Aistros ir improvizacijos maestro

Aist­ros ir imp­ro­vi­za­ci­jos maest­­ro

Šiau­lie­tis dai­li­nin­kas Si­gi­tas Pran­cui­tis šven­čia 70-ąjį gim­ta­die­nį. Dau­giau nei ke­tu­ris de­šimt­me­čius dai­li­nin­kas ku­ria Šiau­liuo­se ir Šiau­liams. Drau­ge su ple­ja­da dai­li­nin­kų – sa­vo am­ži­nin­kų ir bi­čiu­lių kū­rė ir te­be­ku­ria Šiau­lių dai­lės is­to­ri­ją.

Si­gi­to Pran­cui­čio kū­ry­ba aist­rin­ga. Tik to­kią jis ją ir pri­pa­žįs­ta. Po­tė­piai, idė­jos, dek­la­ra­ci­jos, de­ta­lės ku­ria nuo­tai­ką ir jaus­mą. Ku­ria gy­vy­bę. Žai­džia su ja. Imp­ro­vi­zuo­ja. Ža­di­na pro­tą at­ko­duo­ti kū­ri­niuo­se įkom­po­nuo­tus sim­bo­lius.

Po­kal­bis su le­gen­di­niu Šiau­lių aist­ros ir imp­ro­vi­za­ci­jos maest­ro vy­ko prieš jo ju­bi­lie­ji­nę ret­ros­pek­ty­vi­nę pa­ro­dą „Pa­ro­dų rū­mais“ va­din­to­je Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je. Džia­zas, imp­ro­vi­za­ci­ja, juo­kas ir rim­tis, pri­si­mi­ni­mai ir da­bar­tis. Ir šauk­tu­kai, iš­reiš­kian­tys ne pa­kel­tą bal­są, o kū­rė­jo emo­ci­ją ir aist­rą.

Ri­ta ŽA­­DEI­­KY­­TĖ

Ju­bi­lie­jaus bu­­hal­­te­­ri­­ja

Dai­li­nin­kas neį­si­vaiz­duo­ja ju­bi­lie­jaus be pa­ro­dos.

Dvi die­nos iki tik­ro­sios gi­mi­mo die­nos – lapk­ri­čio 20-osios – Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­ja pri­sta­tė S. Pran­cui­čio pa­ro­dą „Na­tiur­mor­to enig­ma“ (enig­ma iš grai­kų kal­bos – mįs­lė). Pa­ro­do­je bu­vo pri­sta­ty­ta apie pus­šim­tis S. Pran­cui­čio ta­py­tų na­tiur­mor­tų. Pris­ta­ty­da­mas pa­ro­dą dai­li­nin­kas sa­kė, kad na­tiur­mor­tas yra pra­džių pra­džia, neut­ra­lus ir pa­kan­tus imp­ro­vi­za­ci­jai kū­ri­nys.

Prieš sa­vai­tę Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je ati­da­ry­ta ju­bi­lie­ji­nė Si­gi­to Pran­cui­čio pa­ro­da „Kū­ry­bos mets­kai­tis“, api­man­ti, at­spin­din­ti be­veik pen­kis de­šimt­me­čius dai­li­nin­ko gy­ve­ni­mo: nuo 1968 me­tais ta­py­to au­to­port­re­to iki tik ką su­konst­ruo­to asamb­lia­žo ir pa­tir­to džiaugs­mo, kad se­nas te­le­vi­zo­riaus dang­tis, il­gai ne­ra­dęs sau vie­tos, vir­to skulp­tū­ri­ne me­ta­fo­ra.

„Kaip ki­taip bū­da­mas dai­li­nin­kas ga­li pa­ma­ty­ti, kas toks esi?! Pir­miau­sia pa­čiam la­bai no­ri­si ap­žvelg­ti sa­vo kū­ry­bą. No­rė­jau pa­ma­ty­ti, ko aš ver­tas pa­ts sau? Ką aš pa­da­riau per 70 me­tų?“ – pri­sta­tė sa­vo ret­ros­pek­ty­vi­nę ju­bi­lie­ji­nę pa­ro­dą S. Pran­cui­tis.

Dai­li­nin­kas ve­da sa­vo dar­bų „bu­hal­te­ri­ją“. Švęs­da­mas 65-erių me­tų ju­bi­lie­jų dai­li­nin­kas už­ra­šė su­kū­ręs tūks­tan­tą­jį kū­ri­nį. Iki sep­ty­nias­de­šimt­me­čio su­kū­rė dar apie 500.

O tuos, ku­rie pa­te­ko į ju­bi­lie­ji­nę pa­ro­dą ir yra es­mi­niai jo kū­ry­bo­je, šmaikš­tau­da­mas pa­ta­rė su­skai­čiuo­ti taip: „Ant sie­nos – po tris dar­bus, su­skai­čiuo­kit sie­nas ir bus tas skai­čius, ką aš svar­baus gy­ve­ni­me pa­da­riau“.

Ju­bi­lie­ji­nį gim­ta­die­nį jis api­bū­di­no taip: „Apo­gė­jus žmo­gui yra, kai su­lau­ki 50 me­tų. Tu­ri gy­ve­ni­miš­kos pa­tir­ties ir dar esi la­bai veik­lus. Na­mai su­kur­ti, san­ty­kiai su­kur­ti – ga­li at­si­duo­ti sa­vo mėgs­ta­mai veik­lai. O da­bar aš jau va­ži­nė­ju au­to­bu­su už pu­sę kai­nos.“

Į Šiau­lius at­ve­dė asamb­­lia­­žą

Kai at­kur­tai Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bei te­bu­vo ke­le­ri me­tu­kai, o pa­ro­dų sa­lė­se ka­ra­lia­vo kla­si­ki­nė ta­py­ba, bū­tent S. Pran­cui­tis į Šiau­lių dai­lės sa­les at­ve­dė žiū­ro­vams ta­da vi­sai ne­ma­ty­tus ir ne­pa­žįs­ta­mus mo­der­nis­ti­nio me­no vai­kus – asamb­lia­žą, ko­lia­žą, ob­jek­tą.

Šiau­lių žiū­ro­vai ėjo ste­bė­tis ne­ma­ty­to­mis iš­raiš­kos prie­mo­nė­mis ku­ria­mo me­no iš, pa­vyz­džiui, se­nų ar­ba­ti­nu­kų, vi­nių, pa­ga­liu­kų ar su­lū­žu­sių lė­lių, žur­na­lis­tai mo­kė­si ra­šy­ti šį žo­dį, vis pri­dė­da­mi ne­rei­ka­lin­gų rai­džių.

„Tie­są pa­sa­kius, ir aš ma­niau, kad ta kryp­tis yra an­samb­lia­žas. Juk daik­tai su­jung­ti į vi­su­mą – į an­samb­lį. Me­no­ty­ri­nin­kai ma­ne pa­tai­sė, te­ko su jais su­tik­ti“, – „džia­za­vo“ leng­vo žan­ro hu­mo­ro ne­sto­ko­jan­tis dai­li­nin­kas.

Asamb­lia­žas dai­lė­je at­si­ra­do XX am­žiaus pir­mo­jo­je pu­sė­je, su­jun­gęs sa­vy­je ta­py­bos ir skulp­tū­ros, o daž­niau­siai – vi­sai ne­me­ni­nių ob­jek­tų iš­raiš­kos prie­mo­nes. Asamb­lia­žą at­ra­do nau­jų iš­raiš­kos prie­mo­nių ieš­ko­to­jai.

„Ži­no­te, koks bu­vo pir­ma­sis šio žan­ro kū­ri­nys pa­sau­li­nia­me me­ne? Klo-ze-tas! Ame­ri­kie­tis pir­ma­sis jį eks­po­na­vo pa­ro­do­je. Šo­ki­ra­vo tai žmo­nes iš pra­džių. O pa­skui pri­pra­to!“ – pa­sa­ko­jo dai­li­nin­kas.

Ir S. Pran­cui­tis taip pat vi­sa­da bu­vo ieš­ko­to­jas, jo asamb­lia­žai at­si­ra­do taip pat iš ieš­ko­ji­mų, kai „ta­pai ta­pai ir vis tiek ma­tai, kad kaž­ko trūks­ta. Pra­dė­jau dė­lio­ti įvai­rius daik­tus, at­si­ra­do der­mė, kom­po­zi­ci­jos – asamb­lia­žai. Man vien ta­py­bos vis neuž­ten­ka, jei ne daik­tą pri­de­du, tai ko­kį nors hai­ku su­ku­riu“.

Net ir S. Pran­cui­čio dar­bų pa­va­di­ni­mai ta­po vos ne at­ski­rais kū­ri­niais, pa­vyz­džiui, „Krū­tų švy­tė­ji­mas mė­ne­sie­no­je“ ar­ba „Ma­no pro­ti­nių dan­tų de­san­tas Rau­do­no­jo­je jū­ro­je“.

„Pa­va­di­ni­mas la­bai svar­bus me­no kū­ri­niui: žiū­ro­vą įve­da į pa­veiks­lą, ne­ga­liu rink­tis abst­rak­čių, nie­ko ne­sa­kan­čių pa­va­di­ni­mų“, – įsi­ti­ki­nęs ta­py­to­jas.

Ker­ti­niai bokš­­tai

S. Pran­cui­tis ve­da prie es­mi­nio ju­bi­lie­ji­nės pa­ro­dos „Kū­ry­bos mets­kait­lis“ pa­veiks­lo: au­to­port­re­to, ku­ria­me su­dė­ta vi­sa jo biog­ra­fi­ja ir gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja.

Kai­ria­ja­me pa­veiks­lo kam­pe pa­vaiz­duo­ta Ja­kiš­kių ka­pi­nai­čių Šv. Ig­na­co kop­ly­tė­lė – iš­skir­ti­nis liau­dies ar­chi­tek­tū­ros ob­jek­tas ir dai­li­nin­ko vai­kys­tės sim­bo­lis.

Ar­čiau pa­veiks­lo cent­ro – Aukš­tel­kės Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio baž­ny­čios fa­sa­das. Aukš­tel­kės ka­pi­nai­tė­se pa­lai­do­tas tra­giš­kai žu­vęs dai­li­nin­ko tė­vas. Tė­vas žu­vo, kai Si­gi­tui te­bu­vo tre­ji.

Jo­niš­kio Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čios bokš­tas – tai pat daug reiš­kęs S. Pran­cui­čio biog­ra­fi­jo­je. Dai­li­nin­kas bai­gė Jo­niš­kio 1-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą (da­bar – Jo­niš­kio „Auš­ros“ gim­na­zi­ja), čia pa­mė­go dai­lę, pra­dė­jo pieš­ti.

De­ši­niau pa­veiks­le – „se­nie­ji Vil­niaus sto­gai“ – stu­di­jų mies­tas. O de­ši­nia­ja­me kraš­te – S. Pran­cui­čio „sum­ma sum­ma­rum ar­ba ga­lu­ti­nė sto­te­lė“ – Šiau­liai, Šv. apaš­ta­lų Pet­ro ir Pau­liaus ka­ted­ra. Šiau­liams pa­skir­ta dau­giau nei ke­tu­ri iš sep­ty­nių dai­li­nin­ko de­šimt­me­čių.

Aist­ra ir pro­­tas

Dai­li­nin­kas paaiš­ki­na, kad ki­ta pa­veiks­lo da­lis – es­mi­niai „per­so­na­žai“ – žmo­nės, pa­da­rę jo as­me­ny­bei ir kū­ry­bai di­džiau­sią įta­ką.

„Me­ne ver­ti­nu pro­tin­gą ir aist­rin­gą ta­py­bą. Me­ne tu­ri bū­ti vy­rau­jan­tis pra­das – pro­to ar­ba aist­ros. Tik ta­da yra ge­ras me­no kū­ri­nys. Man iš­min­ties, pro­to sim­bo­lis me­ne – Leo­nar­das da Vin­čis“, – pa­sa­ko­jo, ko­dėl žy­mio­jo ita­lų re­ne­san­so ta­py­to­jo, ar­chi­tek­to, poe­to po­rtre­tas at­si­ra­do es­mi­nia­me ju­bi­lie­ji­nės pa­ro­dos pa­veiks­le.

S. Pran­cui­tis lai­ko L. da Vin­čį „be­veik asamb­lia­žų pra­di­nin­ku“ dėl to, kad žy­mu­sis dai­li­nin­kas „konst­ra­vo“ sa­vo pie­ši­niuo­se, brė­ži­niuo­se pa­ra­šiu­tus, lėk­tu­vus – vys­tė moks­li­nes idė­jas per kū­ry­biš­ku­mą.

Šiau­lie­čiai dai­li­nin­kai S. Pran­cui­tį taip pat kar­tais pa­va­di­na konst­ruo­to­ju, kai jis konst­ruo­ja sa­vo asamb­lia­žus iš, ro­dos, vi­siš­kai at­si­tik­ti­nių daik­tų ku­ria pa­veiks­lą, jo rit­mą, ri­mą ir es­te­ti­ką.

„La­bai bu­vau nu­ste­bęs, kai iš­gir­dau, kad jis vos try­li­ka pa­veiks­lų te­nu­ta­pęs per vi­są sa­vo am­že­lį! Nors tai vie­nas ge­nia­liau­sių pa­sau­lio ta­py­to­jų, Mo­nos Li­zos au­to­rius! O tik try­li­ka pa­veiks­liu­kų! Me­ni­nin­kas sa­ve rea­li­za­vo ir kaip ge­nia­lus moks­li­nin­kas! Ge­nia­lus pro­tas!“ – aist­rin­gai sa­vo mėgs­ta­mu dai­li­nin­ku ža­vė­jo­si S. Pran­cui­tis.

– Ar jums kas nors sa­kė, kad jūs vi­zua­liai la­bai pa­na­šus į Leo­nar­dą da Vin­čį?

– Sa­kė... Ir vi­sai ne­se­niai sa­kė, kad aš vaikš­čio­jan­tis Leo­nar­das da Vin­čis! Man tai komp­li­men­tas. Iš­min­tin­gas tas se­nis bu­vo!

Aist­rą S. Pran­cui­čio ju­bi­lie­ji­nia­me pa­veiks­le at­spin­di pran­cū­zų dai­ni­nin­kės Edith Piaf po­rtre­tas.

„Edi­th Piaf ir Fran­kas Si­nat­ra – ma­no dai­ni­nin­kai. Daug jų dai­na­vi­me aist­ros. Lie­tu­vių dai­ni­nin­kų to­kių nė­ra. Vy­tau­tas Ker­na­gis ne­bent... Aist­ra mu­zi­ko­je la­bai svar­bu. Žiū­rė­jau vie­ną mu­zi­ki­nį šou: kaž­ku­ri lie­tu­vių dai­ni­nin­kė dai­na­vo E. Piaf dai­ną. Žo­džiai tie pa­tys, bet tuš­čia! Dai­na ne­jau­di­na, nes dai­ni­nin­kė at­lie­ka be jo­kios aist­ros!“ – sa­kė dai­li­nin­kas.

Iš dai­li­nin­kų aist­rin­gais S. Pran­cui­tis įvar­di­jo Vin­cen­tą van Go­gą, nor­ve­gų me­ni­nin­ką, pa­veiks­lo „Šauks­mas“ au­to­rių Ed­var­dą Mun­chą. Iš lie­tu­vių dai­li­nin­kų – Ar­vy­dą Šal­te­nį, Al­gi­man­tą Švėgž­dą.

De­ši­nia­ja­me es­mi­nio pa­ro­dos pa­veiks­lo kraš­te S. Pran­cui­čio drau­gai – am­ži­na­til­sį gra­fi­kas, poe­tas Eduar­das Juch­ne­vi­čius ir gra­fi­kas Vac­lo­vas Zig­man­tas.

„Juos abu tu­rė­jau bū­ti­nai pa­vaiz­duo­ti, nes jie man bu­vo la­bai ar­ti­mi drau­gai“, – pa­sa­ko­jo ta­py­to­jas.

O pa­veiks­lo cent­re – jo pa­ties su ka­ti­nu au­to­port­re­tas. „Ma­no Ka­čia­ra! Net cy­pia kaip pa­siu­tęs iš džiaugs­mo, kai pa­ma­to ma­ne pa­rei­nantį!“ – pa­sa­ko­da­mas apie ka­ti­ną nu­švin­ta dai­li­nin­kas.

Šiau­lių dai­lės is­to­ri­ja iš­gy­ve­no ir tep­tu­kų cen­­zū­­rą

Apie 1960-uo­sius – 1970-uo­sius me­tus į Šiau­lius at­va­žia­vo ne­ma­žai dai­li­nin­kų, kū­ru­sių ir jau ta­pu­sių Šiau­lių dai­lės is­to­ri­ja. S. Pran­cui­tis į Šiau­lius po ta­py­bos stu­di­jų Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te at­vy­ko 1974 me­tais.

Tuo lai­ko­tar­piu at­vy­ku­sie­ji į Šiau­lius gy­ven­ti ir dirb­ti dai­li­nin­kai ne­re­tai dik­ta­vo Lie­tu­vos dai­lės ma­das, kū­rė šiau­lie­tiš­ką dai­lės mo­kyk­lą, ku­ri kib­da­vo ir vil­nie­tiš­kai „į at­la­pus“, kū­rė Šiau­lių vie­šų­jų erd­vių es­te­ti­ką, Šiau­lių me­no Me­ka ta­pu­sius dai­li­nin­kų na­mus, va­di­na­mą­jį Ša­bakš­ty­ną, ir pa­tys sa­ve.

„Ga­li bū­ti, kad dai­li­nin­kai kaž­kiek pri­si­dė­jo prie to, kad Šiau­liai tap­tų ki­to­kiu mies­tu. At­si­me­nu, kai at­va­žia­vau, kaip Šiau­liuo­se ta­da niū­ru bu­vo...“ – me­na dai­li­nin­kas.

Tai bu­vo lai­kai, kai Šiau­liuo­se bu­vo vie­na vie­nin­te­lė dai­lės „krau­tu­vė“, o jo­je da­žų ir tep­tu­kų ga­lė­jo nu­si­pirk­ti iš­skir­ti­nai tik LTSR dai­li­nin­kų są­jun­gos na­riai.

Pap­ras­tai ta­da jau­nes­niems dai­li­nin­kams da­žų ir tep­tu­kų nu­pirk­da­vo ta­da šiek tiek vy­res­nis, jau bu­vęs ir Dai­li­nin­kų są­jun­gos na­riu Vi­to­lis Tru­šys.

S. Pran­cui­tis pri­si­me­na, kad pa­na­ši „tep­tu­kų“ cen­zū­ra bū­da­vu­si ir jo stu­di­jų lai­kais Vil­niu­je, bet ten stu­den­tams da­žų nu­pirk­da­vo dės­ty­to­jai.

„Sun­ku bu­vo su­pras­ti, ko­dėl tep­tu­kai ar da­žai bu­vo ta­pę slap­to­mis pre­kė­mis. Kaž­ko­kia ne­są­mo­nė! Tik­riau­siai taip bu­vo dėl to, kad ka­rei­viš­ko ti­po san­tvar­ka bi­jo­jo ku­rian­čių, lais­vų žmo­nių“, – svars­tė S. Pran­cui­tis.

Dai­li­nin­kas pui­kiai me­na lai­kus, kai no­rint su­reng­ti pa­ro­dą rei­kė­da­vo pra­šy­ti ko­mu­nis­tų par­ti­jos ko­mi­te­to lei­di­mo. Kar­tą iš pa­ro­dos sa­lės din­go be­veik pu­sė gra­fi­ko E. Juch­ne­vi­čiaus su­ka­bin­tos pa­ro­dos. Kur din­go pa­veiks­lai? Paaiš­kė­jo, kad E. Juch­ne­vi­čius vie­no pa­veiks­lo kam­pe bu­vo pa­ra­šęs ei­lė­raš­tu­ką apie Mask­vą.

„Iš ma­no ju­bi­lie­ji­nės pa­ro­dos ne ka­žin kas lik­tų, jei­gu su­grįž­tų tie lai­kai“, – sod­riai juo­kia­si me­ni­nin­kas, ap­žvelg­da­mas pa­ro­dų sa­lė­je iš­ka­bin­tą sa­vo „Kū­ry­bos mets­kait­lį“.

– Ta­čiau ne­žiū­rint į tai, Šiau­liuo­se ta­da nu­švi­to ir įsi­tvir­ti­no dai­lės auk­so am­žius. Pa­ra­dok­sas?

– Kuo dau­giau žmo­gų var­žo, tuo jis la­biau muis­to­si, kui­čia­si – prie­ši­na­si! O da­bar, tie­są pa­sa­kius, yra at­virkš­čiai. Stu­den­tai, jau­ni dai­li­nin­kai ne­ži­no, ko grieb­tis, nes vis­kas – ga­li­ma! Kai vis­kas ga­li­ma – ta­da ša­kės! Ne­be­gims­ta as­me­ny­bės!

– Cen­zū­rą ga­li­ma ver­tin­ti ir tei­gia­mai?

– Cen­zū­ra ne­tu­ri tei­gia­mos reikš­mės. Bet ji su­ke­lia pa­si­prie­ši­ni­mą. O štai pa­si­prie­ši­ni­mas ir yra kū­ry­bos va­ro­mo­ji jė­ga!

Ša­bakš­ty­no au­rą kei­čia lai­­kas

2015-ųjų lapk­ri­čio 3-ią­ją S. Pran­cui­tis su­ren­gė Vė­li­nes Ša­bakš­ty­ne, kad at­min­tų išė­ju­sias am­ži­ny­bėn Šiau­lių dai­lės as­me­ny­bes, sa­vo am­ži­nin­kus ir drau­gus.

„Aš ne­ga­liu pa­mirš­ti drau­gų, ku­rių jau ne­bė­ra... Eduar­das (Juch­ne­vi­čius), Vac­ka (V. Zig­man­tas), Do­na­tas Lu­ko­še­vi­čius, Vy­tau­tas Tri­ban­dis... Bu­vo­me jau­ni, kar­tais įkau­šę, maiš­tin­gi, kri­tiš­ki. Bu­vo­me drau­gai“, – pri­si­mi­nė išė­ju­sius Šiau­lių dai­lės ko­ri­fė­jus S. Pran­cui­tis.

Bū­tent jų kar­ta ir bu­vo dai­li­nin­kų na­mų, iš E. Juch­ne­vi­čiaus ga­vu­sių Ša­bakš­ty­no pa­va­di­ni­mą, kū­rė­jai.

S. Pran­cui­tis il­gi­si lai­kų, kai po kiek­vie­nos pa­ro­dos vyk­da­vo ap­ta­ri­mai: dai­li­nin­kai iš­var­dy­da­vo, kas kam pa­tin­ka, kas ne­pa­tin­ka, kur pa­ro­dos au­to­riui rei­kė­tų pa­si­temp­ti, pa­si­tai­sy­ti.

„Kar­tais ir ran­ko­ves pa­si­rai­to­da­vom, jei­gu la­bai sma­giai kas įsi­kri­ti­kuo­da­vo! Krau­ją pra­va­ri­nė­da­vo­me kri­ti­kuo­da­mi, gin­čy­da­mie­si. La­bai svar­bi yra ko­le­gų nuo­mo­nė. Gai­la, da­bar to ne­bė­ra! Ne­bė­ra su kuo pa­si­gin­čy­ti, daž­niau­siai aš vie­nas Ša­bakš­ty­ne kui­čiuo­si... tik ke­tu­rių dai­li­nin­kų dirb­tu­vės ten bė­ra, dau­giau vi­sos kū­ry­bi­nės dirb­tu­vės vir­to bu­tais. Kaip sal­dai­niu­ką kū­ry­bi­nį Ša­bakš­ty­ną iš­si­da­li­no į gy­ve­na­mus plo­tus“, – pa­sa­ko­jo ju­bi­lia­tas.

S. Pran­cui­čiui skau­da šir­dį, kad iš Ša­bakš­ty­no bu­vo iš­pra­šy­ta net Dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių sky­riaus būs­ti­nė. Akis ba­do ir šir­dį spau­džia me­tus sto­vin­čios tuš­čios lan­gų aki­duo­bės – pa­tal­pas, at­ro­do, par­da­vi­nė­ja Tur­to ban­kas.

Mies­tas tu­ri gė­dą ir liū­­de­­sį

S. Pran­cui­čio jau­nys­tės Šiau­liai, me­na dai­li­nin­kas, bu­vo pil­ki ir triukš­min­gi.

„Triukš­mą nuo­la­tos kel­da­vo ka­ri­niai lėk­tu­vai. Kar­tais net pa­sva­jo­da­vom, kad at­si­sės­tu­me ant Ša­bakš­ty­no sto­go ir pa­šau­tu­me ko­kį!“ – fan­ta­zi­jos jė­gą ir po­lė­kį de­monst­ruo­ja dai­li­nin­kas.

Da­bar dai­li­nin­kui Šiau­liai la­bai gra­žus mies­to cent­ras, su­tvar­ky­tas bul­va­ras.

„Bet mies­tas tu­ri di­de­lę gė­dą – klai­kią cent­ri­nę aikš­tę. Mer­gai­tė ver­kian­ti – vi­sai ne­blo­ga skulp­tū­ra, bet jos ro­dy­ti ten ne­ga­li­ma vien dėl klai­kios ap­lin­kos. Tu­ris­tus Šiau­lių gi­dai ga­lė­tų ves­ti ap­lin­ki­nė­mis gat­ve­lė­mis, kad mies­to sve­čiai ne­pa­ma­ty­tų di­džio­sios mies­to gė­dos – cent­ri­nės aikš­tės. Ma­žes­nių mies­tų aikš­tės – gra­žu pa­žiū­rė­ti! Jo­niš­kis! Kel­mė! Šiau­liuo­se – akys de­ga iš gė­dos“, – prie­kaiš­tau­ja Šiau­lių įvaiz­džiui dai­li­nin­kas.

S. Pran­cui­tis ne­graž­by­liau­ja ir dėl šian­die­ni­nės dai­lės si­tua­ci­jos Šiau­liuo­se: „Liūd­nai. Ste­biuo­si, ko­dėl jau­ni žmo­nės be kū­ry­bi­nės jė­gos?! Gal tik apie vie­ną jau­ną dai­li­nin­ką ga­liu pa­sa­ky­ti, kad dir­ba „tik ne­blo­gai“. O dau­giau... Neieš­ko, ne­reiš­kia jo­kių ma­ni­fes­tų, „ne­pa­siar­do“ dėl kū­ry­bos! Neį­si­vaiz­duo­ju to­kios kū­ry­bos.“

Kai dai­li­nin­kas pa­nirs­ta į jau­ni­mo kri­ti­ką, juo­kau­ja­me: gal ir „mer­gos“ jo jau­nys­tė­je bu­vu­sios gra­žes­nės?

– Ži­nai, kad ga­li bū­ti ir taip! – kva­to­ja­si.

Ne­pa­tai­ky­ta pa­gerb­ti le­gen­dos?

S. Pran­cui­tis lai­ko gar­be, kad jam te­ko su­tik­ti Šiau­lių dai­lės le­gen­dą – Ge­rar­dą Bag­do­na­vi­čių.

„Jis ma­ne nu­ste­bi­no in­te­lek­tu! Kai pa­ma­čiau, kad da­bar jo at­mi­ni­mui pa­sta­tė „pen­ze­lį“ – la­bai pa­si­pik­ti­nau! Tai įžei­di­mas! Kur tu ma­tęs, kad in­te­lek­tua­lą sim­bo­li­zuo­tų pa­gė­ru­sių ma­lio­rių įran­kis ir dar už­ra­šy­ta „Pen­ze­liu­kas“?! Su me­nu la­bai men­kos są­sa­jos, kai yra tie­sio­gi­nė nuo­ro­da – lyg su pirš­tu pa­ro­dant. Taip, G. Bag­do­na­vi­čių va­di­no „pen­ze­liu­ku“, bet su­vel­tas ma­lio­rių įran­kis ne­tu­ri nie­ko bend­ro su G. Bag­do­na­vi­čiaus kū­ry­ba, in­te­lek­tu ir pa­li­ki­mu“, – ne­bi­jo pa­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę ir „prieš sro­vę“ S. Pran­cui­tis.

Tie­sa, jis pri­si­me­na, kad pa­ro­dų ati­da­ry­muo­se veng­da­vo su­teik­ti žo­dį ta­da jau gar­bin­go am­žiaus G. Bag­do­na­vi­čiui.

„Pik­ti­nau­si, ko­dėl jam ne­duo­da pa­kal­bė­ti? Juk toks in­te­lek­tas! To­kių me­no gran­dų am­ži­nin­kas! Man paaiš­ki­no, kad tek­tų po­rą va­lan­dų klau­sy­tis įžan­gos į pa­ro­dos ati­da­ry­mą nuo Ado­mo ir Ie­vos!..“ – at­lai­džiai šyp­so­si S. Pran­cui­tis.

Įsi­min­ti­niau­sia jam bu­vo ke­lio­nė pro sa­vo gim­tą­jį Jo­niš­kio ra­jo­ną į Ry­gą su dai­li­nin­kų eks­kur­si­ja. Su G. Bag­do­na­vi­čiu­mi pa­si­tai­kė at­si­sės­ti au­to­bu­se gre­ta. Ki­ti eks­kur­si­jos da­ly­viai lyg ir šai­pė­si iš S. Pran­cui­čio, kad tas pa­kliu­vęs – teks daug is­to­ri­jų iš­klau­sy­ti!

„Nuo Šiau­lių iki pat Ry­gos jis iš tie­sų ne­bu­vo nu­ti­lęs. Iš­pa­sa­ko­jo apie vi­sus mies­te­lius ir kai­mus, ko­kius tik pra­va­žia­vo­me. Ki­ti juo­kia­si, kad pa­puo­liau, o man la­bai įdo­mu bu­vo! Nuo to lai­ko aš la­bai ge­rai ži­nau Jo­niš­kio ke­lio is­to­ri­jas! Pats ga­liu pa­sa­ko­ti apie kiek­vie­ną kai­me­lį!“ – pa­reiš­kė S. Pran­cui­tis.

Pa­sau­lis, pra­si­dė­jęs dva­ro ko­mo­dos stal­­čiu­­je

Kaip S. Pran­cui­tis ta­po dai­li­nin­ku?

„Ele­men­ta­ru! Dau­ge­lis vai­kų mėgs­ta pai­šy­ti ka­ri­ka­tū­ras. Aš ir­gi pai­šiau ka­ri­ka­tū­ras ir be jo­kios dai­lės mo­kyk­los – tie­siai iš vi­du­ri­nės įsto­jau į Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ją“, – pa­sa­ko­ja me­ni­nin­kas.

Jo­niš­kio 1-ojo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je dai­lę S. Pran­cui­čiui dės­tė ak­va­re­li­nin­kas Juo­zas Vai­naus­kas, Šiau­lių dai­lės le­gen­dos Ge­rar­do Bag­do­na­vi­čiaus mo­ki­nys.

S. Pran­cui­čio gim­ti­nė – Jo­niš­kio ra­jo­nas, Ja­kiš­kiai. Ja­kiš­kių dva­re, ku­ris ne­se­niai nau­jų šei­mi­nin­kų pri­kel­tas nau­jam gy­ve­ni­mui al­suo­ja me­nu, pa­mėg­tas fo­tog­ra­fų ir dai­li­nin­kų, ta­da, kai gi­mė Si­gi­tas, bu­vo Jo­niš­kio že­mės ūkio pro­fe­si­nė mo­kyk­la. To­je mo­kyk­lo­je me­cha­ni­kus, trak­to­ri­nin­kus ama­to mo­kė Si­gi­to tė­vas An­ta­nas Pran­cui­tis. Tė­vas bu­vo ki­lęs iš Šiau­lių, Si­gi­tas tu­ri tė­vo 1939 me­tais bai­gus Lie­po­rių mo­kyk­lą iš­duo­tą ates­ta­tą, ku­ria­me vien pen­ke­tai (pen­kia­ba­lė­je sis­te­mo­je).

Ja­kiš­kių dva­re vei­ku­sio­je pro­fkė­je dės­ty­to­jo An­ta­no ir El­vy­ros Pran­cui­čių šei­mai bu­vo pa­skir­tas bu­tas. Si­gi­tas gi­mė Ja­kiš­kių dva­re. 1946-ie­ji. Ne­bu­vo kai­me nei lop­šių, nei ve­ži­mė­lių. Lop­šį Si­gi­tui at­sto­jo Ja­kiš­kių dva­ro ko­mo­dos stal­čius.

Neil­gai tru­kus po Si­gi­to gi­mi­mo, tė­vą pa­sky­rė dirb­ti į Bu­bių že­mės ūkio mo­kyk­lą ir šei­ma iš­vy­ko iš Ja­kiš­kių. Bu­biuo­se An­ta­nas Pran­cui­tis tra­giš­kai žu­vo.

Si­gi­to se­ne­lis Ig­nas Ki­gas, ma­mos tė­vas, bu­vo ki­lęs nuo Gruz­džių. Tar­na­vo ka­riuo­me­nė­je Pet­rog­ra­de, pa­sa­ko­jo net ca­rą sau­go­jęs. Pet­rog­ra­de su­si­pa­ži­no su bū­si­ma žmo­na, bū­si­ma Si­gi­to se­ne­le Ele­na.

„Vel­niam čia sve­ti­miems tar­nau­ti“, – pa­sa­kęs bū­si­mas Si­gi­to se­ne­lis ir su my­li­mą­ja Ele­na iš Pet­rog­ra­do su­grį­žo į Gruz­džius. Čia ir su­si­tuo­kė, „šliū­bą ėmė“ Gruz­džių baž­ny­čio­je.

„Lie­tu­vos vals­ty­bė kvie­tė vy­rus į sa­va­no­rius. Se­ne­lis pa­sa­ko­jo, šiek tiek mo­kė­jęs šau­dy­ti, to­dėl įsto­jęs į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­rius. Už ko­vą su ber­mon­ti­nin­kais ga­vo skly­pą Jo­niš­kio vals­čiu­je, ne­to­li Ja­kiš­kių, kur gi­miau – to­dėl man yra dvi prie­žas­tys gerb­ti Ja­kiš­kius. Se­ne­lis bu­vo ge­ras sta­lius, ge­rą alų ga­min­da­vo. Jei­gu kai­me krikš­ty­nos ar lai­do­tu­vės – se­ne­lis tu­ri už­sa­ky­mą alui“, – pa­sa­ko­jo šei­mos is­to­ri­ją S. Pran­cui­tis.

„Ne­bū­ti nie­ku iš­mo­kė Pran­cui­tis“

Li­ki­mas taip lė­mė, kad stu­di­jas bai­gęs Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te Si­gi­tas 1974 me­tais bu­vo pa­skir­tas į Šiau­lių pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą (ŠPI) dės­ty­to­jau­ti.

Ta­čiau ŠPI iš­tvė­rė tik me­tus. „Per pa­skai­tas mer­gi­nos mez­ga, o vy­ru­kai – bū­si­mie­ji da­ili­nin­kai ar­ba pyp­kiuo­ja, ar­ba kor­tuo­ja. Jo­kios mo­ty­va­ci­jos! Man pa­si­da­rė neį­do­mu. Pak­vie­tė pir­ma­sis Šiau­lių vai­kų dai­lės mo­kyk­los di­rek­to­rius Jo­nas Sa­mu­lio­nis dirb­ti į jo mo­kyk­lą. Su­ti­kau. Neap­si­ri­kau. Vai­kai kaž­ko­dėl bu­vo la­biau mo­ty­vuo­ti mo­ky­tis dai­lės“, – pa­sa­ko­jo pe­da­go­gi­nę biog­ra­fi­ją dai­li­nin­kas.

Sa­vo gar­siais mo­ki­niais S. Pran­cui­tis di­džiuo­ja­si: Bro­nius Ru­dys, Vi­ta­li­ja Kur­ti­nai­tie­nė, Al­vy­das Kur­ti­nai­tis, Val­de­ma­ras Ba­ra­kaus­kas, Arū­nas Uo­gin­tas, Bi­ru­tė Kui­cie­nė ir dau­ge­lis ki­tų.

„Ne­bū­ti nie­ku iš­mo­kė Pran­cui­tis“, – in­ter­viu „Ato­lan­koms“ yra sa­kiu­si ke­ra­mi­kė V. Kur­ti­nai­tie­nė.

„Aš ir da­bar pa­mo­kau su­si­ti­kęs sa­vo mo­ki­nius! Nes­var­bu, kad kai ku­rie gar­ses­ni už ma­ne!“ – iro­ni­jos sau ne­gai­li ju­bi­lie­jų šven­čian­tis dai­li­nin­kas.

Da­bar ge­riau­sia dai­li­nin­ko mo­ki­nė yra anū­kė Au­gus­tė. „Ta, ko ge­ro, gal net bus dai­li­nin­kė. Jau­čia vi­sur rit­mą, nes gro­ja būg­nais“, – di­džiuo­ja­si S. Pran­cui­tis.

Jam sma­gu, kai anū­kė at­siun­čia jam nuo­trau­kų iš Lon­do­no na­cio­na­li­nės ga­le­ri­jos – džiau­gia­si, kad jai įdo­mus me­nas.

Si­gi­to ir Dai­no­ros Pran­cui­čių duk­ra Ag­nė su šei­ma gy­ve­na emig­ra­ci­jo­je.

„Aš pri­si­me­nu, ko­kia eu­fo­ri­ja bū­da­vo mū­sų kar­tos jau­ni­mui iš­va­žiuo­ti bent į Len­ki­ją! Apie Lon­do­no na­cio­na­li­nes ga­le­ri­jas mes jau­nys­tė­je nė pa­sva­jo­ti ne­ga­lė­jo­me! Pui­ku, kad žmo­nės ga­li rink­tis lais­vai, kur gy­ven­ti ir kaip kur­ti!“ – įsi­ti­ki­nęs le­gen­di­nis Šiau­lių dai­li­nin­kas, ku­riam lais­vė, imp­ro­vi­za­ci­ja, aist­ra ir pro­tas bu­vo ir li­ko svar­biau­sios gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos ver­ty­bės.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Dai­li­nin­kas Si­gi­tas Pran­cui­tis me­ne ver­ti­na aist­ros ir pro­to pra­dą.

Šį ta­py­bos dar­bą Sigitas  Pran­cui­tis pa­va­di­no „Au­to­port­re­tu“. Ja­me – vi­sas dai­li­nin­ko „gy­ve­ni­mas ir fi­lo­so­fi­ja“, bran­gios vie­tos ir žmo­nės – „per­so­na­žai“, for­ma­vę jo pa­sau­lė­žiū­rą ir kū­ry­bą.

Per 2015 me­tų Vė­li­nes Šiau­lių me­ni­nin­kai su­si­rin­ko pa­gerb­ti am­ži­ny­bėn išė­ju­sių me­ni­nin­kų ir Dai­li­nin­kų na­mų. Bran­gius ir svar­bius Šiau­lių dai­lės is­to­ri­jai žmo­nes su­kvie­tė Si­gi­tas Pran­cui­tis, pa­sa­kęs su­si­rin­ku­siems pra­kal­bą. Cent­re – S. Pran­cui­čio asamb­lia­žas „De­di­ka­ci­ja Ša­bakš­ty­nui“.

Si­gi­tas Pran­cui­tis prie asamb­lia­žų ju­bi­lie­ji­nė­je ret­ros­pek­ty­vi­nė­je pa­ro­do­je „Kū­ry­bos mets­kait­lis“. Ei­da­mas į pa­ro­dos ati­da­ry­mą S. Pran­cui­tis stai­ga nu­švi­tęs, kad „ir mes pa­tys, ir mies­tas esa­me tar­si Die­vo asamb­lia­žas, su­kur­tas Kū­rė­jo iš la­bai skir­tin­gų de­ta­lių. Tik ne­pa­ma­ny­kit, kad sa­ve ly­gi­nu su Die­vu“, – juo­kė­si žiū­ro­vams ju­bi­lia­tas.

1968 me­tais Si­gi­to Pran­cui­čio ta­py­tas au­to­port­re­tas. Šis dar­bas Stu­den­tų moks­li­nių dar­bų (SMD) kon­kur­se bu­vo pa­ste­bė­tas ir pui­kiai įver­tin­tas – au­to­riui „iš­ra­šy­ta“ sa­vai­tės ko­man­di­ruo­tė į Er­mi­ta­žą.

S. Pran­cui­tis. Da­ma su šer­muo­nė­liu.

Asamb­lia­žas, skir­tas Vy­tau­tui Ker­na­giui at­min­ti.

At­mi­ni­mo ženk­las gra­fi­kui Vac­lo­vui Zig­man­tui. Si­gi­tas Pran­cui­tis, tal­ki­nant skulp­to­riui Vi­liui Bis­kiui, per 2015 me­tų Vė­li­nes to­kiais kū­ri­niais pa­ger­bė Ana­pi­lin išė­ju­sių dai­li­nin­kų at­mi­ni­mą ir vie­tą – Dai­li­nin­kų na­mus  Ša­bakš­ty­ną, kur Šiau­lių me­ni­nin­kai iš­gy­ve­no auk­so am­žių.