2. Mūsų namo pamatai

2. Mūsų namo pamatai

„Šiaulių krašte“ visokio pločio kultūrai skiriama daugiausia vietos ir dėmesio. Ir laikraštis – tai paukštis iš to paties lauko. Jau pirmajame laikraščio numeryje surasta vietos žinutei apie į Lietuvą atkeliavusią žymiojo kraštiečio, lietuvybės skatintojo, švietėjo ir diplomato Jono Šliūpo archyvo dalį.

Retai pavyks rasti „Šiaulių kraštą“, kuriame nebūtų kultūros ar istorijos temų. Šioje apžvalgoje įmanoma tik apgraibomis apžvelgti tūkstančius kultūros publikacijų, todėl šįkart – tik keli ryškesni akcentai iš laikraščio jaunystės laikų.

Verčiant laikraščio komplektus, detaliau pažvelgus į „Atolankas“, kaip šio rašinio kaltininkes, aiškėja, jog ryškiausius kultūros rašinius būtina suguldyti į kygą, gal net ir kelias.

Nuo žiemgalių iki žemaičių

Vyresni „Šiaulių krašto“ skaitytojai prisimena išskirtinį „Miestelių“ ciklą. Jame tilpo pasakojimai apie unikalias Šiaurės Lietuvos gyvenvietes, nuo seno vadinamas miesteliais.

Kiekvienas miestelis – unikali istorija, artimiausių kaimų, vienkiemių traukos centras, parapija. Vėliau kai kurių miestelių istorijos tilpo storiausiose knygose, tačiau tada, daugiau nei prieš dvi dešimtis metų, laikraščio rašiniai buvo vos ne vienintelės didesnės apimties publikacijos apie miestelių dabartį ir praeitį.

„Miestelių“ ciklas kaupėsi nuo 1991-ųjų pabaigos net iki 1995-ųjų pradžios. Šalia krašto miestelių, net rajoninės reikšmės miestų (Linkuva, Kuršėnai, Žeimelis, Tytuvėnai, Šeduva, Žagarė etc.), gražiai pritiko ir bažnytkaimiai ar paskutiniaisiais dešimtmečiais susiformavusios šių laikų didesnės gyvenvietės.

„Miestelius“ rašė įvairios patirties ir sugebėjimų žurnalistai, todėl šalia brandžiai suguldytų tekstų, pasitaikė ir paviršutiniškų, labai fragmentiškų rašinių.

Dėl to atsisakyta siūlymo „Miestelius“ išleisti atskira knyga, nes dėl skirtingo lygio leidinys nebūtų vientisas ir istoriškai kai kur galbūt ir klaidingas.

Tačiau „Miestelių“ kelionė nuo žiemgalių iki žemaičių ne tik įsimintina, bet ir reikšminga, nes tokie krašto kultūriniai, etnografiniai pasakojimai, savasties ir mitų pakartojimai įstringa sąmonėje, stiprina visus įmanomus žmogaus ir gimtinės ryšius.

Šiandien tai dar aktualiau negu buvo prieš dvidešimt metų. Miesteliai ir bažnytkaimiai traukiasi, nyksta kultūros paveldas, gyventojai sensta,  mokyklos mažėja arba užsidaro, nemaža dalis žmonių asocialėja. Tirpsta unikali Lietuvos dalis.

Žinių ir minčių lauke

Jau nuo pirmųjų laikraščio numerių su redakcija pradėjo bendradarbiauti didelis būrys Šiaulių ir krašto kultūrininkų.

Spausdinti istoriniai, kultūrologiniai docento Juozo Kašio straipsniai, pedagogė, vėliau kelių knygų apie Žagarę autorė Romualda Vaitkienė publikavo straipsnį apie rašytoją Albiną Vaitkų-Marių Katiliškį ("Ateina metas susideginti ar išlikti").

Po pirmųjų dviejų laikraščio leidybos mėnesių jau buvo išspausdinti menotyrininko Vytenio Rimkaus, archeologės Birutės Salatkienės, kalbininko Stasio Tumėno, teisininko Jono Nekrašiaus, dizainerio Viliaus Purono, kraštotyrininko Jono Balčiūno, istoriko Dangiro Mačiulio, truputėlį vėliau – menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio ir literatūrologo Vytauto Bikulčiaus publikacijos. Šie kultūrininkai vėliau tapo nuolatiniais laikraščio autoriais.

Įsimintinas V. Rimkaus straipsnis „Paminklų karai“, išspausdintas 1993 metų balandį.

„Ir vėl griaunami, vagiami, niokojami paminklai, antkapiai, memorialinės lentos. Baisus dalykas! Kas gi čia yra, kas atsitiko?“ – retoriškai klausta straipsnio įžangoje.

Per Lietuvą jau buvo nušniokštusi paminklų griovimo banga. Nugriauti, sunaikinti arba į Grūto parką išvežti buvusios epochos ideologijos ženklai.

Provokuodamas diskusiją straipsnio autorius teigė, kad paminklų griovimas yra daugiaplanė problema, į kurią būtina įsigilinti, ją įvairiapusiškai išnagrinėti.

Išsamioje publikacijoje V. Rimkus išnagrinėjo griauti – negriauti aspektus. Daugelis jo įžvalgų, istorijos paralelių, be jokios abejonės, erzino totalinio karo su paminklais šalininkus.

„ Retsykiais man kyla įtarimas, kad kai kas iš aktyviausių ultimatyvių griovėjų neseniai patys keliais šliaužė apie juos. O ar nėra ir provokacijų galimybių – kai kada dvelkteli ir toks kvapelis“.

Arba  tokia paskutinė straipsnio pastraipa: „Paminklų karas – tai ne kas kita, kaip visuomenės būvio atspindys, jos susidvejinimo, susitrejinimo ir suskilimo. Būtent tas karas – veidrodis mūsų kultūros lygmens. Kaip giliai į mūsų sąmonę įsiėdė idiotizmas!“.

V. Rimkaus ir daugelio kitų autorių straipsniai ne tik supažindino, nagrinėjo problemą, bet skatino mąstyti, kūrė žinių ir minčių lauką, kuriame tarp laikraščio ir skaitytojų užsimegzdavo intelektualus ryšys, formavosi bendros patirtys.

„Šiaulių krašte“ išspausdinta šimtai įvairių autorių skirtingų žanrų publikacijų, kurios galėtų būti išleistos atskirais rinkiniais. 1999 metais pasirodė G. Mažeikio monografija „Paraštės: minčių voratinkliai“, kurioje tilpo nemažai per kelerius metus laikraščio skyrelyje „Paraštės“ išspausdintų tekstų.

Vertinimai drebino teatrą

Kultūros horizontuose tilpo sunkiai pakeliama temų našta.

Temos – naujos arba reikalaujančios kitokio vertinimo, detalesnės ir įvairiapusiškesnės analizės.

Nevengta ir aštresnių kultūros temų. Kultūros įvykių vertinimai neretai susilaukdavo nepasitenkinimo ar net pykčio.

Vienas iš 1991-ųjų metų pabaigos kultūros įvykių Šiauliuose turėjo būti Dramos teatro premjera – Oskaro Milašiaus „Mefibosetas“.

Prieš kelerius metus teatro vyriausiasis režisierius Gytis Padegimas paskelbė, jog yra pasiryžęs įkūnyti šį dramos veikalą scenoje.

Būtent šio spektaklio recenzija Vytautas Bikulčius „Šiaulių krašte“ pradėjo autorinį skyrelį „Žodžiai ir ženklai“.

Recenzijoje „Mefibosetas“? O gal „Padegimetas“? prancūzų literatūros specialistas spektaklį vertino labai neigiamai, surasdamas tik kičą, blogą aktorių vaidybą, nevienalytę spektaklio stilistiką ir eklektinį reginį.

„Kaip įsitikinote, „Mefibosetas“ Šiaulių dramos teatre – tipiškas mūsų gyvenimo reiškinys. Daug ambicijų, bet menkas rezultatas. Bet emblemų metas anksčiau ar vėliau baigsis, ir pigi išorė turės užleisti vietą esmei. Tada, matyt, bus galima prabilti ir apie „Mefibosetą“? O dabar, deja, prieš mūsų akis tik „Padegimetas“, – rašė V. Bikulčius.

Reakcija buvo žaibiška. Sulaukėme režisieriaus atkirčio, kurį išspausdinome.

Po kelerių metų prie Šiaulių dramos teatro kritikos, šiaip jau gana retos „Šiaulių krašte“ temos, grįžo žurnalistas Vytautas Gaižauskas, parašydamas straipsnį „Amžina teatro krizė Šiauliuose, arba Kodėl dabartinis Šiaulių dramos teatras netaps „tiesiog teatru“ pagal Piterį Bruką“.

Žurnalistas teatrą įvardijo kaip seną ir silpną. Rėžta tiesiai šviesiai, bet daugiau ar mažiau argumentuotai.

„Bežiūrint šiauliečių spektaklius, norom nenorom pradeda susidaryti įspūdis, kad teatras – vien prastas kino pakaitalas su čia pat vaidinančiais aktoriais. Iš principo tegali būti tik blogiau negu kine, bet žmonės kažkodėl žiūri, matyt, iš snobizmo – tokie tikrai ne vieno žmogaus įspūdžiai apie teatrą apskritai, susiformavę Šiaulių teatro „pagrindu“, – tokios išvados negalėjo nesudrebinti neliečiamųjų aureole apgaubtų menininkų.

V. Gaižausko straipsnis įskėlė diskusijų kibirkštį. Gal pirmąkart Šiauliuose viešai diskutuota, ar Šiaulių dramos teatras – senas ir silpnas?

Nors straipsnio autorius ir nesiūlė uždaryti teatrą, tačiau interpretacijų tokių būta daug.

„Negirdėjau, kad bent vienam panevėžiečiui būtų atėję į galvą parašyti, ar reikalingi miestui bent keturi teatrai? O Šiauliuose tik vienas teatras – ir iškyla klausimas, ar jis reikalingas! Absurdas!“ – diskusijos apžvalgoje dėstė Romas Zalomskis, kultūros vadybininkas.

Istorikas Arūnas Gumuliauskas teigė, kad „teatras palengva užleidžia kultūrinio centro pozicijas, kurias perima kitos organizacijos. Dalis teatralų pernelyg politizavosi ir kritikoje įžvelgia grobikiškus Maskvos kėslus“.

V. Bikulčius, įsijungęs į diskusiją, pažymėjo, jog „visą savo straipsnį autorius grindžia maksimalistiniu požiūriu, jog kūryba yra iššūkis, atveriantis naujus dvasios žemynus. Ir sakydamas, jog Šiaulių dramos teatro aktoriai yra seni ir silpni, autorius pirmiausia pasako, jog jie nėra maksimalistai, jie nesistengia (o gal ir nebeišgali!) priblokšti pasaulio“.

Atsiliepimų į V. Gaižausko straipsnį išspausdinta ir kituose leidiniuose.

Autoriui priskirta to, ko jis nepasakė. Kalbėta monologais, todėl negirdėta, nenorėta girdėti, o gal ir nesuprasta, kas buvo parašyta.

Kūrybos vertinimo trajektorijos

Pirmojo „Šiaulių krašto“ dešimtmečio kultūros arimuose bene daugiausia dailės vagų.

Aktyviai rašė menotyrininkai V. Rimkus, V. Kinčinaitis, D. Kinčinaitienė, kiti autoriai.

Kildavo ir diskusijų. Įsimintinas rezonansas, kurį sukėlė V. Kinčinaičio publikacija „Reanimuotos tradicijos ir vešliai sužaliavusio klozeto jungtuvės“ 1997 metų pavasarį „Atolankose“.

Apžvelgdamas tradicinę, tada jau keliasdešimtą, Šiaulių dailininkų parodą V. Kinčinaitis teigė, kad „ketvirtadalis šios parodos autorių drąsiai galėtų keliauti į tautodailininkų parodą“.

Autorius, klausdamas savęs ir kitų – „gal mano skonis „iškrypęs“, svarstė, kad profesonalus menas turi skirtis „nuo mėgėjų, amatininkų, tautodailininkų“.

Pasitengta paaiškinti, kodėl – pilka, lyg pelkė – lyg ne pelkė?

„Mūsų dailininkai išstumti iš bet kokio lygio konkurencinės kovos, jie tiesiog tyliai, piktdžiugiškai nutylimi ir ignoruojami, jie neįtraukiami į jokius rimtesnius respublikinio ar tarptautinio lygio projektus, nėra galimybės pasitikrinti“, – paaiškinta ir konstatuota.

Kliuvo ir autoritetams – Vitoliui Trušiui, Aloyzui Toleikiui, Eduardui Juchnevičiui.

("Klampios Vitolio Trušio pelkės tokios tikroviškos, kad netyčia gali ir sušlapti, galbūt net ir paskęst"; „Aloyzas Toleikis pajuto savipakankamą marmuro medžiagos grožį ir jo nebesugadino kokia nors figūra“.)

Po dviejų savaičių, dar kabant parodai, „Atolankose“ išspausdintas E. Juchnevičiaus atsakas „Ar valgysime duoną, išaugintą klozete?“.

„Žaismė ar cinizmas persmelkia mūsų kultūrą, projektų kultūrą. Iškrypęs skonis deklaruojamas dviejuose trečdaliuose V. Kinčinaičio straipsnio – intrepretacijos „Atolankose“, – rašė to meto Dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas.

O šalia – dailininko Petro Rakštiko „blevyzgos“ „Pasidairymas nuo savo varpinės stogo“, pabaigtos tokia pastraipa:

„Nesibarant su kolegomis, nesiteisinant prieš savo sąžinę alaus bokale, laurais, užsimerkia mūza. Sukasi ratas kažkur, kažkodėl ir kažkam...“

Tarsi ir visa meno darymo esmė: nuo teigimo iki abejonės, nuo atradimo iki praradimo.

Literatūros sferoje diskusijų skersvėjus sukėlė literatūrologas Vigmantas Butkus, 1999 – aisiais išspausdinęs straipsnį „Pabiros pastabos apie poeziją Šiauliuose ir Šiaulių krašte“.

Skaitant ir vartant Šiauliuose ypač gausiai leidžiamas vietos autorių poezijos knygas, literatūros tyrinėtojui parūpo „rašančiųjų kultūrinio statuso apibrėžimas“.

„Kokiomis trajektorijomis meninėje bei kultūrinėje Šiaulių regiono erdvėje skleidžiasi eiliuojančiųjų tekstai?“ – klausė straipsnio autorius.

V. Butkus surado daug „knygomis „įformintos“ rašliavos, klaikių beskonybių, dešimtmečių pelėsiais atsiduodančios eiliakalystės, tiesiog grafomanijos“.

„Akis badyte bado simptomai ligos, kurią galime pavadinti literatūriniu infantilizmu, Šiauliuose ir aplink juos turinčiu begalę atmainų: pavyzdžiui, „ kaip Salomėja Nėris“, „ kaip Brazdžionis“, „ kaip Jeseninas“, – tokia diagnozė, natūralu, kvietė į diskusiją.

Po mėnesio „Atolankose“ – puslapis atsiliepimų. Diskutuota neperlenkiant lazdos, bet ir neslepiant savos pozicijos. Edita Vilkienė iš Šiaulių rajono svarstė, kodėl liaudies meistrai priskiriami tautodailei, o liaudies poetai vadinami grafomanais.

„V.Butkus poezijos „ligų“ tiražavimu apkaltino „Saulės deltos“ leidyklą. Štai su šituo teiginiu kategoriškai nesutinku. Nemanau, kad dar kuris regionas turi tokią leidyklą, kuri taip organiškai būtų įaugusi į bendrą krašto kultūrinį gyvenimą“, – rašė kelmiškis Vaclovas Liubinas.

Ieškota, vertinta, surasta. Taip sukosi kultūros varikliukai.

Giedriaus BARNAUSKO nuotr.

Šeduva.