Anų metų kronika. Reporteris

Iš re­por­te­rio blok­no­to
Šio­mis die­no­mis lik­vi­da­vo­si vie­na ge­res­nių Šiau­lių ka­vi­nių „Vik­to­ri­ja“. Bu­vo ga­na jau­ki vie­te­lė nuo­bo­diems va­ka­rams pra­leis­ti. Ar ne­ste­bė­ti­na, kad mies­tas su 30.000 gy­ven­to­jų ne­pa­jė­gia iš­lai­ky­ti vie­nos pa­do­res­nės ka­vi­nės su 10–12 sta­liu­kų? O tuo tar­pu... alaus ba­rai dygs­ta, kaip gry­bai po lie­taus. Vien Vil­niaus gat­vė­je, nuo Dva­ro iki Vi­šins­kio gat­vės, tu­rim jau ke­tu­ris „sa­liū­nus“, o ne­tru­kus ža­da dar vie­nas ba­ras at­si­da­ry­ti. Tai­gi, Šiau­liai „kul­tū­rė­ja“.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. va­sa­rio 28 d.

Daik­tų rink­lia­va varg­šams
Praei­tą sa­vai­tę Šiau­lių Žie­mos Pa­gal­bos Ko­mi­te­tas bu­vo su­ruo­šęs daik­tų rink­lia­vą varg­šams. Mies­tan bu­vo iš­leis­ta ke­le­tas ve­ži­mų. Kiek­vie­na­me ve­ži­me sė­dė­jo vie­na po­nia, vie­nas po­nas ir ka­rei­vis su tri­mi­tu. Be to, kiek­vie­na­me ve­ži­me bu­vo įsta­ty­tas pla­ka­tas su už­ra­šu „Au­ko­ki­te! Žie­mos pa­gal­bos rink­lia­va“. Ve­ži­mai, at­va­žia­vę į jiems pa­skir­tą gat­vę, su­sto­da­vo, ka­rei­vis pra­dė­da­vo tri­mi­tuo­ti, o po­nas su po­nia lan­kė kiek­vie­nus na­mus, kiek­vie­ną bu­tą. To­kiu bū­du vy­ko rink­lia­va.
Nors mies­te dar prieš ke­lias die­nas bu­vo iš­ka­bin­ti pla­ka­tai ir per spau­dą pa­ra­gin­ta au­ko­ti varg­šams, ta­čiau ne vi­sų du­rys at­si­da­rė rin­kė­jams. Bet dau­ge­lis, iš­gir­dę tri­mi­tuo­jant, tuoj pa­lys ne­šė į ve­ži­mą su­rink­tus at­lie­ka­mus rū­bus, bal­ti­nius, ava­ly­nę.
– Tai čia, po­na­liai, – sa­ko ži­la­gal­vė se­nu­tė, – ma­no Ka­ze­lio kos­tiu­mė­lis. Jis išau­go ir ne­beį­len­da, gal ko­kiam nors varg­še­liui ir su­si­ga­dys.
Rin­kė­jų ve­ži­mas pri­va­žiuo­ja prie dvie­jų aukš­tų mū­ri­nių na­mų. To na­mo sa­vi­nin­kas – šiau­lie­čiams ge­rai pa­žįs­ta­mas, ga­na tur­tin­gas žmo­gus. Nors rin­kė­jai pir­ma aiš­kiai ma­tė, kad iš to na­mo bu­vo išė­jęs žmo­gus, ku­ris pa­si­žiū­rė­jo, ir vėl din­go sa­vo na­me, bet kaip jie nu­ste­bo, kai to na­mo du­ris ra­do už­ra­kin­tas. Nors jie ga­na il­gai spau­dė skam­bu­tį, bet du­rys neat­si­da­rė, nors vi­du­je už užuo­lai­dos kaž­kas sto­vė­jo ir pro ply­še­lį ste­bė­jo.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. ko­vo 7 d.

Lais­vas re­por­ta­žas iš ba­rų pa­sau­lio
Kai prieš ke­le­tą me­tų Šiau­liuo­se at­si­da­rė pir­ma­sis alaus ba­ras, di­džiau­si alaus mė­gė­jai į jį žiū­rė­jo la­bai skep­tiš­kai.
– Ir ko­kį čia vėl bie­są su­gal­vo­jo, – kal­bė­jo pri­sie­kęs alaus gar­bin­to­jas, – alų bo­ka­lais pra­dės par­da­vi­nė­ti. Be­pi­gu to­kiam, ku­ris nuo vie­nos bon­kos griu­vi­nė­ja, tas ir bo­ka­lais ga­lės jį ger­ti, bet man... Dvi skū­ras no­ri nu­lup­ti. Ne! Kol gy­vas į ba­rą nei­siu.
Taip jis kal­bė­jo se­niau. Bet da­bar, kai Šiau­liuo­se tų ba­rų ne­be­sus­kai­to­ma, jis su­lau­žė sa­vo „prie­sai­ką“ ir nė­ra to va­ka­ro, kad jis ne­sė­dė­tų ku­ria­me nors ba­re.
Tą po­ną pa­žįs­ta vi­sos ba­rų pa­tar­nau­to­jos. Jis kiek­vie­ną va­ka­rą punk­tua­liai 7 val. atei­na į ku­rį nors ba­rą, man­da­giai nu­si­len­kia pa­da­vė­joms ir, at­si­sė­dęs prie sta­liu­ko, rik­te­li:
– Pa­ne­lė, man švie­saus iš di­džių­jų.
Ir jis, jei neat­si­ran­da kom­pa­ni­jo­nų, ku­rie ap­mo­kė­tų jo są­skai­tą, prie to vie­no bo­ka­lo pra­sė­di vi­są va­ka­rą, – ly­giai sep­ty­nias va­lan­das.
Daž­nai jis mėgs­ta pri­si­min­ti se­nus lai­kus ir at­si­du­sęs šūk­tel­ti:
– Ne­toks aš bu­vau pir­miau! – ir pra­de­da pa­sa­ko­ti sa­vo au­to­biog­ra­fi­ją. Jis bu­vęs ke­lių na­mų sa­vi­nin­kas, žy­mus ran­go­vas, pa­sta­tęs Ru­si­jo­je dau­gy­bę til­tų, nu­tie­sęs šim­tus ki­lo­met­rų plen­tų. Daž­nai iš­ger­da­vęs su ru­sų ge­ne­ro­lais ir net mi­nis­te­riais.
Ki­tas, ir­gi ne­ma­žiau po­pu­lia­rus ba­rų lan­ky­to­jas, yra va­di­na­mas dai­ni­nin­ku. Tik skir­tu­mas toks, kad bu­vęs ran­go­vas kiek­vie­ną kar­tą už sa­vo vie­nin­te­lį bo­ka­lą ap­mo­ka, o dai­ni­nin­kas vi­suo­met pra­šo kre­di­tan. Kiek­vie­na­me ba­re yra jo są­skai­ta ir vis dar pra­šo pa­kre­di­tuo­ti.
Ka­dai­se jis tar­na­vo ope­ro­je sta­tis­tu ir tu­rė­jo ge­rą bal­są. Pa­dai­nuo­ti jis ir da­bar mėgs­ta. Kai prie ku­rio nors sta­liu­ko sė­di įsi­gė­ru­si kom­pa­ni­ja, jis at­si­sė­da prie gre­ti­mo sta­liu­ko ir pra­de­da pus­bal­siu ko­kią nors ari­ją ar dai­ne­lę niū­niuo­ti. Kai ku­ris nors iš kom­pa­ni­jos pa­pra­šo pa­dai­nuo­ti bal­siau, jis at­sa­ko:
– Ne­tep­ti ra­tai girgž­da.
Be­veik vi­suo­met jam už­sa­ko alaus, o jis, iš­gė­ręs, ta­da tru­pu­tį už­dai­nuo­ja ir vėl ty­li. Kai vėl jo pa­pra­šo pa­dai­nuo­ti, jis pa­ke­lia akis ir sa­ko:
– Ope­ro­je bi­lie­tas kai­nuo­ja 4 li­tai!
Ir vėl jam „fun­di­ja“ alaus, o ta­da jau jis dai­nuo­ja be per­trau­kos, ir kad net pri­sei­na jau pra­šy­ti baig­ti. Ir čia jis tu­ri sa­vo­tiš­ką po­sa­kį:
– Gais­rą rei­kia ge­sin­ti!
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. ko­vo 14 d.

Ne­ti­kė­tas po­tvy­nis Šiau­liuo­se
Stai­ga at­ši­lus orui ir pra­dė­jus smar­kiai ly­ti, te­ko ir šiau­lie­čiams, ypač Kal­ne­lio gy­ven­to­jams, per­gy­ven­ti ke­le­tą jau­di­nan­čių va­lan­dų ir pa­tir­ti po­tvy­nio „ma­lo­nu­mą“. Ko­vo 15 dn. ry­tą iš įvai­rių mies­to vie­tų į mies­to sa­vi­val­dy­bę ėmė plauk­ti pra­ne­ši­mai, kad van­duo ap­tvin­dė jų na­mus. Pa­žy­mė­ti­na, kad jei­gu ku­rio­je nors gat­vė­je van­duo ap­se­mia na­mą, tai kai­my­nas ne tik ne­pa­de­da ap­sem­ta­jam nu­leis­ti van­de­nį, bet dar su kuo­lu at­si­sto­jęs ne­lei­džia pro sa­vo skly­pą pra­kas­ti grio­ve­lį.
Žiur­kės, sa­ko, ge­riau­siai nu­jau­čian­čios po­tvy­nį. Vie­na mo­te­rė­lė, ku­rios na­me­lis ir­gi bu­vo ap­sem­tas, pa­sa­ko­ja:
– Ir žiū­rėk tu man! To­kie ma­ži su­tvė­ri­mė­liai, o ko­kie gud­rūs, Per žie­mą, tai nuo jų at­si­gin­ti ne­ga­lė­jau, vi­sur bu­vo pil­na, vi­so­se sie­no­se knibž­dė­jo. Praei­tą sa­vai­tę, kai sau­lu­tė gra­žiai švie­tė, pa­si­py­lė iš ma­no „pa­lo­cių“ žiur­kės kie­man ir bė­ga gat­vėn. Na, ma­nau, ne­be­ge­rai, jei jau žiur­kės pas ma­ne ne­be­ga­li gy­ven­ti, rei­kės ir man bėg­ti. O jos, iš­bė­gu­sios gat­vėn, pa­si­lei­do Til­žės gat­vės link, ir su­lin­do į ant kal­ne­lio sto­vin­tį na­mą. Da­bar, sa­ko, te­nai tik­ras žiur­ky­nas esąs.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. ko­vo 21 d.

Vėl ne­ti­kė­tas „po­tvy­nis“ Šiau­liuo­se
Per lie­tų at­bė­ga po­li­ci­jon vi­sas šla­pias, iš­ba­lęs, dre­bąs žmo­ge­lis. Vos pra­da­ręs nuo­va­dos du­ris, jis šau­kia:
– Pa­žar­ni­kus, grei­čiau pa­žar­ni­kus!
– Kur de­ga? – klau­sia po­li­ci­nin­kai.
– Grei­čiau, grei­čiau, juk vis­kas žūs­ta, – šau­kia žmo­ge­lis.
Po­li­ci­nin­kams il­gai te­ko jį klau­si­nė­ti, kol su­ži­no­jo, kad van­duo ap­sė­mė jo po­rtfe­lių dirb­tu­vę Pa­kal­nės gat­vė­je. Kiek nu­si­ra­mi­nęs, jis pa­pa­sa­ko­jo, kad išė­jęs pie­tau­ti ir pa­li­kęs dirb­tu­vę pil­no­je tvar­ko­je, bet grį­žęs ra­dęs bai­sų vaiz­dą: vi­są dirb­tu­vė sken­do van­de­ny, vi­du­je plau­kio­jo po­rtfe­liai, odos ir kt. daik­tai.
– Tai ko taip sku­bi? –kažkas pa­si­tei­ra­vo, – juk vi­so van­dens vis­tiek per lie­tų neiš­pum­puos?
– Ja, vi­sas van­duo iš dirb­tu­vės iš­bėgs, — sa­ko jis.
Kai po­li­ci­ja su ug­nia­ge­siais nu­vy­ko į jo dirb­tu­vė­lę, ji vi­sa sken­do van­de­ny. van­duo to­je vie­to­je bu­vo tiek pa­ki­lęs, kad net sie­kė lan­gų.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. ba­lan­džio 25 d.

Klai­pė­diš­kis ir jo ci­lin­de­ris
Šiau­liuo­se pa­ma­ty­ti gat­vė­je žmo­gų su ci­lin­de­riu yra to­kia pat sen­sa­ci­ja, kaip Af­ri­ko­je su­tik­ti ne­grą ap­si­vil­ku­sį kai­li­niais. Ta­čiau vie­ną gra­žią sau­lė­tą die­ną ties vie­nu klu­bu iš ve­ži­mo iš­li­po po­nas, ku­rio gal­vą puo­šė gra­žus ci­lin­de­ris. Po­nas, ma­ty­ti, no­rė­jo šiau­lie­čius nu­ste­bin­ti, nes nė­jo klu­ban, bet dar nuė­jo pa­si­vaikš­čio­ti. Pas­kui jį tuoj pra­dė­jo sek­ti gau­ja vai­kų, ku­rie jo ad­re­su siun­tė įvai­rius epi­te­tus.
– Ma­tai, – sa­ko vie­nas jų. – Už­si­dė­jęs ant gal­vos run­du­lį vaikš­to.
– Čia ne run­du­lis, tai toks ke­pa­lu­šas, — sa­ko ki­tas.
Nors tas po­nas Šiau­liuo­se pa­gy­ve­no tik ke­lias die­nas, bet spė­jo la­bai pa­gar­sė­ti. Pa­si­ro­dė, kad jo bū­ta la­bai minkš­tos šir­dies; jis įvai­riuo­se klu­buo­se, ba­ruo­se, iš kaž­kur at­si­ra­du­siems „drau­gams“ ge­rai už­fun­di­jo, o tie, jam at­si­dė­ko­da­mi, ve­džio­jo jį po vi­sus trak­tie­rius, lan­di­nes taip, kad per ke­le­tą die­nų su­spė­jo pa­li­kit ne­ma­žą su­mą pi­ni­gų.
Pas­ku­ti­nę die­ną, kai jo ki­še­nė­je ne­be­bu­vo nė vie­no cen­to, žmo­ge­lis vi­saip kom­bi­na­vo, krei­pė­si į bu­vu­sius „drau­gus“, bet nie­kur ne­ga­vo ke­lių li­tų ke­lio­nei at­gal Klai­pė­don. Ne­tu­rė­da­mas ki­tos išei­ties, jis nuė­jo į Šiau­lių „lom­bar­dą“ ir ten už­sta­tė už ke­lis li­tus sa­vo gar­sų­jį ci­lin­de­rį.
Vė­liau paaiš­kė­jo, kad tai bū­ta kaž­ko­kio klai­pė­die­čio, ku­ris čia bu­vo at­va­žia­vęs pa­si­links­min­ti.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. ba­lan­džio 25 d.
Juo­do­ji kny­ga?
Dar­bo Rū­mų ple­nu­mo po­sė­dy­je Šiau­lių at­sto­vai pa­pa­sa­ko­jo, kad dvi šiau­liš­kės vie­tos įmo­nės už­ve­du­sios dar­bi­nin­kų juo­dą­ją kny­gą, į ku­rią įra­šo­mi tie dar­bi­nin­kai, ku­rie at­lei­džiant juos iš dar­bo rei­ka­lau­ja kom­pen­sa­ci­jų. At­leis­tas dar­bi­nin­kas ir įtrauk­tas į „juo­dą kny­gą“, dau­giau jo­kiam fab­ri­ke ne­ga­lįs gau­ti dar­bo.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. ge­gu­žės 23 d.
 

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio