Anų metų kronika

Iš­va­žia­vo ato­sto­gų
„Šiau­lių Nau­jie­nų“ re­dak­to­rius p.Vit­kaus­kas iš­va­žia­vo ato­sto­gų į Sun­kių­jų Dar­bų Ka­lė­ji­mą. Sa­vo pa­žįs­ta­mus ir bend­ra­dar­bius prii­ma tre­čia­die­niais ir penk­ta­die­niais.
„Šiau­lie­tis“, 1925 m. lie­pos 19 d.

Pri­gė­rė žy­das
Liepos17 d. Šiau­lių eže­re be­si­mau­dy­da­mas pri­gė­rė žy­das Štrim­lin­gas (21 m. am­žiaus). Ant kran­to, nors ir bu­vo žmo­nių, ta­čiau nie­kas ne­gel­bė­jo. Kai ku­rie sa­kė „Et, žy­das, te­gul pri­ge­riąs.“ Kaip sau no­rit, vy­ru­čiai, tai la­bai ne­gra­žu ir ne­leis­ti­na iš mū­sų pu­sės. Ko­vo­kim su žy­dais, kai jie mus iš­nau­do­ja, bet kul­tū­rin­gai,o šio­kiuo­se at­si­ti­ki­muo­se ir di­džiau­sį sa­vo prie­šą pri­va­lo­me gel­bė­ti. Aš ma­nau, kad ten bu­vu­sie­ji nė vie­nas ne­mo­kė­jo ge­rai plau­ky­ti ir to­dėl taip kal­bė­jo. Bet jei kar­tais pa­na­šiam at­si­ti­ki­me lįs­tų min­tis „tep­ri­gė­ria“, vy­kim ją lauk!

Ste­buk­lin­gi či­go­nių gy­dy­mai
Į Pa­pi­lę at­vy­ko dvi či­go­nės. Pa­sis­kel­bė esan­čios gy­dy­to­jos ir tuoj ėmė ieš­ko­ti li­go­nių. Neu­žil­go jos ra­do vie­ną šei­my­ną J., kur tru­ko šei­my­ni­nio su­gy­ve­ni­mo lai­mės. Ma­ty­da­mos tai či­go­nės pri­ža­dė­jo į šei­my­ną lai­mę grą­žin­ti. Jos pa­sa­ko­jo, kad ap­si­ve­dant J. bu­vo už­duo­ta čėr­tap­lau­kio, to­dėl da­bar vi­sa šei­my­na esan­ti „su­ža­vė­ta“.
Už iš­gy­dy­mą jos pa­pra­šė 30 li­tų, ku­riuos mi­ni­mie­ji pil. su­ti­ko su­mo­kė­ti. Či­go­nės tai­po­gi pa­sa­kė, kad ne­ga­lė­sian­čios iš­gy­dy­ti, kol J. ne­pa­sa­kys, kiek tu­ri pi­ni­gų. Šie žmo­ne­liai pa­si­gy­rė tu­rį 250 li­tų.
„Dak­tar­kos“ lie­pė at­neš­ti pi­ni­gus, ge­riau­sias vy­riš­kas kel­nes ir ge­riau­sią mot. ske­pe­tą. Šiuos rū­bus jos pri­ža­dė­jo pa­ve­žio­ti drau­ge su pi­ni­gais po pa­sau­lį ir grįž­ti už 2 die­nų. Lai­mė į šei­my­ną su­grįš kuo­met J-niai, ap­si­vil­kę par­vež­tais rū­bais nueis į baž­ny­čią ir karš­tai pa­si­mels. Iš­va – žiuo­da­mos po lo­va pa­li­ko žva­ki­ga­lį. Liep­ta jo ne­lies­ti.
Mi­ni­mos „dak­ta­rės“ kaip iš­va­žia­vo į pa­sau­lį, taip ir ne­grįž­ta, o J-niai ir prie lo­vos bi­jo priei­ti!
„Šiau­lie­tis“, 1925 m. lie­pos 26 d.

Areš­tuo­tas „N.Šiau­lių nau­jie­nų“ re­dak­to­rius
Bir­že­lio mėn. 13 d. po­li­ti­nis po­li­ci­jos I punk­to vir­ši­nin­ko pa­rė­dy­mu Šiau­liuo­se suim­tas „Nau­jų Šiau­lių Nau­jie­nų“ Re­dak­to­rius, žy­mus valst. liau­di­nin­kų vei­kė­jas Pet­raus­kas Bo­lius, jo bu­te pa­da­ry­ta kra­ta. Po­lit­po­lio dėl jo areš­to kvo­tė­jai už­bai­gė ir per­da­vė vie­tos ka­ro ko­men­dan­tui. Pet­raus­kas pa­so­din­tas Šiau­lių s. d. ka­lė­ji­man. Jis suim­tas dėl prieš­vals­ty­bi­nio vei­ki­mo ir kal­ti­na­mas ne­le­ga­li­nės li­te­ra­tū­ros pla­ti­ni­me.
 Apie Pet­raus­ko ir jo ar­ti­miau­sių bend­ra­dar­bių prieš­vals­ty­bi­nį vei­ki­mą po­lit. po­li­ci­ja ži­no­jo se­nai. Pet­raus­kas jau tur būt neiš­si­suks, nes jam, jei ir ne ka­ro teis­mas, tad bent Var­nių konc. sto­vyk­la tik­rai gre­sia.

Neg­ras Šiau­liuo­se
„Splen­did Palace“ gast­ro­liuo­ja Ame­ri­kos pi­lie­tis King Char­les. Mi­nim jį ne kaip šo­kė­ją ar ame­ri­kie­tį, bet kaip ne­grą, ku­ris vi­soj Pa­bal­tėj, o ypa­tin­gai Šiau­liuo­se yra la­bai re­tas sve­čias ir dėl to kiek­vie­nas jo praė­ji­mas gat­ve su­trau­kia bū­rius juo­do­sios ra­sės mė­gė­jų, ypa­tin­gai dai­lio­sios ly­ties.
„Šiau­lie­tis“, 1927 m. bir­že­lio 19 d.

Šiur­pi tra­ge­di­ja Lin­ku­vo­je
Sau­sio 11 d. apie 10 v. vak. Go­tau­čių km. (Lin­ku­vos v.) įvy­ko šiur­pi tra­ge­di­ja. Spal­ge­nas Pra­nas kir­viu nu­kir­to ūkin. Pu­pi­nio sam­di­nį Vil­ką.
Tą Va­ka­rą Pu­pi­nis, pas ku­rį tar­na­vo ir Spal­ge­nas, su­grį­žo iš tur­gaus tru­pu­tį įsi­gė­ręs. Spal­ge­nas pa­pra­šė Šei­mi­nin­ko pri­dė­ti al­gos 50 lt, Pu­pi­niui nei­gia­mai at­sa­kius, tarp abie­jų ki­lo gin­čas. Į gin­čus įsi­ki­šo ir Vil­kas, ku­ris pa­reiš­kė, kad ko­kia su­ma su­tar­ty už­ra­šy­ta, to­kią Pu­pi­nis ir tu­ri duo­ti. Spal­gė­nas Vil­kui at­si­kir­to:
– Ki­šies ne į sa­vo rei­ka­lus? Aš ta­ve pa­mo­kin­siu.
Dviem va­lan­dom pra­slin­kus nuo gin­čo, Vil­kas, nie­ko ne­nu­jaus­da­mas, nuė­jo į tvar­tą gy­vu­lių pa­žiū­rė­ti. Ir čia jau lau­kė Spal­gė­nas, ku­ris kir­vio aš­me­ni­mis kir­to Vil­kui į gal­vą, už­muš­da­mas jį vie­to­je.
Gas­pa­do­rius, ne­su­lauk­da­mas grįž­tant iš tvar­to Vil­ko, išė­jo jo ieš­ko­ti.... ir už­ti­ko žmog­žu­dį ir ne­lai­min­gą au­ką. Tuoj bu­vo su­šauk­ti kai­mo vy­rai, ku­rie no­rė­jo suimt žmog­žu­dį, bet šis spė­jo pa­spruk­ti į Lin­ku­vą. Nuo­va­doj Spal­gė­nas pa­si­skun­dė, kad jį bu­vo už­puo­lę Pu­pi­nis su Vil­ku, ir, nuo jų gin­da­ma­sis, už­mu­šė Vil­ką.
 Žmog­žu­dys tuoj bu­vo areš­tuo­tas ir pa­tal­pin­tas į Šiau­lių s. d. ka­lė­ji­mą.
Yra ži­nių, kad Spal­gė­nas ruo­šė­si kar­tu ir šei­mi­nin­ką už­muš­ti, nes ži­no­jo ge­rai, kad šis tu­ri pi­ni­gų. Taip pat ma­no­ma, kad bu­vo nu­ma­tęs api­plėš­ti ir to pat kai­mo mo­ky­to­ją.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1935 m. sau­sio 20 d.

Pak­ruo­jo die­nos
Vie­tos in­te­li­gen­tų ini­cia­ty­vai įsteig­tas liau­dies uni­ver­si­te­tas.
Va­sa­rio 24 d. d-ras Pau­laus­kas skai­tė pir­mą pa­skai­tą. Klau­sy­to­jų bu­vo per 30. Bet ne­vi­suo­met pa­skai­tas tiek lan­ko, kai ka­da „stu­den­tai“ su­strei­kuo­ja ir nė vie­nas nea­tei­na.
Prieš kiek lai­ko iš Pak­ruo­jaus slap­ta pa­bė­go tū­las laik­ro­di­nin­kas, ži­no­ma, pa­li­kęs kai ku­riems pa­kruo­jie­čiams ne­ma­lo­nius at­si­mi­ni­mus. Da­bar nu­ken­tė­ju­sie­ji or­ga­ni­zuo­ja­si pa­bė­ge­lio ieš­ko­ti ir at­si­teis­ti už iš­ ne­štus daik­tus.
O su kios­ku Pak­ruo­jy ši­taip yra: at­da­ras tik sek­ma­die­niais, pa­pras­tą die­ną gau­dyk par­da­vė­ją gat­vė­se ar kie­no tro­bo­je sė­din­tį.
Be to, dar mies­te­ly yra už­si­li­kę ke­le­tas spau­dos,,my­lė­to­jų“,ku­rie laik­raš­čius iš par­da­vė­jų sko­li­na­si.
Elekt­ra kol kas dar te­be­mirk­čio­ja, o kai ka­da už­si­mer­kia ir ke­lioms va­lan­doms.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1935 m. ko­vo 3 d.

Bag­do­na­vi­čius už­sie­nio pa­ro­doj
Šiau­lie­tis me­ni­nin­kas gra­fi­kas G.Bag­do­na­vi­čius (Ama­tų Mo­kyk­los ir se­min. mo­ky­to­jas) ge­gu­žės mėn. kvies­tas da­ly­vau­ti tarp­tau­ti­nėj gra­fi­kos pa­ro­doj Ame­ri­ko­je – Los-An­ge­les mies­to mu­zie­ju­je.
Ne­se­nai jis ki­tų mū­sų gra­fi­kų tar­pe da­ly­va­vo če­kos­lo­va­kų su­ruoš­toj pa­ro­do­je Ko­ši­co­se, apie ku­rią „Pra­ger l’resse“ įdė­jo la­bai gra­žius at­si­lie­pi­mus.
Me­ni­nin­kas jau ga­vo iš Už­sie­nių rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos pa­ro­dos ka­ta­lo­gą, (Ko­ši­cų mu­zie­jaus lei­di­nį).
Šių me­tų fo­to pa­ro­doj Kau­ne bus iš­sta­ty­ta 17 di­de­lių G. Bag­do­na­vi­čiaus fo­to dar­bų.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1935 m. ko­vo 24 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Cie­liau­ka
Tru­pu­tį šil­tes­ni po­smai

Nu­tir­po snie­gas bal­tas,
Du­by­sa plau­kia ižas,
par­duot žie­mi­nį pal­tą
ne vie­nas pa­si­ry­žęs.

Kaž­kaip links­miau gy­ve­nas
ir gat­vėj ši­taip ge­ra,
kad po­nios sa­vo nia­nias
su kū­di­kiais iš­va­rė.

Va­žiuo­ja sau ka­rie­tos
po vie­ną ir po po­rą.
Taip da­ro vi­sas svie­tas
ir gal... ga­di­na orą.

Ka­rie­ta ap­si­sto­ja
prie Vil­niaus gat­vės kam­po,
ir jau­ni­kai­tis jau­nas
iš­tie­sia nia­niai ran­ką.

Ir mirk­te­lė­ja akį
ir apie mei­lę šne­ka,
ir re­tas ne­pap­ra­šo,
kad ne­pas­to­tų ta­ko.

Bet taip jau mū­sų že­mėj
nuo se­no su­rė­dy­ta:
kiek­vie­nas nu­si­tei­kęs
pa­sto­ti ta­ką ki­to.

Net, ma­to­te, ir nia­nios,
mer­gy­tės, ro­dos, kuk­lios,
už­tven­kia vi­są gat­vę
su vai­kiš­kais pa­būk­lais...

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1935 m. ko­vo 17 d.
 

Vais­tai nuo bi­tės įgė­li­mo

Jei tik ko­kio ka­va­lie­riaus
Plau­kai li­pa ant kal­nie­riaus,
Pa­si­šiau­šę, su­si­vė­lę –
Cvakt bi­te­lė ir įgė­lė!
Ką gi ši­toks tu­ri dirbt?
Eit ir plau­kus nu­si­kirpt!

Ei nuo brai­džio­ji­mo kū­tėj
Ko­jos pur­vi­nos, iš­šu­tę,
Tuos, kur ko­jų plaut ne­ban­do
Cvakt bi­te­lė ir įkan­da.
Ko­kio vais­to rei­ka­laut?
Eit ir ko­jas nu­si­plaut!

Jei kas ge­rai sa­ma­go­ną
Tu­ri kva­pą ne­ma­lo­nų,
O prie bi­čių lįs­te len­da.
Ko­kio vais­to nu­si­tvert?
Ugi rei­kia ne­be­gert!

Jei kas liur­biš­kai at­ro­do
Ir ap­lan­ko bi­čių so­dą,
Bi­tės apie tai su­ži­no –
Cvakt ir gy­lį įso­di­na.
Ko­kio vais­to rei­kia dėt?
Tin­gi­nio iš­si­ža­dėt!
Dė­dė Ar­bū­zas

„Nau­jo­ji so­dy­ba“, 
1942 m. bir­že­lio 30 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio