Naujausios
1. Lankos surado atlankas
1995 m. gegužės 20 d. pasirodė pirmasis „Šiaulių krašto“ specialus leidinys. Tai buvo „Atolankos“, su kelerių metų pertrauka gyvuojančios iki šių dienų.
Vladas VERTELIS
Žurnalistas
Kultūros priedo redaktorius Vytautas Kirkutis, pristatydamas naują „Šiaulių krašto“ tvarinį, „Atolankas“ išskaidė į Lankas ir Atlankas.
Lankos: „Dažniausiai neramaus gyvenimo esame raginami bėgti, skubėti, kuo greičiau užfiksuoti vieną ar kitą įvykį ir apie jį informuoti skaitytojus. Ir dienraščio specifika neleidžia sustoti ir susimąstyti. „Atolankos“ ir būtų ta vieta, kur galėsime sustoti, į platesnes kultūros lankas pasidairyti, šiek tiek gilesnių prasmių paieškoti“.
Atlankos: „Viso pasaulio įvairumą, sudėtingumą ir daugiaprasmiškumą gali pajusti žiūrėdamas į vieną vienintelį augalą. Svarbu, kokiomis akimis jį matysi, kokias prasmes įžvelgsi. Visų mūsų kaitą įprasmina paprastų paprasčiausia atlanka, „atlenkta ir prie žemės prismeigta“ medžio ar krūmo šakelė, kad iš jos išaugtų naujas augalas“ ("Lietuvių kalbos žodynas“, t. 1, 393 psl.).
Žodį „atolankos“ surado ir pasiūlė jomis pavadinti kultūros leidinį žurnalistas Sidas Aksomaitis, tada dar vienuoliktokas.
Žodynuose „atolankų“ nerasta, tačiau Šiaulių pedagoginio instituto kalbininkas docentas Kazimieras Župerka pritarė pasirinkimui.
Pirmosios 8 puslapių „Atolankos“ pakėlė kartelę aukštėliau, nei kiekvienas įgali ar nori peršokti.
Orientuotasi į keliolikos tūkstančių inteligentų, kurie, mūsų manymu, ir turėtų būti pagrindiniai „Atolankų“ skaitytojai. Norėjosi tuos žmones suburti, suteikti jiems galimybę publikuoti savo darbus.
Solidus pirmųjų „Atolankų“ veidų sąrašas: literatūros tyrinėtoja Vilniaus universiteto profesorė Viktorija Daujotytė, ŠPI mokslininkai: literatūrologas Vytautas Bikulčius, kalbininkė Giedrė Čepaitienė, istorikas Dangiras Mačiulis, poetas Ričardas Šileika, ŠPI Dailės fakulteto absolventė Daina Kinčinaitienė.
Įsimintinai gilios ir plačios V. Daujotytės mintys, kurias žurnalistė Aldona Sireikienė pateikė interviu „Toli į žmones išėjo Viktorija Daujotytė, toli“.
„Inteligentiškumas, mano supratimu, nėra tiesiogiai susijęs su parodų, koncertų, teatrų lankymu. Kartais ta inteligentiška būsena arba inteligento žmogaus kultūros dvasia susiformuoja atskirai nuo visų tų dalykų. Doras žmogaus elgesys, kiek įmanoma, morali laikysena: negali pulti prie lovio, nors ir alkanas esi, negali čiupti iš kito panosės. Tokia ir yra inteligencija. Inteligentiška žmogaus dvasia arba kultūros žmogaus dvasia gali jausti pasaulį, harmoniją net ten, kur jos nėra. Ji tiesiog turi galimybę gyventi labiau iš savęs, o ne iš to, ką duoda pasaulis. Vidinė inteligencija tokia: nenuskriausti kito, neįžeisti“, – senajame Vilniaus universitete suradusi laisvą valandėlę ilgesniam pokalbiui su „Šiaulių kraštu“ sakė profesorė.
Antrosiose „Atolankose“ – nauji veidai. Interviu su profesoriumi Sauliumi Sondeckiu, profesorės Danutės Klumbytės ištrauka iš Sibiro prisiminimų knygos.
Nuslūgus tvenkinio vandenims pasirodo rieduliai. O po metų apnašomis – praėjęs laikas.
„Atolankose“ išspausdinta daugybė įsimintinų tekstų. Vienas tokių 1995 metų rugpjūtį publikuotas profesoriaus Vytenio Rimkaus straipsnis „Liaudies menas – kaip pasipriešinimo forma“.
Menotyrininkas į liaudies meną 1940–1990 metais pažvelgia, kaip į vidinį, kūryba išreiškiamą rezistencijos būdą.
Kaip charakteringas tautodailininkų dalyvavimo pasipriešinime faktas pateikiamas 1976 metais Kurtuvėnuose pastatytas meistro Vitalijaus Lukošaičio paminklas Povilui Višinskiui.
„Paminklo pastatymas virto didele tautine švente, kurioje dalyvavo daugybė žmonių ir iš Šiaulių, ir iš Vilniaus. Į vainikais apipintą vežimą, traukiamą gražių žirgų, buvo įkeltas skeltas ąžuolas. Ant papuoštų žirgų jojo paminklo autorius V. Lukošaitis ir statybos iniciatorius girininkas E. Mejeris. Susirinkusiųjų rankomis iškeltas iš ratų ir pastatytas mokyklos kieme paminklas „Lietuvos švietėjams“ visų buvo suvokiamas ir žinomas kaip paminklas P. Višinskiui“, – rašė V. Rimkus.
Prie pasipriešinimo formų autorius priskiria folklorinių ansamblių judėjimą, Užgavėnių karnavalus, nereglamentuotus ir neįprastus kūrinius kaip Kosto Gendvilo sodyba ("Maironio laivas") Meškuičiuose, Orvidų sodyba prie Salantų.
Iš pirmųjų kelių „Atolankų“ reikšminga šiauliečio advokato, kultūros tyrinėtojo Jono Nekrašiaus publikacija „Menininko kelias: nuo Pakruojo iki Paryžiaus“ apie žymų kraštietį dailininką Stasį Ušinską, puslapis, skirtas šiaulietei poetei Auksei Vasaitytei (1947–1988), kurį parengė ŠPI docentė Eglė Prėskienienė (1932 – 2011) ir laikraščio žurnalistė Rita Žadeikytė.
Suklestėjo „Atolankos“ 1997-aisiais. Leistos du kartus per mėnesį, po 8 puslapius. Kiekviename numeryje pasirodydavo menotyrininko V. Kinčinaičio autorinė rubrika „Interpretacijos“, aktyviai savo „Laisvojoje analitinėje zonoje“ rašė filosofas Geraldas Jankauskas(1963–2013), rimtosios muzikos tema ir skyrelis „Klaviatūra“ priklausė pianistui Rimantui Vingrui, o teatro apžvalgos ir kritikos nišą užpildė teatrologas ir žurnalistas Valentinas Didžgalvis (skyrelis „Prie teatro"). 1998-aisiais filosofo Gintauto Mažeikio „Paraštės“ taip pat persikėlė į „Atolankas“.
G. Jankauskas, prieš išvykdamas gyventi į JAV, interviu „Šiaulių kraštui“ sakė, kad Šiaulių kultūrinis gyvenimas turi privalumų prieš Vilnių ir Kauną, kad ir „Atolankas“.
„Daugelis mano draugų iš Vilniaus, Kauno intelektualių žmonių sakė, kad kartais „Atolankas“ yra žymiai įdomiau skaityti negu kokius nors „Lietuvos ryto“ literatūrinius priedus, net „Literatūrą ir meną“. „Atolankose“ realizuojama visa literatūrinio spektro skalė. Metraščiai, kaimo šviesuoliai, koks daktaras, gyvenęs prieš šimtą metų, – vieniems, ultramodernistinės tendencijos – kitiems. Visos nišos užpildytos“, – apibendrino G. Jankauskas.
Paskelbta nemažai kūrybos: eilėraščių, apsakymų, esė. Daug literatūrologinių, kraštotyros rašinių, prisiminimų. Pirmajame Vieno eilėraščio konkurse dalyvavo per 100 autorių. Tiek pat ar truputėlį daugiau poetų dalyvavo vėlesniuose Vieno eilėraščio konkursuose. Prasminga būtų konkurso kūrybą ir patirtį apibendrinti atskiru leidiniu.
„Atolankų“ leidyba nėra pasišvilpiniavimas žydinčiomis pievomis. Nelengva leidinio kartelę išlaikyti nei per žemai, nei per aukštai. Nusileidus žemyn – nuprovincialėsime, pakėlus aukštyn – klaidžiosime ne po savo mišką.
„Atolankos“, kaip ir visa periodinių leidinių leidyba – brangus malonumas. Paskutiniaisiais metais priedo leidybą iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas.
Giedriaus BARNAUSKO nuotr.
