Naujausios
Gimiau 1923 m. Žiemgalos krašte, ten, kur lygūs laukai ir gera žemė prie molio, Gikonių kaime, Pakruojo rajone. Tėvas Justinas Radauskas buvo 1918-ųjų metų Lietuvos kariuomenės savanoris. 1919 m. vasarą saugojo Kauno Vilijampolės tiltą, kad nesusprogdintų besitraukiantys vokiečiai. Lapkričio mėnesį dalyvavo aršiame mūšyje prieš bermontininkus (jungtinę rusų ir vokiečių kariuomenę). Mūšyje žuvo daug Lietuvos savanorių, bet bermontininkus išvijo. Rozalimo kapinėse yra gražus paminklas ,,Liūdintis angelas“, žuvusiems savanoriams rozalimiečiams. Bolševikų okupacijos metu paminklas buvo suniokotas. 1974m. aš jį atrestauravau.
Tėvas iš karo grįžo sveikas ir dar šautuvą parsinešė. Iš Lietuvos ministro pirmininko A. Voldemaro gavo medalį ir 12 ha žemės. Savo turėjo dar 13 ha. Vedė Liudviką Česnakavičiūtę ir pradėjo kurtis. Pradžia buvo sunki. Pinigai vokiečių ostmarkėmis tapo beverčiais. Teturėjo tik baltą kumelę, karvę, porą kiaulaičių ir šunį Mopsą.
Aš gimiau dar balanos gadynėje – 1923-aisiais. Ne visada būdavo žibalo lempai, tai tėvukas įkišdavo balaną į stalo plyšį, ją padegdavo ir taip pasišviesdavo. Po dviejų metų gimė sesutė Janytė, dar po trejų metų – broliukas Jurgis.
Duonos, pieno, mėsos ir bulvių šeimai užtekdavo, bet sodo dar nebuvo, o mums, vaikams, labai norėjosi obuolių ir kriaušių. Kartą prisirinkom jų iš kaimyno sodo. Pamačiusi mama liepė nešti atgal ir atsiprašyti. Mums buvo labai gėda, bet nupėdinom, supylėm po medžiu ir šiaip taip atsiprašėm. Kaimynai buvo labai supratingi ir dosnūs, pridėjo mums maišą kriaušių ir obuolių. Grįžom namo labai laimingi.
Sodo dar ilgai neturėjom. Pradėjęs ūkininkauti tėvas pirmiausiai statė tvartus ir svirną iš šiaudų ir molio. Po statybų liko molio duobės, tapusios mano rojum. Iš molio lipdydavau bandeles, visokius paukščiukus, gyvuliukus, žmogelius, net portretus. Pirmoji mano mokytoja buvo mama. Ji patardavo, kaip lipdyti, vis paskatindavo pagirdama.
Kaimo kapinaitėse stovėjo du labai gražūs rozalimiečio liaudies meistro Jono Danausko koplytstulpiai. Man jie labai patiko. Šventas Martynas jojo ant balto žirgo, kardu kirsdamas savo raudono apsiausto gabalą, kad apgobtų sušalusio elgetos pečius. Šventoji Marija, stovėjo ant žalčio ir Mėnulio. Svajojau ir aš tokias skulptūras daryti. Nors ir nemergaitiška, bet tokia buvo mano svajonė. Panašią Mariją, būdama gal 12 metų, išdrožiau iš nedidelės beržo pliauskos ir nudažiau akvareliniais dažais. Po 63-ių metų statulėlę atkūriau, pastatydama paminklą Gikonių kaimo žmonių atminimui.
Mano pomėgius pastebėjo pradinės mokyklos mokytoja. Ji skatino tėvus leisti mane mokytis į meno mokyklą. Parašiau tetai į Kauną laišką, prašydama patarti, kaip įstoti į tą mokyklą. Teta atsakė, kad įstoti gal ir nebūtų sunku, bet daugelis dailininkų neturi iš ko gyventi. Maža vilties gauti piešimo mokytojos vietą gimnazijoje. Geriausia būtų, jei pasisektų, baigus mokyklą, ištekėti už karininko. Tačiau, jei mergaitė gabi, protingiausia būtų mokytis siuvėjos amato. Jei gerai seksis, galima būtų dar pasitobulinti Paryžiuje. Karininko žmona būti nenorėjau, siuvėja taip pat. Pasilikau tęsti mokslų Linkuvos gimnazijoje.
Pamažu gyvenimas Lietuvoje gerėjo. Ūkininkai nors ir sunkiai, bet gerai uždirbdavo už bekonus, pieną, cukrinius runkelius, javus. Jų namuose atsirado radijas, knygos, žurnalai. Moterys, pavarčiusios madų žurnalus, siuvosi šilkines sukneles. Tėvas įsigijo vizitinį kostiumą, juodą su plonais baltais ruoželiais, tokie tada buvo madoje, nusipirko skrybėlę ir važiuodavom į bažnyčią kaip ponai.
Buvau jau septintoje gimnazijos klasėje, kai 1940 metais Tarybų Sąjunga okupavo Lietuvą. Gimnazija tapo vidurine mokykla. Vietoje anglų, lotynų ir tikybos pamokų teko mokytis rusų kalbos ir marksizmo. Pamenu, kai mane su Vale Paltarokaite iškvietė toks enkavedistas ir paklausė, kodėl mokiniai prieš pamokas kalba maldą, o klasėje kabo kryžius, kuris yra draudžiamas. Kadangi aš pradėjau ginčytis, jis atsidarė stalčių ir pamosavo revolveriu. Persigandom ir pasižadėjom, kad daugiau nesimelsim prieš pamokas, bet pažado nevykdėm. Visa klasė ir toliau prieš pamokas kalbėjo trumpą maldelę.
1941 metais, abitūros egzaminų metu, mokykloje nebepasirodė direktorius I. Brazdžiūnas, mokytojai K. Rožanskaitė (tapytojos T. Rožanskaitės mama), S. Vaitkevičius ir dar keli pedagogai, kurių pavardžių neprisimenu. Juos su šeimomis ištrėmė į Sibirą. Ūkininkų nespėjo suvaryti į kolūkius.
Užėjus vokiečiams, nors buvo karo metas, tėvas dar laikė daug karvių. Jas melžė ir mama, kartais ir aš, kai būdavau namie. Tos karvės ir nuvarė mamą į kapus. Vieną dieną mama parsvyravo iš tvarto labai vaitodama ir krito į lovą. Prie Juodės gulėjo apverstas kibiras, ant kraiko bolavo išlietas pienas. Kitą rytą mamytei buvo lyg ir geriau. Nusiprausė, pamokė mane, kaip kepti duoną. Staiga vėl baisūs skausmai krūtinėje... ir mamos neliko. Jai buvo tik 52 metai.
Tais pačiais metais, gavusi brandos atestatą, norėjau stoti į Vilniaus Dailės akademiją, bet vokiečiai akademiją uždarė. Lankiau parengiamuosius kursus mokytojams Panevėžyje ir tapau Dambavos (šalia Smilgių) pradžios mokyklos mokytoja. Senas mokyklos pastatas stovėjo prie pat bažnyčios, pamiškėje.
1945-aisiais metais, vėl grįžus rusams, vieną naktį į mokyklos langą pabeldė partizanai: mano pusbrolis Vytautas – Valas, vėliau tapęs Žaliosios rinktinės vadu Daujotu (žuvo 1949 m.), mano sesuo Janina – Ramunė, keletas apylinkės vyrų. Išvargę, uždusę, pabėgę iš apsupties, palikę miške žuvusį pusbrolį Polį Lubicką. Įkurdinau juos mokyklos palėpėje. Kadangi artėjo Šv. Velykos, vyrai norėjo atlikti išpažintį. Atėjo klebonas, juos išklausė ir palaimino. Per Prisikėlimo mišias pro mokyklos stogo plyšius jie galėjo stebėti procesiją, girdėti giesmes.
Tai buvo sunkus, baisus ir kartu įdomus laikas. Rodės, buvo galima romanus rašyti, bet tylėjom, kiekvienas savyje užsisklendęs. Nei draugams, nei vaikams nepasakojom. Sesuo, pablogėjus sveikatai, išėjo iš miško. 1946 metų rudenį abi išvažiavom į Vilnių studijuoti. Aš – į Dailės, sesuo – į Pedagoginį institutą. Vilniaus stotyje stovėjo kelios karietos su dideliais pilkai juodais gaubtais. Sėdom į karietą ir pro sugriautus namus, duobėta gatve nudardėjom į Tyzenhauzų gatvės ligoninę, kur dirbo ūkvedžiu mūsų pažįstamas. Jis apgyvendino mus ligoninės palėpėje ant senų geležinių lovų be čiužinių.
Man visada labai patiko skulptūra, bet pradžioje laikiau egzaminus į tapybą. Į skulptūros fakultetą stoti nedrįsau, labai jau nemoteriškas atrodė darbas. Mane padrąsino profesorius Petras Aleksandravičius. Skulptūros egzaminus sėkmingai išlaikiau. Prasidėjo bene pats laimingiausias mano gyvenime laikotarpis. Nieko daugiau nenorėjau – tik piešti, lipdyti, skaityti.
Kadangi institutas buvo tik atsikūręs po karo, pirmame kurse studijų patalpas turėjome valyti patys. Visiems iš eilės reikėdavo iškūrenti krosnis. Kas kūreno anksti ryte – iš vakaro prisinešdavo malkų ir nakvodavo studijoje ant drapiruočių. Malkas irgi studentai ruošdavo patys. Parsiveždavo iš miško rąstų, juos instituto kieme supjaustydavo ir sukapodavo. Bendrabutyje malkų nebūdavo, laužėm Užupio apleistų namų tvoras arba pirkdavom malkas mažais glėbeliais Lukiškių aikštės turguje.
Pirmame kurse dėstė prof. Rapolas Jachimavičius, vėlesniuose kursuose prof. Petras Aleksandravičius. Aleksandravičius skulptūros darbus koregavo subtiliai, taktiškai, bet buvo labai reiklus. Sprendžiant kompozicijos užduotis, tekdavo gerai padirbėti, nulipdyti eilę variantų. Studijiniuose darbuose reikalavo konstruktyvumo, apibendrinimo ir formų suvedimo. Piešimą dėstė doc. Irena Žebenkienė, vėliau (gan trumpai) – Mečys Bulaka. Jis liepdavo gerai įsižiūrėti į modelį, paskui apsisukti ir piešti iš atminties. Prof. Vytautas Jurkūnas pradėdavo koreguoti labai taktiškai, tyliai : „čia gal kiek pataisyk proporcijas, akis kreivoka“, o paskui užrikdavo: „Jei tai būtų mano, aš nutrinčiau!“
Levas Karsavinas meno istoriją dėstė su įkvėpimu, uždainuodamas ir pavaidindamas – taip, lyg tas kūrinys, apie kurį kalbėjo, būtų jam pats svarbiausias. Lenino išvarytas iš Rusijos, išmoko gražiai kalbėti lietuviškai, kartais net pataisydavo mūsų netaisyklingą kalbą. Bet jį suėmė ir išvežė į Sibirą. Ten jis greitai mirė.
Skulptūros katedroje studentų buvo nedaug. Pirmame kurse buvome tik dviese – Kazys Švažas ir aš. Kazys buvo gabus, bet, kadangi reikėjo išlaikyti šeimą, baigęs studijas daugiausia kūrė antkapius. Iškalė marmure M.K Čiurlionio portretą (dabar stovi Druskininkuose, Čiurlionio namų kiemelyje), brolio tapytojo Jono Švažo ir tėvų antkapinius portretus Rokantiškėse, daug kitų antkapių iš granito, marmuro ir metalo. Kauno oro uoste yra įdomiai sukomponuotas horeljefas iš dolomito skirtas lakūnams Dariui ir Girėnui.
Vyresniame kurse buvo penki studentai. Talentingiausia buvo Emilija Liobytė, deja, vos baigusi Dailės institutą, apsinuodijo žaliąja musmire ir mirė. Emilija buvo sukūrusi instituto lėlių teatrą, rašė scenarijus ir pati režisavo. Prof. Antanas Gudaitis pradžioje barėsi, kad studentai gaišta laiką veltui, sakė „reikia dirbti, kas tos lėlės – „zababonai“. Tačiau, kai žiūrėjo spektaklį, sėdėdamas pirmoje eilėje, – labai smagiai kvatojosi.
Dviem kursais vėliau studijavo Nijolė Gaigalaitė. Baigusi studijas, sukūrė skulptūrą Palangoj „Jūratė ir Kastytis“. Rasų kapinėse stovi du jos sukurti antkapiniai paminklai skulptoriui Rapolui Jakimavičiui (granitas) bei „Pieta“ (marmuras) – kovų su lenkais aukų atminimui. Dalis Nijolės Gaigalaitės didžiųjų darbų liko neįgyvendinti, nes keitėsi valdžios ir užsakovams pritrūko pinigų. Graži skulptūrinė grupė „Neris ir Vilnelė“ gal dar vis dūla neatliedinta Peterburgo skulptūrų liejykloje. Ji turėjo papuošti skverelį prie Neries ir Vilnelės santakos. Trijų moterų figūrų kompozicija „Laumės“, skirta Palangai, atliedinta tik gipse, subyrėjo Dailės kombinato kieme. Bareljefų kompozicija „Kryžiaus kelias“ buvo kuriama švento Kazimiero bažnyčiai, jos įgyvendinta tik trečdalis, saugoma bažnyčios patalpose. N. Gaigalaitė yra sukūrusi nemažai skulptūrinių kompozicijų ir portretų: „Moteris su paršeliu“ iš juodo šlifuoto granito, poetės Janinos Degutytės portretą iš ąžuolo, skulptūras „Lopšinė“, „Derlius“ iš marmuro ir daug kitų darbų.
1951 m. su pagyrimu baigiau studijas ir buvau pakviesta dėstyti Dailės institute. Metus dėsčiau skulptūros katedroje, trisdešimt aštuonis – skulptūrą keramikos katedros studentams. Skulptūros studijos keramikos fakultete rėmėsi daugiausia žmogaus figūros ir portreto studija pozuojant modeliui. Studentai susipažino su apvalios skulptūros ir bareljefo lipdymo principais, buvo kreipiamas dėmesys į figūros konstrukciją, anatominę sandarą, ritmiką. Studentai lipdė kompozicijas augalų, žvėrių ir žmonių figūrų motyvais be modelio, siekdami išryškinti jų dekoratyvumą, išraiškingumą. Skulptūrėles lipdė iš keraminio molio, glazūruodavo ir išdegdavo. Paskutiniaisiais studijų metais pozuojantį modelį studentai traktuodavo laisvai, lipdė iš keramikinio molio plokščių, tuščiu viduriu, taikydami degimui. Už ilgametę pedagoginę veiklą 1984 metais man suteiktas docentės vardas.
Likusį nuo darbo su studentais laiką skirdavau kūrybai. Mane domino jaunystės, darbo, šeimos ir vaikų temos. Dariau žymių ir man įdomių žmonių portretus. Svarbiausia juose buvo portretuojamo žmogaus charakteris, jo dvasinė išraiška. Prieš lipdydama portretą, stebėjau žmogų iš šalies, domėjausi jo veikla, piešdavau, kartais darydavau šaržus. Kurdama Salomėjos Nėries portretą, surinkau kiek tik įmanoma daugiau nuotraukų, siekdama išsiaiškinti jos asmenybę. Skaitydavau jos eilėraščius, dienoraščius, dirbdama deklamuodavau jos eiles.
Dirbau su įvairiomis medžiagomis – drožiau iš medžio, kalinėjau varinę skardą, lipdžiau iš molio ir liedinau iš gipso. Man patiko kalti marmurą, nes jis labai paklusnus formai. Kas kartą kaltu prisilietus keičiasi šešėliai ir nuotaika. Paskutiniai darbai sukurti iš akrilinio cemento, gerai išsilaikančio lauke. Nuo 1952 m. iki 1992 m. dalyvavau visose respublikinėse bei daugelyje parodų užsienyje: Monrealyje (Pasaulinėje), Berlyne, Hamburge, Varšuvoje, Prahoje, Budapešte. Daug mano darbų yra įsigijęs Lietuvos dailės, kelis Nacionalinis M. K. Čiurlionio meno, Klaipėdos, Kaliningrado dailės muziejai, Tretjakovo galerija. 1983 m. man buvo suteiktas nusipelniusios meno veikėjos vardas.
Šiuos prisiminimus rašau, eidama 95-uosius metus. Vis dar kuriu, daugiausia animalistinės temos skulptūras. Dirbu sode, skiepiju, sodinu. Iš dekoratyvinių tujų, jas genėdama, darau skulptūras. Kūryba ir fizinis darbas pagerino mano metus.
Vilnius, 2017–2018 m.
Parengė Genė Juodytė. Pakruojo r. savivaldybės Juozo Paukštelio viešoji biblioteka.
