Anų metų kronika

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais Šiau­liuo­se lei­džia­ma­me laik­raš­ty­je „Tė­viš­kė“ ke­liuo­se nu­me­riuo­se bu­vo spaus­din­tas Vai­do­tė­no sla­py­var­de pa­si­ra­šiu­sio au­to­riaus – Lie­tu­vos ka­ri­nin­ko – pri­si­mi­ni­mai apie 1940 me­tų so­vie­tų ar­mi­jos at­si­kraus­ty­mą į Šiau­lius. Įdo­mus tų įvy­kių da­ly­vio liu­di­ji­mas. 

Bol­še­vi­kų ka­riai ro­do sa­vo al­kį
Pa­čio­mis pir­mo­sio­mis so­vie­tų įžy­gia­vi­mo Lie­tu­von die­no­mis įvai­rūs rau­do­no­sios ar­mi­jos at­sto­vai už­plū­do mū­sų ka­riuo­me­nės da­lių šta­bus ypač pa­rei­gū­nus, ieš­ko­da­mi mais­to pro­duk­tų ir ki­tų įvai­rių lie­tu­viš­kų gė­ry­bių. Iš kar­to so­vie­tų ar­mi­jos at­sto­vai bu­vo kuk­lūs pra­šy­to­jai, o ne rei­ka­lau­to­jai.
Lai­kui bė­gant vi­sa kei­čia­si, kei­tė­si ir bol­še­vi­kų rei­ka­la­vi­mai. Vie­ną ry­tą gau­nu ūkio vir­ši­nin­ko pa­rė­dy­mą sku­biai at­vyk­ti pul­ko šta­ban, kur ga­vau nu­ro­dy­mų, kad „drau­giš­kai“ so­vie­tų ka­riuo­me­nei rei­kia per­duo­ti iš pul­ko san­dė­lių mais­to pro­duk­tų ir ki­tų reik­me­nų. Čia pat ma­ne pri­sta­tė at­vy­ku­siam kaž­ku­rios bol­še­vi­kų tan­kų bri­ga­dos in­ten­dan­tui pul­ki­nin­ko laips­ny­je ir su juo drau­ge at­vy­ku­siam ko­mi­sa­rui, su ku­riais smul­kiau ap­ta­rėm pro­duk­tų tie­ki­mą.
So­vie­tų da­li­niai su­ži­no­ję, kad pul­ke yra ir ga­li­ma gau­ti įvai­rių dar­žo­vių ir ki­tų pro­duk­tų bei pre­kių, iš vi­sų pu­sių pra­dė­jo va­žiuo­ti sunk­ve­ži­miais pa­siim­ti dar­žo­vių. Ka­rei­viai įvai­rių tau­ty­bių ir įvai­riai ap­reng­ti: vie­ni su odi­niais ba­tais, ki­ti bre­zen­ti­niais ba­tais, tre­ti su pus­ba­čiais ir juo­dais ar raus­vais get­rais.
Rū­bai, apart šo­fe­rių, ku­rie at­ro­dė šiek tiek pa­do­riau, pra­stos me­džia­gos ir vie­tom ap­dris­kę. Iš jų vei­dų ir lai­ky­se­nos iš pir­mo žvilgs­nio ju­tau nu­že­min­tą ver­giš­ku­mą, dva­si­nį men­ku­mą ir me­džia­gi­nį skur­dą.
Aš per lan­gą ra­šy­da­mas ste­bė­jau, kaip tarp mū­sų ka­rei­vių ir rau­do­nar­mie­čių už­si­mez­gė kal­bos ir vie­ni ki­tus pra­dė­jo vai­šin­ti rū­ka­lais: mū­siš­kiai pa­pi­ro­sais, o „sve­čiai“ laik­raš­tin su­suk­to­mis „ka­rač­ki bank­rut­ko­mis“. Šias nuo­šir­džias vai­šes kaip kir­viu nu­kir­to po­lit­ru­ko pa­si­ro­dy­mas lau­ke – ste­bė­jau, kaip rau­do­nar­mie­čiai tik pu­siau nu­rū­ky­tus pa­pi­ro­sus slap­tai nu­me­tė že­mėn. Ta­da aš jau pra­dė­jau su­vok­ti, kad rau­do­nar­mie­čiui im­ti ir pa­pi­ro­są iš mū­sų ka­rių nė­ra lais­vas da­ly­kas.
Kar­tą tą pa­tį in­ten­dan­tą ir po­lit­ru­ką, kol ka­rei­viai pa­kro­vė mal­kų sunk­ve­ži­mius, pa­kvie­tė­me į Ra­mo­vę iš­ger­ti alaus. Iš­gė­ręs ke­lis bo­ka­lus alaus po­lit­ru­kas pra­dė­jo gir­ti lie­tu­viš­ką alų.
– Ži­no­te, rei­kia pa­sa­ky­ti, kad jū­sų ge­ras alus, be­veik toks, kaip Mask­voj...
Na ir pra­dė­jo žmo­ge­lis fan­ta­zi­jų me­lo­di­jas apie Sta­li­no sos­ti­nę. Mask­va skam­bė­jo kiek­vie­no atė­jū­no lū­po­se. Užei­si į teat­rą, ki­ną, res­to­ra­ną, ka­vi­nę ir, jei su­tik­si rau­do­no­sios ar­mi­jos at­sto­vą, jis bū­ti­nai tau kal­bės apie pui­kias Mask­vos „pra­šmat­ny­bes“, nors pa­ts Mask­vos nė iš to­lo ne­bu­vo ma­tęs, ir jei ge­ras ūpas, be­veik vi­suo­met ak­cen­tuos, kad čia jau ir­gi ne­to­li Mask­vos.
Tuo lai­ku, kai mes Ra­mo­vė­je gurkš­no­jo­me alu­tį ir po­lit­ru­kas pa­sa­ko­jo apie Mask­vos „ste­buk­lus“, ka­rei­viai, krau­da­mi mal­kas, su­si­drau­ga­vo ir net pra­dė­jo pa­si­keis­ti pi­ni­gais. Vie­ną pus­ka­ri­nin­kį mū­sų ka­rei­viai nu­ve­dė į pul­ko ka­rių krau­tu­vę, kur jis už iš­keis­tuo­sius 5 li­tus nu­si­pir­ko vy­no bon­ką, šo­ko­la­do ply­tą, pa­pi­ro­sų ke­le­tą pa­ke­lių ir sal­džių bul­ku­čių... Varg­šas pir­kė­jas nie­kaip ne­ga­lė­jo su­pras­ti, kad vi­sa tai tei­sė­tai ga­li­ma nu­si­pirk­ti už 5 li­tus, ku­riuos jis iš­kei­tė į sa­vo penk­rub­lę. Krau­tu­vėj bu­vu­sie­ji mū­sų ka­rei­viai pa­sa­ko­jo, kad jo tie­siog ran­kos dre­bė­jo, jis spok­so­jo kaip ža­do ne­te­kęs ir ru­siš­kai kar­to­jo: taip... taip... taip. Kai jam vi­sa su­vy­nio­jo ir pa­da­vė, jis at­si­ri­šo pa­kį ir at­ski­rais daik­tais smul­kes­nes pre­kes su­si­grū­do į ki­še­nes, o ki­ta pa­slė­pė po il­ga pa­lai­di­ne.
Vie­ną die­ną su ke­lio­mis ma­ši­no­mis iš­vy­ko­me į apy­lin­kę ieš­ko­ti pirk­ti bul­vių, dar­žo­vių ir šiau­dų. Be rau­do­nar­mie­čių, kaip va­dai, kar­tu vy­ko ru­sų ka­pi­to­nas ir po­lit­ru­kas. Pa­sis­vei­ki­nęs pa­siū­liau lie­tu­viš­kų pa­pi­ro­sų.
– O, ne, – šo­ko­si po­lit­ru­kas, – Aš mė­gi­nau jū­sų pa­pi­ro­sus, bet jie blo­gi, jie silp­ni, kas ki­ta mū­sų.
Ša­lia ma­nęs sto­vė­jo jų šo­fe­ris, ku­riam pa­siū­liau pa­kiš­da­mas jau ati­da­ry­tą dė­žu­tę. Jis su ma­lo­nu­mu bu­vo be­tie­siąs ran­ką, bet po­lit­ru­ko įspė­ja­mas žvilgs­nis ją su­lai­kė... Ta­da jis nu­lei­do akis, at­si­du­so ir ty­liai pa­sa­kė: „aš ne­rū­kau...“
Vė­liau nu­vy­kus į kai­mą ir pa­si­ša­li­nus po­lit­ru­kui tas pa­ts šo­fe­ris priė­jo prie ma­nęs ir ki­tų sa­vo drau­gų ne­ma­to­mas pa­pra­šė pa­pi­ro­so. Da­viau vi­są pa­ke­lį.
Lie­tu­viai, ypač kai­mo gy­ven­to­jai, nuo se­no pa­si­žy­mi vai­šin­gu­mu. Šio ūkio šei­mi­nin­kai pa­kvie­tė ma­ne ir „sve­čius“ kol pa­kraus bul­ves iš­ger­ti sal­daus pie­nu­čio. Po­lit­ru­kas man­da­giai pa­dė­ko­jo, jis esą so­tus, be to, pie­no ne­mėgs­tąs. Ži­no­ma, ka­pi­to­nas ir­gi bu­vo pri­vers­tas at­si­sa­ky­ti, nors iš vei­do ma­čiau, kad pie­nas bū­tų la­bai ma­lo­nus da­ly­kas.
Vė­liau, kai po­lit­ru­kas nuė­jo į gre­ti­mą vien­kie­mį pa­tik­rin­ti ar bai­gia­mos krau­ti ma­ši­nos, aš su ka­pi­to­nu nuė­jau prie šei­mi­nin­kų pa­reng­to sta­lo, kur ne tik gė­rė­me pie­no, už­kan­do­me, bet iš­len­kė­me ir ne­ma­žą ąso­tį ska­naus na­mi­nio alu­čio. Na­mi­nis alu­tis da­ro žmo­gų at­vi­res­nį ir nuo­šir­des­nį. Ma­no ka­pi­to­nas dė­ko­jo šei­mi­nin­kams už vai­šes ir ži­no­ma ne­pa­mir­šo pri­si­min­ti apie jo tė­vy­nės ma­lo­nu­mus. Jis priė­jo prie to, kad pra­dė­jo kal­bė­ti kaž­ko­kias ne­są­mo­nes apie so­vie­ti­nes kar­ves, ku­rios at­ro­dė ne pie­ną, o tie­siog grie­ti­nė­lę te­duo­da.
Kar­tą te­ko va­ži­nė­ti ieš­kant po Kur­šė­nų apy­lin­kę bul­vių. Ta­da su ma­nim va­žia­vo ru­sų jaun. lei­te­nan­tas ir ke­le­tas rau­do­nar­mie­čių. Neat­si­me­nu, ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis už­si­mez­gė kal­ba apie dvi­ra­čius.
– Ar pas jus yra dvi­ra­čių?– nei iš šio, nei iš to pa­klau­sė so­vie­tų šo­fe­ris.
– Aiš­ku, yra, – at­sa­kiau.
– Ir jūs vi­si ga­li­te pirk­tis?
– Ži­no­ma, jei tik pi­ni­gų tu­ri.
– Tai jūs tu­ri­te dvi­ra­čių fab­ri­ką, – pa­klau­sė ki­tas.
– Ne, – at­sa­kiau.
– Kaip tai, – nu­ste­bo. – Ne­tu­ri­te fab­ri­ko ir tu­ri­te dvi­ra­čių.
Pra­dė­jau jiems aiš­kin­ti, kad dvi­ra­čių fab­ri­ko mes ne­tu­ri­me, bet pa­kan­ka­mai tu­ri­me be­ko­nų, svies­to, kiau­ši­nių ir ki­to­kių že­mės ūkio pro­duk­tų ir už juos gau­na­me vis­ko, ko tik no­ri­me.
Sup­ran­ta­ma, kad jie la­bai bu­vo nu­ste­bin­ti, kad pas mus ge­ras dvi­ra­tis kai­nuo­ja 200–300 li­tų ir ypač to, kad pas mus ga­li­ma pirk­ti po 120–150 li­tų ir ru­siš­kų, at­seit, so­vie­tiš­kų dvi­ra­čių.
Ši­tas pa­si­kal­bė­ji­mas jiems pa­si­da­rė kaž­kaip ne­ma­lo­nus, o gal ir pa­vo­jin­gas, ir lei­te­nan­tas iš­skirs­tė smal­sius po­kal­bių da­ly­vius į sunk­ve­ži­mius ir pa­pra­šė ma­nęs va­žiuo­ti at­gal į Šiau­lius.
„Tė­viš­kė“, Šiau­liai, 1942 04 10.

(Bus dau­giau)

Iš Pak­ruo­jo pa­dan­gės
Nors šis mies­te­lis ne­pa­si­žy­mi sen­sa­ci­jo­mis, kaip Žei­me­lis, Jo­niš­kis ir ki­ti, bet vis dėl­to ver­ta į jį at­kreip­ti šiek tiek vi­suo­me­nės dė­me­sys.
Mies­te­ly yra apie 2000 gyv. Di­de­lis pro­c. ten­ka žy­dams. Il­gą lai­ką žmo­nės klam­po­jo pur­vi­no­mis mies­te­lio gat­vė­mis, kol 1928 me­tais bu­vo įtai­sy­ti ša­li­gat­viai. Šiais me­tais kruopš­ti vals­čiaus sa­vi­val­dy­bė pa­si­rū­pi­no ap­švies­ti mies­te­lį elekt­ros švie­sa. Mies­te­lio gyv. džiau­gia­si su­lau­kę elekt­ros švie­sos, juo la­biau, kad ji nė­ra bran­gi – 1 kilv. kai­nuo­ja 1,25 lt. Elekt­rą tei­kia pra­m. Mai­ze­lis iš Pak­ruo­jo dva­ro ma­lū­no, kur įtai­sy­ta di­na­ma. Da­bar tiek mies­te­lio, tiek vals­čiaus gyv. lau­kia, kad sa­vi­val­dy­bė at­kreips dė­me­sį į mies­te­lio grin­di­nį, ku­ris grįs­tas tur būt se­ne­lių se­ne­liai tik beat­me­na ka­da. Re­tas pi­lie­tis per­va­žia­vęs grin­di­nį ne­si­skun­džia pa­šir­džių skau­dė­ji­mu, nes grin­di­nys biau­riai ne­ly­gus.
Apie vi­suo­me­nę. Ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad čia vi­suo­me­nė ap­snū­dus. Čia yra daug or­ga­ni­za­ci­jų: šau­lių b., tau­ti­nin­kų, ug­nia­ge­sių kmd., pa­va­sa­ri­nin­kų ir k. Yra vie­na drg., ku­rią su­da­ro ... 3 as­mens, ku­rie, be­rods, pa­si­ry­žę svg. gė­ri­mus nai­kin­ti. Die­ve jiems pa­dėk. Vi­sos or­ga­ni­za­ci­jos, iš­sky­rus šau­lius, lin­ku­sios la­bai daug mąs­tyt, nie­ko ne­veik­da­mos. Ug­nia­ge­sių kmd. da­ro pro­jek­tus, kaip su­šauk­ti ug­nia­ge­sius, iš­ti­kus gais­rui. Šią va­sa­rą, kai de­gė Ro­za­li­mas, ro­za­li­mie­čiai vie­nu bal­su pri­pa­ži­no, jog Pak­ruo­jo ko­man­da ir pra­kti­ka ir įran­kiais la­bai ir la­bai tin­ka... bu­ro­kams lais­ty­ti. Ne­duok Die­ve Pak­ruo­jui gais­ro.
„Mū­sų Mo­men­tas“, 1930 m., Nr. 38.

Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.

Kalba ir stilius netaisyti.