Anų metų kronika

Iš re­por­te­rio blok­no­to
Šie­met Šiau­lių ka­pi­nė­se vė­li­nės bu­vo la­bai įspū­din­gos. Mi­ru­sių­jų mies­tas vi­sas tas die­nas bu­vo per­pil­dy­tas lan­ky­to­jų. Ypač daug žmo­nių ka­pi­nė­se bu­vo pir­ma­die­nį. Prie var­tų bu­vo to­kia spūs­tis, kad te­ko iš­neš­ti ke­lias nual­pu­sias mo­te­ris. Spė­ja­ma, kad ka­pi­nes per tris die­nas ap­lan­kė apie 30.100 žmo­nių. Iki šiol nė vie­nais me­tais, kiek kas pa­me­na, ne­bu­vę tiek daug žmo­nių. La­bai gra­žų ir jau­di­nan­tį vaiz­dą tei­kė ka­pi­nės va­ka­ro me­tu, kai su­ži­bė­da­vo ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių žva­kių. At­ro­dė, tar­tum tirš­tai ap­gy­ven­tas did­mies­tis...
–
Prieš ke­lias die­nas Šiau­liuo­se lan­kė­si vie­nas es­tų stu­den­tas – ke­liau­to­jas ap­link pa­sau­lį. Trum­pai, kiek aš su juo vo­kiš­kai ga­lė­jau su­si­kal­bė­ti, jis pa­si­pa­sa­ko­jo sa­vo įspū­džius apie jo ap­lan­ky­tų kraš­tų gy­ven­to­jų dos­nu­mą. Pa­si­ro­do, lie­tu­viai esą dos­niau­si. Ypač ba­rų lan­ky­to­jai. Šie, sa­ko, au­ko­ja už da­li­na­mas at­vi­ru­tes ne­si­gai­lė­da­mi ir dar duo­dą iš­ger­ti. Blo­giau­siai esą Vo­kie­ti­joj. Ten, esą, to­kiems ke­liau­to­jams au­kas rink­ti už­draus­ta.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. lapk­ri­čio 7 d.

Žy­dų or­to­dok­sų vei­kė­jų su­va­žia­vi­mas
 Šiau­liuo­se įvy­ko Lie­tu­vos žy­dų or­to­dok­sų vei­kė­jų ir ra­bi­nų su­va­žia­vi­mas. Su­va­žia­vi­me da­ly­va­vo ir re­fe­ra­tą skai­tė iš Pa­les­ti­nos at­vy­kęs ra­bi­nas.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. lapk­ri­čio 14 d.

Gink­luo­ti dal­giais prieš šau­tu­vus
1886 m. man vi­ka­rau­jant Šiau­liuo­se, te­ko lan­ky­ti Šiau­lių pa­ra­pi­ją. Va­ži­nė­jant tek­da­vo su­si­tik­ti su se­nais žmo­nė­mis, iš ku­rių esu gir­dė­jęs pa­sa­ko­jant daug įdo­mių da­ly­kų apie praei­tį.
Ža­džiū­nų kai­me, ku­ris da­bar pri­klau­so Kai­rių pa­ra­pi­jai, man te­ko su­si­pa­žin­ti su la­bai ma­lo­niu se­ne­liu Ju­re­vi­čium. Jis man, tarp kit­ko, pa­pa­sa­ko­jo apie pir­mą­jį 1833 me­tų bunt­me­tį Lie­tu­vo­je (su­ki­li­mą), ku­rio da­ly­viu jis bu­vo.
1833 mt. vy­riau­sia va­do­vy­bė su­ki­li­mo prieš ru­sų val­džią įsa­kiu­si vi­siems dva­ri­nin­kams iš sa­vo apy­gar­dų ar sa­vo dva­rų žmo­nių su­ver­buo­ti ati­tin­ka­mą skai­čių žmo­nių –savanorių. Vi­si bu­vę len­kų dva­rai Lie­tu­vo­je Ru­si­jos cie­so­rie­nės Kot­ry­nos anuo­met bu­vo do­va­no­ti gra­fui Zu­bo­vui, Šiau­lių ka­ra­liš­ko­sios že­mės taip pat jam bu­vo ati­te­ku­sios.
Duo­ti sa­va­no­rių ne­ga­lė­jo at­si­sa­ky­ti ir Šiau­lių Eko­no­mi­ja. Tuo, ži­no­ma, pa­si­rū­pi­no už­si­li­kę tuo­se dva­ruo­se len­kai už­veiz­dos. Šiau­lių vals­čiu­je at­si­ra­do apie 100 sa­va­no­rių, ku­rių tar­pe bu­vo ir Ju­re­vi­čius. Su­ki­lė­liai bu­vo ap­gink­luo­ti ša­kė­mis ir dal­giais. Ke­liems šim­tams sa­va­no­rių bu­vę duo­ta tik ke­li šau­tu­vai.
Su­rink­to­ji su­ki­lė­lių „ar­mi­ja“ bu­vo pa­siųs­ta Jo­niš­kio link, su­lai­ky­ti re­gu­lia­rią­ją ru­sų ka­riuo­me­nę. Su­ki­lė­liams esant ne­to­li Jo­niš­kio, pa­si­ro­džiu­si ru­sų ka­riuo­me­nė. Prie­ša­ky jo­jęs tos ka­riuo­me­nės va­das. Pa­ma­tęs ne­tvar­kin­gą mi­nią, gink­luo­tą ša­kė­mis ir dal­giais, įsa­kęs ka­riuo­me­nei pa­ruoš­ti šau­tu­vus ir, pri­jo­jęs ar­čiau, su­šu­kęs:
– Mu­ži­ki, ras­cho­di­tės, a to bu­dėt plo­cho! (Mu­ži­kai, skirs­ti­ki­tės, nes bus blo­gai!)
Su­ki­lė­liams to pa­gra­si­ni­mo pa­ka­kę. Me­tę vi­sus sa­vo „gink­lus“, jie pa­si­lei­dę bėg­ti kas sau. Tuo ir bai­gė­si šis 1883 me­tų su­ki­lė­lių „ka­ro žy­gis“.
Kun. V. Ja­ru­lal­tis.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. lapk­ri­čio 14 d.

Gra­ži tra­di­ci­ja
Pas­ta­ruo­ju me­tu „Auš­ros“ mu­zie­jus gau­na do­va­nų na­tū­ra ir eks­po­na­tais (sta­lai, spin­tos, inž. Vyt. Ja­na­vi­čiaus do­va­no­tas au­to­mo­bi­lis, Vyt. Didž. Uni­ver­si­te­to Ana­to­mi­jos ins­ti­tu­to – žmo­gaus griau­čiai, Adol­fo Bam­bi­ne­ko – šer­nas ir kt).
Ta­tai žy­miai pa­leng­vi­na mu­zie­jui įvyk­dy­ti sa­vo už­da­vi­nius. Vi­suo­me­nės pa­gal­ba grei­čiau grū­das prie grū­do su­pi­la aruo­dą.
Da­bar Me­džiok­lės Dr- jos pir­mi­nin­kas no­ta­ras J. Blinst­ru­bas mu­zie­jaus pe­da­go­gi­niam sky­riui pa­do­va­no­jo nu­šau­tą la­pę, inž. Ra­tau­tas – juod­mar­gį kiš­kį, iš ku­rių kai­lių bus pa­si­ga­min­ta iš­kam­šos, ku­rių muz. kaip tik ne­tu­rė­jo.
 Bū­tų ge­ra, kad ir ki­ti me­džio­to­jai pa­sek­tų sa­vo pir­mi­nin­ko pa­vyz­dį, ypač atė­jus me­džio­ji­mo lai­kui stam­bes­nių žvė­rių (vil­kų ir kt.), ku­rių pa­čiam mu­zie­jui įsi­gy­ti sun­ku.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. lapk­ri­čio 14 d.

Ty­lio­joj Ža­ga­rėj
Ža­ga­rės in­te­li­gen­tai mėgs­ta pa­kal­bė­ti, kad ža­ga­rie­čiai esą ne­kul­tū­rin­gi, at­si­li­kę nuo ki­tų mies­tų gy­ven­to­jų. Tai ne­tie­sa. Kul­tū­rin­gu­mu mes daug kuo ki­tus esa­me pra­len­kę. Štai ke­le­tas pa­vyz­džių:
Mes, ža­ga­rie­čiai, tu­ri­me 4 pra­džios mo­kyk­las, pro­gim­na­zi­ją, Dr. Ba­sa­na­vi­čiaus var­do liau­dies uni­ver­si­te­tą ir elekt­rą. Liau­dies uni­ver­si­te­tą esa­me be­veik vi­si bai­gę, nes į jį pa­sku­ti­nį kar­tą at­si­lan­kė tik aš­tuo­ni klau­sy­to­jai... Aiš­kiai ma­tyt, kad veik vi­si jau esam ap­si­švie­tę.
Va­ka­ruš­ko­se ža­ga­rie­čiai ne­triukš­mau­ja ir ne­si­mu­ša taip kaip ki­tur, bet lau­kia, kad sve­čius pir­mas „ap­šven­tin­tų“ ren­gė­jas ...
Pa­na­šiai at­si­ti­ko ir su vie­nu dva­ro sar­gu. Vie­ną nak­tį pa­ju­tęs, kad kaž­kas į jo sau­go­ja­mą ma­lū­ną įlin­do, ėjo pa­si­žiū­rė­ti. Nuė­jęs pa­ma­tė, bet jo pa­ties kai­lis nu­ken­tė­jo. Ko­kie „sve­čiai“ ten bu­vo at­si­lan­kę, šį kar­tą nu­ty­lė­siu.
Dau­giau šį kar­tą ne­be­ga­liu pa­ra­šy­ti, nes elekt­ra pra­dė­jo „stip­riai“ švies­ti, o ma­no akys prie to­kios švie­sos neįp­ra­tu­sios ma­ty­ti.
Bamb­liu­kas
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. gruo­džio 19 d.

Ka­lė­ji­mo sar­gas lei­do ka­li­nius „ato­sto­gų“
 Šiau­lių Apyg. Teis­mas spren­dė Kar­te­nos areš­to na­mų sar­go F. Tal­man­to by­lą Tal­man­tas bu­vo kal­ti­na­mas, kad gir­tuok­liau­da­vęs su ka­li­niais, lei­dęs ka­li­nius „ato­sto­gų“ ir dar sko­li­nęs jiems sa­vo re­vol­ve­rį. Išė­ję „ato­sto­gų“ ka­li­niai įvyk­dę vie­ną plė­ši­mą. Tal­man­tas nu­baus­tas 8 mėn. s. d. ka­lė­ji­mo.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. gruo­džio 31 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Ire­na Ši­li­nie­nė
Gra­žuo­lė

Lū­pos da­žy­tos,
akys dar dau­giau.
Žiū­rėk, at­sar­giau,–
ją bu­čia­vo ki­tas!

Dirb­ti­nas sma­gu­mas,
pa­žiū­rų leng­vu­mas,
vi­sas rū­pes­tys –
nuo­dė­mė ir jis.

Ar vaikš­to, ar sė­di, –
juo­kia­si ir juo­kias.
Nus­ku­ba į ki­ną,
nu­le­kia į šo­kius.

Grįž­ta su pa­ly­dais.
Šie il­gai už­trun­ka.
Ji vis­tiek sau žy­di,
nors kas­die­ną smun­ka.

Au­to su kai­my­nu
už­mies­tin nu­švil­pia;
nie­ko ji ne­ži­no,
nieks gal­von ne­til­pę.

Šiaip sau – tik chao­sas,
Dan­tys – po­pie­ro­sas.
Šir­dy­je taip tuš­čia...
Pa­sa­kyk, kas bus čia?

Die­ną vi­są mie­ga,
nak­tys smar­kios bė­ga –
vy­nas ir deg­ti­nė,
ir drau­gai de­vy­ni.

Lū­pos kru­vi­nos, da­žy­tos,
vys­tan­čios kas­met,
jas bu­čiuo­ja vie­nas, ki­tas,
aš gi – nie­kuo­met.

1937 m. lapk­ri­čio 7 d.
 

Ar ži­no­te, kad Šiau­liuo­se...

...Vie­nam di­de­liam na­me, kur yra įreng­tas cent­ra­li­nis šil­dy­mas, dvi pa­ras iš ei­lės bu­vo šal­ta, to­dėl vie­ną nak­tį to na­mo vieš­bu­čio gy­ven­to­jai pra­dė­jo grin­dis dau­žy­ti kė­dė­mis.
...Vie­nas ka­mink­rė­tis yra bai­gęs ke­tu­rias kla­ses gim­na­zi­jos.
...Šiuo lai­ku yra dau­giau 700 be­dar­bių.
...Per­sis­ky­rė vy­ras su žmo­na dėl pa­te­fo­no plokš­te­lės. Mat, vie­ną va­ka­rą iš Kau­no ra­dio sto­ties žmo­nai kaž­koks ją my­lįs Ju­lius už­sa­kė pa­te­fo­no plokš­te­lę „Neuž­miršk ma­nęs“.
...Tū­las tė­vas iš sa­vo sū­naus pa­vi­lio­jo žmo­ną.
...Vie­na mo­te­riš­kė sa­vo vy­rui už­ra­šė pu­sę na­mo ir pu­sę skly­po, o po dvie­jų sa­vai­čių vy­ras ją iš­va­rė iš na­mų.
...Yra vie­nas ve­ži­kas, ku­ris ve­žio­ja tik ku­ni­gus prie li­go­nių.
...Tik vie­no­je ka­vi­nė­je yra do­mi­no.
...Yra žmo­nių, ku­rie po pir­mos ba­ruo­se už alų mo­ka už vi­są mė­ne­sį pir­myn.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. lapk­ri­čio 28 d.
 

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio