Naujausios
Atsirado didelė šeima
Susieiti Banilių šeimai Lietuvoje padėjo straipsnis „Šiaulių krašte“. 2020 metų pradžioje rašėme apie šiauliečio istorijos mokytojo Sergejaus Staponkaus atliktą praktiką savanoriaujant Argentinoje, Tandilio miesto (Buenos Airių provincija) lietuvių bendruomenėje „Laisva Lietuva“ („Lietuviškos šaknys Argentinoje tebėra gyvos“, Živilė KAVALIAUSKAITĖ, 2020 02 29).
S. Staponkus papasakojo ir apie Selene Bañiles – vieną iš pagrindinių žmonių, subūrusių išsklidusius lietuvių palikuonis.
Selene S. Staponkui pasisakė renkanti šeimos istoriją ir ieškanti giminių Lietuvoje. Jos turima informacija, kurią publikavome „Šiaulių krašte“, buvo tokia: senelis Kazimieras Banilis buvo iš Aukštelkų (jo tėvai Justinas Banilis ir Elžbieta Murzaitė), mirė 1952 metais Argentinoje. Selene norėjo rasti senelio brolio Konstantino Banilio šeimos šaką. Argentinoje buvo likę daug laiškų iš Lietuvos, bet ryšiai buvo seniai nutrūkę.
Netrukus Selene pasiekė žinutė iš Lietuvos: „Aš esu Kazimiero Banilio brolio Konstantino Banilio jauniausia duktė Aldona. Aš gimusi Aukštelkuose, kaip ir mano tėvas ir seneliai. Mano seneliai nebuvo išvykę į Argentiną. Jie mirė Lietuvoje, palaidoti čia, aš prižiūriu jų kapą. Jie tau – proseneliai antros eilės. Į Argentiną buvo išvykę mano tėvelio brolis Kazimieras su sūnum Konstantinu ir mano tėvo sesuo Valerija. Valerijos sūnus Robertas ir jo duktė Silvija pas mane buvo atvažiavę. Drąsiai galiu sakyti, mūsų šaknys tos pačios. Man labai smagu.“
Aldona Bliznikienė straipsnį apie Selene ir jos paieškas perskaitė „Šiaulių krašte“.
Argentiną pasiekė dar viena naujiena iš Lietuvos, rašė Irena: „Aš esu Kazimiero anūkė. Mano mama Elžbieta buvo Kazimiero dukra, bet Elžbieta neemigravo.“
„Tada parašė ir Svetlana, kita Elžbietos dukra. Dabar esame visi, pagalvojau“, – neįtikėtiną istoriją pasakoja Selene.
Norą kuo greičiau atvykti į Lietuvą ir susipažinti gyvai pristabdė pandemija. Bet kelionei Selene šeima nenustojo ruoštis, kol galiausiai noras išsipildė – praėjusių metų pabaigoje, gruodį, atvyko į Lietuvą keturiese: Selene, jos vyras Ariel, sūnus ir dukra.
Vilniuje jų jau laukė nuo praėjusių metų rugsėjo Vilniaus universitete studijuoti galimybę laimėjęs sūnėnas Atilio Bañiles.
Šeima daug laiko skyrė kelionėms po Lietuvą, lankė Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Kuršių neriją, Šiaulius ir, svarbiausia, savo senelių, prosenelių gimtąsias ir amžinojo poilsio vietas Radviliškyje bei Aukštelkuose.
Radviliškio viešojoje bibliotekoje Selene, Atilio, papildant giminėms iš Lietuvos, pristatė savo šeimos istoriją, papasakojo apie emigraciją į Argentiną, lietuvių bendruomenės „Laisva Lietuva“ veiklas.
Apie savo šeimą, Argentiną ir lietuvius Argentinoje Selene per istorijos pamokas kalbėjo ir Šiaulių „Juventos“ progimnazijos moksleiviams.
Domėtis šeimos istorija paskatino studijos
Su Selene ir jos sūnėnu Atilio kalbėjomės lietuviškai. Anksčiau jie lietuviškai nemokėjo, lietuvių kalba šeimose jau buvo pamiršta. „Tėtis mirė anksti, kai buvau mergaitė, o senelis mirė, kai tėtis buvo berniukas“, – paaiškina Selene.
Bet šaknys liko gyvos ir pažadino norą pažinti lietuvių kultūrą, papročius, tradicijas bei išmokti lietuvių kalbą. Selene lietuvių kalbos mokėsi Tandilyje, padedant praktikantams iš Lietuvos, bei kursuose Vytauto Didžiojo universitete. Tetą žiniomis vejasi ir sūnėnas, lietuvių kalbos bagažą kraunantis Vilniaus universitete.
Selene – istorijos ir dailės mokytoja. Bestudijuodama istoriją, susimąstė: šeimos praeitį iš mamos pusės gerai žino, o kokia anksti mirusio tėvo istorija? Pradėjo po trupinį rinkti žinias iš praeities.
Istorikė įvardija tris didžiąsias emigracijos į Argentiną bangas: XIX amžiaus pabaiga –1914 metai, 1920–1930 metai ir pokaris.
Banilių šeimos atstovai į Argentiną atvyko su antrąja emigrantų banga. Pirmoji 1926 metais iš namų išvyko Selene senelio sesuo Valerija Banilytė. 1930 metais į tolimą šalį iškeliavo ir senelis Kazimieras Banilis su sūnumi Konstantinu. Kazimieras iš Lietuvos emigravo būdamas našlys.
Selene surinktomis žiniomis, Kazimieras Banilis su sūnumi kartu gyveno metus ar dvejus, o paskui išvyko į kitą šalies dalį, į šiaurę.
Kazimieras Banilis sukūrė antrą šeimą su argentiniete Clara Yriarte. Pirmasis jų sūnus, Selenes dėdė, gimė 1933 metais. Iš viso šeima susilaukė šešių vaikų, jų vardai Humberto, Juan, César, Atilio (Selene tėtis), Emilia ir Jorge. Gausi šeima gyveno Sumampoje (Santiago del Estero).
Kazimieras su šiuo pasauliu atsisveikino 1952 metais, o Clara – 1963 metais.
Selene pasakoja, kad tuo metu vyko ir vidinė migracija – Banilių vaikai išvažiavo į Tandilį imti bulvių derliaus ir dirbti kitų ūkio darbų. Čia liko, susilaukė atžalų.
Iš Aldonos sužinojusi apie Argentinoje gyvenusią Valerijos, senelio sesės, šeimą ir kad jų pavardė – Braziuliai, Selene pradėjo ieškoti Braziulių feisbuke. Rado du variantus. Parašė Alejandro Braziuliui. Netrukus sužinojo: „Esame šeima! Alejandro skambino sesei, broliui – atsirado didelė šeima Argentinoje!“.
Paaiškėjo, kad senelio sesuo Valerija gyveno en Remedios de Escalada (Lanús), su vyru Benediktu Braziuliu susilaukė sūnaus Roberto Braziulio.
Susitikime Radviliškio bibliotekoje A. Bliznikienė papasakojo apie Roberto viešnagę Lietuvoje. Moters žodžiais, Robertas buvo „labai didelis žmogus“, turėjo akademiko vardą, buvo matematikas, kibernetikas. Dėl darbo specifikos į Lietuvą atvykti galėjo tik išėjęs į pensiją, 2000 metais.
Selene senelio sūnus Konstantinas Banilis įsikūrė Buenos Airių provincijoje, užaugino tris vaikus. Vienas iš jų, Carlosas, 1975 metais buvo nužudytas organizacijos Triple A.
Ne visi Baniliai tarpukariu emigravo į Argentiną. Lietuvoje liko Valerijos ir Kazimiero brolis Konstantinas su šeima bei Kazimiero dukra Elžbieta. Konstantino jauniausia dukra ir buvo radviliškietė Aldona, „Šiaulių krašte“ perskaičiusi, jog Selene ieško giminių.
Selene sako, kad giminės ryšiai buvo nutrūkę: iš pradžių Santjago del Estero, o paskui Tandilyje apsigyvenę Baniliai nebežinojo nei apie Valeriją, nei apie Konstantiną, nei apie Elžbietą.
Galimų giminaičių Selene aktyviai ieškojo internete, socialiniuose tinkluose. Rado Banilių šeimą, gyvenančią prie Buenos Airių. Taip susipažino su Leonidu Banyliu. Vyras žinojo, kad jo prosenelis buvo Kazimieras, o senelis Konstantinas. „Esame šeima“, – suprato Selene.
2022 metų vasarį įvyko pirmasis susitikimas su Kazimiero proanūkio, Konstantino anūko Leonido šeimos puse. Liepą Selene jau susitiko ne tik su Konstantino anūkais Leonidu ir Davidu, bet ir broliais Braziuliais. O rugpjūtį įvyko dar vienas susitikimas, jame dalyvavo Silvia ir Alejandro Braziuliai.
2023 metų vasarį giminaičiai vėl susiėjo – keturi broliai Baniliai susipažino su Leonidu. Taip Argentinoje sparčiai plėtėsi lietuviškoji giminės šaka.
Meilė Lietuvai – iš pirmo žvilgsnio
Ši kelionė į Lietuvą Selene jau buvo šeštoji, pirmą kartą Lietuvoje lankėsi 2011 metais. Vėliau kelionės tęsėsi, plėtėsi draugų ratas, pildėsi žinios apie Lietuvą.
Kai 2014 metais grįžo į senelio tėvynę, nuvyko į Aukštelkus, Radviliškį, bet tuomet nežinojo, kad čia tebegyvena giminės.
„Dabar susitikome su lietuvių šeima po daugiau nei 90 metų nuo tada, kai Valerija, Kazimieras ir Konstantinas matėsi paskutinį kartą...“ – sako Selene.
Kelionė buvo išskirtinė susitikimais, emocijomis.
„Sausio 3 dieną susitikome su Aldona ir Svetlana. Ėjome į trejas kapines: į senas kapines Aukštelkuose, naujas kapines Radviliškyje ir senas kapines Radviliškyje, kur palaidoti mano proseneliai. Yra didelis kapas, kur ilsisi 16 Banilių šeimos narių!“ – pasakoja Selene.
Aplankė ir dar vieną, itin seną, paminklą, kur ilsisi pirmieji Baniliai – jų šaknys kildinamos iš Prancūzijos.
„Aldona papasakojo istoriją, buvo daug emocijų. Mes Argentinoje esame didelė šeima. Mano senelis turėjo du vaikus čia, Lietuvoje, Konstantiną ir Elžbietą, o Argentinoje gimė dar šeši vaikai. Lietuvoje gyvenančios giminaitės nieko nežinojo apie Argentinos šaką – Kazimiero šeimą“, – sako Selene.
Su naująja šeima susipažino ir Atilio, kurio studijos Vilniaus universitete tęsis iki gegužės. „Aš noriu gyventi čia, labai patinka! Dabar čia turime ir šeimą! Man labai patinka Vilnius, mokausi daug lietuvių kalbos“, – džiaugsmingai sako Selene sūnėnas.
Lietuvą jis pirmą kartą pamatė pernai, atvykęs studijuoti. Pirmas įspūdis buvo labai geras, rugsėjis buvo labai šiltas, labai gražus, ruduo sužavėjo spalvomis. Atilio pirmą kartą pamatė ne tik spalvingą rudenį, bet ir baltą žiemą. „Su sniegu aš galiu gyventi“, – juokiasi.
„Daug jausmų, kai susitinki šeimą, – sako Atilio. – Aš jaučiuosi, kad esu lietuvis. Čia esu 4 mėnesius, kur einu, ten jaučiuosi lietuvis. Labai geras jausmas. Jaučiuosi kaip namie.“
„Labai daug emocijų buvo, ašarų. Aldona, Svetlana labai mielos, labai gražiai bendravo. Aldona galvojo, kad liko viena, kad neturi giminių, visi išmirę, o dabar rado didelę šeimą“, – sako Selene.
Sausio pradžioje vaizdo skambutis sujungė Lietuvą ir Argentiną. „Mano dėdė nekalba lietuviškai, Aldona nekalba ispaniškai, bet jie pamatė vienas kitą. Išgirdo balsus. Aldona padainavo „Giminių dainą“. Mes nesame muzikalūs, tik karaoke dainuojame, o pusseserė yra muzikantė. Sužinojome, kad lietuvių šeima yra muzikali!“ – šypsosi Selene.
Aktyvi veikla
Bendruomenei „Laisva Lietuva“ Tandilyje šiemet sukaks 14 metų.
„Mes, bendruomenė, esame kaip tiltas į Lietuvą“, – džiaugiasi Selene.
Ne tik šeimos, bet ir lietuvių istorija besidominti Selene dalijasi faktais. Didžiausia lietuvių migracija į Lotynų Ameriką vyko tarp 1925 ir 1930 metų, kai čia atvyko apie 35 000 lietuvių. Jie kūrėsi ne tik Argentinoje, bet ir Brazilijoje, Kolumbijoje, Urugvajuje, Venesueloje.
Pasak istorikės, lietuvių imigrantai Argentinoje daugiausiai apsigyveno sostinėje, Buenos Airėse, nemažai apsistojo ir kituose miestuose – Bernal, Lanús, Lomas de Zamora, Berisso.
Kiti miestai, į kuriuos vyko lietuviai, buvo Patagonijoje: Sarmiento, Comodoro Rivadavia, Esquel ir El Maitén. Kitos kryptys – Santa Fe provincijos Rosario miestas, Córdoba, Santiago del Estero, Tucumán ir Mendoza provincijos.
Atvykusieji dirbo ūkio darbus, geležinkelyje, gamyklose, šaldytuvuose.
Jei pirmųjų dviejų bangų emigrantai daugiausia buvo ūkininkai, darbininkai, pokariu į Argentiną atvyko inteligentija.
Selene surinko informaciją apie lietuvių bendruomenes Argentinoje. Pirmoji 1909 metais įkurta lietuvių draugija „Nemunas“ (Berisso). 1914 metais – lietuvių susivienijimas Argentinoje (Lanús Oeste), 1926 metais – Argentinos lietuvių centras (Buenos Aires), 1931 metais – Mindaugo lietuvių draugija (Berisso), 1942 metais atidaryta Aušros vartų bažnyčia (Avellaneda), 1947 metais pradėjo veikti Rosario lietuvių klubas (Rosario), 2003 metais – lietuvių muziejus Olgbrun (Esquel), 2010 metais – „Laisva Lietuva“ bendruomenė (Tandil), 2015 metais – Kordobos lietuvių bendruomenė (Cordoba).
Bendruomenę „Laisva Lietuva“ jungia apie 50–60 aktyvių narių, kartu renkasi ir lietuvių, ir nelietuvių šeimos. „Turime vaikų grupę, 14 vaikų. Tik 4 yra lietuvių kraujo, dešimt – ne, jiems patinka išmokti lietuvių kalbą, šokti, susipažinti su lietuvių kultūra, tai yra susitikimo vieta“, – sako Selene.
Kalbančių lietuviškai bendruomenėje nedaug. Yra tokių, kurie vaikystėje su tėvais kalbėjo lietuviškai, bet mokykloje teko pereiti prie ispanų kalbos. Šeimos tebesaugo lietuviškai parašytus laiškus, bet, kai mirė paskutinis senosios kartos atstovas, mokėjęs lietuviškai, jaunesnieji jau nebesuprato, kas parašyta. Selene džiaugiasi, kad bendruomenėje vėl susitiko lietuviškų šaknų šeimos. Jų pavardės: Banilis, Bulaitis, Czop, Czelno, Díaz Grusauskas, Levanavicius, Pecelis, Vesciunas. Nelietuviai, bet aktyvūs Tissier-Rodríguez, Molina. Kitos lietuviškos pavardės Tandilyje: Astrauskas, Butkus, Margulis, Kazlauskas, Svedas, Tučkus.
„Reikia atkurti lietuviškas tradicijas“, – neabejoja Selene.
Moteris vardija bendruomenės veiklas: yra trys šokių kolektyvai – nuo vaikų iki suaugusiųjų, organizuojamos dainavimo, muzikavimo, amatų, tradicinio kostiumo aksesuarų dirbtuvės.
„Laisva Lietuva“ bendruomenės nariai jau rišo sodus, verbas, kūrė kalėdines dekoracijas, margino kiaušinius, audė juostas, mezgė riešines, pirštines.
Kartu švenčia šventes: Vasario 16-ąją, Užgavėnes, Jonines, Baltų vienybės dieną uždega laužą. Dalyvauja kulinarinėse mugėse. Bendruomenės nariai moka pagaminti „Napoleoną“, „Tinginį“, „Skruzdėlyną“, virtinukus, kugelį...
Bendruomenė „Laisva Lietuva“ domisi ne tik praeitimi, bet ir tuo, kas dabar vyksta Lietuvoje, dalyvauja projektuose.
„Galvojame apie veiklas, kurios tiktų visiems – ir vaikams, ir suaugusiems“, – sako Selene.
Nuo 2015 metų vyksta lietuviškų filmų peržiūros. Per pandemiją šios veiklos nenutraukė – filmus žiūrėjo virtualiai. Organizuojant filmų peržiūras, talkina Selene vyras italų kilmės argentinietis Ariel – paruošia titrus. Ariel domisi Lietuvos istorija, yra aktyvus bendruomenės narys, šiek tiek supranta lietuviškai ir puikiai šoka lietuviškus šokius.
Šiemet Selene norėtų organizuoti lietuvių kalbos kursą vaikams. Jei pavyks, planuotų dirbti ir su kitomis amžiaus grupėmis. Tandilyje gyvena dvi merginos, kalbančios lietuviškai, jos mokėsi Vilniaus universitete. Bendruomenė dalyvavo viename iš projektų, tad turi nemažai medžiagos lietuvių kalbai mokytis: knygų, žaidimų.
Atilio sako, jog buvo aktyvus visose bendruomenės veiklose – šoko, dalyvavo šventėse, ruošė maistą, darė viską, tik ne rankdarbius.
„Man labai patinka šokiai ir lietuvių kalba“, – plačiai šypsosi Atilio. – Ačiū Selene, kad ji sudomino lietuvių kultūra. Aš buvau mažas, kai pradėjau dalyvauti bendruomenėje.“
Atilio specialiai į repeticijas Tandilyje vykdavo 130 kilometrų. „Visada buvo motyvacija: Selene sakė, jei šoksi su mumis, tu gal važiuosi į Lietuvą!“
Veikloje dalyvauja plati Bañiles giminė. Selene vardija: „Šoku aš, mano vyras, mano vaikai, mano sūnėnas, mano dukterėčia, mano kitas sūnėnas, mano pusseserė, vyras, vaikai, kita pusseserė, vyras, mano sesė, dėdės, teta – esame kartu. Ir tie, kurie nedalyvauja, ateina pažiūrėti, kaip šokame, perka lietuvišką maistą. Pusbrolis sukūrė šeimą su lietuve Žydrūne iš Šiaulių, ji buvo praktikantė, dabar gyvena Argentinoje. Jų dukra kalba lietuviškai su mama ir ispaniškai su tėčiu.“
Sausio 13 dieną Selene su šeima išvyko atgalios į Argentiną su viltimi vėl grįžti į Lietuvą. Didysis noras – atvykti ne trumpam, o pagyventi 1–2 metus. Ar planuoja taip ir padaryti? „Taip, tik reikia darbo, – nusišypso. – Čia – antrieji namai.“
Atilio skrydis į Argentiną laukia birželį. „Ne, ne, nenoriu“, – purto galvą, kalbėdamas apie grįžimą namo. Selene sūnėną šypsodamasi įspėja: gali sužinoti mama! „Mama lietuviškai nesupranta, viskas gerai!“ – juokiasi Lietuvą visa širdimi pamilęs Atilio.
