Naujausios
Sakinį baigiu klaustuku, nes A. Šileikos, atvykusio iš Kanados į Šiaulius rinkti medžiagos apie savo tėvų, senelių kraštą Vijolius, galvoje dar nesusidėliojo galutinė mintis – grožinės literatūros knyga ar dokumentine medžiaga pagrįsta knyga gims: „Nežinau, – atvirauja mielas mano bičiulis Antanas. – Kelias dienas Vijoliuose kalbinsiu savo antros kartos pusseserę Virgiliją Kastreckienę, kuri ilgai rūpinosi savo močiute, Antano teta, papasakojusia Virgilijai šeimos įdomių, turiningą istorijų“. O ponia Virgilija, vijoliškė, buvusi darželio auklėtoja, kuri visada rūpinosi kultūros paveldo klausimais, turi puikią pasakotojos dovaną, sukaupusi atminties saugyklose turiningos šeimos istorijų.
„Ieškosiu medžiagos ir Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Vilniuje Lietuvos valstybės archyve (LVA), Lietuvos Ypatingajame archyve (LYA). Na o jei medžiagos pritrūks, gims romanas, juk surinkau daug pradinės medžiagos, kur gali atsirasti ir žudiko, ir herojaus istorija“, – pasakoja Antanas.
Bet apie viską iš eilės, t. y. apie dvi pašnekovo gyvenimo puses.
Pirmoji Antano gyvenimo pusė – rūpestis pasaulio lietuviais
Kanados lietuvis Antanas Šileika skaitytojams labiau žinomas kaip rašytojas, išleidęs keletą romanų, pagal jo kūrinį „Laikinai jūsų“ Lietuvoje 2024 metais režisierius ir aktorius Ramūnas Rudokas sukūrė ir žiūrovams pristatė intriguojantį filmą tuo pačiu pavadinimu, kuriame pasakojama lietuviškojo Džeimso Bondo (James Bond) istorija tarpukariu.
Grožinė kūryba – tik viena dabartinio A. Šileikos gyvenimo pusė. Jis puikiai pažįstamas ir gerbiamas ir Lietuvos Respublikos Seime (LRS), kur du kartus per metus atvyksta į savaitės unikalios, pasaulyje tokios niekur nesančios panašios komisijos – LRS ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisijos posėdžius.
Priminsiu, kad komisijoje darbuojasi 57 Pasaulio lietuvių bendruomenėms atstovaujantys 10 delegatų: 10 LRS deleguotų tautos atstovų, sprendžiančių klausimus, susijusius su pilietybės išsaugojimo klausimus, verslo, mokslo, kultūros pritraukimu į Lietuvą, ieškojimu kelių, išeivijos galimybių, kad kuo daugiau tautiečių grįžtų į Lietuvą. Šioje komisijoje A. Šileika rūpinasi istorinės atminties ir Lietuvos įvaizdžio temomis. Pirmiausia ta proga ir pakalbinau A. Šileiką apie intensyvią darbo savaitę LRS.
– Gerbiamas Antanai, esame puikiai pažįstami, nes 8 metus (2016–2024) petis petin darbavomės LRS ir PLB komisijoje. Jūs šįkart, kaip visada, skaitėte aktualų, konkretų pranešimą spalio 13 d. posėdyje. Priminkite savo pasisakymo temą ir aktualumą.
– Kalbėjau apie tai, kad Rusija ir kitos nedraugiškos šalys nesustodamos vykdo propagandos, dezinformacijos kampanijas Lietuvos ir kitų NATO valstybių atžvilgiu. Tas sąmoningas klaidinančios ar visai melagingos informacijos srautas veikia užsienio valstybėse gyvenančius piliečius, ne tik lietuvius, bet ir tavo kaimynus ir Kanadoje, JAV. Taigi mes, lietuviai, diaspora, privalome būti ir veikti kaip savo Lietuvos ambasadoriai, privalome padėti savo pašnekovams, įtikėjusiems melagienomis, pakeisti jų požiūrį, atremti neteisingą kritiką. Trumpai pasakysiu – turime būti ir budrūs.
Mes turime budėti, kai tautos vardas yra teršiamas pasisakymuose, straipsniuose, kai NATO šalys neteisingai kritikuojamos. Vakaruose Lietuvos pozicija nėra pakankamai suprantama, o ten brukama informacija dažnai būna vienpusė, skurdi, net žalinga. Mano pašnekovai dažnai prašo paaiškinti, kas mums netinka, kokia ta mūsų pozicija pasaulio kontekste. Reikia būti budriam ir kantriam, įtikinti, kad pašnekovai yra tapę dezinformacijos sklaidos dalyviais. Nėra tai lengva padaryti.
– Ir vis tik, koks tas saugumo vertinimo matas Vakaruose?
– Vakaruose Lietuvos ir kitų Baltijos šalių pozicija bei veiksmai, siekiant sustiprinti NATO rytinį flangą, vis dar ne visada pakankamai suprantami ir kartais klaidingai vertinami kaip perteklinė ar perdėta reakcija. Ką turime daryti? Argumentais, konkretybėmis padėti atskirti, kas yra melas, kas tiesa. Pasakysiu keletą pavyzdžių. Štai Jungtinės Karalystės laikraštyje „The Guardian“ rašomas absurdas, kad Estija yra rasistinė šalis. Kitas atvejis – skleidžiamas melas, kad reikalinga užuojauta migrantams iš Baltarusijos, kurie iš ten patenka į Lietuvą, Latviją, o ypač Lenkijoje jie yra skriaudžiami, neužjaučiami, jais nepasirūpinama. Taigi čia pasitelkiami tariami „humanitariniai argumentai“. Reikia atkreipti dėmesį ir į rizikas, susijusias su socialinių tinklų sklaida, ypač Facebook, kur skleidžiamas melas dėl paramos lėšų Ukrainai, kur pritariama Rusijos pozicijai. Nesvetima ir mintis, kad Vakarams būtina turėti priešą, kad pateisintų savo egzistavimą.
– Ar dar „ilgos melo kojos“, kai propagandistai teigia, kad lietuviai yra neva fašistai? Gal tai jau praeitis?
– Ne. Jokiu būdu. Daug tokios dezinformacijos būna nukreipta į diasporą, ypač kalbant apie vyresniąją kartą. Primenami ir pokario „fašistai“, kurie tokie išliko ir pasitraukę į Vakarus. Tai ypač žalinga informacija, nes informaciniame kare pasitelkiamos hibridinės priemonės, tarnaujančiomis savo interesams.
Antroji – kūryba
Lietuvoje mano pašnekovas Antanas (at)pažįstamas kaip rašytojas. Jis gimė ne Lietuvoje, o Kanados Toronte, tai, ko gero, pagrindinė priežastis, kad jis rašo anglų kalba, pirmiausia knygą pristato Kanadoje, o po metų ji jau atsiranda Lietuvoje, Vilniaus knygų mugėje.
Antanas šiandien yra labai populiarus ir vertinamas lietuvių kilmės Kanados rašytojas, literatūros kritikas. 1972–1977 m. Toronto universitete jis studijavo anglų kalbą. 1977–1979 gyveno Paryžiuje, dirbo išeivių literatūrinio žurnalo „Paris Voices“ redakcijoje, ten susitiko gyvenimo meilę dailininkę Sniegę. 1979 m. grįžo į Kanadą, pradėjo dėstyti Humberio koledže. Iki 1988 m. dirbo Kanados literatūriniame žurnale „Descant“.
Skaitytojai gerai sutiko Antano romanus „Vakarienė per pasaulio pabaigą“ (Dinner at the End of the World, 1994), novelių romaną „Pirkiniai išsimokėtinai“ (Buying On Time, 1997, lietuvių kalba 2014), didelio populiarumo sulaukusį romaną „Bronzinė moteris“(Woman in Bronze, 2004, lietuvių kalba 2010), atsiminimų knygą „Basakojis bingo pranešėjas“ (The Barefoot Bingo Caller, 2017, lietuvių kalba 2018).
Manyčiau, išskirtinis autoriaus romanas „Pogrindis“ (Underground, 2011, lietuvių kalba 2012), kur pasakojama meilės istorija lietuvių pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui laikotarpiu. Lietuvoje nustebome iš Antano lūpų išgirdę, kad Vakaruose niekas netikėjo ir dabar netiki, kad kažkoks pogrindis ir partizaninis karas po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje egzistavo, o skaitytojai teigė, kad Antanas sukūręs holivudinį romaną...
Dar didesnė intriga – Antano romanas „Nebaigti reikalai“ (Some Unfinished Business, 2023, lietuvių kalba 2024), kuriame pasakojama apie jauno žmogaus tapatybės paieškas XX a. vidurio Lietuvoje, laisvės kovų ir sovietinės okupacijos metais. Iš tikrųjų tai po 10 tremties metų iš Sibiro tremties grįžusio lietuvio pasakojimas, tiesiogiai susijęs su poeto ir išdaviko Kosto Kubilinsko istorija.
Bet tegul apie savo kūrybą kalba pats Antanas. Šnektelėkime.
– Yra ir daugiau rašančių išeivijos prozinininkų. Pasakykite atvirai, kuo jūsų kūryba „užkabina“ skaitytojus, kad yra patraukli, įtraukianti skaitytojus į jūsų tekstų keliones?
– Galvoju apie tai. Mano nuomone, vieni lietuvių kilmės rašytojai pasaulyje rašo per daug verkšlendami arba norėdami „pagerbti“ Lietuvą, kiti ją romantizuoja. Treti nežino, o gal nelabai ir nori žinoti apie pokario traumas. Išeivijoje tokia situacija, kad Lietuvos istorijos peripetijas istorikai žino, apie jas girdėję, bet dauguma skaitytojų, ypač jaunoji karta – ne. Taigi mano uždavinys yra surasti tą prieigos į skaitytoją raktą, suintriguoti, patraukti.
– Kokios temos jus labiausiai domina, kad vis nauja knyga taptų intriga, laukiamu pasakojimu?
– Tų temų ateičiai – vežimu vežk. Kaip akmenų ant žemės. Tik netingėk pasilenkti ir juos rinkti. Mano atveju – rašyti. Akiratyje dėliojasi tokios temų ašys: carinės Rusijos laikotarpis – gyvenimas Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo, toliau – Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis tarpukariu, kai statoma valstybė, kai grįžta daug išvykusių iš svetimų kraštų į tėvynę („Laikinai jūsų”). Trečia ašis – Holokaustas, žydų tautos tragedija, lietuvių ir žydų santykiai, laikotarpis, kai buvo gelbėtojai ir žudikai. Ketvirtoji ašis – pokario tragizmas, partizaninis karas, kova su okupantais (romanas „Pogrindis”). Tai pagindinės temos mano galvoje ir knygose. O tarp jų – daug gretutinių, tarp jų, pavyzdžiui, 1919 metų Lietuvos savanorių, paprastų sodiečių, ūkininkų, susibūrusių į savisaugos būrius, kovos su bermontininkais – vokiečių, rusų kariuomenių atplaišomis, puolusiomis, grobusiomis lietuvių turtą po Pirmojo pasaulinio karo suiručių. Lietuva, kaip visada, buvo atsidūrusi geopolitinių virsmų sūkuryje.
– Stabtelėkime. Užsiminėte apie gretutines temas. Mūsų kelionės metu po Šiaulių kraštą apsilankėme Kužiuose, kur tarp atmintino akmens savanoriams greta kitų iškaltų pavardžių radote Prano Šileikos pavardę. Šis žmogus pagerbtas kaip kovotojas, savanoris. Ar tai jūsų giminaitis? Juk jūsų giminės erdvės greta – Vijoliuose.
–Tai nauja intriga, dar vienas mano akmenėlis, kurį turiu pakelti, išsiaiškinti. Ko gero, tai tas pats giminaitis, apie kurį girdėjau, bet girdėjau „iš kitos pusės“ – kad jis buvo „negeras žmogus“, skriaudęs kitus, kalėjęs kalėjime už žiaurų nusikaltimą, kad tai žmogus, kurį labai mylėjo moterys... Teks aiškintis, ar tai tas pats asmuo, ar jis buvo partizanas, ar savigynos būrio narys, ar jis prisidėjo prie to būrio diversijų ardant geležinkelį Šiaulių-Radviliškio kelyje.
–Tai jums puiki proga pastudijuoti to laikotarpio Lietuvos istoriją, Šiaulių krašto ypatybes. Priminsiu, kad tai po Pirmojo pasaulinio karo, po Rusijos revoliucijos besiblaškiusios Rusijos ir Vokietijos kariuomenių likučiai, daugiausia iš Vokietijoje buvusių karo belaisvių ir vokiečių karių. Jie veikė daugiausia kaimyninėje Latvijoje ir Lietuvos šiaurėje, istorikų duomenimis, iš viso 1919 m. buvo priskaičiuojama apie 50 000 karių. Pirmieji bermontininkų daliniai 1919 m. gegužės 30 d. buvo atgabenti iš Vokietijos į Latviją. Lietuvos vyriausybė 1919 m. reikalavo, kad bermontininkai išsikraustytų iš Lietuvos, bet jie reikalavimų nepaisė, jų puldinėjimus, plėšimus teko atremti ginklu. Taip kūrėsi savanorių būriai, veikė ir lietuvių partizanų rinktinės.
– Be abejo, šis apsilankymas prie Kužių savanorių akmens bus puiki proga susipažinti ir su buvusio išeivijos žurnalisto Alekso Šemetos knyga „Eilinio partizano atsiminimai“, išleista ir dr. Jolantos Mažylės rūpesčiu pristatyta Šiauliuose bei Kužiuose 2020 metais. Pagirtina, kad Šiaulių rajone skiriamas dėmesys istorinei atminčiai, kad 2021 m. rudenį čia atidengtas paminklas Kužių savanoriams.
Pasidomėsiu ne tik Prano Šileikos to laikotarpio gyvenimo istorija, bet ir kitais savanoriais, įamžintais atminimo akmenyje. Juk tie drąsūs vyrai, paprasti sodiečiai, mokytojai, vadovaujami Felikso Šemetos, kovėsi su profesionaliais vokiečių, rusų kariais už Lietuvos Nepriklausomybę. Ir kaip prasmingai skamba F. Šemetos žodžiai, iškalti iš krašto laukų atridentame akmenyje; „Tai mūsų kova, ryžtinga ir pasiaukojanti iki tikros pergalės, kuri atstatys laisvę ir nepriklausomą Lietuvą!“.
– Minėjote, kad Jūsų knygų skaitytojai Kanadoje, JAV nelabai tiki, kad jūsų pasakojamos istorijos yra tikroviškos, atėjusios iš Lietuvos įvykių, nutikimų. Skaičiau netgi, kad jie klausia jūsų, kodėl jūsų temos tokios holivudinės, suprask, netikroviškos.
– Deja, tokia tikrovė. Skaitytojams Amerikoje turiu kantriai įrodinėti, kad Antrasis pasaulinis karas Europoje nesibaigė 1945 m. gegužės mėnesį, kad mano tėvų, senelių krašte rusų okupantams priešinosi partizanai, kad partizaninis karas vyko dar beveik visą dešimtmetį. Aš jiems aiškinu apie partizaną Juozą Lukšą (Juozą Daumantą), stebėtinos drąsos lietuvį, kuris pasitraukęs į Vakarus, galėjęs saugiai gyventi Paryžiuje, 1950 metais sugrįžo tęsti kovos į okupuotą Lietuvą, akivaizdu, jausdamas, kad čia jau ir liks amžinai. O juk tais pačiais metais jis vedė savo mylimąją Nijolę Virginiją Bražėnaitę, kurią turėjo palikti nežinioje praėjus tik porai mėnesių po vedybų...
Ta Juozo Lukšos istorija, kurią pasakoju svetur angliakalbiams pašnekovams, man primena Graikijos istoriją, Trojos karą ir trojiečių didvyrį Hektorą, primena panašią lietuvių ir Antikos Graikijos moterų dalią, kurioms likimas skirdavo mylimųjų nesugrįžimo iš mūšio lauko lemtį. Kaip Hektoras, taip ir lietuvis Lukša, simboliškai įasmenino tėvynės meilės, patriotiškumo, atsidavimo tėvynei, pareigos, aukos tėvynei idėją. Galvoju, kad tai nėra per skambi paralelė, nekalbant jau apie į kovas myriop išvykstančių vyrų žmonų, mylimųjų dalią ir jų skausmą... Viena yra trimituoti drąsą, tėvynės meilę taikiu metu, kita – tą drąsą parodyti kovos ugnyje. Ir mano minėtos paralelės ne iš Holivudo, o iš realaus gyvenimo, tiesa, tolimo ir sunkiai suprantamo Vakaruose.
– Ar pavyko kelionė į Šiaulius? Kas labiausiai praturtino ar nustebino?
– Nesitikėjau, kad Šiauliuose, Šiaulių krašte, rasiu tiek istorinių artefaktų, išgirsiu tiek argumentuotų pasakojimų. Norėčiau pasidžiaugti ir padėkoti visiems pašnekovams, ypač savo giminaitei vijoliškei Virgilijai Kastreckienei, „Aušros“ muziejaus istorikams, Šiaulių krašto tyrinėtojams Jonui Kiriliauskui, dr. Laurynui Giedrimui, kurie skyrė savo brangaus laiko, kad mano būsimoje knygoje sugultų kuo objektyvesnė krašto istorija. Ačiū ir tiems, kurių nesutikau, bet išgirdau jų patarimų, skaičiau jų publikacijas (pvz., dr. Jonui Sireikai). Vijoliai, Šiauliai – verti dar ne vienos knygos, ne vieno romano ir filmo.
