Naujausios
3. Apie miestą paklydėlį
Ankstesnėse straipsnio dalyse surankiojau ryškesnes praeities kultūros veiksmo detales ir epizodus ne nostalgijos „geriems jaunystės laikams“ kamuojamas, o tam, kad iliustruočiau prieš du dešimtmečius burbuliuojančius kultūros katilus.
Akivaizdu, šiandien Šiauliuose daugiau tvarkingesnių kultūros įstaigų, ir renginių gausa, akivaizdu, lenkiame paskutinįjį dvidešimtojo amžiaus dešimtmetį. Būna, kad nuo renginių renginėlių šėlsta miestas.
Tačiau dar akivaizdžiau, kad intelektualinės intrigos: noro įrodyti, pasiekti, pakeisti, komentuoti ir kritikuoti – tada buvo daugiau.
Kultūra plačiąja prasme ir menas siauresne neįsivaizduojamas be viešų diskusijų, kritikos – profesonalios ar bent nuomonės ar replikos lygio.
Kultūra be konflikto, t. y. be kritinio vertinimo, pasmerkta tik reprezentacijai tarp keturių sienų. (To Šiauliuose pakanka.) Todėl tokioje bekonfliktinėje erdvėje užgimę kultūros įvykiai (ne renginiai) atrodo kaip išimtys iš taisyklės.
Jau 1997-aisiais filosofas Gintautas Mažeikis, nuolatinis mūsų laikraščio autorius, „Paraštėse“ – apmąstymų skyrelyje – man rodos, labai taikliai apibendrino šiaulietiškos kultūros ir miesto, „kuriame gan vangiai skleidžiami teigiami gandai“, būseną:
„Uždarų grupių specializuoti šnekalai nėra įdomūs platesnei visuomenei ir neformuoja atviro miesto kultūrinio elito. Čia atsiranda tik pasislėpę menininkai (...). Jie tarpusavyje mažai komunikuoja, nerengia viešų paskaitų, todėl inicijuoja savojo rašomojo stalo, o ne kultūros gyvenimą.“
Būsena, kai vyksta daug ir visiems gerai, lyg erkė įsisiurbė į šiaulietiškos kultūros kūną. Atskira tema – kiek iškilių humanitarų, menininkų per 10–15 metų Šiaulius paliko kaip tarpinę stotelę? Kelios dešimtys.
1997 – aisiais, įsijungdama į „Šiaulių krašto“ diskusiją „Kryžių kalnas – prie Šiaulių, ar Šiauliai – prie Kryžių kalno?“, Šiaulių pedagoginio instituto doktorantė N. Mažeikienė svarstė, kodėl Šiauliai suryja kitoniškumą.
Autorė teigė, kad kitokiam būti Šiauliuose nepatartina ir sunku, nes „įkyrus patariamasis balsas siūlo kitoniškai asmenybei pritapti, prisiderinti prie visumos“.
Pastebima, kad niveliacija nėra skausmingas procesas, nes jis vyksta visur ir visada, todėl priprantama, nebepastebima ir nebesipriešinama. Tai, teigia autorė, ypač pastebima kūrybos pasaulyje, nes nėra mechanizmų, kurie išstumtų ryškias asmenybes į paviršių.
Miestas neteko ir kiekvienais metais netenka vis daugiau intelektualinės, humanitarinės jėgos, todėl ir viešoji miesto kultūra tampa vis labiau provinciali, nuspėjama, be intelektualinės intrigos, žaidimo ar provokacijos.
Šiaulių universitetas vis dar netapo tuo mechanizmu, kuris skatintų ir augintų kitoniškumo daigus. Kiekybinė orientacija ir darbo stilius pagal šeimyninę rangą kol kas neleidžia šiai institucijai tapti nei mokslo, nei kultūros centru. Tik atsidūrus prie kracho ribos, universiteto vadovai pradėjo deklaruoti regionališkumą, kaip vieną iš motyvų ( gal ir vienintelį?) išlikti.
Atrodo, kad tos universiteto ir krašto vedybos – ne iš meilės. Todėl tikėtis, kad ši kultūros kalvė, iki šiol galėjusi ir turėjusi visas galimybes lyderiauti ir efektyviai keisti ne tik Šiaulių kultūros situaciją, bet apskritai viešąjį gyvenimą, taps panacėja, turbūt jau neverta.
Manau, didžiausia bėda, kad Šiauliai viešojoje savimonėje pozicionuojami ne kaip regiono (apskrities, Šiaurės Lietuvos) centras, o kaip pakraščio miestas.
Miestas, be centro ambicijos, pasmerktas gyvuliavimui, labai veikiamas įvairiausių socialinių, ekonominių ir politinių situacijų.
Miestas, suvoktas kaip centras, pasižymi gebėjimu traukti ir skleisti.
Šiauliai dar sugeba traukti, todėl jį galima pripažinti kaip traukos centrą. Žmones traukiančių objektų mieste nemažai: gydymo įstaigos, „Akropolis“, Apygardos teismas, „Aušros“ muziejus, teatras, universitetas, kolegijos ir profesinės mokyklos etc.
Profesiniai, verslo ir giminystės ryšiai taip pat stiprūs. Galbūt jau dominuojanti dalis šiauliečių yra atvykę iš aplinkinių rajonų, todėl su savimi atsinešė ne tik kaimišką, miestelėnišką (ne miestietišką) mentalitetą, bet ir ryšį su gimtine.
Tačiau miestas, užimantis ar norintis užimti centro arba lyderio pozicijas, privalo ne tik traukti, bet ir skleisti. Pirmiausia – idėjas, profesinę kompetenciją, kurti savo ir savo traukos lauko apibendrinimą.
Kitaip sakant – rašyti miesto pasakojimą, rasti ir propaguoti geruosius mitus, nuolat tęsti tapatumo paieškas, žvalgytis praeities ir dabarties sąsajų, ryšio tarp artimiausios aplinkos, kitų šalies centrų ir pasaulio. Tai jau akademinis ir publicistinis laukas.
Nesakau, kad Šiauliuose šia kryptimi nebuvo dirbama. Šiaulius kaip pasienio miestą dviejose eseistikos knygose ("Šiauliai: provincijos miestas palatvėje"; „Šiaulių aoto/topografija") apmąstė V. Butkus, Šiaulius ir Universiteto dailės fakultetą kaip meno centrą knygoje „Menų fakulteto fenomenas“ atskleidė Arūnas Uogintas, paminėtinas Broniaus Prėskienio enciklopedinis veikalas „Šiaulių krašto literatūros panorama“ bei reprezentacinis „Aušros“ muziejaus išleistas Geraldo Bagdonavičiaus darbų albumas , Jono Nekrašiaus knyga „Olegas Truchanas – Lietuvos ir Australijos legenda“.
Kantriai jau daugiau nei dvidešimtmetį plačią Šiaulių panoramą tapo Stasys Tumėnas, leisdamas „Šiaurės Lietuvos“ almanachą, ir Vilius Puronas, išleidęs savo dizaino darbų ir šiaulietiškų pasakojimų knygų seriją.
Surasti platesnio akiračio leidinių galima ir daugiau, tačiau kiek dar neparašyta, neišleista!
Šiauliai neturi solidesnių miesto istorijos interpretacijų, nei monografijomis, nei albumais neįprasmintas ir neįvertintas dešimtmečius Šiauliuose kūrusių dailininkų Eduardo Juchnevičiaus, Vytauto Tribandžio kūrybinis palikimas, atskiros studijos arba solidžios publicistikos prašosi Šiaulių dailininkų veikla nuo pokario iki 1990-ųjų. Sąrašas – tęstinis ir labai ilgas.
Dešimtmečiams užstrigo G. Bagdonavičiaus namo remontas. Gal suremontavus, bendradarbiaujant Savivaldybei, universitetui ir „Aušros“ muziejui, ten galima įsteigti Šiaurės Lietuvos dailės tyrimo centrą arba, sakykim, visuomeninę kultūros akademiją ar kokį kitą darinį, kuris skatintų humanitariką ir burtų viešuosius intelektualus, ieškotų humanitarinių centrų kitur ir bendradarbiautų su jais?
Apsižvalgykime, kaip kuriami savo istorijos, tapatumo pasakojimai Naisiuose, Žagarėje, kuri anksčiau nei Šiauliai tapo Lietuvos kultūros sostine, Bazilionuose, kur leidžiamos „Padubysio kronikos“ ir steigiamas Romualdo Ozolo inicijuotas lituanistikos centras.
Susidaro įspūdis, kad ten kryptingai koordinuotos humanitarinės veiklos daugiau nei Šiauliuose.
Šiauliuose – dvi Savivaldybės dailės galerijos, bet vietos dailininkų kūrinių rinkinio miestas neturi. Savivaldybė, kasmet paskyrusi po kelis tūkstančius eurų kūriniams įsigyti, per dešimtmetį būtų sukaupusi solidžią kolekciją. Dalį darbų dailininkai, matydami iniciatyvą ir dėmesį, dovanotų, ir patys jaustųsi reikalingesni ir vertinami.
Gal Savivaldybė galėtų skirti stipendijas ne šiaip menui skatinti, bet monografijoms, žodynams, albumams parengti ir išleisti? Arba kiekvienais metais išrinkti iškiliausią miesto ir krašto kultūrą reprezentuojančią knygą ir pagerbti jos autorius, leidėjus?
Sukūrus saviįvertinimo tradicijas ir mechanizmą miesto kultūros bendruomenei būtų lengviau išsivaduoti nuo Vilniaus, kaip neklystančio arbitro, įtakos.
Nereikia laukti, kol kažkas sostinėje pastebės, pagerbs. Taip pat nereikia pelenais barstytis galvų, kai ten kažkada kažkas pakritikavo ar pamiršo paminėti.
Literatūros tyrinėtojas V. Butkus knygos „Šiaulių auto/topografija“ pratarmėje ypač taikliai pastebėjo:
„Mąstyti, įsivaizduoti, jausti, gyventi „vietocentriškai“, kai agresyviai dominuoja, dažnai net represyviai siautėja „sostinėcentriškos“ nuostatos, kai neišvengiamai artėja visuotinės Globalinės Nomadijos viesulas, turbūt yra senamadiška ir gerokai donkichotiška.“
Tačiau tik taip senamadiškai ir donkichotiškai veikdami galime atsispirti centrui ir Nomadijai.
Šiaulių gatvėse mažai ryškių Šiaulių istorijos įprasminimo ženklų. Povilo Višinskio paminklas bei aikštė ir pernai pramonininkų iniciatyva pastatytas paminklas Chaimui Frenkeliui.
Miesto kultūra, kaip platus humanitarinės veiklos laukas, neįmanoma be istorijos suvokimo.
Paradoksalu, bet paskutiniaisiais tarybinio laikotarpio dešimtmečiais, kuriuos dabar viešosios opinijos kūrėjai bando ištrinti iš atminties, miestas kaip centras buvo suvokiamas labiau nei šiandien.
Nežiūrint sovietizacijos ir uždaro karinio miesto statuso, Šiauliuose galimais negalimais būdais atsirado Dailės galerija, pėsčiųjų bulvaras su unikalia gatvės puošyba, Kaštonų alėjos skulptūros ir dešimtys dekoratyvių akcentų kitose miesto vietose, auksinis Šiaulių berniukas ir Saulės mūšio vitražas.
Šiuose svarstymuose nėra nė kruopelytės humanitarinės ir technokratinės veiklos priešpastatymo. Anaiptol, labai dažnai vadinamieji technokratai ar kitos krypties inteligentai savo veikla pasireiškia kaip viešieji intelektualai, stiprinantys visuomenės, bendruomenės humanitarinį pamatą, todėl visuomenei ir miestui duoda daugiau nei tūlas garbus humanitaras.
Pavyzdžiui, miesto pramonininkai, inicijavę Ch. Frenkelio paminklo pastatymą ir jį pastatę, save parodė kaip plataus akiračio žmones, miesto ir krašto patriotus. Pramonininkų organizacija tapo kultūros centru, o paminklo statytojai veikė kaip viešieji intelektualai.
Todėl paminklo statymas, nors ir lokalus veiksmas, tapo multikultūriniu įvykiu.
Tad gal pirmiausia į miesto pramoninkus reikia kreiptis ir dėl kitų plačios ir sudėtingos miesto istorijos įamžinimo ženklų?
Dar 1997-aisiais archeologė Birutė Salatkienė „Šiaulių krašte“ su švelnia ironija svarstė, kad centrinė miesto aikštė galėtų gauti Antano Tyzenhauzo vardą: „Jis tikrai to nusipelnė, bet kad ta pavardė tokia vokiška, beveik kaip Landsbergio...“
Būtent su A.Tyzenhauzo vardu Šiauliai ir įgavo miesto pavidalą – su turgaus aikšte, gatvių tinklu ir pirmaisiais gyvenamaisiais mūro namais.
Tačiau kur ten aikštė ar paminklas Šiaulių ekonomijos kūrėjui, kad ir A.Tyzenhauzo gatvės neturime.
Dar labai daug ko neturime, todėl veiklos, humanizuojant Šiaulius, yra daugeliui metų į priekį.
Jei norima, kad Šiauliai negrįžtamai neprarastų centro, lyderio pozicijų, reikia vietos (miesto, krašto) vertybėmis ir lyderyste paremtos Šiaulių kultūros politikos. Kol kas jos nėra, nes, mano galva, yra labai mažai žmonių, tikinčių, jog dar galima išsiveržti iš rutininės aplinkos.
Nepaklojus humanitarikos pamatų miestas netaps nei centru, nei lyderiu. Todėl kiekvienais metais mažės intelektualinės intrigos, viešųjų intelektualų, o diskutuosime tik apie numestą šiukšlę ar neužlopytą duobę gatvėje.
Viešuosius intelektualus pakeis ir jau keičia viešieji propagandistai, kuriuos filosofas Arvydas Šliogeris interviu „Atolankoms“ pavadino viešaisiais kvailiais.
Prisiminkime neseną savivaldos rinkimų ir tiesioginių merų rinkimų kampaniją. Apie Šiaulius kaip apie Šiaurės Lietuvos centrą – apie trauką ir idėjų sklaidą – kalbėjo tik liberalas Vaidas Bacys, humanitarines vertybes akcentavo universiteto žmogus Stasys Tumėnas.
Akivaizdu, kad retas Šiaulių politikas geba pereiti komunalinės pasaulėjautos ribas. Tai dar vienas akivaizdus įrodymas, kad tuos dvidešimt penkerius metus Šiauliai tik deklaratyviai buvo pozicionuojami kaip regiono centras, todėl vyravo ne miestietiškas, o miestelėniškas veikimo būdas.
Simboliška, bet gal į požemius nutremtas Rūdės upelis, bėgantis per Šiaulių centrą, nukanalizuoja ne tik savo vandenis, bet ir miesto norą keistis ir keisti.
Giedriaus BARNAUSKO nuotr.
