalusio ledo. Ir grėsmingas Kolymos šuo dėkodamas laižė jam rankas. Tai, kaip sakoma, prieštarauja visoms taisyklėms, bet, matyt, gyvūnas suprato, kad jo kinkinį veda kažkoks neįprastas kajuras“ (Charkovskis, 1978, p. 253).
Rašytojo biografijos ir kūrybos tyrinėtoja ukrainietė Julija Patlan rašo: „Manoma, kad 1929–1930 metus Jerošenka praleido Čiukotkoje. Tačiau tyrimo metu mums nepavyko rasti jokių nepriklausomų dokumentinių įrodymų ar liudininkų pasakojimų. Be to, jo išvykimo ir grįžimo į Maskvą laikas nesutampa su poliarine navigacija. Jo pensijų bylos dokumentuose apie Čiukotką neužsimenama. Manome, kad Jerošenka sukūrė čiukčių ciklo kūrinius pagal garsiąją Tichono Semuškino knygą „Čiukotka“. Taip pat gali būti, kad dėl paaštrėjusios padėties šalyje Jerošenka buvo priverstas išvykti iš Maskvos. O legenda apie Čiukotką, kurią jis pats ir jo artimieji paskleidė vėlesniais metais tapo vienu iš jo išlikimo galimybių“ (Патлань, 2020).
Yra žinių, kad nesutikus bendradarbiauti su KGB – klausytis užsieniečių telefoninių pokalbių, Vasilijus Jerošenka pateko valdžios nemalonėn. Gal tuo metu rašytojas sąmoningai stengėsi išvykti kuo toliau nuo Maskvos ir nuo pastovaus persekiojimo. Matomai, legendą apie Čiukotką ir savo dingimą iš Maskvos rašytojas patvirtinti galėjo tik kūriniais apie šį kraštą ir jo žmones.
Legenda apie Vasilijaus Jerošenkos kelionę į Čiukotką patikėjo ne vienas, rašęs apie šį žmogų, autorius. Tačiau, neturėdami dokumentinių įrodymų apie šią kelionę, jie rėmėsi Vasilijaus Jerošenkos kūriniais apie Čiukotką, įpindami savų interpretacijų. Todėl nenuostabu, kad iš „šios kelionės“ neturime nė vienos nuotraukos.
Tačiau versiją, kad Vasilijus Jerošenka sukūrė čiukčių ciklo kūrinius pagal garsiąją Tichono Semuškino knygą „Čiukotka“ derėtų patikslinti, nes T. Semuškino knygos „Čiukotka“ leidimas datuojamas 1938 – 1940 metais. Tuo tarpu pirmieji Vasilijaus Jerošenkos kūriniai Čiukotkos tema, kaip nurodo ir pati minėtos versijos autorė, buvo publikuoti kiek anksčiau: esė rusų kalba „Susitikimai Čiukotkoje“, nemažai darbų esperanto kalba, sukurtų ir išleistų XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje. Keli Vasilijaus Jerošenkos kūriniai – „Čiukotkos elegija“, „Čiukotkos idilė. Čiukčių istorija“, (1933) ir kt. parašyti esperanto kalba buvo paskelbti tarptautiniame aklųjų esperantininkų žurnale ir jo priede, kurie tuo metu buvo spausdinami Švedijoje.
Rašytojas aprašymų apie čiukčių gyvenimą galėjo rasti žydų kilmės rašytojo, antropologo, profesoriaus Vladimiro Bogorazo (1865 – 1936) „Čiukotkos pasakojimuose“ ar šio autoriaus monografijoje anglų kalba „Čiukčiai“ bei kituose šaltiniuose. Apie čiukčių gyvenimą Vasilijus Jerošenka galėjo daug sužinoti ir iš brolio, dirbusio Čiukotkoje, pasakojimų.
1970 metais Anatolijus Masenko ir Aleksandras Pankovas, labai rizikuodami, samizdatu (samizdatas – neoficialus, dažnai ir nelegalus knygų, žurnalų ir kitokių leidinių spausdinimas ar dauginimas tuometinėje Tarybų Sąjungoje) išleido nedidelę Vasilijaus Jerošenkos kūrinių apie Čiukotką knygelę esperanto kalba. Japonijos esperantininkai paruošė šios knygos leidimą Japonijoje. Todėl šie rašytojo darbai tapo žinomi ir regintiems skaitytojams, ir įvairių šalių tyrinėtojams (Патлань, 2020).
Lietuvių esperantininko, tiflologo neregio dr. Valentino Vytauto Toločkos (1930– 2019) iniciatyva Vasilijaus Jerošenkos apybraiža „Iš čiukčių gyvenimo“ 1984 metais buvo išleista esperanto kalba Brailio raštu tuometinėje Lietuvos aklųjų draugijos leidykloje.
Pirmą kartą Vasilijaus Jerošenkos esė „Susitikimas Čiukotkoje“, buvo publikuota žurnale „Aklųjų gyvenimas“ („Жизнь слепых“) 1930-tų metų septintame ir aštuntame numeriuose.
Kai kuriems skaitytojams labai gerai suprantama rašytojo Vasilijaus Jerošenkos gudrybė – šis „Čiukotkos ėjimas žirgu“, nes Lietuvoje dar yra gyvų žmonių, kurie dėl savo įsitikinimų ar dėl kitų priežasčių sovietmečiu buvo persekiojami, todėl vengdami gulago, slapstėsi, keitė pavardes ir gyvenamąsias vietas.
Bėgimas nuo bado
Pirmą straipsnį buvusioje Tarybų Sąjungoje apie Vasilijų Jerošenką „Lu Sinio draugas“ 1958 metais publikavo žurnalistas ir vertėjas Vladimiras Rogovas (1906–1988), dirbęs Kinijoje 1937–1953 metais ir vertęs Lu Sinio kūrinius. Versdamas Lu Sinio „Ančių komediją“, rado minimą ruso Ailuosianke vardą. Jis buvo pirmas to meto rusų autorius, bandęs išsiaiškinti apie Vasilijaus Jerošenkos asmenybę.
Vienas minėto V. Rogovo straipsnio variantų buvo publikuotas Visos Rusijos aklųjų draugijos žurnale „Mūsų gyvenimas“ („Наша жизнь“), kuriame pirmą kartą buvo patalpinta Lu Sinio ir Vasilijaus Jerošenkos nuotrauka. Kai tik Kinijos ryšiai su Sovietų Rusija pagerėjo Vasilijus Jerošenka 1923 m. balandžio 16 dieną iš Pekino išvyko į Maskvą (Рогов, 1958). Tuo metu rašytojas pabuvojo Maskvoje ir gimtajame Obuchovkos kaime, kur po aštuonerių metų išsiskyrimo pasimatė su savo artimaisiais.
Vykdamas iš Maskvos į Obuchovką pasikvietė jauną japoną Vadą Kiitiro (1896– 1946), tuo išgelbėdamas jį nuo bado. Vados Kiitiro prisiminimai apie šią kelionę neseniai buvo išversti į rusų kalbą ir publikuoti (Патлань, 2020). Prisiminimuose straipsnyje „Į Ukrainą su Jerošenka“ Vado Kiitiro rašė: ...“Be to, visi gyvena galvodami apie maistą. Visos kalbos apie tai, ką įsimylėti ar kas tave įsimylėtų, buvo nesavalaikės.“Ar Jūs sakote, kad maistas vis dar svarbesnis už meilę? – Būtent! Aš visas nusilpęs, ligotas. Gyvenimas pusbadžiu – baisus dalykas. Jis, žinoma, aklas ir to nemato, bet patvirtindamas savo žodžius ištiesiau jam savo sudžiuvusias rankas, kad jis galėtų jas paliesti“ (Киитиро, 2016, p. 274).
Pastabose šiam straipsniui Julija Patlan pažymi, kad visi vėlesni įvykiai rodo, kad Vasilijus pasigailėjo Vados ir puikiai išsprendė savitarpio pagalbos problemą: jam pačiam ilgoje kelionėje reikėjo reginčio palydovo, o išsekusį japoną reikėjo išgelbėti nuo bado, ką rašytojas darė savo lėšomis. Matyt, Tokijo aklųjų masažuotojų mokykloje įgytos žinios leido lytėjimu nustatyti pašnekovo išsekimo laipsnį.
Rašytojas visą gyvenimą buvo altruistas: Maskvoje visad suteikdavo pastogę pravažiuojantiems neregiams, skolindavo pinigų, gėdydavosi priminti jiems apie skolą, o karo metais dalinosi savo maistu su mokiniais (Алов, 1962). Ne vienam, netekusiam regėjimo, padėjo atsitiesti. Jis sakydavo, kad nematantis žmogus jaučiasi visavertis, kada jis dirba (Богданов, 1962). Bet kartu jis buvo ir gana naivus žmogus ir dėl to jam tekdavo net ir nukentėti. 1934 metais, išvykdamas į Vidurinę Aziją, į savo butą įleido jaunavedžius neregius. Sudaryti sutartį ar diktuoti kokias nors sąlygas, jam visa tai atrodė neetiška. Grįžęs į Maskvą, poetas liko be būsto, o naujai prisiregistruoti nepavyko net metus laiko (Шамина, 1962). Pasirodo, kad minėtieji jaunavedžiai Vasilijaus Jerošenkos butą sugebėjo pasikeisti į kitą.
Rašytojas 1923 metų liepos mėnesį vyko į XV tarptautinį esperantininkų kongresą Niurnberge, į kurį atvyko 4963 atstovai iš 40 šalių. Yra likę žinių, kad šio kongreso proga buvo išleistas atvirukas, kuriame pavaizduotas Vasilijus Jerošenka, keliaujantis po planetą su drobiniu kelionmaišiu ant pečių ir gitara rankose, o kongrese vykusiame poezijos konkurse, jis paskaitė eilėraštį „Čigonės būrimas“. „Nedrįsau atsisakyti dalyvauti, kad nepagalvotų, kad aš didžiuojuosi, nes suvažiavimo organizatoriai išleido atviruką su mano atvaizdu, tarsi būčiau koks Ivanas Mozžuchinas, kino žvaigždė ar kita įžymybė... Gėdijausi atsisakyti dalyvauti konkurse ir labai nustebau gavęs prizą. Per visą savo gyvenimą tokia šlove buvau pagerbtas tik du kartus. Tada Niurnberge ir antrą kartą – kai sieniniame laikraštyje paskelbė mano pasakėčią, kurioje buvo išjuokta viena valdinga ponia iš Aklųjų draugijos. Nebuvo nei vieno aklojo, kuris nebūtų citavęs šios satyros“ (cit. pagal Поляковский, 2002).
Poezijos konkurso vertinimo komisijos pirmininkas esperantininkas vengrų poetas Kalmanas Kaločajus (Kalman Kalocsay) pažymėjo, kad šis apdovanojamas ne tik už minėtą kūrinį, bet už viso Vasilijaus Jerošenkos gyvenimo kūrybą.
Iš Niurnbergo rašytojas išvyko į Leipcigą, kur apsilankė pasaulinio garso mugėje. Jį lydėjusieji, prisiminė, jog Vasilijus, apčiupinėjęs pirko daiktus, vis klausinėjo apie aplinką. Vėliau, kai Leipcigo esperanto kalbos instituto profesorius Johanas Dietterle (Johannes Dietterle) paprašė visų pasidalinti mugės įspūdžiais, pasirodė, jog neregys rašytojas pamatė daugiau nei visi kolegos regintieji. Leipcige jį sudomino didžiausia Vokietijoje aklųjų biblioteka. Leipcigo savivaldybės muziejuje yra saugomas vokiečių dailininko R. Rudolfo pieštas Vasilijaus Jerošenkos portretas (Patlan, 2020).
V. Jerošenka 1924 metų pavasarį pabuvojo Paryžiuje. Jis susitiko su pasaulinės aklųjų organizacijos vadovu, klausėsi paskaitų Sorbonos universitete.
Tų pačių metų vasarą Vasilijus Jerošenka išvyko į Vieną, kur vyko IV tarptautinis aklųjų esperantininkų kongresas, kurio metu buvo įkurta Visuotinė aklųjų esperantininkų asociacija (Харьковский, 1978). Nuo 1904 metų Brailio raštu buvo leidžiamas žurnalas „Esperanta ligilo“ (Esperantininkų ryšys), kasmet nuo 1921 metų, (išskyrus 1940 – 1948 metus), vyksta tarptautiniai aklųjų esperantininkų kongresai (Valenta, 2012). 1951 metais Miunchene įkurta Tarptautinė aklųjų esperantininkų lyga (International League of Blind Esperantists), kurios tikslas skatinti tarptautinės esperanto kalbos tarp aklųjų ir silpnaregių jų asociacijose, bibliotekose, spaustuvėse, konferencijose ir kt.; leisti jiems mokytis ir praktikuoti publikuojant jų kūrinius Brailio raštu ir kompaktiniuose diskose; suvienyti visus akluosius ir silpnaregius esperantininkus bei atstovauti akliems esperantininkams bendraujant su kitomis institucijomis.
Gulago dvelksmas
1924–1927 m. Vasilijus Jerošenka dirbo Rytų darbo žmonių komunistiniame universitete vertėju ir dėstytoju. Žurnalams rašė rusų ir esperanto kalbomis. Tuo metu į japonų kalbą jis verčia marksizmo klasikų darbus (Мурашковска, Мурашковский, 1986-1987). Darbovietę Rytų darbo žmonių komunistiniame universitete paliko savo noru, nes nesutiko bendradarbiauti su saugumo tarnyba: „ ...Tylėjau, vis nesuprasdamas, kur lenkia tie darbuotojai kultūriniams ryšiams. Diplomatija truko neilgai. Arba jie skubėjo, arba aš jiems atrodžiau pakankamai pasirengęs atlikti subtilias užduotis. Man buvo skirtas informatoriaus vaidmuo. Aš turėčiau klausytis „Maskvos“ viešbučio užsienio svečių telefoninių pokalbių. Mane įpareigojo šnipinėti mano draugą japoną Udziaku. Aš pasakiau: „Ne“. Ivanas Ivanovičius nustebo. Iš pradžių jis nusprendė, kad aš nesuprantu, kaip tai daroma, ir ėmė ilgai aiškinti, kad man visai nereikės eiti į kiekvieną kambarį, tyliai lįsti į svetimus namus. Technika, anot jų, gana tobula ir leidžia racionaliai panaudoti talentą bei žinias, – taip sakė Ivanas. Ir Piotras, kaip reikalauja jų scenarijus, pataikaudamas pridūrė: – Jūs turite rečiausias žinias, Vasilijau Jakovlevičiau. Jūs, kaip poliglotas, galite pakeisti kelis žmones vienu metu. Nusijuokiau, nes prisiminiau senovės kinų išminčiaus posakį. Jį man kartą išvertė Lu Sinis: „Mūsų gyvenimas iš esmės yra lėlių spektaklis. Siūlus tik reikia laikyti rankose, nesupainioti, judinti savo valia ir pačiam nuspręsti, kada vaikščioti, o kada stovėti, neleisti jų kitiems tampyti. Ir tada jūs pakilsite virš scenos“. Aš nusijuokiau ir vėl pasakiau: „Ne!“ (cit pagal Поляковский, 2000).
Buvusi rašytojo bendradarbė Zinaida Šamina pasakojo, kad represijų metais ji labai bijojo dėl Vasilijaus, nes ne vienas už ryšį su užsieniečiais jau buvo nubaustas. Pavyzdžiui, esperantininkas Viktoras Žavoronkovas, dirbęs su aklaisiais, buvo sušaudytas 1938 metų spalio 3 dieną. Zinaida Šamina prisiminė, kad Vasilijus Jerošenka, gindamas esperantininkus, net du kartus rašė laiškus laikraščio „Pravda“ („Tiesa“), redakcijai, nes esperantininkų organizacijos buvo uždraustos buvusioje Sovietų Sąjungoje nuo 1938 net iki 1979 metų (Patlan, 2020).
1927 metais Maskvoje Vasilijus Jerošenka susitiko su savo bičiuliu Akita Udziaku, kuris perdavė nelinksmą naujieną, jog po Japonijoje vykusios kovos su „pavojingomis mintimis“ uždraustos jo knygos. Alegorinė kūrinių forma nepaslėpė nuo cenzūros revoliucinių idėjų. Tačiau Vasilijus Jerošenka ir Rusijoje neįgijo tuometinės valdžios pasitikėjimo. Kad savo bendravimu nepakenktų tuo metu Maskvoje viešinčiam Akitai Udziaku, be paaiškinimo, net neatsisveikinęs su juo, dingo iš draugo akiračio.
Vėliau daugelis minėto universiteto darbuotojų, tarp kurių buvo ir užsieniečių, atsidūrė Gulage. Gulagas tai Sovietų Sąjungos priverstinio darbo stovyklų tinklas, plačiąja prasme – visa sovietų priverstinio darbo sistema, įskaitant lagerius, priverstinio darbo stovyklas, ypatinguosius lagerius, specialiuosius kalėjimus, priverstines darbo prievoles be suėmimo, taip pat postalininėje epochoje veikusias kai kurias psichiatrines ligonines, naudotas disidentų įkalinimui.
Taigi, Vasilijaus Jerošenkos „kelionė į Čiukotką“ galėjo būti žurnalisto Aleksandro Charkovskio fantazijos vaisius, kurią „pasigavo“ ir kiti autoriai savo publikacijose apie rašytoją. Tačiau negalime atmesti versijos, kad rašytojas kurį tai laiką nusprendęs pasislėpti nuo saugumo tarnybos persekiojimo ir grėsusio gulago, paskleidė mitą, kad išvyksta į Čiukotką. Kad patvirtintų šį mitą, parašė kūrinių apie Čiukotką ir jos gyventojus.
Gulago Vasilijus Jerošenka išvengė. Galbūt Gulago jam išvengti padėjo jo negalė, didelis atsargumas ir net tokios priverstinės gudrybės kaip „kelionė į Čiukotką“.Kai kuriems skaitytojams būtų labai gerai suprantama minėta versija – šis „Čiukotkos ėjimas žirgu“, nes Lietuvoje dar yra gyvų žmonių, kurie dėl savo įsitikinimų sovietmečiu, vengdami gulago, slapstėsi, keitė pavardes ir gyvenamąsias vietas.
