Anų metų kronika

Iš Reichs­kom­mis­sar’o Loh­se* ap­si­lan­ky­mo Šiau­liuo­se
Šio­mis die­no­mis Reichs­kom­mis­sar’as Ry­tų kraš­tui Loh­se at­li­ko tar­ny­bi­nę ins­pek­ci­nę ke­lių die­nų ke­lio­nę Lie­tu­vo­je, ku­rios tiks­las bu­vo su­si­pa­žin­ti su mū­sų kraš­to band­rą­ja ūki­ne būk­le. Spa­lio 13–14 die­no­mis Reichs­kom­mis­sar’as Loh­se, ly­di­mas Ge­ne­ral­kom­mis­sar’o Dr. von Ren­teln, Šiau­lių Apy­gar­dos Ge­biets­kom­mis­sar’o Ge­wec­ke ir ki­tų pa­rei­gū­nų lan­kė­si Šiau­lių Apy­gar­do­je.
Spa­lio 13 die­ną Šiau­lių mies­to gat­vės, ku­rio­mis bu­vo lau­kia­mas Reichs­kom­mis­sar’as, bu­vo pa­puoš­tos vo­kie­čių ir lie­tu­vių tau­ti­nė­mis vė­lia­vo­mis. Mies­to cent­ri­nių gat­vių san­kry­žo­je bu­vo pa­sta­ty­ti ža­lu­my­nais bei ati­tin­ka­mais svei­ki­ni­mo šū­kiais pa­puoš­ti gar­bės var­tai. Ki­ti mies­to su­ti­ki­mo var­tai bu­vo pa­sta­ty­ti ant mies­to ri­bos, Til­žės gat­vė­je, prie ku­rių Reichs­kom­mi­sarr’ą su­ti­ko mies­to bur­mist­ras. Įs­pū­din­giau­siai bu­vo pa­puoš­ta mies­to tur­gaus aikš­tė, ku­rio­je įvy­ko pa­čios su­ti­ki­mo iš­kil­mės. Di­džiu­lė tur­gaus aikš­tė bu­vo ap­sta­ty­ta vo­kie­čių ir lie­tu­vių vė­lia­vo­mis. Gau­siai ža­lu­my­nais pa­puoš­to­je tri­bū­no­je bu­vo pa­sta­ty­tas di­džiu­lis Hit­le­rio pa­veiks­las, Lie­tu­vos vals­ty­bės ženk­las – vy­tis ir vo­kie­čių vals­ty­bi­nis ženk­las. Ap­link tri­bū­ną plė­ve­sa­vo vo­kie­čių ir lie­tu­vių vė­lia­vos. Vo­kie­čių ir lie­tu­vių val­di­nės įstai­gos ir kai ku­rie pri­va­tūs na­mai bu­vo pa­si­puo­šę vė­lia­vo­mis, ža­lu­my­nais, už­ra­šais ir ki­tais iš­kil­mių ženk­lais. Su­ti­ki­mo die­ną Šiau­lių įstai­gos ir įmo­nės dar­bą nu­trau­kė apie 12,30 val. ir or­ga­ni­zuo­tai ren­gė­si Reichs­kom­mis­sar’o su­ti­ki­mui.
Reichs­kom­mi­sarr’ą Loh­se prie ap­skri­ties sie­nos Gar­duo­se pa­si­ti­ko ap­skri­ties vir­ši­nin­kas No­rei­ka su ki­tais pa­rei­gū­nais. Apsk­ri­ties vir­ši­nin­kas sa­vo kal­bo­je pa­žy­mė­jo, kad Šiau­lių ap­skri­tis yra pa­ti di­džiau­sia vi­soj Lie­tu­voj, praei­tais me­tais duok­les yra at­li­ku­si pil­nai. Šiais me­tais ap­skri­čiui duok­lės yra žy­miai pa­di­din­tos, ta­čiau Šiau­lių ap­skri­ties ūki­nin­kai, kiek leis ūki­nis pa­jė­gu­mas, steng­sis jas at­lik­ti.
Pa­dė­ko­da­mas už su­ti­ki­mą Reichs­kom­mi­sarr’as ta­rė ke­le­tą žo­džių su­si­rin­ku­siems prie gar­bės var­tų ap­lin­ki­niams ūki­nin­kams bei dar­bi­nin­kams. Po trum­pų iš­kil­mių Gar­duo­se ma­ši­nų vilks­ti­nė pa­si­ju­di­no rie­dė­ti Šiau­lių kryp­ti­mi.
Prie mies­to var­tų Reichs­kom­mi­sarr’ą pa­si­tin­ka mies­to bur­mist­ras Lin­ke­vi­čius, pa­svei­kin­da­mas ir at­ra­por­tuo­da­mas. Pa­gal lie­tu­viš­kus pa­pro­čius tar­ny­bos rei­ka­lu at­vy­kęs sve­tys pa­vai­ši­na­mas duo­na ir drus­ka. Čia pat jam bur­mist­ras įtei­kė gra­žią do­va­ną – ad­re­są. Ma­ši­nų vilks­ti­nė iš­puoš­to­mis vė­lia­vo­mis gat­vė­mis pro po­li­ci­jos gar­bės sar­gy­bos špa­lie­rius rie­da tur­gaus aikš­tės link, kur Reichs­kom­mi­sarr’o lau­kia or­ga­ni­zuo­tai su­si­rin­ku­sios įstai­gos, įmo­nės, mo­kyk­los ir ne­ma­ža neor­ga­ni­zuo­tos Šiau­lių vi­suo­me­nės.
Ant žu­vu­sių vo­kie­čių ka­rių ka­pų, da­ly­vau­jant vo­kie­čių ka­riuo­me­nės gar­bės kuo­pai, su pri­de­ra­ma ka­ri­ne pa­gar­ba Rei­cho ko­mi­sa­ras Loh­se už­de­da vai­ni­ką.
Kal­bė­da­mas apie da­bar vyks­tan­tį tau­tų per­sio­rien­ta­vi­mo pro­ce­są Loh­se pa­reiš­kė, kad da­bar Eu­ro­pa per­gy­ve­na grio­vi­mo ir per­si­tvar­ky­mo lai­ko­tar­pį, ku­ris žy­dų bol­še­vi­ki­nę ka­pi­ta­lis­ti­nę san­tvar­ką tu­ri pa­keis­ti nau­ja tvar­ka: se­nas pa­sau­lis mirš­ta, jo vie­toj sto­ja nau­jas ko­vo­jan­tis pa­sau­lis. Nei ko­mu­niz­mas, nei ka­pi­ta­liz­mas nau­jo pa­sau­lio ne­su­kurs. Kas yra bol­še­viz­mas, jūs ge­rai ži­no­te, pa­reiš­kė kal­bė­to­jas, taip pat rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad jei­gu bol­še­viz­mas grįž­tų, jis iš­nai­kin­tų vi­są Eu­ro­pą (...)
Iš­kil­mės tur­gaus aikš­tė­je, kur bu­vo su­si­rin­ku­si tūks­tan­ti­nė šiau­lie­čių mi­nia, bu­vo baig­tos vo­kie­čių ir lie­tu­vių tau­tos him­nais.
Spa­lio 13 d. va­ka­rą bu­vo su­reng­ta vai­šin­ga va­ka­rie­nė, ku­rios me­tu Reichs­kom­mi­sarr’as Loh­se tarp kit­ko pa­reiš­kė, kad Lie­tu­vo­je dar ge­rai val­go­ma, kad ta­tai jis tu­rė­siąs gal­vo­je.
„Tė­viš­kė“, Šiau­liai, 1942 m. Nr. 42.

––
* Loh­se Hin­rich (Hin­ri­chas Lėzė) gi­mė 1896 09 02, mi­rė 1964 02 25, na­cių Vo­kie­ti­jos vei­kė­jas, 1941–1944 Ost­lan­do ge­ne­ra­li­nis ko­mi­sa­ras.

1941 07 25–1944 08 – Ost­lan­do rei­cho ko­mi­sa­ras (tar­ny­bi­nė būs­ti­nė – Ry­go­je). At­sa­kin­gas už žy­dų ge­tų stei­gi­mą Ost­lan­de. 1943 01 30 jam su­teik­tas oberg­ru­pen­fiu­re­rio laips­nis. Sie­kė per­duo­ti Ost­lan­dą iš Ry­tų mi­nis­te­ri­jos pa­val­du­mo tie­sio­giai fiu­re­riui. Bu­vo nei­gia­mai nu­si­tei­kęs Ost­lan­do gy­ven­to­jų at­žvil­giu (pa­sak Ost­lan­do SS ir po­li­ci­jos va­do Fried­ri­cho Jec­kel­no, ne­no­rė­jęs pa­lai­ky­ti jo­kio kon­tak­to ir žiū­rė­jęs į juos kaip į ver­gus), ta­čiau ne­pri­ta­rė Ho­lo­kaus­tui ir drau­dė sa­vo ad­mi­nist­ra­ci­nio apa­ra­to dar­buo­to­jams da­ly­vau­ti jį vyk­dant. Lais­va­lai­kiu ren­gė kons­ti­tu­ci­ją, ku­rio­je nu­ma­tė, kad jo po­stas Ost­lan­de tu­rė­tų bū­ti pa­vel­di­mas. 1944 07 27 ar­mi­jų gru­pės Šiau­rė ope­ra­ty­vi­nė­je zo­no­je pa­skir­tas rei­cho gy­ny­bos ko­mi­sa­ru. 1944 08 be Ber­ly­no ži­nios ir su­ti­ki­mo nu­si­ša­li­no nuo pa­rei­gų ir pa­bė­go.
1945 05 suim­tas ang­lų. 1948 Bi­le­fel­do de­na­ci­fi­ka­ci­jos tri­bu­no­lo nu­teis­tas 10 m. ka­lė­ti, po tre­jų me­tų, 1951 02, dėl svei­ka­tos būk­lės pa­leis­tas į lais­vę. Kaip at­sar­gos ka­ri­nin­kas ga­vo ne­ma­žą pen­si­ją. Fried­ri­chas Jec­kel­nas H. Loh­sę api­bū­di­no kaip pa­sy­vų ir bai­lų, bet gei­džian­tį val­dy­ti egois­tą, ku­ris sa­vo sie­kiams nau­do­ja vi­sas prie­mo­nes.
Pa­gal Vi­suo­ti­nę lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­ją

Iš Šiau­lių...
Iš­ra­dė­jų, aiš­kia­re­gių ir įvai­raus ka­lib­ro pra­na­šų Šiau­liuo­se vi­sa­da bu­vo gau­su. Vie­nas šiau­lie­tis „iš­ra­do“ sil­kėms lup­ti ma­ši­ną, ki­tas „iš­ra­do“ bū­dą gim­dy­mams kont­ro­liuo­ti, apie ku­rio nau­din­gu­mą jis gar­sin­da­vo ne tik sa­vo kir­pyk­lo­je, bet ir Kau­no laik­raš­čių re­dak­ci­jo­se. Su­mo­kė­ki­te man 50000 li­tų, o aš at­sklei­siu sa­vo pa­slap­tį, iš­duo­siu re­cep­tą, kaip ga­li­ma su­lauk­ti no­ri­mo įpė­di­nio – ber­niu­ko ar mer­gai­tės.
Gar­su­sis Kau­no aiš­kia­re­gis – gra­fo­lo­gas sa­vo „moks­lo“ ži­nias taip pat įgi­jo Šiau­liuo­se, Var­nų gat­vė­je, pas vie­ną cir­ko ar­tis­tą. Ogi „iš­ra­dė­jas“ Bo­ru­cho­vi­čius, ku­ris prieš ke­le­tą me­tų siun­ti­nė­jo Ame­ri­kos pre­zi­den­tui ir Ang­li­jos ka­ra­liui pa­siū­ly­mus – nu­pirk­ti jo am­ži­nai tai­kai įgy­ven­din­ti pro­jek­tą, taip pat – šiau­lie­tis. Ne­su­lau­kęs pa­sau­lio val­do­vų at­sa­ky­mo, jis pra­dė­jo ša­lin­ti kri­zę su­klas­to­tais vek­se­liais, o šio­mis die­no­mis jis vėl pa­si­žy­mė­jo, nu­pjaus­ty­da­mas vir­ves, su­mes­da­mas kai­my­no bal­ti­nius į pur­vy­ną ir ap­dau­žęs nuo­mi­nin­ką. De­ja, vi­si jo iš­ra­di­mai bai­gė­si pro­to­ko­lų pa­ten­tais.
Sal­du­vės Ju­ras
„Sek­ma­die­nis“, 1937 m.
 

Geri patarimai

Ko ge­ra šei­mi­nin­kė ne­da­ro?
1. Nie­kuo­met neieš­ko rak­tų.
2. Nei­ma pre­kių krau­tu­vė­se „ant bar­go“ pas žy­dus.
3. Ne­pa­lie­ka by kur bu­te­liu­kų ar ry­še­lių su nuo­din­gais daik­tais.
4. Ne­ka­la vi­nių į sie­ną sam­čiu, pro­su, bet plak­tu­ku.
5. Ne­pa­lie­ka mui­lo van­de­ny­je.
6. Ne­mie­ga lig pie­tų, ne­pa­si­lie­ka sve­tur iki pu­siau­nak­čio.
7. Neš­ne­ku­čiuo­ja su kai­my­nė­mis ant kryž­ke­lių, dar­žuo­se ir t. t.
8. Ne­ver­da jo­kio val­gio be drus­kos.
„Mo­te­ris“, 1924m., Nr.10–11.

Ku­ri žvai­ra­kė, ta gra­žuo­lė
Da­bar įei­na ma­don žvai­ros akys. Dau­ge­lis pa­sau­lio gra­žuo­lių no­ri tu­rė­ti žvai­ras akis. Vy­rai sa­ko, žvai­ros akys tu­ri sa­vy­je di­des­nę šyp­se­ną ir ko­ke­ta­vi­mo iš­raiš­ką, vei­das at­ro­do links­mes­nis ir sim­pa­tiš­kes­nis. Pra­na­šau­ta, kad neu­žil­go ir mū­sų mo­te­rys pra­dės piaus­ty­ti sa­vo aku­tes.
„Jau­ni­mo pa­sau­lis“, 1930 m., Nr. 1.

Kam­ba­rių de­zin­fek­ci­ja
Kad iš­de­zin­fe­kuo­ti kam­ba­rį, ku­ria­me bu­vo li­go­nis, rei­kia iš­neš­ti vi­sus si­dab­ruo­tus ir paauk­suo­tus daik­tus ir švel­nius au­dek­lus. Vi­du­ry kam­ba­rio, kad ap­si­sau­go­jus nuo gais­ro, pa­sta­ty­ti bliu­dą su van­de­niu, o ja­me tri­ko­jį, ant ku­rio už­pil­ti sie­ros ir už­deg­ti.
Vi­sus kam­ba­rio ply­šius rei­kia už­kimš­ti ir kam­ba­rį pa­lik­ti už­da­ru vi­są pa­rą.
„Mū­sų mo­men­tas“, 1930 m. ge­gu­žės 10 d.

Su ran­ko­mis yra sun­ko­ka tam, ku­ris nuo ma­žens nė­ra pra­tęs daž­nai sve­tur bū­ti.
Kiš­tis ran­kas į kel­nių ki­še­nes yra ne­gra­žu, nei­šauk­lė­ta ir to­dėl ne­leis­ti­na.
Mo­ters ne­pri­va­lo kiš­ti ran­kų į pal­to ki­še­nes ar po prie­jaus­tės, kaip mo­ki­nės da­ro.
Kal­bant ne­rei­kia da­ry­ti ko­kių nors juo­kin­gų ju­de­sių: nuo­lat ran­kas trin­ti, rą­žy­tis, žio­vau­ti, pirš­tus lau­žy­ti, tra­tin­ti, pliauš­ky­ti pirš­tais, nuo­lat plau­kus glos­ty­ti ar šu­kuo­tis pirš­tais, vei­dą čiu­pi­nė­tis, barz­dą glos­ty­ti, ūsus su­kti, no­sį ra­ki­nė­ti, nuo­lat sa­vo kra­va­tą, skry­bė­lę, rū­bus čiu­pi­nė­ti...
„Mo­te­ris“, 1927 m., Nr.11.

Nes­kai­ty­ki­te lo­vo­je
Mel­dža­mo­sios, ne­skai­ty­ki­te lo­vo­je. Nė­ra nie­ko įky­res­nio, kaip no­rin­čiam už­mig­ti var­to­mo laik­raš­čio šla­mė­ji­mas ar­ba pjaus­to­mos kny­gos čerš­ki­mas. Ner­vin­gam žmo­gui tai tie­siog bar­ba­riš­ka kan­ky­nė. Jei jums vy­ras už tai nie­ko ne­sa­ko, tai pa­ti gam­ta nu­baus: ry­to­jaus die­ną jūs vaikš­čio­si­te su pa­rau­du­sio­mis aki­mis.
„Die­na“, 1937 m. ge­gu­žės 23 d., Nr. 21.

Gal­vos lai­ky­mas
Gal­vą rei­kia lai­ky­ti tie­siai, lais­vai, pa­pras­tai, kad ji ne­svy­ruo­tų kaip var­pa kai­rėn ar de­ši­nėn ir kad ne­su­ki­nė­tus grei­tai tai vie­non tai ki­ton pu­sėn lyg vė­jo gai­du­kas ant sty­go. Bet ne­lai­ky­ki­me gal­vos ir su­sty­ru­sios lyg ko­kią ko­lo­ną, ar per­ne­lyg į už­pa­ka­lį at­me­tę... Ne­bū­ki­me pa­si­gū­žę, gal­vą į prie­ša­kį at­ki­šę, nes tai da­ro nai­vią iš­vaiz­dą. Iš gal­vos lai­ky­mo spren­džia­ma daž­nai ir apie as­mens bū­dą, ga­bu­mus.
„Mo­te­ris“, 
1927 m., Nr.9.

Žu­vys
Per­kant ne­be­gy­vą žu­vį, la­biau­siai rei­kia sau­go­tis pa­ge­du­sios, ku­ri ga­li bū­ti la­bai nuo­din­ga. To­dėl šei­mi­nin­kei ir vi­rė­jai rei­kia mo­kė­ti pa­žin­ti žu­vies ge­ru­mą. Ge­ros nu­troš­ku­sios žu­vies po­žy­miai: a) akys – pil­nos, iš­ki­los (pūp­so­mos), bliz­gan­čios; b) oda – kie­ta ir švel­ni, ne­glei­vė­ta; c) mė­sa – ge­rai pri­li­pu­si prie kau­lų; d) žiau­nos iš vi­daus tu­ri bū­ti rau­do­nos. Įsi­ti­kin­ti, ar jos ne­nu­da­žy­tos, rei­kia pa­trin­ti bal­ta drėg­na ske­pe­tė­le. Taip tu­ri at­ro­dy­ti ir už­šal­dy­ta ge­ra žu­vis. Jei už­šal­dy­tos žu­vies žiau­nos yra bal­tos, tai ro­do tą žu­vį jau kar­tą bu­vus at­ši­lus ir vėl esant už­šal­dy­tą. To­kia žu­vis blo­ges­nė už vie­ną kar­tą teuž­šal­dy­tą. Sū­dy­tos žu­vies ge­ru­mo po­žy­miai: vi­sai sau­sa oda ir vi­sur vie­no­da mė­sos spal­va.
„Mū­sų mo­men­tas“,
1930 m. ko­vo 22 d.

Pus­ry­čiai
Dau­ge­lis po­nių yra įpra­tu­sios pus­ry­čiau­ti lo­vo­je. Bet vi­sos tos pro­tin­giau da­ro ir at­ne­ša sa­vo gro­žiui ir svei­ka­tai di­des­nį der­lių, ku­rios pus­ry­čiau­ja šiek tiek pa­si­tem­pu­sios, pa­gim­nas­ti­ku­vu­sios, pa­si­vaikš­čio­ju­sios, pa­kvė­pa­vu­sios gry­nu oru.
Kaip tu­rė­tų bū­ti pa­ruoš­ti pus­ry­čiai? Jie tu­ri bū­ti ruo­šia­mi pa­gal iš­ga­les, tem­pe­ra­men­tą, rei­ka­lą ir sko­nį.
Jei­gu esa­te liek­na, jei­gu jums ten­ka dirb­ti var­gi­nan­tį, il­gą dar­bą – ger­ki­te šo­ko­la­dą, ka­kao su pie­nu ir var­to­ki­te kuo dau­giau rie­bių pie­no pro­duk­tų. Žo­džiu, val­gy­ki­te mais­tą, ku­ris il­giau virš­ki­na­mas.
In­te­li­gen­tai pa­si­ten­ki­na pus­ry­čiams di­de­liu puo­de­liu ka­vos su pie­nu ir dve­jais svies­to bisk­vi­tais.
„Die­na“, 
1934 m. spa­lio 21 d.

Mo­te­ris da­ro vi­zi­tus išei­gi­niu kos­tiu­mu su skry­bė­lai­te. Jei ne­šė­si skė­tį, skry­bė­lai­tę ar ki­tą ką – pa­lik­ti prieš­kam­ba­ry­je.
Įė­jus į kam­ba­rį, pir­miau­sia pa­svei­kin­ti šei­mi­nin­ką. Jei šei­mi­nin­kė ne­nu­ro­do vie­tos, vy­rai ir jau­nos mo­te­rys ne­si­sė­da pa­to­giau­sioj vie­toj. Trum­piau­sias vi­zi­tas ga­li truk­ti ne ma­žiau 10 mi­nu­čių. Il­giau­sias – ne il­giau kaip pus­va­lan­dį. Jei šei­mi­nin­kė pra­šo, vi­zi­tas ga­li bū­ti prail­gin­tas.
Išei­nant pir­ma at­si­svei­kin­ti ir tik ta­da vilk­tis pal­tą. Jei sve­čių daug, nėr rei­ka­lo su vi­sais at­si­svei­kin­ti. Pa­kaks, jei su šei­mi­nin­ke at­si­svei­kin­si.
„Dar­bi­nin­kas“, 
1939 m. lie­pos 13 d.

Ma­ty­da­mi Lie­tu­vių da­bar­ti­nių po­nių dau­ge­lį šo­kant fokst­ro­tus, tie­siog pa­ry­žie­tiš­kai flir­tuo­jant, ga­li­me pa­klaus­ti, ar da­bar­ti­nių mū­sų aris­tok­ra­tų ir val­di­nin­kų po­nios yra pa­vel­dė­ję mū­sų liau­dies ero­ti­kos skais­tu­mą bei su­bte­lin­gu­mą, ar jos iš­ke­lia­vo mū­sų praei­ties ba­jo­rai­čių ke­liu ne­si­ten­kin­da­mos vie­nu vy­ru.
Lie­tu­vai bū­tų daug svei­kiau, jei jos mo­te­rys pa­sek­tų liau­dies dai­no­se dai­nuo­ja­mą mei­lę. „Ko­kios kur mo­te­rys, to­kie ten ir vy­rai“, sa­ko­ma. Jei Lie­tu­vos mo­te­rys bus do­ro­vin­gos, ir don­žua­nai ir mo­der­niš­ki vy­rai Lie­tu­vo­je sa­vai­me iš­nyks. To lin­ki­me ir mū­sų tau­tai.
„Nau­ja­sis žo­dis“, 
1926 m., Nr. 13.

Mo­te­rims ir švel­niems vai­kams, ku­rių ko­jos ir va­sa­rą bū­tų šal­tos ar drėg­nos, pa­tar­ti­na prieš mau­dan­tis ba­siems po smė­lį pa­vaikš­čio­ti, kad ko­jos smė­ly­je, sau­lė­kai­to­je atauš­tų. To­kioms prieš mau­dan­tis ge­rai yra iš­ger­ti ke­le­tą la­šų ma­la­gos vy­no.
Į van­de­nį rei­kia šok­ti greit, stai­giai. Nė­ra rei­ka­lo pir­ma gal­vą mir­kyt, nes mo­te­rų plau­kams tas la­bai ken­kia, prie­šin­gai rei­kia juos nuo su­šla­pi­mo sau­go­ti.
„Mo­te­ris“, 
1923 m., Nr. 6.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.