Milijonai būdų gyventi. Balis

Saulė­lyd­žio in­ty­mu­mas ir šim­tai tu­ristų
Ant­ra va­lan­da ry­to. O gal nak­ties? Nė ne­spėjus gi­liai įmig­ti ke­liamės ir šo­ka­me į au­to­mo­bilį. Po pus­va­land­žio ke­lio vin­giuo­to­mis gatvė­mis at­vyks­ta­me į vietą. Iš­li­pu iš ma­ši­nos ir esu ap­gau­bia­ma ne­tikė­to šur­mu­lio. Šim­tai tu­ristų pa­na­šiais, neiš­mie­go­ju­siais vei­dais, bet su šyp­se­na vei­de. Ne­tikė­tai iš kaž­kur iš­dygs­ta jau­nas vie­ti­nis vai­ki­nu­kas ir pri­si­sta­to mūsų gi­du, įduo­da vos švie­čian­čius ži­bin­tuvė­lius ir kvie­čia sek­ti pa­skui jį.
Pieš mus – Ba­tur kal­nas. Tam­sa, ryš­kiai švie­čian­čios žvaigždės, sta­to­kas, ne­ly­gus ke­lias ir nu­si­tie­su­si švie­se­lių li­ni­ja – did­žiulė mi­nia tu­ristų, pa­si­ry­žu­sių dvi va­lan­das kop­ti į šį vul­ka­ninį kalną ir ten pa­si­tik­ti ry­to saulę. Ke­lionė tik­rai ne­leng­va, ta­čiau pa­sie­kia­me tikslą ir kar­tu su vi­sais pa­si­tin­ka­me saulę, ap­švie­čian­čią šią nuo­sta­biąją Ba­lio salą.
Mūsų gi­das pa­si­ro­do su pus­ry­čiais – ant vul­ka­ninės uo­los iš­vir­tu kiau­ši­niu ir ar­ba­ta. Sus­to­ja lai­kas, iš­nyks­ta šur­mu­lys – už­val­do ši ne­pap­ras­ta aki­mir­ka. Po dviejų va­landų ko­pi­mo šie pus­ry­čiai – pa­tys ska­niau­si, ko­kius esu val­giu­si, o pa­tekė­ju­si saulė – be ga­lo gra­ži.
Po va­landėlės žavė­ji­mo­si vėl gir­di­me sa­vo gidą – lai­kas ke­liau­ti at­gal. Ne­nuils­tan­čių ke­liau­tojų da­lia. Ke­lias že­myn šiek tiek leng­ves­nis, ta­čiau su sa­vo iššū­kiais – sta­tus nu­min­tas ta­kas da­bar virtęs čiuo­žyk­la, tad šiai links­my­bei pa­si­duo­da­me ir mes. Tie­sa, tai nėra taip pa­to­gu, kaip slys­ti nuo kal­niu­ko snie­guotą žiemą Lie­tu­vo­je, ta­čiau vai­kiš­kas žais­min­gu­mas, ad­re­na­li­nas ir nerū­pes­tin­gu­mas gelbs­ti nu­si­leis­ti sma­giai ir grei­tai. O ta­da lai­kas ke­liau­ti na­mo.
Na­mai Ba­ly­je
Mūsų na­mai – tik­ra ke­liau­to­jo, išt­roš­ku­sio pa­tir­ti vie­ti­nio gy­ve­ni­mo ypa­tu­mus, sva­jonė. Ubud mies­to pa­kraš­tys. Pri­va­žia­vus prie na­mo pa­si­tin­ka įspūdin­gi, hin­du šven­tyk­los ti­po var­tai. Išeina be­si­šyp­san­tis namų šei­mi­nin­kas. Pribė­ga pūkuo­tas šu­ne­lis. Įžen­gus į vidų, šei­mi­nin­ko duktė su nuosta­baus gro­žio vai­ku­čiu ant rankų pa­si­siū­lo pa­ga­min­ti mais­to.
Pie­tums už­si­sa­kius ma­no mėgsta­miau­sio Ga­do Ga­do pa­tie­ka­lo (vir­tos dar­žovės ir to­fu su ašt­riu rie­šutų svies­to pa­da­žu) akį pa­trau­kia se­nolė. Oriai sėdėda­ma pa­kraš­ty­je, ran­ko­mis ji ku­ria nuo­sta­baus gro­žio krep­še­lius – iš bam­bu­ko, gėlių žiedų ir lapų. Ma­no žvilgsnį pastebėjęs rūpes­tin­ga­sis šei­mi­nin­kas kaip­mat paaiš­ki­na, kad šie krep­še­liai skir­ti kai­mynų šven­tyk­los ce­re­mo­ni­jai.
Šio­je vie­tovė­je dau­ge­lis šeimų sa­vo na­muo­se tu­ri šven­tyk­las – jos ten sto­vi jau dau­gelį metų. O ši ce­re­mo­ni­ja, ku­riai ruo­šia­ma­si, va­di­na­ma Oda­lan ir yra ren­gia­ma kas 210 dienų. „Kvie­čia­me jus pri­si­jung­ti!“ – net ne­dve­jo­da­mas ir ne­pa­si­taręs su kai­my­nais mus pa­kvie­čia namų šei­mi­nin­kas.
Ce­re­mo­ni­ja – spal­vin­gos gėlės ir paukš­čiu­ko paau­ko­ji­mas
Ry­tas. Pa­bun­du nuo įvai­riau­sių paukš­čių čiulbė­ji­mo. Esa­me ap­sup­ti la­bai tur­tin­gos gam­tos. Išei­nu į lauką ir užuod­žiu ne tik gėles, bet ir la­bai ma­lonų smil­kalų kvapą – indų re­li­gi­jo­je tai kas­die­nis ry­to ri­tua­las. Smil­ka­lais ir gėlėmis pa­si­svei­ki­na­ma su die­vais.
At­li­ku­sios ry­to ri­tualą ir pa­si­ruo­šu­sios ce­re­mo­ni­jai kai­mynų šven­tyk­lo­je, manęs jau lau­kia namų šei­mi­ninkė ir se­nolė. Ap­si­ren­gu­sios spal­vo­to­mis nėri­niuo­to­mis pa­lai­dinė­mis, il­gais si­jo­nais ir spal­vin­go­mis ska­ro­mis ap­ri­šu­sios lie­me­nis ant gal­vų jos ne­ša pa­dėklus su iš gėlių, bam­bu­ko ir jaunų ko­kosų lapų pa­ga­min­to­mis puokš­telė­mis.
Įėju­si į kai­mynų kiemą jau­di­nuo­si – su sa­vo bend­ra­žy­giu ke­liau­to­ju esa­me vie­nin­te­liai sve­tim­ša­liai. Bet pa­ma­čius mus pa­si­ti­ku­sių namų šei­mi­ninkų šyp­se­nas ne­ri­mo ne­lie­ka. Ap­lin­ka la­bai spal­vin­ga – vi­sur gėlės ir iš ko­ko­so lapų pa­ga­min­tos puoš­me­nos, spal­vin­gi skėčiai. Neį­ma­no­ma ne­pas­tebė­ti ir dievų skulptūrų. Ypač akį trau­kia iš ak­mens iš­kal­tas dramb­lys.
Be­mat esa­me pa­so­din­ti, kad galė­tu­me stebė­ti jau pra­si­dėju­sią ce­re­mo­niją. Ma­ža sce­na, jo­je at­si­klaupę ry­mo ke­le­tas bal­tai ap­si­ren­gu­sių se­no­lių, ap­link iš­dy­kau­ja vai­kai. Se­no­liai kal­ba į mik­ro­foną, po to dai­nuo­ja, vėl kal­ba. Mums į ran­kas įbru­ka­mos vaišės – saldūs ry­žių ru­tu­liu­kai.
Stai­ga šur­mu­lys pa­garsė­ja. Sto­ja­si mo­te­rys. Už­sikė­lu­sios pa­dėklus su gėlių vai­ni­kais ant galvų, jos se­ka se­no­lius prie gel­to­na skrais­te ap­klo­to sta­lo. Šis taip pat ap­krau­tas puokštė­mis, vai­siais ir indais su šven­tu van­de­niu. Ap­lin­ki­niams de­gi­nant smil­ka­lus ir be­si­meld­žiant, vie­na mo­te­ris at­lie­ka ri­tualą – iš­sit­rau­kia dar gyvą paukš­telį ir... Man ne­spėjus nė su­mirksė­ti, šis paau­ko­ja­mas die­vybėms.
Ce­re­mo­nijų fi­lo­so­fi­ja
Šiai ce­re­mo­ni­jai pa­si­bai­gus vi­si lėtai grįžta į kiemą. Pask­lin­da gar­daus mais­to kva­pas. Esa­me vai­ši­na­mi ašt­riais, bet nuo­sta­baus sko­nio pa­tie­ka­lais ir šne­ku­čiuo­jamės su be ga­lo drau­giš­kais vie­ti­niais žmonė­mis. Ba­lio gy­ven­to­jai, jei ne­dir­ba su tu­ris­tais, be­veik ne­kal­ba ang­liš­kai, bet, esant no­rui, vi­sa­da įma­no­ma at­ras­ti tam tikrą būdą (ar vertėją) su­si­kalbė­ti.
Įdo­mu iš­girs­ti apie ba­li­nie­čių fi­lo­so­fiją, re­mian­tis ku­ria kiek­vie­na Ba­ly­je or­ga­ni­zuo­ja­ma ce­re­mo­ni­ja yra ski­ria­ma pa­lai­ky­ti natū­ralų ba­lansą tarp po­zi­ty­vu­mo ir ne­ga­ty­vu­mo šia­me pa­sau­ly­je. Ba­li­nie­čiai ne­nai­ki­na ne­ga­ty­vių jėgų, bet sten­gia­si jas har­mo­nin­gai ba­lan­suo­ti su po­zi­ty­via ener­gi­ja.
Kodėl tu­ris­tai my­li Balį?
Baigę šne­ku­čiuo­tis su vie­ti­niais ir nuo­šird­žiai pa­dėkoję vi­siems už kvie­timą ir pri­ėmimą į šią nuo­sta­bią ce­re­mo­niją, de­damės šal­mus ir sėda­me ant pa­grin­di­nio trans­por­to šio­je sa­lo­je – mo­pe­do. Tu­ri­me iššūkį die­nai – ap­lan­ky­ti 5 kriok­lius skir­tin­go­se Ba­lio da­ly­se.
Gam­ta šio­je ne­di­delė­je sa­lo­je be ga­lo įspūdin­ga – mums eg­zo­tiš­kos aukš­tos palmės per­si­py­nu­sios su ki­tais tro­pi­nių miškų med­žiais, sod­riai ža­li, sluoks­niuo­ti ry­žių lau­kai, ne­di­de­li vul­ka­nai ir nuo­sta­bios pa­krantės. Vi­sa tai per­si­pi­na su sau­le, smil­kalų kva­pais, be ga­lo drau­giš­kais vie­ti­niais ir svei­ku bei gard­žiu mais­tu. Šir­dis be­ma­tant pri­si­pil­do gerų emo­cijų – ar tai ro­jus žemė­je?! Da­bar su­pran­tu, kodėl tiek daug tu­ristų ke­liau­ja į šią salą.
Ži­no­ma, į viską žvel­giant rea­lis­to aki­mis tam­pa aiš­ku, kad nė vie­na vie­ta žemė­je nėra ro­jus. Ir ma­si­nis tu­riz­mas daž­nai kaž­kiek pa­ken­kia vie­ti­nei kultū­rai bei gam­tai. Bet ir čia gelbs­ti ba­li­nie­čių fi­lo­so­fi­ja, kad šia­me pa­sau­ly­je ne­ga­li­me iš­veng­ti ne­ga­ty­vu­mo. Rei­kia ir jį priim­ti, ta­čiau steng­tis kon­cent­ruo­tis ties tuo, kas po­zi­ty­vu. Džiaug­tis gėriu ir juo da­lin­tis su ki­tais.

Ačiū, kad ke­lia­vo­te su ma­ni­mi.