Naujausios
Žiemgalių tautos mįslė mane nuo seno traukia ir domina.
Supratau, kad gimtojo krašto praeitis kol kas ne knygose, o čia
pat, apylinkės laukuose, žmonių buityje, netgi jų fantazijoje.
Juozas Šliavas
Žiemgalių pėdsakais
Šiaurės Lietuvos upė Mūša iš pietų užbrėžia plotą, kuriame V–XVI amžiuje tarp Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Pasvalio ir Rygos įlankos gyveno ir savo vietine tarme kalbėjo žiemgaliai. Archeologai nurodo, kad Lietuvos teritorijoje Žiemgala apėmė dabartinius Akmenės, Joniškio, Pakruojo rajonus, dalį Pasvalio ir Šiaulių rajonų teritorijų. Ši gentis išsiskyrė iš baltų kamieno apie IV–V amžių (Vaškevičiūtė I. Žiemgaliai V–XII amžiuje. V. 2004). Žiemgalius mini runų akmenys, Livonijos ordino kronikos, įvairūs metraščiai.
Dabar Žiemgala (Zemgale) – vienas iš etnografinių Latvijos rajonų, plytintis tarp Lietuvos ir Latvijos, Rygos įlankos. Savo teritorija – vienas iš mažiausių, bet turintis didelę reikšmę ir svarbą regionų, savo gijomis ir praeitimi glaudžiai susijęs su Lietuvos ir Latvijos valstybių istorija ir kultūra.
Prof. J. Bučas rašė: „Per daugelį šimtmečių Žiemgalos žemė sukaupė visų istorinių tarpsnių įvairiavertį ir įvairiarūšį dvasinės bei medžiaginės kultūros turtą ir tapo bene labiausiai savitos sanklodos kultūros paveldo arealu Lietuvoje. Įvairios ir savitos medžiagos, savitos statybos tradicijos, saviti pastatų apdailos būdai teikė šio arealo statiniams etninį išskirtinumą, o Žiemgalos kraštovaizdžiui – įvairovę ir unikalų grožį.“ (Bučas J. Žiemgalos kraštovaizdis – tarsi žemdirbio delnas. Šiaulių kraštas,1999 balandžio 4).
Kartu su lietuviais žiemgaliai kovojo dėl savo pietinių žemių. Nors didžioji Žiemgalos teritorijos dalis įėjo į Latviją, nemažai žiemgalių XIII a. savanoriškai įsiliejo į lietuvių tautą, taip gelbėdamiesi nuo vokiečių užkariavimo.
Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas viename savo 1323 m. laiške prašydamas atsiųsti jam pamokslininkų, nurodė, kad jie turi mokėti ir vieną iš trijų kalbų – lietuvių, lenkų ir žiemgalių. Jis titulavosi lietuvių ir rutenių (baltarusių) karaliumi (rex), vadino save žiemgalių valdovu, matyt, pretendavo valdyti visą žiemgalių gyventą teritoriją (princeps et dux Semigalle) (Gedimino laiškai, parengė V. Pašuta ir I. Stol, Vilnius, 1966, p. 29). Todėl Žiemgalos istoriją ir kultūrą turime vertinti ir kaip Lietuvos istorijos ir kultūros sudėtinę dalį.
„Žiemgalos“ draugijos ištakos
Žiemgalių tarmė ir etninė kultūra savo gijomis nusitęsia į Latviją, kur yra šios baltų genties šaknys, ši kultūra – tai natūralus ryšys su kaimynine šalimi. Tai siejasi ir su „Žiemgalos“ draugijos tikslais – kultūros pagrindu suartinti šias dvi valstybes – Latviją ir Lietuvą bei pažinti žiemgalių etninę kultūrą ir papročius, jų istoriją ir kalbą.
Kartu ji stengiasi atgaivinti užmaršties dulkėmis apneštus kultūrinius klodus, populiarinti liaudies meną, tradicijas, amatus, prisiminti ir pagerbti čia gimusius ir gyvenusius įžymius krašto žmones. Be to, draugija stengiasi suburti po visą Lietuvą ir užsienyje išsibarsčiusius kraštiečius. Ji siekia, kad bendrą kalbą rastų lietuviai su latviais, nes juos vienija ne tik kultūra ir istorija, tradicijos ir papročiai, bet ir Žiemgalos žemė.
Apie žiemgalių kalbą nedaug turime žinių. Jos pėdsakus mena tikriniai vardai, kai kurios fonetikos, kirčiavimo ypatybės, tarmių faktai. Manoma, kad žiemgališkai dar kalbėta iki XV amžiaus. Tačiau jų kalbos liekanų dar ir dabar yra latvių ir lietuvių kalbų tarmėse. Šio krašto kultūros bruožų galima sutikti ir abiejų baltų šalių kultūrose.
„Žiemgalos“ draugijos ištakos Pakruojo rajone. Čia, Žeimelyje, dirbo ir gyveno žymus kraštotyrininkas, Žiemgalos tyrinėtojas, mokytojas Juozas Šliavas. Būrelis entuziastų ir kraštotyrininkų, tęsdami J. Šliavo darbus, ir sumanė 1988 metais įkurti kraštiečių klubą. Šiam klubui inicijuoti didelę įtaką turėjo prie Pakruojo centrinės bibliotekos veikęs „Akiračio“ klubas.
1988 metų lapkričio 12 dieną Pakruojyje, dalyvaujant ir iš kitų Lietuvos vietovių atvykusiems kraštiečiams, pirmąkart po Nepriklausomybės atkūrimo Pakruojyje buvo iškelta pašventinta tautinė trispalvė vėliava. Tą pačią dieną Pakruojo dvaro rūmuose įvyko kraštiečių klubo steigiamasis susirinkimas ir vakaras „Man Lietuva prasidėjo prie Kruojos...“.
Draugijos idėja gimė tada, kai prasidėjęs Atgimimo laikotarpis Lietuvoje sąlygojo žmonių atsivėrimą kultūrai, istorijai. Iš kraštiečių klubo rėmų išaugusi draugija sustiprėjo, įsikūrė jos skyriai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Pakruojyje, Linkuvoje, Pasvalyje, Joniškyje. Draugijos prezidentais buvo išrinkti: J. Nekrašius, K. Kalibatas, R. Jurgaitis, V. Šernas, A. Šimkus, S.Tumėnas ir kt.
1996 m. draugijos visuotiniame susirinkime patvirtinta „Žiemgalos“ draugijos emblema, vėliava. Kauniečio dailininko A. Lapienio sukurta emblema – kryžiaus smeigtuko motyvas. Draugijos vėliava – žaliame fone balta emblema, vėliavos apvadai ir kutai aukso spalvos.
1990 m. spalio 5 d. „Žiemgalos“ draugija, padedant žurnalistui Vladui Verteliui, išleido pirmąjį krašto etninės kultūros, literatūros ir meno laikraštį „Žiemgala“ (steigėjas ir leidėjas Pakruojo rajono kraštiečių draugija „Žiemgala“, vyr. redaktorius J. Nekrašius). Šis laikraštis buvo išspausdintas Šiauliuose, „Titnago“ spaustuvėje.
„Žiemgalos“ laikraštis Pakruojyje ėjo nuo 1990 iki 1995 metų (redaktoriai J. Nekrašius, K. Kalibatas). Nuo 1995 m. šis laikraštis buvo leidžiamas Kaune (nuo 1995 m. vyr. redaktorius V. Didžpetris). Iš viso buvo išleisti 29 laikraščio numeriai.
Nuo 1998 m. iki 2022 m. “Žiemgalos“ leidykla Kaune leido to paties pavadinimo istorijos ir kultūros žurnalą „Žiemgala“ (ats. redaktorius ir sudarytojas V. Didžpetris), skirtą Žiemgalos tyrinėjimams. Šio žurnalo leidimą rėmė „Žiemgalos“ draugija ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Iš viso išleisti 48 žurnalo numeriai. Nuo 2010 m. žurnalas „Žiemgala“ buvo referuojamas duomenų bazėje INDEX COPERNICUS. Nuo 2008 m. „Žiemgalos“ leidykla leido „Gimtasai kraštas“ – praeities ir dabarties kultūros metraštį.
Be iki 2021 m. leisto istorijos ir kultūros žurnalo „Žiemgala“, Pasvalyje leidžiamas krašto istorijos, kultūros žurnalas „Šiaurietiški atsivėrimai“, Joniškyje – krašto istorijos ir kultūros žurnalas „Žemygala“; Radviliškyje – kultūros ir istorijos žurnalas „Radviliškio kraštas“; Šiauliuose – „Varpai“ ir kiti leidiniai. Apie Lietuvos Žiemgalą, „Žiemgalos“ draugiją rašė ir rašo laikraštis „Šiaulių kraštas“, kiti Šiaulių krašte leidžiami laikraščiai.
Minint „Žiemgalos“ draugijos įkūrimo dešimtmetį, 1998 m. buvo sukurtas dokumentinis filmas „Žiemgalos“ vagos“ (scenarijaus autorius ir režisierius J. Nekrašius, operatorius Sigitas Teišerskis). 2008 m. išleista konferencijos „Žiemgalos“ draugijai – 20 metų“ medžiaga (VšI Šiaulių universiteto leidykla, Šiauliai, 2008), 2019 m. parengta ir išleista J. Nekrašiaus dalomoji medžiaga-studija „Žiemgalos krašto žydai amatininkai ir senieji amatai tarpukaryje“, 2020 m. sukurtas TV laidų ciklas „Baltų jungtys“ (scenarijaus autorė J. Sobutienė), pasakojantis apie Lietuvos Žiemgalą, žiemgalius, „Žiemgalos“ draugiją ir kt.
„Žiemgalos“ draugijos veiklą turtina mokslinės, etnokultūros ekspedicijos, dailininkų plenerai, parodos, forumai, konferencijos, seminarai, koncertai, kasmet rengiamos „Žiemgalos“ folkloro šventės Pakruojyje, „Žiemgalos“ akademija, gausi kraštotyrinė ir leidybinė veikla – visa tai padėjo ir padeda suprasti, kas ta Lietuvos Žiemgalos žemė, jos žmonių kalba, kultūra, tradicijos ir papročiai (Daugiau žr.: Nekrašius J. „Žiemgalos“ vagos“. Šiaurės Lietuva, 2001, p. 20–28). Tokia yra „Žiemgalos“ draugijos, 2023 m. švenčiančios savo įkūrimo 35-metį, tikrovė.
Žeimelis – Lietuvos Žiemgalės centras
Su Lietuvos Žiemgala glaudžiai susijęs žymiausias žiemgalių kultūros tyrinėtojas, Šiaurės Lietuvos kraštotyrininkas, Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys, literatas, mokytojas Juozas Šliavas (1930–1979). Jis pirmasis įvedė Lietuvos Žiemgalės termino pavadinimą, tyrinėjo žiemgalių praeitį, istoriją, kalbą. Jis 1966–1979 m. parašė 20 mašinraščių kraštotyros bei grožinės kūrybos tomų, kurie saugomi Vilniaus universitete, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Pakruojo krašto muziejuje „Žiemgala“, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.
J. Šliavo iniciatyva 1959 m. Žeimelio vidurinėje mokykloje įkurtas „Žiemgalės“ muziejus, kuris buvo pirmasis ir kurį laiką vienintelis muziejus senųjų žiemgalių gyventoje žemėje. 1993 m. muziejus persikėlė į restauruotą Mažąją smuklę, esančią Žeimelio centre.
J. Šliavas straipsnyje „Žeimelis – Lietuvos Žiemgalės centras“, 1978 m. rašė: „Pastaruoju metu lyg ir mada tapo lietuviškosios žiemgalės centru laikyti Žeimelį. Žiemgalė – čia suprantama, kaip istorinis-geografinis vienetas, susijęs su tam tikra dabartine čia egzistuojančios lietuvių kalbos tarme, kilusia iš senovinių žiemgalių ir vėlyvesnių laikų lietuvių kalbų sumaišymo. Taip yra, matyt, dėl keleto priežasčių.
Pirmiausia, Žeimelis yra beveik pačiame seniau čia gyvenusių žiemgalių genties žemių centre. Taip pat jis yra dabartinės geografinės Lietuvos Žiemgalės žemumos centre. Šio miestelio apylinkės turi visas platesnių šio krašto lygumų fizines-geografines bei ekonomines charakteristikas <...>
Su šia vieta susiję ir keletas garsiausių to krašto žmonių, kaip žymusis karvedys Barklajus de Tolis, gimęs netoliese ir krikštytas Žeimelyje, Teodoras Grotusas, atlikęs svarbiausius savo fizikos-chemijos darbus savo dvare netoli Žeimelio, Senasis Stenderis, žymus latvių kalbininkas, buvęs Žeimelio bažnyčioje pastoriumi, Žeimelio Glebavos dvare gimė žinomas latvių veterinarijos gydytojas, mikrobiologas Alfredas Bertušas.
Žeimelio praeitis, istorija, apylinkės žmonių tarmė, buitis – yra bene geriausiai šiame krašte ištyrinėta. Jau ir šiuo metu ši vietovė sulaukia daug lankytojų, ateityje, restauravus senuosius pastatus, rekonstravus aikštę, – jų, be abejo, padaugės. Žeimelyje kuriamas vienintelis toks šio krašto muziejus su gausia ekspozicija.
Visa tai, matyt, ir leidžia Žeimelį šiandien laikyti lietuviškosios Žiemgalės centru“ (Šliavas J. Žiemgalių pėdsakais. Vilnius: „Žiemgalos“ draugija, 1996, p. 87–88).
Apie Lietuvos Žiemgalos regioną ir Žiemgalos draugiją
Svarstant klausimą apie Lietuvos Žiemgalos regiono įtvirtinimą, svarbu nepamiršti šio krašto ypatumų ir jau sukauptos patirties, tyrinėjant šio paribio istoriją ir kultūrą. Tiek Joniškis, tiek Pakruojis su Žeimelyje įsikūrusiu krašto istorijos muziejumi „Žiemgala“ yra svarbūs, įtvirtinant Žiemgalos regioną Lietuvoje. Ypač šiuo klausimu dar daug gali nuveikti Žiemgalos draugija, kitos visuomeninės organizacijos.
Šiuo metu Žiemgalos draugijos veikla yra priblėsusi. Ją būtina atgaivinti, sutelkti visų, besidominčių Lietuvos Žiemgala, jėgas ir pastangas. Mirus Vytautui Didžpetriui (1942–2022) istorijos ir kultūros žurnalo „Žiemgala“ sudarytojui ir atsakingam redaktoriui ir viešosios įstaigos „Žiemgalos“ leidyklos vadovui, sustojo šio žurnalo ir leidyklos veikla.
Žurnalas „Žiemgala“ vienijo „Žiemgalos“ draugiją, padėjo vykdyti Žiemgalos tyrinėjimus. Žurnale buvo skelbiami originalūs ir apžvalginiai straipsniai iš archeologijos, architektūros istorijos, bibliografijos, etnologijos, dailėtyros, istorijos, kalbotyros, kartografijos, kraštotyros, kultūros paveldo ir istorijos, meno istorijos, muziejininkystės, muzikologijos, švietimo ir kt. Todėl būtina atgaivinti šį žurnalą.
Pastebėtina, jog ne tik Joniškyje, Pakruojyje, Pasvalyje, Šiaulių ar kituose Lietuvos paribio rajonuose, bet ir Šiaulių mieste susiklostė pagrindai šiam miestui tapti Lietuvos Žiemgalos centru, kaip atsvarai Žemaičių draugijai, galbūt siekiančiai Šiaulius paversti vien tik Žemaitijos centru.
Šiauliai gali ir turi visas galimybes tapti Lietuvos Žiemgalos regiono centru, jo lyderiu. Šiauliuose, be Žiemgalos draugijos skyriaus, veikia 2002 m. Šiaulių universitete, kaip visuomeninė organizacija, o nuo 2004 m. kaip asociacija įkurtas „Baltų centras“, kuris puoselėja etninę kultūrą, populiarina ryšius tarp lietuvių ir latvių.
Šiaulių turizmo ir informacijos centro (ŠIC) įkurtas pirmasis Lietuvoje ir Latvijoje interaktyvus baltų kultūros populiarinimo centras „Baltų kelias“, kurio tikslas – skatinti keliauti ir pažinti baltų materialųjį ir gamtos paveldą. ŠIC Šiauliuose ir visoje apskrityje organizuoja edukacijas, konferencijas, seminarus ne tik gidams, bet ir istorikams, kalbininkams, plačiajai visuomenei, besidominčiai baltų kultūra ir istorija, kuršiais, žiemgaliais, sėliais.
Tiek Žiemgalos draugijai, tiek jos skyriams rajonuose būtina susitelkti, koordinuoti ir tęsti pradėtus darbus ir leidybą, organizuoti veiklą, nukreiptą į ryšių tarp Lietuvos ir Latvijos stiprinimą, kryptingai bendradarbiauti su Latvijoje gyvenančiais lietuviais.
Manau, jog būtina siekti, jog tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje organizuojamuose forumuose, konferencijose, seminaruose, įvairiuose renginiuose Žiemgalos draugijai atstovautų jos įgalioti atstovai ir delegacijos, būtų stiprinami ryšiai ne tik tarp atskirų jos skyrių, bet būtų tinkamai reprezentuojama Žiemgalos draugija, koordinuojami jos ryšiai su Latvijoje esančiomis organizacijomis.
Dėl Žiemgalos regiono ir jo centro įtvirtinimo svarbu atlikti Lietuvos Žiemgalos paribio rajonų gyventojų apklausą, sutelkti tų rajonų savivaldybių dėmesį į šio regiono įtvirtinimą. Šiuos ir kitus klausimus galėtų apsvarstyti Žiemgalos draugijos visuotinis ataskaitinis susirinkimas, mokslinė-tiriamoji konferencija, Latvijoje ar Lietuvoje surengtas forumas ir kiti renginiai.
