Naujausios
Netikėtas pažado išpildymas
Kasmet sausio 6-ąją, per Tris karalius, Lietuvos nacionalinis kultūros centras paskelbia tris savos kultūros tradicijas puoselėjančius respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureatus, pirmųjų vietų laimėtojus – po vieną vaizduojamosios, taikomosios dailės ir kryždirbystės atstovą. Šiemet dėl pandemijos kompetetinga komisija juos rinko virtualioje erdvėje, o iškilminga karūnavimo ceremonija atidėta palankesniam laikui.
Kraštietis Viktoras Žilinskas geriausiu pripažintas vaizduojamosios dailės srityje.
„Ar tikėjausi? Ne. Bet prieš porą metų, pristatydamas savo parodą „Post scriptum“ Joniškyje, juokais pažadėjau, kad dabar stengsiuosi gimtajam kraštui parvežti „Aukso vainiką“. Tąsyk renginyje dalyvavo Joniškio rajono mero pavaduotoja Vaida Aleknavičienė, tad mano pažadas tapo oficialiu. O žodį davei – privalai tesėti“, – dabar juokauja laureatas, pridurdamas apdovanojimo nesureikšminąs. Juk svarbiausia patys darbai, įprasminantys žmogaus veiklą, paliekantys pėdsaką.
Pagoniškojo ir krikščioniškojo pasaulių ženklai
Interviu su Viktoru Žilinsku negalėjome susėsti jo dirbtuvėse. Kaip dabar karantino metu įprasta, kalbėjomės telefonu, iš kelių kartų, jam po truputį, dalimis pildant savo kūrybinio kelio paveikslą.
– Konkursinei tautodailės parodai, kurios vienu iš trijų nugalėtojų tapote, šį kartą pateikėte linoraižinius, nors anksčiau vertinimui atrinkdavote tapytus paveikslus, medžio drožinius.
– Tai naujausi darbai. Linoraižiniams daug dėmesio skirti pradėjau maždaug prieš dvejus metus, 2018-ųjų rudenį. Tapyba nusibodo, bet turėjau labai daug piešinių, kuriuos kūriau savo knygai, po to – vienos bičiulės kūrybai iliustruoti. Nusprendžiau tuos darbus perkelti į raižinius. Ir jau gal šimtą turiu padaręs. Dabar dailės parduotuvės nedirba, bet man dažų, popieriaus ir linoleumo giminaitis Raimundas Valatka tiek parūpino, kad gal metams užteks. Savo darbo kambaryje, kurį vadinu dirbtuvėmis, išgeriu kavos, užsirūkau pypkę, kurią padovanojo žmona, nes sveikiau nei cigaretės dūmą traukti, ir ateina idėjos. Kavos aromatas, vyšniomis dvelkiantis tabakas įkvepia.
Dirbti turi nuolat, kitaip – viskas, mirtis. Kaip muzikanto pirštai sugrumba, jei kasdien negroja, taip ir dailininkui būtina bent kokį brūkštelį, liniją nubrėžti, kad rankos neužsimirštų.
– Linoraižiniuose persipina krikščioniškojo ir pagoniškojo pasaulio simboliai, vaizdiniai...
– Taip, tiesa. Konkursinei parodai pagal reikalavimus reikėjo pateikti penkis darbus, užgimusius ir subrandintus praėjusiais metais. Viename linoraižinyje pavaizdavau Šv. Kazimierą, dangiškąjį Lietuvos globėją, įkomponuotą tarp Joniškio bažnyčios ir Kryžių kalno, kitame – derlingam Žiemgalos kraštui itin tinkantį Šv. Izidorių Artoją su fone iškilusiu malūnu ir grūdus į dirvą beriančiu angelu.
Trečiame darbe deivę Žemyną, pasidabinusią javų varpų vainiku, supa dar vienas sėjėjas, pjovėjas, skriejantys paukšteliai ir malūnas. O štai ketvirtajame dievas Perkūnas – tarsi Žiemgalos stiprybės, galybės simbolis, šuoliuojantis padangėmis ant žirgo ir svaidantis žaibus, žemėje jam tarsi atsiliepia vienoje pusėje sustoję kovai pasiruošę karžygiai, o kitoje – Sidabrės pilis ir žynys–išminčius. Paskutinis, penktasis, linoraižinys, skirtas pagerbti savo amato meistrus ir priminti, kad 2020-ieji buvo amatininkų metai. Šiame darbe įamžinau kalvį, verpėją–audėją, keramiką ir drožėją.
Mąstytojas rūpintojėlis
– Esate baigęs anuometinį Telšių taikomosios dailės technikumą (dabar Dailės akademijos Telšių fakultetas – aut. past), taigi, menininkas–profesionalas. Kaip pasukote į tautodailę, kada pradėjote ja domėtis?
– Labai seniai. Grįžęs iš armijos išdrožiau pirmąjį medinį darbelį – skulptūrą, kurią pavadinau „Mąstytoju“, nors išties jis labiau priminė senųjų liaudies drožėjų rūpintojėlius. Tąsyk mano drožinys pirmą kartą nukeliavo iki Šiaulių apskrities tautodailininkų parodos ir šviesaus atminimo profesorius Vytenis Rimkus apžvalgoje parašė, kad jis labai panašus į rūpintojėlį. Tada pats dar to nesuvokiau, lyg savaime ranka kaltą vedžiojo.
Tikriausiai nemenką įtaką man padarė močiutės brolis Vincas Vaitekūnas, dirbęs „Aušros“ muziejuje. Buvo daug straipsnių kaip muziejininkas parašęs, duodavo man skaityti, skatino domėtis. Matydamas meninius gebėjimus pasiūlė man piešti krašto malūnus. Kaip tik Šlapakiuose, kur senelio giminės, vėjinis malūnas stovėjo.
O Telšių taikomosios dailės technikume mano baigiamasis diplominis darbas buvo drožinys, panašus į koplytstulpį, su stogeliu kaip kryželiu. Nors dabar suprantamų pagal liaudies tradicijas, mitologiją ženklų mūsų ten nemokė, bet techniką išlavino.
Ir vėliau keliavau su medinukais. Persikėlęs gyventi į Kauną gal apie 1987 metus nunešiau išdrožęs rūpintojėlį į tautodailės saloną, kur tuomet darbus vertindavo komisija. Jos pirmininkas paklausė: „Kaip čia šventą daiktą atnešei parduoti?“, o paskui išeinant tyliai į ausį pakuždėjo, kad atneščiau jam keturis rūpintojėlius. Žinote, buvo tarybiniai laikai dar, nors jau šiltėjo „klimatas“.
Po mėnesio atnešiau, ko prašytas, ir priėmė mano darbus. Ko gero, buvau pirmasis Kaune, kurio religinės tematikos drožiniais prekiavo tautodailės salonas.
Vėliau prasidėjo tapyba: natiurmortai, peizažai.
– Bet dalyvaujate ir profesionalių dailininkų parodose?
– Buvo atgimimo laikas, iškilo Sąjūdis. Prie Tėvynės Sąjungos kūrėsi Kauno architektų ir dailininkų klubas „Sfinksas“, į kurį mane pavadino dailininkas Vilius Slavinskas. Kasmet organizacija rengia parodas, šiemet taip pat turėtų įvykti, išleidžiami katalogai. Esu buvęs įvertintas, gavau diplomą už tapybą.
Taip, tai jau nebe liaudies menininkų, bet profesionalių dailininkų susibūrimas ir darbai kitokio pobūdžio. Gal dėl to kartais man priekaištauja, kad dalyvauju tautodailininkų sąjungos parodose, nes lyg ir nebe tas lygmuo, pajėgos. Bet aš nesutinku. Juk tai visai skirtinga pasaulėžiūra, technika, reikia išmanyti tautos kultūrinius ženklus, jų raišką.
Gyveno iš kūrybos
– Atgimimo laikotarpiu jūs pasukote labai drąsiu keliu – nusprendėte gyventi vien iš kūrybos. Kaip tai atsitiko?
– Kai susipažinęs su būsima žmona Irena 1984 metais persikėliau į Kauną, buvau priimtas į Kauno rajono kultūros skyriaus meninio apipavidalinimo dirbtuves. Tačiau jos neilgai begyvavo, po reorganizacijos užsidarė. Tad apie 1991-uosius ir teko imtis kitokios išgyvenimo strategijos. Pakilimo laikotarpis buvo palankus, žmonės, organizacijos, bendruomenės, įstaigos pradėjo įprasminti praeitį, prisiminti ją statydami atminimo ženklus. Tad sulaukiau užsakymų. Labai daug kryžių, koplytstulpių, stogastulpių teko išskobti. Anuomet net neturėjau tinkamų įrankių, nebuvo, kur jų įsigyti. Ištašiau kirviu ir kaltu.
Keturi mano darbai stovi šventoriuje prie Domeikavos bažnyčios. Yra Zapyškio kapinėse, Juodkrantėje Raganų kalne darbas, skirtas jo įkūrėjui, taip pat skobiau skulptūrą knygnešiui Petrui Varkalai – jo gimtinėje, rašytojui Kaziui Puidai stovi kūrinys Panevėžiuke (Kauno rajonas), kurį, beje, anuomet finansavo tragiško likimo žinomas kunigas Ričardas Mikutavičius, tuo metu dar dirbęs Babtų parapijoje. Susipažinę bendravome iki mirties. Buvo labai šviesi, įdomi, meniška asmenybė.
1988–1989 metais Birštone prie turistinės bazės „Atminties kelyje“ simpoziume iškilo mano kurtas kryžius. Bazės nebėra, o tas kelias liko.
Yra mano darbas, skirtas sausio 13-ąją žuvusiam Titui Masiuliui. Visų neišvardinsi... Gal labiausiai prie „dūšios“ laiminančio Kristaus skulptūra Vaišvydavoje.
– Kai kalba taip natūraliai pasisuko link skaudžiosios mūsų laisvės kovos – sausio 13-osios, negaliu nepaklausti, kaip tuos įvykius jūs išgyvenote? Kaip juos prisimenate?
– Pats aš lemtingąją naktį stovėjau prie Lietuvos radijo ir televizijos Vilniuje S. Konarskio gatvėje, po to buvome ir prie Seimo, prie TV bokšto. Bėgome ir prie telegrafo, kad jo neužimtų. Nulėkėme paknopstom – aš, žmona, dar kaimynas. Žiūrime: jau tankai važiuoja, o mes tokie „blozni“, menka mūsų, susikibusių rankomis, užtvara prieš tą metalo buldozerį. Bet atkakliai stovime, užtraukėme giesmę „Lietuva, Tėvyne mūsų...“
Aš atsidūriau prie pat durų. Maniau, viskas, – priplos. Tačiau jie pastovėjo, pažiūrėjo ir nuvažiavo. Po to su žmona grįžome namo į Kauną. Uošvienė net nežinojo, kur naktį blaškėmės. Nesakėme, nes nebūtų išleidusi, jai vaikus išvažiuodami palikome.
Ypatingas tai buvo metas.
Išliko kaimo vaikas
– Save visada vadinate joniškiečiu, esate Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyriaus narys, tautodailės parodose dalyvaujate irgi atstovaudamas Joniškiui. Nuo savo šaknų nepabėgsi?
– Aš kiekvieną rytą atsikeliu ir vakare guluosi su mintimis apie gimtąją Žiemgalą. Visada buvau kaimo vaikas. Iš ten daug savęs suvokimo ir saviraiškos. Ir Kaunas man nėra toks mielas, nors daugiau kaip tris dešimtmečius gyvenu, kaip Beržininkai Joniškio rajone. Pamenu, ten „rubežiuje“ tarp Beržininkų ir Noriūnų kaimų stovėjo kryžius su maža koplytėle, Šv. Mergelės Marijos skulptūrėle joje. Mūsų namas buvo paskutinis kaime, tad labai dažnai pro ją praeidavau.
Vaikystėje kirsdamas Kirienos upeliuką žingsniuodavau į mokyklą Bivainių kaime, kur pamokas vedė pradinių klasių mokytoja Eugenija Rudytė. Ji jau tada pastebėjo mano polinkį į menus, nes rūpėjo tik piešimo pamokos, o pedagogė supratingai linguodavo galva: „Tai jau būsi dailininkas“. Kai 1984 metais pirmąją personalinę savo darbų parodą surengiau Joniškyje, ji atėjo į atidarymą ir priminė: „O ką aš sakiau?..“
Joniškio 2-ojoje vidurinėje (dabar „Saulės“ pagrindinė) mokykloje mane teisingu keliu vedė dailės mokytoja Anastazija Bakutienė. Tėvams ir močiutei, pas kurią daug laiko praleisdavau, irgi buvo aišku, kad esu atsidavęs menams. Nuo 8-os klasės dar ėmė sektis literatūra, o fizika, matematika man būdavo kančia. Todėl niekas ne tik neprieštaravo, bet ir palaikė, kai nusprendžiau stoti į tuometį Telšių taikomosios dailės technikumą, kuriame pasirinkau studijuoti dailųjį medžio apdirbimą.
Po mokslų buvau grįžęs į tėviškę, dirbau Joniškyje buitinio aptarnavimo kombinate, Joniškio kultūros centre. Kol išvykau į Kauną. Bet dvasioje tebelikau lygumų krašte...
Iliustravo ir savo knygą
Šalia dailės ir medžio darbų V. Žilinską visada lydėjo ir literatūrinis žodis. Jis kuria eiles ir prozą, dirbo pedagoginį darbą, vadovavo mokyklinei teatro trupei, rašė pjeses.
2013 metais išleido poezijos ir prozos knygą „Esmė“, kurią pats iliustravo.
„Atrodo, jog jo kūryboje vyrauja egzistenciniai apmąstymai, kurie yra artimi kiekvienam žmogui. Kartais jaučiamos pesimistinės gaidos, tačiau kartu stengiamasi pavaizduoti pačius gražiausius gyvenime dalykus: šeimą, gamtą, gimtinę, savęs pažinimą. Esė cikle „Vinis“ autorius nuolat kalba apie savo vaikystę, gimtinę, draugus, mylimą bobulytę ir brangią mokytoją. Atsiminimai susipina su pamąstymais apie laikinumą šiame gyvenime. Dažname kūrinyje pabrėžiamas ne tik laikinumas, bet ir vienatvė, kuri, atrodo, kažkuo artima pačiam autoriui. Jo tekstuose galima atrasti dalelę savęs, priversti save pagalvoti apie tokius dalykus, apie kuriuos galbūt niekada negalvojome. Tai – ne filosofinis kūrinys, tačiau labai gyvenimiškas,“ apie knygą „Esmė“ 2013 metais „Bernardinuose“ rašė Sandra Kungytė.
O autorius pridūrė, jog šio kūrinio tikslas – atskleisti gimtinės grožį, savastį, atgaivinti prisiminimus.
„Mieste aš dūstu. Bet čia mano šeima. O kūryba padeda persikelti, teleportuotis. Kūryba yra mano gyvenimas“, – atvirai prisipažįsta V. Žilinskas.
***
sugrubo pirštai
medžiai vėjyje virkauja
pilnatis drobėj
–
prisižadu
nebebus tamsių spalvų
baikščiai kasdienybei
–
prisikimšau pypkę
terpentinas liejas laisvai
violeto paletėj
–
juodas debesis
žiedlapiais kvepia
žvirblelio pėdom
