Anų metų kronika

Ran­da­ma daug griau­čių
Prie nau­jai tvar­ko­mų ka­pi­nių, už Alek­sand­ri­jos gat­vės, ran­da­ma daug žmo­nių griau­čių. Kai ku­rie griau­čiai bu­vo ras­ti sė­dom. Mū­sų ar­cheo­lo­gams reik­tų pa­ty­ri­nė­ti. Žmo­nės apie juos įvai­riai kal­ba. Tū­li sa­ko, kad tai esą Šim­šės „gar­sių­jų“ vy­rų dar­bai, ki­ti, kad neiš­vež­tų Ame­ri­kon. Be to, reik­tų tuos griau­čius tin­ka­mai pa­lai­do­ti.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1936 m. gruo­džio 25 d.

Spau­dos me­džių so­di­ni­mas
Ge­gu­žės 12 d. 13 val. Šiau­lių tur­ga­vie­tė­je vie­tos in­te­li­gen­ti­ja, spau­dos ve­te­ra­nai ir da­bar­ti­nės Šiau­lių spau­dos at­sto­vai so­di­no spau­dos at­ga­vi­mo 25-rių me­tų su­kak­tu­vių pro­ga me­de­lius. Pa­so­din­ta ke­tu­ri me­de­liai – 1) spau­dos ve­te­ra­nų: Juo­za­po Mi­liaus­ko – Mig­lo­va­ros, Krikš­čiū­no – Jo­va­ro ir Liu­do Ja­ka­vi­čiaus – Lie­tu­va­nio; 2) da­bar­ti­nės spau­dos – „Mo­men­to“ ir „Kul­tū­ros“, 3) Švie­tė­jų – gim­na­zi­jų ir mok. se­mi­na­ri­jos di­rek­to­rių ir mies­to pra­dž. mo­kykl. ins­pek­to­riaus; 4) Mies­to val­dy­bos. Bu­vo pa­sa­ky­ta kal­bų.
„Mo­men­tas“, 
1929 m. ge­gu­žės 18 d.

Lie­tu­vių me­nas ir Šiau­lių žy­dai
Šiau­lių žy­dai yra įgi­ję ypa­tin­go nu­si­sta­ty­mo, bū­tent: jei­gu at­va­žiuo­ją kaž­kok­sai, kad ir la­bai men­kos ver­tės gast­ro­lio­ras, juo­ba, iš sve­ti­mos ša­lies, ir dai­nuo­ja bei vai­di­ną by ko­kia, tik ne lie­tu­vių kal­ba, tai tuo­met vai­di­ni­mų sa­lė­je žy­dų pil­na. Ga­li bū­ti, sa­kau, pra­sčiau­sias ar­tis­tas, by tik vai­di­ną sve­ti­ma kal­ba, tai žy­dai džiau­gia­si ir plo­te plo­ja. Tai ra­šy­da­mas, aš at­si­me­nu ne­se­nai Šiau­liuo­se, Liau­dies Na­mų sa­lė­je, gast­ro­lia­vu­sį Ver­tins­kį.
Tik­ra­sai me­ni­nin­kas, man ro­dos, iš „me­ni­nin­ko“ Ver­tins­kio tik pa­si­juok­ti te­ga­li. Aš ne­me­ni­nin­kas, bet Ver­tins­kio dai­nų vos ga­lė­jau li­gi pu­sei iš­klau­sy­ti, pa­skui man pa­si­da­rė gė­da to­kio „ar­tis­to“ klau­sy­ti, man gė­da pa­si­da­rė klau­sy­ti jo kai­po poe­to, kai­po kom­po­zi­to­riaus ir kai­po vyk­dy­to­jo. Man gė­da pa­si­da­rė dėl jo dai­no­se pla­ti­na­mo­jo ci­niz­mo, ku­rio klau­sė­si ne­ma­ža varg­šių mer­ge­lių, ku­rių tar­pe bu­vo net be­dū­sau­jan­čių Ver­tins­kio „ta­lan­to“ įta­ko­je, ir aš pa­bė­gau iš sa­lės.
Tuo tar­pu žy­dais­mal­kiai Ver­tins­kio klau­sė­si, smar­kiai jam plo­jo ir reiš­kė di­de­lio pa­si­ten­ki­ni­mo.
Jei­gu Ver­tins­kis bū­tų dai­na­vęs žy­dų kal­ba, tai man dar bū­tų su­pran­ta­mas, žy­dų džiaugs­mas, nes sa­vo kal­bą dai­nuo­ja­ma kad ir pra­sta dai­ne­lė kar­tais ga­li bū­ti su­pran­ta­mes­nė ir ma­lo­nes­nė, bet ko­dėl gi žy­dams pa­tin­ka vi­sos ki­tos kal­bos – tik ne lie­tu­vių kal­ba.
Štai įro­dy­mai: per kon­cer­tą, ku­ria­me da­ly­va­vo Lie­tu­vių Ope­ros ar­tis­tai Kut­kaus­kas ir ki­ti, per p. Gau­bo kon­cer­tą ir pa­ga­liau per p. p. Vai­čiū­no ir Gau­bos kon­cer­tą žy­dų bu­vo vos ma­ža sau­je­lė. Aš ne­si­skun­džiu, kad tuo­se kon­cer­tuo­se bend­rai bū­tų ma­ža žmo­nių, ne, jų bu­vo daug, bet aš pa­žy­miu tik žy­dų nu­si­sta­ty­mą prieš lie­tu­vių me­ną bei prieš lie­tu­vius me­ni­nin­kus.
„Šiau­lie­tis“, 
1925 m. rugp­jū­čio 16 d.
––––
Alek­sand­ras Ver­tins­kis (1889–1957) žy­mus ru­sų est­ra­dos ar­tis­tas. Gi­mė ir au­go Ki­je­ve, 1913 m. per­si­kė­lė į Mask­vą, da­ly­va­vo Pir­ma­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re. 1920 m. emig­ra­vo iš so­vie­tų Ru­si­jos, kon­cer­ta­vo dau­ge­ly­je pa­sau­lio ša­lių, 1943 m. grį­žo į So­vie­tų są­jun­gą.

Plė­ši­kų bi­jo­da­mos su­de­gi­no pi­ni­gus
Šio­mis die­no­mis Šiu­py­lių baž­nytk. gyv. Stan­kai­tie­nė, bi­jo­da­ma, kad nea­tei­tų Bal­sys su Kaz­laus­ku ir nea­tim­tų pi­ni­gus, sa­vo duk­ters pa­so­gą (2.000 lt.) su­vi­nio­jo į ska­re­lę ir pa­slė­pė pe­čiuj, į pe­le­nus. Ry­tą išė­jo į baž­ny­čią.
Baž­ny­čio­je pri­si­mi­nė apie pi­ni­gus ir sku­bė­jo į na­mus, bet bėg­da­ma pa­ma­tė iš ka­mi­no be­si­ver­žian­čius dū­mus. Mat, duk­tė apie pa­slėp­tus pi­ni­gus nie­ko ne­ži­no­jo ir ra­miau­sia vi­rė pus­ry­čius. Pi­ni­gai, ži­no­ma su­de­gė, o mo­ti­na su duk­te­rim da­bar skęs­ta aša­ro­se.

Žei­me­lie­čių mei­lė su šikš­nos­par­niais
Žei­me­lie­čiai, o ypač jau­ni vai­ki­nai ir mer­gai­tės, ku­rių dau­gu­mas čia yra at­si­bas­tę iš Že­mai­ti­jos, di­de­lės reikš­mės tei­kia šikš­nos­par­niams, ti­kė­da­mi, kad šie pa­de­da žmo­gui „lai­mę įsi­gy­ti“.
Tū­la mer­gi­na iš­pio­vė šikš­nos­par­nio šir­dį ir il­gą lai­ką ją ne­šio­jo­si su sa­vim, ant kak­lo pa­ka­bin­tą (prie krū­ti­nės). Kar­tą, mel­žiant kar­ves, mer­gi­na šikš­nos­par­nio šir­dį pa­me­tė. Da­bar ji la­bai sie­lo­ja­si ir ma­no, kad dėl to ji ne­gau­nan­ti iš­te­kė­ti.
Se­nes­nio am­žiaus žmo­nės apie šikš­nos­par­nį pa­sa­ko­ja:
Jei pa­no­ri žmo­gus, kad tau kas sim­pa­ti­zuo­tų ar ta­ve pa­mil­tų, kvies­kis šikš­nos­par­nį pa­gal­bon. Rei­kia paim­ti gy­vą šikš­nos­par­nį ir ak­li­nai už­tai­sy­ti nau­ja­me mo­li­nia­me puo­de. Sau­lei lei­džian­tis taip „pri­reng­tą“ puo­dą nu­neš­ti į skruz­dė­ly­ną ir ten įsta­ty­ti. At­gal bėg­ti rei­kia neat­sig­rįž­tant ir kiek ko­jos ne­ša. Jei žvilg­te­rė­si at­gal, tap­si kur­čiu ar­ba ak­lu.
Ry­tą, kai skruz­dės šikš­nį bus su­do­ro­ju­sios, puo­de ra­sis toks kab­liu­kas ir ša­ku­tės, ku­rių pa­gal­ba pa­siek­si sa­vo sim­pa­ti­jos ir net ga­li tur­tin­gas tap­ti; rei­kia tik ei­nant pro ša­lį vie­nu ar ki­tu iš jų už­ka­bin­ti už skver­no rei­kia­mam as­me­niui ir vis­kas bus tvar­ko­je...
Tū­las vai­ki­nas net laik­raš­ty bu­vo pa­si­skel­bęs ir už kiek­vie­ną jam pri­sta­ty­tą gy­vą šikš­nį mo­kė­jo po 4 lt.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. ba­lan­džio 29 d.

Di­de­lis gais­ras Pa­pi­lė­je
Pa­pi­lės mies­te­lį iš­ti­ko skau­di ne­lai­mė. Apie 4 val. vak. Ba­sa­na­vi­čiaus g-vėj (prieš baž­ny­čią) Gla­ze­rie­nės na­muo­se už­si­de­gė Čes­nu­čio kiau­ši­nių san­dė­lis. Vie­tos ug­nia­ge­siai puo­lė­si ge­sin­ti, bet jų jė­gos pa­si­ro­dė per men­kos. Stip­ro­kas piet­va­ka­rių vė­jas, plėš­da­mas na­mo nuo­dė­gu­lius, mė­tė ug­nį per ke­lis na­mus. Tie už­si­lieps­no­ję, vė­jo pa­de­da­mi, svai­dė ug­nį vėl to­liau. Per ke­lio­li­kų mi­nu­čių jau de­gė ke­li na­mai.
Vė­jas pū­tė be­veik išil­gai mies­te­lio. Net­ru­kus už­si­de­gė ir gais­ri­nin­kų de­po (me­di­nis). Ug­nia­ge­siai me­tė­si gel­bė­ti sa­vo tur­tų. Li­kus ug­niai be ap­sau­gos, gy­ven­to­jų tar­pe ki­lo pa­ni­ka. Ko ne vi­sas mies­te­lis iš­si­kraus­tė iš na­mų.
Šiau­lių po­lic. va­das p. Da­niū­nas da­vė pa­rė­dy­mų Kur­šė­nų ug­nia­ge­siams sku­biai vyk­ti į pa­gal­bą. Ug­nis sun­kiai da­vė­si ge­si­na­ma. Ta­da iš­šauk­ta su vie­nu au­to­mo­bi­liu Šiau­lių mies­to ug­nia­ge­siai, ku­rie pri­bu­vo apie 6 val. v. Be to, at­vy­ko dar Ma­žei­kių ir ark­liais Viekš­nių ug­nia­ge­siai.
Apie 8 val. vak. gais­ras bu­vo lik­vi­duo­tas. Ug­nis bu­vo la­bai di­de­lė ir taip vė­jo blaš­ko­ma, kad daug kam su­de­gė net iš­gel­bė­ti daik­tai. Vi­so su­de­gė 8 gy­ve­na­mi ir 12 ne­gy­ve­na­mų tro­be­sių ir 1 ož­ka. Be pa­sto­gės li­ko 15 šei­mų.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. ge­gu­žės 20 d.

Kaip ka­sa­mas Pa­gy­žių – Vi­šins­kio g. kal­nas
Šiuo lai­ku Pa­gy­žių ir Vi­šins­kio gat­vių san­kry­žoj kal­no nu­ka­si­mas ei­na pil­nu tem­pu. Pa­gy­žių g-vė jau pra­kas­ta, be­li­ko vie­na pu­sė Vi­šins­kio g-vės. Kad dar­bas il­gai neužt­ruk­tų, tuoj kar­tu ir grin­džia­ma. Vie­to­mis gat­vės nu­leis­tos iki 1,70 cm. Prie ka­si­mo dir­ba 62 ve­ži­mai, veik prie kiek­vie­no ve­ži­mo po du žmo­nes. Už­dir­ba į die­ną iki 8 ir 10 li­tų.
Ka­sant tas gat­ves pra­dė­ta už­tik­ti daug žmo­nių griau­čių ir ran­da­ma gra­bų žy­mių. Peik­ti­na, kad šiuos griau­čius iš pra­džių mė­ty­ta kur pa­kliu­vo. Ki­ti ne­ži­nia ko­kiam tiks­lui iš­si­ne­šio­jo į na­mus. Da­bar ra­dus, ati­duo­da­ma mies­to li­go­ni­nėn. Spė­ja­ma čia ka­dai­se bu­vus ka­pi­nių. Iš šiau­lie­čių apie šią vie­tą, be­rods, nieks ne­tu­ri ži­nių. Dau­giau­sia griau­čių ran­da­ma da­bar ka­sant Vi­šins­kio gat­vę nuo se­no­sios baž­ny­čios pu­sės ir vi­sai ne­gi­liai, vos per pu­sant­ros pė­dos. Ne­ku­rie pa­sa­ko­ja, kad ru­sų lai­kais šis kal­nas jau vie­ną met­rą bu­vo nu­kas­tas, už­tat griau­čiai taip ne­gi­liai ran­da­si.

Oi, žir­ge, žir­ge, žir­ge­li ma­no...
Šiau­lių ark­lių rin­ko­je krim. po­li­ci­ja su­lai­kė pra­gar­sė­ju­sį ark­lia­va­gį Ste­pą Brie­dį. Ruo­šė­si par­duo­ti 3 vog­tus ark­lius.
Pa­si­ro­dė ir Bir­žų po­li­ci­ja šio „spe­cia­lis­to“ ieš­ko, taip pat už ark­liu­kus.
Ži­las Brie­de­lis jau tu­ri 62 mt. O už vo­gi­mų, pra­de­dant dar ru­sų lai­kais, yra jau at­sė­dė­jęs tik... 28 me­te­lius.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. bir­že­lio 3 d.

Šuo iš­da­vė jį
 Šio­mis die­no­mis po­li­ci­jos at­sto­vas pas šiau­lie­tį K. Ja­nu­lį, gyv. Pa­gy­žių g. 158, tik­ri­no kie­mo tva­rų. Tarp kit­ko kie­me bu­vo šu­nies bū­da, o ap­lin­kui jų bu­vo gra­žiai pa­bars­ty­ta smė­lio. Šu­nies ne­bu­vo.
Po­li­ci­nin­kui ki­lo įta­ri­mas, kad sa­vi­nin­kas dėl ku­rių nors prie­žas­čių šu­nį pa­slė­pė, o jo pė­das už­bars­tė smė­liu.
– Ar tams­ta lai­kai šu­nį? – pa­klau­sė po­li­ci­nin­kas.
Nes­pė­jo šei­mi­nin­kas at­sa­ky­ti „ne“, na­mo pa­sto­gė­je su­lo­jo pa­ts kal­ti­nin­kas.
Pa­si­ro­do – šu­ne­lis neį­re­gist­ruo­tas. Ne­rei­kia abe­jo­ti, kad šu­ne­lis nuo šei­mi­nin­ko ga­vo ge­rų pė­re­nų už lie­žu­vio „ne­su­val­dy­mą“.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. lie­pos 15 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Ce­liau­ka
Va­žiuo­jam!
Lie­tu­vo­je ku­ror­ti­nio se­zo­no me­tu pa­leis spe­cia­lius grei­tuo­sius pa­si­links­mi­ni­mo trau­ki­nius. Ke­li biz­nie­riai no­ri pa­sta­ty­ti Pa­lan­go­je mo­der­nų Ka­zi­no. 
(„Die­na“)

Tam­sios gi­rios, ža­lios lan­kos,
bal­ti do­bi­lė­liai
ir po vi­są kraš­tą tran­kos
jau­ni ber­nu­žė­liai.

Dun­da lau­kas, dun­da gi­rios,
ge­le­ži­niai bė­giai dun­da,
ge­le­ži­niais bė­giais le­kia
dun­dan­ti pa­gun­da.

Va­ka­ruo­se kve­pia du­jos,
pie­tuo­se klaus­tu­kas,
mes dai­nuo­jam, šo­kam, zu­jam
ge­ras mū­sų ūpas.

Gas­pa­do­rius lau­ką aria,
kui­nas vos pa­trau­kia,
ir nu­skam­ba links­mos dai­nos
pa­gal mū­sų lau­ką.

Le­kia links­mas trau­ki­nys,
ne­ša dai­ną sa­vo
ir pro pel­kė­tas ša­lis,
ir pro ža­lią ja­vą.

Le­kia kve­pian­tis, di­dus
Res­to­ran – va­go­nas.
Gu­li lo­vy­je žmo­gus
kuo gi jis ne po­nas?

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. ba­lan­džio 29 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio