Anų metų kronika. Tvarka

Tvar­ky­ti­na iš­vie­tė
Šiau­lių tur­ga­vie­tės iš­vie­tė rei­ka­lau­ja ka­pi­ta­li­nio re­mon­to. Da­bar­ti­nė iš­vie­tė nea­ti­tin­ka rei­ka­la­vi­mų. Iš­vie­tės vi­dus iš­griu­vęs ir ne­šva­rus. Štai iš­vie­tėn įkri­to 3 vai­kai. Be to, iš­vie­tė yra per­ma­ža. Ją rei­kia žy­miai pa­di­din­ti ir pa­to­bu­lin­ti.
„Šiau­lių ži­nios“, 
1934m. va­sa­rio 25 d.

„Ra­ga­niai“ lei­džia­mi par­da­vi­nė­ti
Praei­tais me­tais ak­ci­zi­nin­kai bu­vo už­drau­dę par­da­vi­nė­ti bur­tų kor­tas „Ra­ga­niai“, o jų lei­dė­ją L. Ja­ka­vi­čių, už par­da­vi­nė­ji­mą be tam tik­ro pa­ten­to, bu­vo pa­trau­kę teis­mo at­sa­ko­my­bėn. Bet šių me­tų va­sa­rio pra­džioj Šiau­lių apy­lin­kės teis­mas L. Ja­ka­vi­čių iš­tei­si­no ir bur­tų kor­tas „Ra­ga­niai“ lei­do par­da­vi­nė­ti.
„Šiau­lių ži­nios“, 
1934 m. va­sa­rio 18 d.

Tu­ne­lio pla­nai įteik­ti
Prieš ke­le­tą die­nų inž. Sa­vic­kas va­ži­nė­jo į Kau­ną ir įtei­kė Su­si­sie­ki­mo Mi­nis­te­ri­jai tu­ne­lio pla­nus, pa­gal ku­riuos ruo­šia­ma­si dar šį pa­va­sa­rį pra­ves­ti tu­ne­lį ant per­va­žos Til­žės gat­vėj. Kai tik Mi­nis­te­ri­ją mi­nė­tus pla­nus pa­tvir­tins, tuo­jau bus pra­dė­ti tu­ne­lio ka­si­mo dar­bai. Sis dar­bas pa­rei­ka­laus įvai­rios rū­šies spe­cia­lis­tų ir dar­bi­nin­kų.
„Šiau­lių ži­nios“, 
1934 m. ko­vo 4 d.

Vėl ra­do žmo­nių kau­lus
Vi­šins­kio ir Pa­gy­žių gt, su­si­kir­ti­me esąs kal­ne­lis ly­gi­na­mas – nu­ka­sa­ma že­mės net 2 met­rai. Be­ka­sant že­mę čia ir­gi ras­ta žmo­gaus kau­lų – griau­čiai. Iš kur jie čia ir kaip at­si­ra­do – sun­ku pa­sa­ky­ti.
La­bai ne­ma­lo­nu, kad tiems kau­lams nea­ti­duo­da­ma rei­kia­ma pa­gar­ba – jie neuž­ka­sa­mi nuo­ša­lioj vie­toj. Da­bar iš­kas­tus kau­lus vai­kai sau tam­po, kau­kuo­lę svai­do. Neg­ra­žu.
„Šiau­lių ži­nios“, 
1934 m. ge­gu­žės 27 d.

Jo­niš­kį už­puo­lė bo­bos bok­si­nin­kės
Vi­so­kių bai­kų žmo­gui be­gy­ve­nant ten­ka ma­ty­ti, ale kad to­kiu, pa­ly­gin­ti, žiau­riu spor­tu, kaip bok­sas, už­siim­tų mo­te­rys, ne­ma­čiau. Ir dar­gi bok­są pa­da­ry­tų sa­vo pro­fe­si­ja! O jo­niš­kie­čiai lai­min­gi – jie tu­rė­jo gar­bės ma­ty­ti net sep­ty­nias mo­te­ris Šiau­lių sa­lės rin­ge (sce­noj). At­vy­ko tos bo­bos, sa­ko­si iš Kau­no, ko­kio tai sve­tim­tau­čio va­do­vy­bėj. Rin­ge pa­si­spar­dė, ap­dau­žė sau snu­kius, (at­leisk, gra­žio­ji ly­tis už ter­mi­ną, bet taip), et kai rei­kė­jo at­si­skai­ty­ti su „Ko­mer­ci­jos“ vieš­bu­čio sa­vi­nin­ku ir val­gyk­los sa­vi­nin­ke p. Opuis­kai­te už nak­vy­nę ir mais­tą, pa­si­ro­do, kad pi­ni­gų nė­ra, nes ir bok­so me­no gast­ro­lių Jo­niš­ky te­su­rink­ta vos 70 li­tų – tik už sa­lę už­si­mo­kė­ti. Ta­da, ži­no­ma, tuo­jau bu­vo už­dė­tas areš­tas ant pa­ne­lių bok­si­nin­kių su­kne­lių, kel­nai­čių ir kt. at­ri­bu­tų.
Daug var­go su tuo areš­to vyk­dy­mu tu­rė­jo ir po­lic. vi­ri-kas p. Miš­ki­nis, ku­rį smar­kiai puo­lė mie­los bok­si­nin­kės, bet jo tak­tiš­kas el­ge­sys ir di­de­lė kant­ry­bė bei su­si­lai­ky­mas vi­są rei­ka­lą iš­ve­dė iki ga­lo pui­kiai – kū­no kul­tū­ros me­ni­nin­kės ap­lei­do Jo­niš­kį be šven­ta­die­niš­kų pa­puo­ša­lų.
„Šiau­lių ži­nios“,
 1934 m. bir­že­lio 3 d.

Žy­dai Pak­ruo­jy
Kiek­vie­ną šeš­ta­die­nį iš Pak­ruo­jaus mies­te­lio į gelžk. sto­tį pil­nai pe­ro­nas pri­si­ren­ka žy­dų ir žy­del­kų, ku­rie su­ke­lia di­džiau­sį ala­są, tar­tum smau­gia­mi. Iš­li­pę iš trau­ki­nio ke­lei­viai su ba­ga­žu nie­ku bū­du ne­ga­li pra­si­spraus­ti pro šią rėks­nių mi­nią. Žo­džiu, toks „ne­pra­šy­tų sve­čių“ su­si­kim­ši­mas kliu­do ju­dė­ji­mą, tad rei­kia vi­sa tai ša­lin­ti.
„Šiau­lių ži­nios“, 
1934 m. bir­že­lio 3 d.

Ste­buk­lin­gas pa­veiks­las Šiau­liuo­se
Iš Pa­ne­vė­žio į Šiau­lius at­vež­tas ru­sų sta­čia­ti­kių ste­buk­lin­ga­sis Die­vo Mo­ti­nos pa­veiks­las, ku­rį ti­ky­bos apei­go­mis Šiau­lių ge­le­žin­ke­lio sto­ty su­ti­ko Šiau­lių sta­čia­ti­kiai ir iš­kil­min­gai cho­ru gie­do­da­mi at­ly­dė­jo į cerk­vę. Šis pa­veiks­las prieš ka­rą bu­vo lai­ko­mas Ute­nos ap­skr. Sur­de­gių ru­sų sta­čia­ti­kių vie­nuo­ly­ne. Per ka­rą nu­vež­tas į Mask­vą, bet ka­rui pa­si­bai­gus at­ga­ben­tas į Pa­ne­vė­žį, kur vi­są lai­ką da­bar te­nai ir lai­ko­mas. Kai­po ste­buk­lin­gas, vie­tos cerk­vėms pra­šant, į jas ve­žio­ja­mas.
„Šiau­lių ži­nios“, 
1934 m. lie­pos 15 d.

„Ram­by­nas“ jau vei­kia
Kaip ži­nia, bu­vęs il­ga­me­tis Šiau­lių gelžk. sto­ties bu­fe­to sa­vin. p. Pet­raus­kas, pa­si­sta­ty­di­no Auš­ros al., prie pat mies­to so­do, na­mus ir čia įren­gė mo­der­niš­ką res­to­ra­ną, pa­va­di­nęs gra­žiu lie­tu­viš­ku var­du „Ram­by­nas“. Nors pa­tal­pos ir ne­vi­sai dar už­baig­tos, bet jau ir da­bar ma­lo­nu čia pa­bu­vo­ti. Vie­tos ap­sčiai – erd­vu. Di­de­lė ve­ran­da, sa­lė, bent aš­tuo­ne­tas pa­ski­rų ka­bi­ne­tų jau sa­ko, kad čia ga­li bū­ti ma­lo­ni užei­ga. Duo­da­mi gar­dūs ir mais­tin­gi pie­tūs, ku­rių kai­na kon­ku­ruo­ja su ki­tais klu­bais. Be to, di­de­lis pa­si­rin­ki­mas šil­tų ir šal­tų už­kan­džių, įvai­rių vy­nų, ko­nia­kų, šam­pa­no, skaid­rio­sios, alaus ir kt. Lan­ky­to­jų jau da­bar ne­stin­ga, tad tas ro­do, kad čia bus mė­gia­miau­sia šiau­lie­čių užei­ga.
„Šiau­lių ži­nios“, 
1934 m. rugp­jū­čio 12 d.

Sve­čiai Kel­mės dva­re
Apie pu­sę de­vin­tos val. va­ka­ro – pa­si­nau­do­da­mi tam­su­ma Bal­sys su Kaz­laus­ku priė­jo prie Kel­mės dva­ro rū­mų, ap­žiū­rė­jo, ar ne­gre­sia jiems pa­vo­jus ir prie už­pa­ka­li­nių du­rų re­vol­ve­riais pa­si­ruo­šę lau­kė ką nors išei­nant. Ir kaip tik tuo lai­ku du­rys at­si­da­rė, plė­ši­kai tuo­jau at­sta­tė re­vol­ve­rius, vie­nas jų įsprau­dė tarp du­rų ko­ją, kad ne­ga­lė­tų du­rų už­da­ry­ti, pa­pra­šė ne­bi­jo­ti mo­te­riš­kės, ku­ri bu­vo du­ris ati­da­ru­si iš­leis­ti šu­niu­ką pa­bė­gio­ti. Įė­ję vi­dun tuoj pa­klau­sė, ar nė­ra rū­muo­se vy­rų, jiems at­sa­kius, kad nė­ra, pra­dė­jo šei­mi­nin­kau­ti. Į mie­ga­mą­jį Gru­žaus­kie­nės kam­ba­rį su­va­rė vi­sas mo­te­ris, ku­rių bu­vo net sep­ty­nios ir iš sa­vi­nin­kių pa­rei­ka­la­vo pi­ni­gų. Apie 250 li­tų jiems pa­da­vė Gru­žaus­kai­tė. To bu­vo ne­ga­na, jie pa­tik­ri­no žie­dus ant ran­kų ir paė­mė du auk­si­nius (ne šliu­bi­nius) žie­dus ir vie­ną mo­ti­nos Gru­žaus­kie­nės bran­gų žie­dą su iš­gre­vi­ruo­tu her­bu (sig­ne­tas). Be to, du laik­ro­džius ir ke­le­tą smul­kių si­dab­ri­nių daik­tų. Išei­da­mi nu­pio­vė te­le­fo­no vie­las ir „ma­ga­ry­čiom“ pa­pra­šė dar auk­si­nių pi­ni­gų, bet jų ne­ga­vę at­si­svei­ki­no pa­duo­da­mi ran­kas ir pa­si­sa­kė, kad jie yra man­da­giau­si iš plė­ši­kų. Be to, pa­klau­sė, ką ra­šo apie juos laik­raš­čiai.
„Šiau­lių ži­nios“, 
1934 m. spa­lio 14 d.

Mak­do­nal­das ir Ruz­vel­tas pa­ra­šė laiš­kus į Šiau­lius
Šiau­liuo­se toks Ch. Bo­ru­cho­vi­čius, da­žų fab­ri­ko „Mo­ti­nė­lė“ sa­vi­nin­kas bu­vo pa­skel­bęs spau­doj, kad jis yra pa­ra­šęs teo­ri­ją kri­zei pa­nai­kin­ti. Vė­liau Ch. Bo­ru­cho­vi­čius sa­vo teo­ri­ją iš­siun­ti­nė­jo kai­ku­rioms už­sie­nio vals­ty­bėms klaus­da­mas, ar ne­bū­tų ga­li­ma to­kią idė­ją įgy­ven­din­ti gy­ve­ni­me.
Šio­mis die­no­mis šių ei­lu­čių au­to­rius krie­pė­si į Ch. Bo­ru­cho­vi­čių klaus­da­mas, ar ga­vo bent vie­ną at­sa­ky­mą iš tų vals­ty­bių, ku­rioms bu­vo iš­siun­ti­nė­ta mi­nė­ta teo­ri­ja. Ir pa­si­ro­do, kad teo­ri­jos au­to­rius ga­vęs net ke­tu­rius at­sa­ky­mus: iš Mak­do­nal­do, Ruz­vel­to, Mu­so­liai ir iš Lie­tu­vos fi­nan­sų mi­nis­te­rio.
Mak­do­nal­das at­sa­kęs la­bai pa­lan­kiai, jis, tarp kit­ko, pa­žy­mė­jęs, kad pa­ra­šy­ta idė­ja kri­zę pa­nai­kin­ti, esan­ti svars­ty­ti­na, to­dėl ją ati­da­vęs ap­svars­ty­ti eko­no­mis­tams. Ši idė­ja jam pa­tin­kan­ti, tik sun­ku bū­sią ją pra­ves­ti gy­ve­ni­me. Ruz­vel­tas su­tin­kąs su šia idė­ja ir ma­no, kad ka­da nors bū­sią ga­li­ma ją įgy­ven­din­ti. Da­bar šį klau­si­mą per­da­vęs taip pat kai­ku­rioms mi­nis­te­ri­joms ap­svars­ty­ti. Mu­so­li­ni ir­gi at­sa­kęs, bet au­to­rius jo at­sa­ky­mo taip grei­tai neat­si­me­na, tik ži­nąs, kad taip pat esąs gau­tas pa­lan­kus. Lie­tu­vos fi­nan­sų mi­nis­te­ris at­sa­kęs, kad šis su­ma­ny­mas yra ge­ras ir ver­tas įgy­ven­di­ni­mo, per­da­vęs svars­ty­ti šios sri­ties spe­cia­lis­tams.
Bo­ru­cho­vi­čius ma­no, kad sa­vo su­ma­ny­mą neuž­me­siąs, bet skelb­siąs pa­sau­liui, iš­leis­da­mas at­ski­rą bro­šiū­rą, kaip yra iš­lei­dęs Hit­le­ris sa­vo kny­gą „Mein kampf“.
„Šiau­lių ži­nios“, 
1934 m. spa­lio 21 d.

Kai šal­tis siau­čia...
Šiau­lie­tis Kau­pas su drau­gais links­mai dai­nuo­da­mas gė­rė šnap­są vie­na­me res­to­ra­ne. Be­ge­riant ant kam­po kė­dės nu­kri­to pil­na bon­ka alaus ir su­du­žo. Nors kė­dė bu­vo šla­pia, Kau­pas ant jos at­si­sė­do, bet ne­pa­ju­to, kad jam su­šla­po kel­nės ir pal­tas. Drau­gai, ge­ro­kai iš­gė­rę, iš­si­skirs­tė ir kry­puo­da­mi iš­si­vaikš­tė.
Kau­pas beei­da­mas pa­var­go ir at­si­sė­do ant vie­no na­mo ce­men­ti­nių laip­te­lių pail­sė­ti. Be­sil­sė­da­mas už­snū­do. Tą va­ka­rą bu­vęs di­de­lis šal­tis Kau­pą tuoj pri­kaus­tė prie laip­tų, ir jis, at­si­bu­dęs nak­tį, pra­dė­jo šauk­tis pa­gal­bos. Mat, prie laip­tų pri­ša­lę ne tik jo rū­bai, bet ir oda. Kol at­si­bu­do to na­mo gy­ven­to­jai ir pa­šil­dė van­de­nį, Kau­pas vi­są lai­ką rė­kė. Pas­kui karš­tu van­de­niu Kau­pas nuo laip­tų bu­vo at­lais­vin­tas.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. gruo­džio 25 d.
Kur­šė­niš­kis iš­ra­dė­jas
Kur­šė­nuo­se gy­ve­nąs Ig­nas Ma­das­ta­vi­čius ne­se­nai iš­ra­do bū­dą grin­dims maz­go­ti. Šiuo iš­ras­tu įran­kiu esą ga­li­ma grei­tai ir šva­riai iš­maz­go­ti grin­dis, nė kiek ne­pa­si­len­kiant ir be iš­var­gi­mo.
Šį sa­vo iš­ra­di­mą J. Ma­das­ta­vi­čius už­pa­ten­ta­vo. Be to, tas pa­ts iš­ra­dė­jas yra dar vie­ną iš­ra­dęs bū­dą lan­gams maz­go­ti. Lan­gus esą ga­li­ma taip pat šva­riai ir pa­to­giai nu­maz­go­ti.
„Šiau­lių ži­nios“, 
1934 m. lapk­ri­čio 18 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Fritz Kač­ma­rek

Sin­di­ka­tiš­ka ka­run­ka

Miš­kas ūžia, šla­ma, tra­ta,
Žmo­nės kei­kia sin­di­ka­tą,
Kurs lie­tuv­nin­ką na­ba­gą
Bai­gia riest į ožio ra­gą.

Jei ki­še­nėj žvan­ga li­tas –
Sin­di­ka­to bus pra­ry­tas.
Oi vi­ja ka­na­pi­ja,
Gy­vą žmo­gų jis pra­ry­ja!

No­ri pirk­ti mil­tų sva­rą,
Sin­di­ka­tui duok pa­ka­rą,
Nes ir val­cas ir ma­lū­nas –
Sin­di­ka­to Ioc­nas kū­nas.

Jei nu­ply­šo ta­vo ba­tai,
Lau­kia gro­bio sin­di­ka­tas:
Sto­ri pa­dai iš kar­to­no,
Kryps­ta už­kul­niai į šo­ną,
Bet už tą ma­ku­la­tū­rą
Pi­lie­čiui nu­mau­na skū­rą.

Neats­tum­si ši­to sma­ko
Nuo ci­ga­rų ir ta­ba­ko;
Jis pa­žįs­ta dū­mo špo­sus –
Alks­nių la­pų pa­pi­ro­sus.
Pa­ga­mi­na to­kį bru­dą
Ir per gvol­tą tau įgrū­da.
(....)
No­ri pyp­kę iš­rū­ky­ti,
Eik jam bau­džia­vą, bro­ly­ti.
Jau ir pa­sku­ti­nę sri­tį
Sin­di­ka­tas ima ry­ti;

Net už po­pie­rio jau sto­pą
Rei­kia jam pri­sių­ti lo­pą.
Ku­rie skai­to, ku­rie ra­šo,
Iš vi­sų jis duok­lės pra­šo.

Tik vie­nin­te­lio da­ly­ko
Sin­di­ka­tas neap­ni­ko,
Bet tik­rai jam var­va sei­lė
Mo­no­po­li­zuo­ti mei­lę
Ir, gal būt, už buč­kį skir­tą
Nus­ta­tys jis kai­ną tvir­tą.

„Šiau­lių ži­nios“, 
1934m. va­sa­rio 25 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio