Anų metų kronika

Jo­niš­kie­čiai šne­ka...
1931 mt., Ka­lė­dų me­tu, jo­niš­kie­čiai kle­bo­no ini­cia­ty­va ir ke­lių pa­ra­pi­jie­čių pa­stan­go­mis su­ren­gė suau­ko­tų daik­tų lo­te­ri­ją. Gry­nas pel­nas bu­vo ski­ria­mas baž­ny­čios re­mon­tui, kad ją pa­gra­ži­nus ir už­lib­džius ka­ro pėd­sa­kus. Lo­te­ri­ja da­vė gry­no pel­no per 8000 lt.
De­ja, pla­čiai kal­ba­ma, kad kle­bo­nas su­rink­tais pi­ni­gais at­re­mon­ta­vęs baž­nyt­kai­mio Kal­ne­lio fol­var­ko tro­be­sius, ku­riems iš­lei­dęs baž­ny­ti­nių pi­ni­gų apie 5000 lt., baž­ny­čios vi­daus re­mon­tui pa­ski­ręs apie 1000 lt., o li­ku­siais pi­ni­gais re­mon­tuo­ja ir di­di­na pa­ra­pi­jos sa­lę, ku­rią nau­do­ja­si tik baž­ny­ti­nis cho­ras ir pa­va­sa­ri­nin­kai.
Red. prie­raš: Kad to­kios žmo­nių kal­bos tu­ri pa­grin­do, ne­ti­ki­me, bet baž­nyt. ko­mi­te­tas tu­rė­tų paiš­kin­ti rei­ka­lo sto­vį.
„Mū­sų mo­men­tas“, 1932 m. spa­lio 30 d.

Spau­dos ba­lius
Spau­dos ba­liaus ini­cia­to­rių bu­vo sau­je­lė .žmo­nių. Ne­sis­te­bė­kit – iš vi­so Šiau­lių žur­na­lis­tų tiek ma­ža, ma­ža sau­je­lė žmo­nių. Jei im­sim gal­von tuos žur­na­lis­tus, ku­rie tu­ri pil­nos tei­sės jais va­din­tis. Juk daug yra to­kių, ku­rie sa­ve ti­tu­luo­ja žur­na­lis­tais, o su spau­da nie­ko bend­ro ne­tu­ri.
Ir ta ma­ža sau­je­lė žmo­nių, ruo­šu­sių spau­dos ba­lių, pa­si­ry­žu­sių įves­ti gra­žią spau­dos pro­pa­gan­dos tra­di­ci­ją: kas­met ruoš­ti spau­dos ba­lių Šiau­liuo­se, tie žmo­nės, sa­kau, pa­tys ne­si­ti­kė­jo to­kio pa­si­se­ki­mo ir to­kio nuo­šir­du­mo iš Šiau­lių vi­suo­me­nės pu­sės.
Ma­lo­nus siurp­ri­zas!
Mer­gai­čių gim­naz. sa­lės ne­gau­ta, te­ko tad ten­kin­tis Pi­lie­čių klu­bu. Ja­me lapk­ri­čio m. 12 d. ir įvy­ko pir­ma­sis Šiau­lių Spau­dos Ba­lius, sa­vo ori­gi­na­lu­mu, di­du­mu pra­šo­kęs vi­sus bu­vu­sius iki šiol ba­lius. Jau pat pra­džio­je sve­čių tar­pe links­ma, pa­ki­lu­si nuo­tai­ka. Tuo­jau po de­vy­nių va­ka­ro – ba­liaus ati­da­ry­mas. Sa­lė pil­na pub­li­kos, ties sce­na su­si­ren­ka ba­liaus ko­mi­te­tas: re­dak­to­riai Pr. Raz­ma ir Br. Bui­šas ir žur­na­lis­tai Jur. Šal­te­nis, A. Ker­naus­kas, Rap. Šal­te­nis su ba­liaus še­fu –burmistru p. J. Va­lan­čium prie­ša­ky.
Re­dak­to­rius Pr. Raz­ma pa­skai­to gy­vą ar­gu­men­tė­lį iš da­bar­ti­nių spau­dos var­gų, po to ba­liaus še­fas pa­sa­ko ke­lis nuo­šir­džius žo­džius ir per­ker­pa juos­te­lę, juo­su­sią už­dan­gą. Links­mu mar­šu pro sa­lę praei­na ba­liaus pro­gra­mos da­ly­viai, Šiau­lių Vals­ty­bės Teat­ro ak­to­riai: p. p.Bin­do­kai­tė, Ja­ka­vi­čiu­tė, Rut­kaus­kai­tė, Ra­dze­vi­čius, Tvir­bu­tas ir bend­ra­dar­bis p. Se­ga­lis. Pra­si­de­da pro­gra­ma.
Ne­nag­ri­nė­siu jos smul­kiai. Pa­kaks, jei pa­sa­ky­siu, kad pa­na­šios pro­gra­mos ne­ma­tė Šiau­lių pub­li­ka: bu­vo vis­ko – ir juo­ko ir sau­lė­tos ro­man­ti­kos. Gra­žiai praė­jo „Ro­man­ti­ka“ ir „Ar­le­ki­na­da“, pa­ti­ko pub­li­kai ir bur­mist­ro, klu­bo šei­my­nin­kės bei „mo­der­niš­ko­sios pa­ne­lės“ šar­žai. Šar­žai pui­kiai pieš­ti, o be to – ne­pap­ras­tai ju­mo­riš­ko teks­to.
Po trum­pos per­trau­kos ėjo ant­ro­ji pro­gra­mos da­lis. Iš čia pa­žy­mė­ti­nas nu­me­ris su­kė­lęs ne­pap­ras­to juo­ko – tai „šan­so­nė­tės“. Lie­tu­vai­tė, len­kai­tė, vo­kie­tai­tė ir ru­sai­tė pa­ro­dė sa­vo gra­ci­jas. Pub­li­ka il­gai rei­ka­la­vo bi­suo­ti ir il­gai apie jas kal­bė­jo.
„Mū­sų mo­men­tas“, 1932 m. lapk­ri­čio 20 d.

Afi­šoj po­rnog­ra­fi­ja
Pe­rei­tą sa­vai­tę LDS klu­bo sa­vi­nin­kai iš­ka­bi­no Ka­va­liaus­ko ke­pyk­los lan­ge afi­šą apie ren­gia­mus klu­be šo­kius. Ka­dan­gi afi­šoj bu­vo nu­pai­šy­ta po­rnog­ra­fiš­kas vaiz­de­lis – nuo­ga mo­te­ris, tai po­li­ci­ja afi­šą kon­fis­ka­vo ir sa­vi­nin­kams su­sta­tė pro­to­ko­lą.
„Mū­sų mo­men­tas“, 1932 m. lapk­ri­čio 27 d.

Kaip ža­ga­rie­tis skris į stra­tos­fe­rą
Ža­ga­rės v., Sup­kių k., nuo se­nų lai­kų gy­ve­no Kun­kių gi­mi­nė, ku­ri val­dė 12 de­šim. ūkį. Da­bar­ti­nio Pet­ro Kun­kio (43 mt.) tė­vai ir pro­se­ne­liai bu­vo pa­pras­ti „ūkio pe­lės“, nie­kuo ne­si­skir­da­mi nuo sa­vo kai­my­nų. Bet da­bar­ti­nis Kun­kis vi­sai ki­toks (žmo­nės juo­kau­ja, kad jam „trūks­ta vie­no bal­kio“); jis nuo­lat gal­vo­ja apie iš­ra­di­mus ir įvai­rių ūkio įran­kių pa­to­bu­li­ni­mus.
Ant jo pa­kry­pu­sios ba­kū­žės sto­go yra di­de­li, pa­na­šūs į ma­lū­no spar­nai, ku­rie su­ka priean­gy pa­sta­ty­tas gir­nas. Prie ge­le­ži­nės žag­rės pri­tai­sy­ta įvai­rių ra­te­lių; tai vis Kun­kio „iš­ra­di­mai“.
Di­džiau­sias jo „iš­ra­di­mas“, kaip jis pa­ts sa­ko­si, „pus­lė, kad pa­kil­ti ten, prie de­be­sų“. Jū­sų bend­ra­dar­bis ap­lan­kė Kun­kį jo dirb­tu­vė­je. Prie jo kam­ba­rio du­rų yra pri­kal­ta su­lanks­ty­ta dė­žu­tė su pa­ra­šu „Brie­fe“, o virš jos ant po­pe­rio pa­ra­šy­ta „Pet­ras Kun­kis ne­ve­dęs iš­ra­dė­jas“.
– Iš kur tau, dė­duk, ki­lo toks su­ma­ny­mas –lėkti ten, į vir­šų?,– pa­klau­siau.
–Vot iš čia (ir pirš­tu pa­ro­dė sie­noj pri­kal­tą „Liet. Ai­do“ Nr. su pro­f. Pi­car­do at­vaiz­du ir smul­kiu jo skri­di­mo į stra­tos­fe­rą ap­ra­šy­mu). – Ar tams­ta ma­nai, kad di­de­lis čia daik­tas nu­lėk­ti į de­be­sis? Vot aš pa­si­siu­siu sau di­de­lį mai­šą iš iš­vaš­kuo­tų mai­šų, pri­pū­siu „van­de­ne­les“ (tur būt van­de­ni­lio) ir le­kiu sau į vir­šų.
– O kur įsi­sė­si?
– Vot, pa­va­sa­rį duo­siu pie­me­nims ke­le­tą li­tų, jie man nu­pins ko­kį aš tik no­rė­siu krep­šį, jį pri­ri­šiu prie pūs­lės ir lėk­siu. Tik vie­na bė­da, sa­ko, kad ten, aukš­tai, yra la­bai šal­ta, tai tur būt reiks kai­li­niu­kus pa­siim­ti.
– Ką veik­si pa­ki­lęs?
– Vot nu­lėk­siu į de­be­sis, pri­si­krau­siu jų į puo­dą, pa­žiū­rė­siu, kaip iš vir­šaus že­me­lė at­ro­do, pa­le­kio­siu, pa­le­kio­siu ir nu­si­lei­siu.
– O kaip nu­si­lei­si?,–klausiu to­liau.
– Di­de­lis čia daik­tas nu­si­leis­ti! Kad tik ge­rai pa­si­sek­tų pa­kil­ti! Tru­pu­tį su pei­liu­ku į pūs­lę įdur­siu, na ir lei­džiuos.
J. Ber­tu­lis.
„Mū­sų mo­men­tas“, 1932 m. gruo­džio 11 d.

Gruz­die­čius gy­do ste­buk­la­da­rys
Pas­ta­ruo­ju lai­ku Gruz­džiuo­se pa­gar­sė­jo kaž­koks gy­dy­to­jas ma­sa­žis­tas. Pats sa­ko­si, jog esąs tik­ras med. dak­ta­ras, tik re­gė­ji­mo ne­te­kęs per ka­rą. Šį gy­dy­to­ją ypa­tin­gai gar­bi­na mo­te­rys, nes gy­dy­to­jas jas la­bai rū­pes­tin­gai gy­do: li­gos diag­no­zę nu­sta­to ap­klau­si­nė­da­mas ir čiu­pi­nė­da­mas li­go­nį, o po to se­ka gy­dy­mas vais­tais ir ma­sa­ža­vi­mais pir­ty­je. Kaip gyd. mo­te­ris brau­ko – ma­sa­žuo­ja pir­ty­je, tik­rų ži­nių nė­ra, nes sta­tis­tų kar­tu ne­si­ves­da­vo.
Tu­ri gyd. pa­si­se­ki­mo ir in­te­li­gen­tuo­se, ku­rių tar­pe vie­nas yra aukš­tą vie­tą uži­mąs Gruz­džiuo­se as­muo (pa­var­dės pa­sa­ky­mas už­trauk­tų gė­dą vi­sai Gruz­džių pa­ra­pi­jai). Šį ste­buk­la­da­rį jis bu­vo nu­ve­žęs net į Gas­čiū­nų valsč. sa­vo mo­ti­nos gy­dy­ti. Kiek šis gy­dy­to­jas yra žmo­nių pa­gy­dęs, ži­nių ir­gi nė­ra, bet kad ne vie­ną į ka­pus nu­va­rė, tai vi­si šne­ka. Ne­žiū­rint to, gy­dy­to­jas ir šian­dien mo­te­ris brau­ko ir iš gruz­die­čių ne­ma­no kraus­ty­tis, nors iš po­li­ci­jos jau ir pro­to­ko­lą ga­vo. Ka­žin ka­da gruz­die­čiai su­si­pras ir ap­si­va­lys nuo šun­dak­ta­rių, ku­rie čia tu­ri ge­rą pa­si­se­ki­mą.
„Mū­sų mo­men­tas“, 1932 m. gruo­džio 4 d.
 

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Juo­zas Ra­mu­sis
Mea cul­pa
Se­nai jau ne­bu­vau Šiau­liuo­se,
Kaip jie at­ro­do ne­ži­nia,
Tur būt, Tat­ja­na, Ol­ga, Zo­sė,
Pa­mir­šo, be­sti­jos, ma­ne.

Jos tu­ri ki­tą gal pa­sau­lį,
Curs se­ną pri­den­gė tam­sa.
Nors ne­žy­bė­jau, aš kaip sau­lė,
bet ir deg­tu­kas juk—šviesa).

Siun­čiu Šiau­liams aš sa­vo ai­dą,
Skrai­dau vėl Vil­niaus aš gat­ve,
Ma­tau ir vie­ną rūs­tų vei­dą,
Jo kie­tą kumš­tį prieš sa­ve.

– Tai ši­toks,– sa­ko tu, Ra­mu­sis,
– Esi rė­mė­jas mūs spau­dos!
(Čia mirš­ta vi­sos ma­no blu­sos:
Ne­jau­gi man į snu­kį duos?)
–Tegu pasaulis– vie­ni mo­nai...
– Ku­riuos tu gar­bi­ni sta­bus?
– Kur ta­vo kvai­lūs fel­je­to­nai,
– Ir kur ei­lė­raš­tis skam­bus?

Ak, tu, re­dak­to­riau rūs­tu­sis,
Kaip pa­si­tei­sin­siu aš tau?
Čia – „mea cul­pa“ aš, Ra­mu­sis
Krū­ti­nę su­vą­ją dau­žau.

„Mū­sų mo­men­tas“, 1932 m. lapk­ri­čio 6 d.
 

Žy­mūs šiau­lie­čiai
 

Šiau­lių Vals­ty­bės teat­ro ar­tis­tė p-lė Vo­si­liū­tė.

Šiau­lių Vals­ty­bės teat­ro di­rek­to­rius p. J. Sta­nu­lis.

Uo­gin­tas, Šiau­lių m. šau­lių cho­ro chor­ve­dys, ga­bus kom­po­zi­to­rius, mu­zi­kos mo­ky­to­jas ir ap­skri­tai mu­zi­kos idė­jos žmo­gus.

V. Mi­ko­lai­tis, Šiau­lių ap. ag­ro­no­mas, die­ną ir nak­tį dai­nuo­jąs:

Vy­rai su­be­ko­nin­kim Lie­tu­vą!
Kiau­ši­niais iš­grįs­kim vi­sus ke­lius,
Pie­nų pri­pil­kim pil­ną Sie­tu­vą,
Ta­da tik už­mir­ši­me kri­zės lai­kus.

Vl. Vait­kus, sal­dai­nių fabr. „Bi­ru­tė“ sa­vin.

Kam kar­tus gy­ve­ni­mas, skau­da šir­dis,
kam vek­se­lių krū­vos, bank­ro­tai vai­de­nas,
Tam „Bi­ru­tės“ sal­dai­niai vi­sa vil­tis
Ir per am­žius jam ge­rai gy­ve­nas.

„Mū­sų mo­men­tas“, 1932 m.
L. K-no šar­žai.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio