Naujausios
Kaip prasidėjo Didysis žaidimas?
Apie tai knygos pratarmėje pasakoja jos bendraautoris A. Lyva:
„Mindaugas rašė istorijas apie Guru Guru ir, kaip kartą prasitarė, jos reikalavo didesnio šuolio, įprasminimo, novatoriškos realizacijos. Na, o aš, prisiminęs savo mėgstamą personažą Dravenį, rašiau trumpas noveles ir siunčiau jas į Mindaugo redaguojamą virtualų žurnalą „Radikaliai!“. Kartą visai nelauktai Mindaugas pasiūlė grandiozinę idėją – Didįjį žaidimą. Pradžioje abejojau, bet mane įkvėpė Mindaugo entuziazmas. Puiku! (...)
Ką galėčiau pasakyti apie Žaidimą? Jis unikalus, šiek tiek beprotiškas, bet, kaip sakoma, kiekviename genialiame numatyme yra kažkas nutrūktgalviško. Tai neįprastai keistos knygos, kuriose šalia krikščionybės, islamo ir budizmo analizės pateikiama ir tradicinė senoji baltiška pasaulėjauta. Visa tai gyva. Knygų herojai patiria daug keistų, fantastiškų nuotykių. Mane visada stebino Mindaugo audringa fantazija, sugebėjimas derinti tarsi nesuderinamus dalykus. Žaidimas nėra nei pramoga, nei atradimas kažko naujo. Žaidimas tarsi žaidžia pats save. Jis primena didžiulį labirintą, kuriame neįmanoma paklysti. Užverskite knygą ir rasite išėjimą (...)
Parašius pirmąją knygą „Žaidimas“ (2014 m.), norėjau sustoti, nes kūrybinis bendradarbiavimas atrodė baigtas, nebuvo ką ir pridurti, bet Mindaugas nenurimo. Nugalėjo didžiulis jo ryžtas ir laki kūrybinė vaizduotė. Taip gimė dar keturios knygos – „Postpasaulis“ (2014 m.), „Sapnas“ (2015 m.), „Pamestieji“ (2015 m.), kurias išleido leidykla „Pasviręs pasaulis“ ir „Requiem drugeliams“ (2015 m.), kurią išleido leidykla „Neoprintas“. Po to – dar penkios knygos. Visas knygas į vieną visumą sujungia dviejų herojų – Guru Guru ir Dravenio nuotykiai, vizijos ir išgyvenimai.
Verta priminti, kad buvo žaidžiama tik virtualiai. Mes siųsdavome vienas kitam klausimus, ieškodavome atsakymų, kurdavome situacijas, aplinkybes, mesdavome herojus į keisčiausias erdves, kartais nukrypdami į filosofinius ar religinius samprotavimus. Drąsiai žengėme į tamsą ieškodami šviesos“.
Trumpai apie tas penkias knygas
Jos parašytos 2015–2020 metais. „Nuragija“ ir „Atrandantys praradimai“ pristatomi kaip romanai, „Sukapotos kometos“ įvardintos kaip tolimi orbitiniai romanai, „Kosmosas yra čia“ – kaip žaidimas, o „Pandemija“ – kaip karantino kronikos. 388 puslapiuose – daug dviejų originalių herojų nuotykių bei išgyvenimų.
Nors tų penkių knygų viršelyje dviejų autorių vardai, bendraautoris A. Lyva pažymi, kad ir Didįjį žaidimą sugalvojo, ir užrašant tą grandiozinį projektą „šios keistos simfonijos dirigentas“ buvo vienas – Mindaugas Peleckis . Be to, Mindaugo dėka „kūrybinis procesas netapo padrika įvykių, apmąstymų, minčių galerija“, nes „jis žvelgė giliau, norėdamas pakilti aukščiau koncepcijų ir siužeto traktuočių“. Bendraautoris neslepia, jog „neįmanoma aprėpti neaprėpiamo, paaiškinti Mindaugo fantazijos gelmių“.
„Nuragija“
Tai – romanas apie sensacingus ir paprastus Guru Guru ir Dravenio nuotykius. Grįžtant iš Sicilijos, Vilniaus oro uoste paslaptingai dingsta žalsvas lagaminas su trimis krištolinėmis kaukolėmis. Savo lagamino pasigedo Guru Guru, o mafija ir visagalis kultūros ministro referentas – neįkainojamų artefaktų, kuriuose glūdi paslėpta galia, išmintis ir dar kai kas.
Nepaisant nuotykinės mintijimo manieros, ši knyga yra tarsi metatekstas, padedantis autoriams giliau pažvelgti į žmogaus (ir ne tik) prigimtį, jo vietą ir paskirtį gyvenime. Ir nors viskas greitai kinta ir džiaugsmai bei netektys sprūsta iš rankų, dvasinio progreso ar regreso nepatiria tik tobuli išminčiai ir didžiausi kvailiai – prieš juos bejėgis likimas ir laikas. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra daug nutikimų, kurių negali paaiškinti nei mokslas, nei ekstrasensai, nei šarlatanai, net ir dirbtinis intelektas yra bejėgis.
Autoriai šiuo darbu viliasi bent kiek praskleisti paslapties šydą ir nušviesti neaiškintinus romano personažų (tikrų ir dirbtinių) gyvenimo įvykius, pristatyti jų išsakytas mintis apie viską ir nieką. Romano pabaigoje autoriai pristato unikalų kūrinį, kurį parašė ne žmogus, o dirbtinis intelektas. Autoriai gavo išskirtinę teisę publikuoti jo tekstus. Taigi, jūsų dėmesiui – galbūt pirmasis pasaulyje dirbtinio intelekto sukurtas kūrinys.
„Sukapotos kometos“
Šie tolimi orbitiniai romanai – ne lingvistinė studija, o literatūrinis bandymas ištirti, kiek gali į nepažintą egzistencijos gelmę nugrimzti kalba. Tai – pastangos atrasti naujas prozos ir poezijos galimybes. Pagaliau tai – psichodelinė kelionė į dar neatrastas būties erdves ir paslaptis.
„Atrandantys praradimai“
Šiame kūrinyje autoriai siekė parodyti, kad gyvenimas tik atrodo pavojingas. Iš tikrųjų jis saugus, todėl drąsiai galima ilgai ir nuobodžiai žirglioti suvažinėtų stereotipų takais, klausytis kuoktelėjusių poetų šnabždesio, monitorių ekrane žvejoti metus, mėnesius ir, pagaliau, virtualioje erdvėje paskandinti likusias dienas.
Autoriai nepraranda optimizmo, tiki, kad vidinio ekskavatoriaus blerbimas gali ne tik pažadinti iš slogaus miego, bet ir užkasti giliausias pražūties duobes. Tebūnie Šviesa.
„Kosmosas yra čia“
Pabaiga suryja Žaidimą ir atrajoja pradžią. Kūryba – tai šventa karvė, jos negalima skriausti. Karvės net ir mėšlas, pasak Vedų, turi gydomųjų savybių, todėl net ir patys bjauriausi jūriniai rykliai (ar būna kitokių?) yra gražūs, nes grožis grožisi gražumu, kuris negražiai keikiasi nuvirtęs į balą. Seklu? Ir jokio alkoholio. Kam svaigti nuo chemijos, kai yra fizika? Kai kam reikia daugybos lentelės, o kai kam pakanka abėcėlės, bent jos dalies. Skaitote? Ir ką? Gal žuvėdrų žinyną? Gal? Nesvarbu, nes kai nepamirštama gimtoji kalba, tampa suprantami visi tekstai, net ir neiššifruoti dantiraščiai prabyla sava kalba. Atverskite puslapį, paskui kitą ir paklauskite savęs: kodėl aš skaitau? Gal todėl, kad kai kurie tipai nepaliauja rašyti, o gal todėl, kad knygos tapo plėšrios ir it krokodilai ryja žmones?
„Pandemija“
Trumpa ištrauka: „Krizė, kurią sukėlė karantinas, tapo lingvistinės revoliucijos pradžia. Interneto memus, kurie visiems nusibodo, pakeitė naujų kalbų banga: su ypatingu lengvumu maišėsi jakutų, estų, suahelių, arrernte ir batakų kalbos, virsdamos nesuprasi kuo. Maišėsi ne tik kalbos žmonių galvose, keisdamos jų gimtąsias, maišėsi epizodai iš begalės matytų naujų ir senų (ypač begarsių) filmų, paveikslų, nuotraukų (ypač nespalvotų) ir knygų (ypač popierinių). Situacija kasdien rimtėjo ir šizofrenėjo“.
Be kita ko, čia rasite ir tokią rekomendaciją: „Vaikai ir senjorai (taip pat rizikos grupės atstovai), sėdėkite namie, nes piktasis Galigantas jus pavers plokštelėmis ir jūs grosite Siaubo kambaryje iki pat karantino pabaigos“. Ar nieko tie žodžiai neprimena?
Plačiau apie Didžiojo žaidimo sumanytoją
Liūdna konstatuoti, bet šio grandiozinio projekto sumanytojo nebėra mūsų Žemėje. Daugiau kaip poros dešimčių knygų autorius, mokslininkas, hiperpoliglotas (vienintelis lietuvių rašytojas, mokėjęs per 20 kalbų ir pelnęs tokį titulą) Mindaugas Peleckis paliko šį pasaulį praėjusių metų balandžio viduryje.
Gimęs ir J.Janonio gimnaziją bei Vaikų muzikos mokyklą (fortepijono klasė) baigęs Šiauliuose, čia ir kūrybinį kelią pradėjo, tapo jauniausiu Lietuvoje knygos autoriumi bei jauniausiu pasaulyje Gineso rekordų knygos vertėju. Studijavo Vilniaus, Utrechto (Nyderlandai), Ārhuso (Danija) universitetuose, stažavosi Nyderlanduose, Danijoje, Belgijoje, Irane. Dirbo žurnalistinį darbą, įstojo į doktorantūrą (filosofijos kryptis).
Mokslinių tyrimų sritys: iranistika, Islamo civilizacija ir filosofija, persų, arabų kalbos, komparatyvistinės Artimųjų Rytų studijos, naujieji religiniai judėjimai, subkultūrų tyrinėjimai, mitologija. Kaip mokslininkas paskelbė mitologijos studiją „Žalčiava“ (2018), monografiją „Naujieji religiniai judėjimai Lietuvoje: tarp tradicijos ir kosminių religijų“ (2022), jau po mirties paskelbta daktaro disertacija „Mula Sadro būties filosofija (lyginamuoju požiūriu)“, kurios nespėjo apginti, ir studija „Kalbų ekologija. Kalba ir žmogus XXI a.: poliglotai, nykstančios kalbos ir jų gaivintojai“.
Pernai išleistoje Mindaugo gyvenimui ir kūrybai skirtoje knygoje „Mindaugo lobynai“ – 268 puslapiai. Joje – ne tik jo parašytų knygų recenzijos, draugų ir bičiulių prisiminimai, bet ir studentiškus metus, keliones po platųjį pasaulį įamžinę metai. O susipažinus su vaikystės metus primenančiais puslapiais, akivaizdu, kad jau anuomet būsimasis rašytojas – nevaikiškai išmintinga ir tyros širdies asmenybė – buvo ne kas kita, o vienas iš imago vaikų, nuo pat gimimo pasižyminčių įvairiais talentais.
„Daugeliui mūsų kartos jaunuolių jis tapo pavyzdžiu, į kurį norėjosi lygiuotis“, – toje knygoje tvirtina filosofijos mokslų daktaras, rašytojas Augustinas Dainys, be kita ko, prisimindamas ankstyvosios nepriklausomybės laikotarpiu per LTV rodytą populiarią laidą „Pusvalandis po pamokų“, kurioje Mindaugas buvo dažnas svečias ir net tapo savotiška žvaigžde, pristatomas kaip išskirtinių sugebėjimų, ypač talentingas vaikinas.
Filosofė, eseistė, vertėja Patricija Droblytė su Mindaugu susipažino abiems studijuojant Utrechto universitete: „Tais laikais (1996 m.) tik nedaugelis studentų turėjo tokią privilegiją. Ir tai, be abejo, buvo ypatinga patirtis“. Mindaugas „pasirodė nuoširdus, šiek tiek drovus, bet turintis „savo liniją“ – jau tada galėjai pajusti savitos besiformuojančios jo pasaulėžiūros užuomazgas. Mindaugo, kitaip nei daugelio iš mūsų, atvykusių iš neturtingų Rytų Europos šalių, nesužavėjo išoriniai vakarietiško gyvenimo atributai. Jis gana skeptiškai atsiliepė ir apie olandų gyvenimo būdą bei vertybes („jiems tik pinigai rūpi“)“.
Poetės, prozininkės Dalios Jazukevičiūtės tvirtinimu, Mindaugas – žvaigždė, per anksti palikusi šią planetą: “Mes kartu dirbome „Respublikoje“. Mindaugas buvo laisvas žmogus – laisvas savo sieloje ir to negalėjo pakeisti laikraščio ritmas, disciplina. Jis nereagavo į niekieno komandas, Mindaugui „viršininkai“ neegzistavo. Nors mūsų stalai kokius vienerius metus stovėjo šalia, toje žurnalistų salėje „Respublikoje“, bet Mindaugo už to stalo beveik niekada nebuvo, jis gyveno savo gyvenimą, ne redakcijos. Todėl bendravome retai, priešokiais, net galvojau, kad jis nedirba pilnu etatu, kaip aš. Maniau – yra laisvai samdomas, nors išties buvo kitaip. (...) Mindaugas tais metais buvo labai užsiėmęs įvairiausių sektų veikla Lietuvoje. Ir tai nebuvo redakcijos užsakymas, tai buvo jo asmeninė iniciatyva, bet laikraštis jo straipsnius skelbė. Girdėdavau iš redakcijos žmonių, kad buvo užpultas ir sumuštas sektos vadų užsakymu, bet jis man niekada apie tai pats nepasakojo. Jis tiesiog kartais pradingdavo kuriam laikui, o kai grįždavo, vėl būdavo toks pat – laisvas, savas ir linksmas. (...) Manau, jog nepakankamai buvo suprastas ir labai nepakankamai įvertintas, bet niekada tuo nesiskundė, niekada nedejavo, o visada kūrė fantastinius planus, nors, aišku, kad ne visus spėjo įgyvendinti. Bet įgyvendino pakankamai. Kitas tiek padaryti, kiek padarė jis, nesugebės ir per keletą gyvenimų, nors gyventų ir po šimtą metų kaskart“.
„ Išleisdamas naują muzikinį albumą, visada jo prašydavau išsakyti savo nuomonę, – pažymi šiaulietis kompozitorius ir atlikėjas Gintautas Gascevičius. – Jis labai gerai jautė muziką ir puikiai orientavosi pasaulinėje muzikos autorių ir jų kūrinių erdvėje. Buvo vienas iš nedaugelio, kurių nuomonę labai vertinau. Kiekvienąkart pasišnekučiuodavome kūrybos temomis. Iš vienos pusės bijodavau su juo veltis į gilesnes ir platesnes diskusijas, nes Mindaugo žinios įvairiose srityse buvo labai gilios ir pasijusdavau nelygiaverčiu pašnekovu, iš kitos pusės tie pokalbiai labai praturtindavo ir inspiruodavo naujai kūrybai.“
–-
Iki ašarų jaudinančios eilutės, iškeltos ant knygos „Mindaugo lobynai“ ketvirtojo viršelio:
„Ankstyvoje vaikystėje, pašauktas vardu, Mindaugas pataisydavo:
– Aš esu Miltonas.
Tik sulaukęs penkerių, tapo Mindaugu.
Tačiau ir suaugęs nepamiršo to savo netikro vardo. Išsiaiškino viską, kas susiję su anglų poeto ir intelektualo Džono Miltono (1608–1674), labiausiai žinomo, kaip epinės poemos „Prarastas rojus“ autoriaus, gyvenimu ir kūryba. Kartą net pajuokavo, jog kada nors atgims, kaip Miltonas.
Kada ir kur sugrįši, Miltonai-Mindaugai?“
Čia – ir Mindaugo Peleckio daug pasakanti sentencija: „Gėris, ėjimas į gėrį – pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas“.
