Anų metų kronika

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais Šiau­liuo­se lei­džia­ma­me laik­raš­ty­je „Tė­viš­kė“ ke­liuo­se nu­me­riuo­se bu­vo spaus­din­tas Vai­do­tė­no sla­py­var­de pa­si­ra­šiu­sio au­to­riaus – Lie­tu­vos ka­ri­nin­ko – pri­si­mi­ni­mai apie 1940 me­tų so­vie­tų ar­mi­jos at­si­kraus­ty­mą į Šiau­lius. Įdo­mus tų įvy­kių da­ly­vio liu­di­ji­mas.

 
So­vie­tų ka­riai vi­są lai­ką bu­vo me­lu so­ti­na­mi
Mes ke­tu­rio­mis bol­še­vi­ki­nė­mis ma­ši­no­mis dun­da­me saus­ros iš­džio­vin­tais Lie­tu­vos vieš­ke­liais, pa­lik­da­mi dul­kių sū­ku­rius ir bol­še­vi­ki­nių mo­to­rų ne­pap­ras­tu tarš­kė­ji­mu gąs­di­na­me ne tik prie vieš­ke­lių ga­no­mas ban­das, bet ir ra­mius pa­ke­lės so­dy­bų gy­ven­to­jus. Mes va­žiuo­ja­me ieš­ko­ti „drau­giš­kai“ ir al­ka­nai rau­do­na­jai ar­mi­jai lie­tu­viš­kų bul­vių, dar­žo­vių ir ki­tų pro­duk­tų.
Koks ne­sup­ran­ta­mas prie­šin­gu­mas: mil­ži­niš­kas so­vie­tų „ro­jaus“ kraš­tas, val­dąs di­džiau­sius pa­sau­lio tur­tų ir pro­duk­tų aruo­dus, yra skur­džius prieš mū­sų, pa­ly­gin­ti, ma­žy­tį že­mės ūkio kraš­tą. Ši­tų žmo­nių iš­blyš­kę vei­dai, ra­chi­ti­kų įdu­bu­sios krū­ti­nės ir bend­ra fi­zi­nė kū­no su­dė­tis ir dva­si­nis iš­blė­si­mas aki­vaiz­džiai ro­do, kuo jie bū­da­mi ma­ži ir suau­gę mi­to. Pir­mo­sio­mis die­no­mis mes ne­ga­lė­jo­me su­pras­ti, ko­dėl rau­do­nar­mie­čiai, ma­ty­da­mi mū­sų so­dy­bo­se gal­vi­jų ban­das, ge­rą der­lių ža­dan­čius lau­kus, so­čiais ir įvai­riais val­giais ap­krau­tą ūki­nin­ko sta­lą, ste­bė­jo­si ir ne vie­nas sa­kė: čia tai pro­pa­gan­da...
Pra­va­žiuo­ja­me Du­by­sos, Ven­tos til­tus, ku­riuos sau­go­ja mon­go­liš­kos kil­mės ka­rei­viai. Vė­liau iš apy­lin­kės žmo­nių te­ko pa­tir­ti, kad šie ru­sų ka­rei­viai nė ru­siš­kai kal­bė­ti ne­mo­ka.
 Ma­ši­nos rie­da to­liau, žmo­nės jas pa­ma­tę kuk­liai pra­nyks­ta už so­dy­bos me­džių: nie­kas ne­no­ri ma­ty­ti sa­vo so­dy­boj bol­še­vi­ki­nių atė­jū­nų.
Mū­sų ma­ši­nos pa­ga­liau įrie­da ne­to­li Kur­tu­vė­nų į vie­ną stam­bų ir dar pil­no­ką ūkį. Šei­mi­nin­kai ir ūkio dar­bi­nin­kai, už­klup­ti ne­ti­kė­tų sve­čių, kaž­kaip ne­ju­čio­mis sle­pia­si so­dy­bos pa­sta­tuo­se...
Iš­li­pu iš ma­ši­nos ir, pa­li­kęs rau­do­no­sios ar­mi­jos at­sto­vus, ei­nu ieš­ko­ti šei­mi­nin­kų. Sim­pa­tin­gi ūkio šei­mi­nin­kai, pa­ma­tę ma­ne Lie­tu­vos ka­rio uni­for­mo­je, dar dau­giau su­mi­šo. Ta­čiau pa­si­kei­tę ke­liais sa­ki­niais su­si­kal­bė­jo­me ir po de­šim­ties mi­nu­čių į po­rą ma­ši­nų bu­vo pra­dė­tos sei­kė­ti ir krau­ti bul­vės.
Kol kro­vė sunk­ve­ži­mius, pa­si­nau­do­da­mas šei­mi­nin­kų vai­šin­gu­mu, tu­rė­jau pro­gos ne tik ska­naus na­mi­nio alu­čio iš­ger­ti, bet ir pa­si­kal­bė­ti įvai­riais klau­si­mais. Mū­sų vi­sų min­tis bu­vo ta pa­ti. Vi­si mes jau rea­liai ju­to­me bol­še­viz­mo tiks­lus. Kai­mas ypač bu­vo su­si­rū­pi­nęs mū­sų ka­riuo­me­nės li­ki­mu dar ir dėl to, kad be­maž iš kiek­vie­no kai­mo po vie­ną ar ke­lis vy­rus tar­na­vo ka­riuo­me­nė­je, o jos li­ki­mas dar ne­bu­vo ži­no­mas – tuo me­tu dar bu­vo mįs­lė. Kiek­vie­ną kar­tą grįž­da­mas į Šiau­lius par­si­vež­da­vau gra­žias gė­lių puokš­tes, ku­rios ir bol­še­vi­kams ko­mi­sa­rams aiš­kiai ba­dė akis, kaip lie­tu­vių tau­ta or­ga­niš­kai suau­gu­si su sa­vo ka­riuo­me­ne.
At­si­me­nu kar­tą ga­na at­vi­rai įsi­šne­kė­jo­me su vie­nu ko­man­die­riu­mi uk­rai­nie­čiu, ku­ris pri­si­pa­ži­no, kad apie už­sie­nį jiems bū­da­vo pri­pa­sa­ko­ja­ma juo­džiau­sių da­ly­kų. Jo pa­sa­ko­ji­mu, už­sie­ny­je bu­vo tik di­džiau­sias skur­das, var­gas, ne­da­tek­lius ir t. t. To­kio ge­ro gy­ve­ni­mo kaip so­vie­tų są­jun­go­je nie­kur ne­są. Iš­sis­ki­riant nuo­šir­džiai kal­bė­ju­sis pa­pra­šė vi­sa lai­ky­ti pa­slap­ty­je, nes už tai jam gre­siąs su­šau­dy­mas.
Dar vie­nas bū­din­gas rau­do­no­sios ar­mi­jos po­li­ti­kos bruo­žas bu­vo tas, kad at­vyks­tan­tie­ji pul­kan ūkio pa­rei­gū­nai im­ti pro­duk­tų daž­nai keis­da­vo­si ar­ba at­va­žiuo­da­vo su ki­tais po­lit­ru­kais ar ki­tų ran­gų sek­liais. Toks pa­rei­gū­nų kei­ti­mas bu­vo da­ro­mas są­mo­nin­gai, kad, taip sa­kant, ne­pas­pė­tų už­megz­ti „pa­žin­tį“.
Čia dar pri­si­min­siu at­vyks­tan­čių pul­kan so­vie­tų pa­rei­gū­nų no­rus šio to įsi­gy­ti ir bend­rai su­pra­ti­mą apie mū­sų krau­tu­vė­se esan­čias pre­kes.
Kar­tą vie­nas so­vie­tų ka­ri­nin­kas klau­sia:
– Po­nas lei­te­nan­te (pir­mo­sio­mis die­no­mis jie į mus kreip­da­vo­si „po­nas, o ne „drau­gas“), ar jūs man ne­ga­li­te nu­pirk­ti laik­ro­dį?
– Ga­liu, bet jūs pa­tys ga­li­te pirk­ti, Šiau­liuo­se yra ke­lios laik­ro­džių krau­tu­vės.
– Aš į krau­tu­vę ei­ti ne­no­riu, man ne­pa­to­gu. Aš bū­siu jums la­bai dė­kin­gas ir pa­pi­ro­sų at­ve­šiu.
– Aš dar no­riu jus vie­no daik­to pra­šy­ti, – to­liau jis nu­že­min­tai ir ver­giš­kai lyg iš­mal­dos pra­šė.
– Pra­šau, ko jūs dar no­ri­te?
– Gal ga­lė­tu­mė­te, lei­te­nan­te, nu­pirk­ti ma­no žmo­nai ko­ji­nes? – lyg su­si­gė­dęs, lyg iš­si­šo­kęs jis klau­sė.
– Aš pa­ts apie mo­te­riš­kas ko­ji­nes ne­daug iš­ma­nau, bet aš pa­pra­šy­siu sa­vo žmo­nos, ji nu­pirks, tik sa­ky­ki­te, ko­kios spal­vos ir ko­kio nu­me­rio?
– Paim­ki­te pa­čias di­džiau­sias, o spal­va ne­svar­bu, ge­riau­sia bū­tų juo­das ar pil­kas, – paaiš­ki­no Mask­vos kul­tū­ros at­sto­vas.
Pa­bai­ga.
„Tė­viš­kė“, Šiau­liai, 1942 m. ba­lan­džio 7 d.

Neg­riau­ki­me se­no­vės sta­ty­bos pa­mink­lų
Kal­ba­ma apie mies­to sa­vi­val­dy­bės su­ma­ny­mą nu­griau­ti Didžd­va­rio mū­ri­nius var­tus Auš­ros alė­jo­je gat­vei pra­pla­tin­ti. Tuo rei­ka­lu var­gu ar rei­kė­tų sku­bin­tis. Gat­vės ju­dė­ji­mas dar nė­ra toks di­de­lis, ar­ti­mes­nę gi atei­tį, ne­tgi per­kė­lus tur­ga­vie­tę į nau­ją­ją vie­tą, jis nė kiek ne­pa­di­dė­tų, nes ju­dė­ji­mas nu­kryp­tų ki­to­mis gat-mis, k.a. Vil­niaus ir Že­mai­tės g-ve. Svar­biau­sia gi gai­la se­no­vės sta­ty­bos pa­mink­lų, ku­rių Šiau­liuo­se taip ma­žai be­tu­ri­me ir ne­bran­gi­na­me. Juk ir di­de­liuo­se mies­tuo­se, net sos­ti­nė­se pa­na­šių var­tų yra, ir jie kai kur te­bes­to­vi iki šiol, ne­žiū­rint di­des­nio ju­dė­ji­mo.
St.
„Nau­jie­nos“, 1931 m. spa­lio 11 d.

Nai­kin­ki­me kū­no ir dva­sios ver­go­vės pa­mink­lus
Praei­ta­me „Nau­jie­nų“ nu­me­ry­je bu­vo ra­šy­ta apie Mies­to s-bės su­ma­ny­mą nu­griau­ti prie Lie­tu­vos ban­ko, Auš­ros alė­joj, esan­čius var­tus. Straips­ne­lio au­to­rius ma­no, kad nu­grio­vi­mas bū­siąs ne tik ne­ra­cio­na­lus ir ne­leis­ti­nas pa­siel­gi­mas, bet taip pat ne­tu­rįs jo­kios pra­ktiš­kos ver­tės, jo­kio pa­grin­do.
Mums at­ro­do vi­siš­kai prie­šin­gai: mi­nė­tie­ji var­tai nė­ra jau kaž­ko­kia ypa­tin­ga me­no lie­ka­na, gry­no sti­liaus, cha­rak­te­rin­ga vi­sai tau­tai. Ne. Tai vie­na. O ant­ra, pa­ts pa­sta­tas by­lo­ja apie taip ne­se­niai praė­ju­sius bau­džia­vos lai­kus. Jau vien tik dėl to jis ne­be­tu­rė­tų bū­ti lai­ko­mas gre­ta lais­vės, ne­prik­lau­so­my­bės ir kt. pa­mink­lų. Tu­rint gi gal­voj tą fak­tą, kad tie gat­vė­je už­tup­dy­ti var­tai truk­do su­si­sie­ki­mą, ku­ris šioj vie­toj kaip tik, o ypač tur­gaus die­no­mis, yra ga­na gy­vas, vi­sai su­pran­ta­ma, ko­dėl tvar­kant mies­to išo­rę priei­ta prie jų nu­grio­vi­mo.
Kau­ne sta­to­mas buv. ru­sų so­bo­rui klau­si­mas „griau­ti ar pa­lik­ti?“ Kaip ar­gu­men­tą ima tai, kad pa­ts sta­ti­nys ne­tu­rįs nie­ko ori­gi­na­laus, gra­žaus. (P. Ga­lau­nės min­tis).
O mes šiau­lie­čiai pa­pras­tuo­se, nie­kuo ne­cha­rak­te­rin­guo­se var­tuo­se įžiū­rė­jo­me ty­ro­jo me­no lie­ka­nas ir t. p., ne­žiū­rint to, kad tai yra ba­las­tas ir ne­pa­to­gu­mas. Tik­ras pro­vin­cia­lų ne­su­sip­ra­ti­mas! To­dėl, kad tie var­tai sto­vi „nei Die­vo kry­žius, nei vel­niui pa­gaikš­tis“. Vie­nam ant­ram me­ni­nin­kui gal tai ir ma­lo­nu­mo kiek ke­lia!
Šiau­lie­tis
„Šiau­rės­Lie­tu­va“, 1931 m., Nr. 48.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.