Naujausios
Ukrainietis ar rusas?
Suprantama, kad Vasilijaus Jerošenkos biografija laukia patikslinimo ir papildymo, o kūrybinis paveldas – išsamaus tyrinėjimo. Ypač daug vilčių dedame į tarptautinę tyrėjų grupę „Vasilijus Jerošenka ir jo laikmetis“, kurioje nuo 2002 metų dalyvauja mokslininkų iš Japonijos, JAV, Rusijos, Ukrainos ir Vokietijos.
Tarp probleminių rašytojo biografijos klausimų iki šiol lieka neaiškus Vasilijaus Jerošenkos tautybės klausimas. Yra žinoma, kad tėvai buvo persikėlę gyventi iš Ukrainos į tuometinę Rusijos Kursko guberniją. Rusai jį vadina rusų rašytoju, ukrainiečiai – ukrainiečių. Rašytojo gimtinėje Obuchovkos kaime ant paminklinio kapo akmens užrašas: „Jerošenka Vasilijus Jakovlėvičius (1890–1952). Žymus rusų rašytojas, poetas, pedagogas, keliautojas, visuomenės veikėjas“.
Kai kurie autoriai pažymi, kad Vasilijus Jerošenka niekada nerašė rusų kalba. Kiti tvirtina priešingai. Tačiau publikuotos knygos rusų kalba, tai dažniausiai jo kūrinių vertimai iš japonų ar esperanto kalbų. „Pamatęs“ pusę pasaulio ir mokėdamas daug kalbų, Vasilijus Jerošenka niekada nepamiršo savo vaikystės kalbos. Jis lankėsi Kijeve, Charkove, Černigove, gerai išmanė ukrainiečių literatūrą, ją labai mėgo, pats dainavo ukrainiečių liaudies dainas bei gerbė ukrainiečius už vaišingumą ir svetingumą. „Aš beveik nekalbu ukrainietiškai, bet myliu ir prisimenu ukrainietiškas dainas. Tai instinkto atmintis. Dainos nepasirinkau, ji pati išplaukė, priminė apie save ir viliojo sekti“ (cit. pagal Поляковский, 2000).
Aspirantūros Sankt Peterburge laikais teko gyventi viename bendrabučio kambaryje su kolega aspirantu biologu buriatu Bairu Šakdurovu, kuris nemokėjo buriatų kalbos, mokėsi rusų mokykloje. Tačiau jis visada save pripažino buriatu. Suprantama, kodėl užsienyje Vasilijų Jerošenką vadino rusu. Dauguma užsieniečių manė, jog buvusioje Tarybų Sąjungoje gyvena tik rusai. Tai ir man pačiam teko patirti. Ne kartą konferencijose užsienyje prisistatydamas, kad esu iš Lietuvos ir atsiprašydamas už silpną anglų kalbą, sakydavau, kad anglų – tai trečioji kalba, antroji – rusų. Neretai tuomet sulaukdavau klausimo: o kokia mano pirmoji kalba... Tada, lyg įsižeidęs, atsakydavau, kad esu lietuvis, gyvenu Lietuvoje ir pirmoji yra gimtoji lietuvių kalba. Todėl nenuostabu, kad „Enciklopedio de Esperanto“ („Esperanto enciklopedijoje“) Jerošenkos biografijoje rašoma, jog jis yra rusas.
Taigi, iki šiol sunku atsakyti, kuriai tautybei – ukrainiečių ar rusų – save buvo priskyręs Vasilijus Jerošenka. Tačiau daugiau mums žinomų faktų kalba apie tai, kad rašytojas save priskyrė ukrainiečiams. Vienas iš tokių faktų yra tas, kad rašytojo sesuo Marija tvirtino, jog Vasilijus save pripažino ukrainiečiu. Tai patvirtina išlikęs Vasilijaus sesers Marijos atvirlaiškis, rašytas 1967 metais gruodžio antrą dieną, kuriame rašoma, kad “…Vasia visada rašė ukrainietis, todėl, kad senelis ir tėvas buvo ukrainiečiai ir visada namuose kalbėjo ukrainietiškai...“.
Aleksandras Charkovskis dokumentinėje apysakoje „Žmogus, pamatęs pasaulį“ rašė, kad „Akita ir daugelis Jerošenkos draugų klaidingai manė, kad Jerošenkos tėvynė – ne Rusija, o Ukraina...“ (Харьковский, 1978, p. 77). Tiek Akita Udziaku, tiek kiti jo draugai Japonijoje istorijos apie Ukrainą patys sugalvoti negalėjo. Labiau tikėtina, kad pats Vasilijus Jerošenka jiems buvo pasakęs apie savo tautybę.
Kitas faktas, patvirtinantis, kad Vasilijus Jerošenka buvo ukrainietis, yra tai, kad 2008 metais, įamžinant rašytojo atminimą, jo vardu buvo pavadinta žvaigždė. Tiek tarptautiniame sertifikate, liudijančiame, kad Mergelės žvaigždyne viena žvaigždė, pavadinta rašytojo pavarde (Єрошенко Василь Яковлевич), tiek žvaigždėlapyje jo pavardė įrašyta ukrainietiškai (Єрошенко).
2008 m. sertifikato apie Jerošenkos vardo suteikimo žvaigždei Mergelės žvaigždyne nuotrauka.
Julija Patlan – rašytojo kūrybos ir biografijos tyrėja
Šio rašytojo simbolisto gyvenimas ir kūryba kelia vis didesnį mokslo bendruomenės susidomėjimą. Prie žymių Vasilijaus Jerošenkos biografijos ir rašytojo kūrybinio paveldo tyrinėtojų priskirtume esperantininkę, filologę, Ukrainos liaudies kultūros centro „Ivano Hončaro muziejus“ vyresniąją mokslo darbuotoją, tarptautinės tyrėjų grupės „Vasilijus Jarošenka ir jo laikmetis“ narę Juliją Patlan. Ji aktyviai publikuoja tyrimų rezultatus, organizuoja įvairius mokslo forumus rašytojo gyvenimo ir kūrybos klausimais. Bendradarbiauja su Vasilijaus Jerošenkos namo-muziejaus Obuchovkoje ir Stary Oskol kraštotyros muziejaus darbuotojais, susirašinėja su esperantininkais Japonijoje, kur gyveno ir kūrė savo darbus rašytojas. Tyrėjai bando patikslinti rašytojo biografijos duomenis bei surinkti visus, išsibarsčiusius Rytų šalyse, Vasilijaus Jerošenkos kūrinius.
Pirmoji mums žinoma publikacija apie Vasilijų Jerošenką – tai straipsnis „Rusų neregio kelionė į Londoną“, publikuotas 1912 metais iš karto dviejuose žurnaluose „Vokrug sveta“ („Aplink pasaulį“) ir „Slėpėc“ („Aklasis“). Tuo metu ši kelionė prilygo sensacijai – aklas žmogus, keliaujantis be palydovo!
Pirmąjį straipsnį „Rusų draugas Lu Sinis“ buvusioje Tarybų Sąjungoje apie Vasilijų Jerošenką 1958 metais parašė sinologas, vertėjas ir žurnalistas Vladimiras Rogovas. Straipsnis buvo išspausdintas žurnaluose „Знамя“ („Vėliava“) ir „Жизнь слепых“ („Aklųjų gyvenimas“). Publikacija žurnale „Знамя“ sukėlė susidomėjimą ir kelis kartus buvo perspausdinta Kinijoje ir Japonijoje. Informacija, iš kurios japonai sužinojo tikslią Vasilijaus Jerošenkos mirties datą, tapo rašytojo atminimo įamžinimo postūmiu.
Tokijuje įvyko įsimintinas Vasilijaus Jerošenkos draugų susitikimas, kuriame buvo nuspręsta jo kūrinius surinkti ir perspausdinti. 1959 metais japonų profesorius Ichiro Takasugi išleido trijų tomų „Visų Jerošenkos kūrinių“ leidinį. Ir tuometinėje Tarybų Sąjungoje pamažu pasirodė pirmosios publikacijos apie Vasilijų Jerošenką. 1960 m. gruodžio 30 d. Aleksandras Kepovas parengė esė apie Jerošenką jo 70-mečiui ir paskelbė jį Stary Oskol regioniniame laikraštyje „Put Oktiabria“ („Spalio kelias“). 1961 m. balandį Charkovo žurnalas „Trud slėpych“ („Aklųjų darbas“) perspausdino Lu Sinio „Anties komediją“ su komentaru „Apie autorių ir herojų“, skirtą Vasilijui Jerošenkai, ir išleido Brailio raštu. Tačiau šie straipsniai regioniniuose, nedidelio tiražo žurnale „Slepets“ („Aklasis“) ir užsienio leidiniuose liko nepastebėti.
Naują postūmį sovietinei Vasilijaus Jerošenkos studijų raidai davė Elizavetos Auerbach straipsnis „Poeto likimas“, paskelbtas laikraštyje „Moskovskaja pravda“ („Maskvos tiesa“) 1961 metų gegužę. Bet kuriuo atveju būtent ši publikacija sudomino jauną „Literaturnaja gazeta“ („Literatūros laikraštis“) darbuotoją sinologą Romaną Belousovą, kuris vėliau surinko daug vertingų dokumentų apie rašytoją, paskelbė publikacijų apie Vasilijų Jerošenką: “Lu Sinio draugas” laikraštyje “Literaturnaja gazeta” (1961 m. rugsėjis), „Engiamųjų užtarėjas“ Visos Rusijos aklųjų draugijos biuletenyje (1962), „Rašytojo likimas“ „Vostočnyj almanach“ („Rytų almanachas“, 1962), „Neregys rašytojas Vasilijus Jerošenka“ laikraštyje „Volžskaja zaria“ („Volgos aušra“, 1962), knygoje V. Jerošenka. Erelio širdis (1962), „Pasakojimas apie vieną gyvenimą“, knygoje Tūkstančiuose hieroglifų (1963), „V. J. Jerošenka“ knygoje V. Jerošenka. Erelio širdis, Brailio raštu (1964), straipsnis “Rusų rašytojas V. Jerošenka – Lu Sinio draugas” žurnale “Problemy Dalnevo Vostoka“ („Tolimųjų Rytų problemos“) (1975), „Klajūno svajonės“ knygoje V. J. Jerošenka, Rinktinė, 1977) ir kt.
Aleksandras Charkovskis pažymi, kad Vasilijus Jerošenka į tėvynę grįžo ne kaip žymus rašytojas (apie jį žinojo daugiausia esperantininkai), ne kaip garsus keliautojas (pasakojimai apie tai liko Rytų šalių žurnaluose), o kaip vienas iš tūkstančių paprastų aklųjų (Харьковский, 1978).
Pavėluotas pripažinimas
Tik praėjus 10 metų po Vasilijaus Jerošenkos mirties, 1962 m., Belgorodo knygų leidykla išleido rašytojo kūrybos knygą „Erelio širdis“, o 1964 m. šį leidinį pakartojo leidykla „Prosveščenije“ („Švietimas“). 1969 metais minėta knyga, pavadinta „Teisingumo gėlė“, atspausdinta Kijeve ukrainiečių kalba. 1977 metais leidykla „Nauka“ („Mokslas“) išleido Vasilijaus Jerošenkos kūrinių „Rinktinę“, apie jį pradėtos publikuoti knygos: N. N. Gordienko-Andrianovos „Uždegiau ugnį širdyje“ (Kijevas, 1973, 1977). A. Charkovskio dokumentinė apysaka „Žmogus, pamatęs pasaulį“ (1978), Vasilijaus Jerošenkos 100-ųjų gimimo metinių proga buvo išleista B. I. Osykovo brošiūra „Muzikantas, keliautojas, poetas, mokytojas“ (1989), A. I. Sizovos „Vasilijaus Jakovlevičiaus Jerošenkos 100-osioms gimimo metinėms“ (1990), V. J. Lazarevo ir V. G. Peršino knyga „Jerošenkos impulsas“ (1991), A. Poliakovskio „Aklas piligrimas“ (1998), „Pasaulio žmogus“ – leidinys, skirtas paminėti Vasilijaus Jerošenkos 120-ąsias gimimo metines, (2010), T. S. Novikovos ir T. A. Zacharovo „Jerošenka“ (2018), 2014 ir 2016 metais Belgorode buvo išleisti Vasilijaus Jerošenkos pasakų rinkiniai su rašytojo biografija. 2018 metais Belgorode buvo išleista knyga „Jerošenka“ iš serijos „Belgorodo šeimos biblioteka“ (Парасюк, 2018). Daugėja straipsnių, kuriuose aprašomas Vasilijaus Jerošenkos gyvenimas ir kūrybinė veikla. Tokie straipsniai publikuojami Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir kitų šalių periodiniuose leidiniuose.
Pradėtos rengti Vasilijaus Jerošenkos darbų bibliografijos: E. Usovos rusų kalba sudaryta „Vasilijaus Jerošenkos darbų bibliografinė rodyklė“ (2020), V. Taraniuk ir E. Kovtoniuk ukrainiečių ir esperanto kalbomis sudaryta „Vasilijaus Jerošenkos darbų bibliografinė rodyklė“ (2020).
Julijos Patlan sudarytoje bibliografijoje yra daugiau nei 1 000 straipsnių apie Vasilijų Jerošenką. Rašytojo tekstų poetikos analizė leido įrodyti, kad jo tekstai priklauso simbolikos literatūrai. 2010 m. Tarptautinė aklųjų esperantininkų lyga ir Rusijos esperanto aklųjų asociacija surengė esė konkursą apie Vasilijaus Jerošenkos vaidmenį aklųjų gyvenime. 2012 m. buvo paskelbtas geriausio literatūrinio Jerošenkos eilėraščių vertimo į rusų kalbą konkursas.
Buvo gauta vertimų iš Portugalijos, Rusijos, Ukrainos (Патлань, 2013). 2020 metais Julija Patlan internete paskelbė biografinę apybraižą „Gyveno, keliavo, rašė“ apie Vasilijų Jerošenką, parengtą 2018 metais specialiai universaliam leidiniui trijose knygose „Aklųjų akys“, išleistoje Charkove ir Brailio raštu, ir padidintu šriftu. Ukrainietišką knygos versiją parėmė Nečitailo šeimos labdaros fondas, o 40 leidinių buvo padovanota aklųjų mokykloms ir su aklaisiais dirbančioms organizacijoms. Panašius tikslus sau kelia ir neregių esperantininkų organizacija, kurios nariai iš japonų kalbos į esperanto kalbą išvertė 14 šio autoriaus pasakų (Sabelli, 2019).
Prie rašytojo paveldo populiarinimo prisijungia literatūrologai, tiflologai, visuomeninės organizacijos. Todėl tikime, kad bėgant laikui mažės baltų dėmių rašytojo Vasilijaus Jerošenkos biografijoje, o kūryba sulauks išsamaus literatūrologų vertinimo.
