Anų metų kronika

Ne­lai­mė Šiau­lių šven­to­riu­je
Bir­že­lio pa­bai­go­je Šiau­liuo­se įvy­ko gar­sus eu­cha­ris­ti­nis kong­re­sas. Da­ly­vių ga­lė­jo bū­ti apie 30 tūks­tan­čių. Gra­žiai pra­si­dė­jęs kong­re­sas liūd­nai bai­gė­si. Ant­rą kong­re­so die­ną, bir­že­lio 28, apie pu­siau pir­mą va­lan­dą, per pa­moks­lą šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čios šven­to­riu­je, stai­ga ki­lo žmo­nė­se su­mi­ši­mas. Žmo­nės vi­su smar­ku­mu stai­ga pra­dė­jo verž­tis iš šven­to­riaus pro var­tus ir lip­ti per sie­nas. Bė­go vi­si, vy­rai ir mo­te­rys, se­ni ir jau­ni, be­pro­tiš­kos bai­mės apim­ti, vie­ni ki­tus griau­da­mi ir min­džio­da­mi. Ki­lo ne­pap­ras­tas klyks­mas ir su­žeis­tų­jų de­ja­vi­mai. O žmo­nės vis ver­žė­si ir ver­žė­si iš šven­to­riaus, nie­ko ne­bo­da­mi, ir šau­kė, kad „baž­ny­čia griū­va“. Bai­mė dar la­biau pa­di­dė­jo, kai už­ge­so elekt­ros lem­pos ir nu­sto­jo vei­kę gar­sia­kal­biai. Ne­ži­nia, dėl ko elekt­ros sto­tis tuo me­tu nu­trau­kė elekt­rą.
Su­sig­rū­di­mo me­tu su­žeis­ta apie 50 žmo­nių, iš ku­rių ke­le­tas la­bai sun­kiai. Kai kam su­lau­žy­ta ran­kos ir šon­kau­liai. Be to, daug kam su­dras­ky­ta rū­bai, nu­plėš­ta ba­tai, daug kas ne­te­ko ran­ki­nių krep­še­lių ir ki­tų daik­tų.
Ne­lai­mės prie­žas­tis aiš­ki­na kri­mi­na­li­nė po­li­ci­ja. Iš tu­ri­mų duo­me­nų aiš­kė­ja, kad su­mi­ši­mą bus su­kė­lu­si vie­na mo­te­ris. Ji pa­moks­lo me­tu pa­žiū­rė­ju­si į baž­ny­čios bokš­tą ir su­ri­ku­si: „Bė­kim. Baž­ny­čia griū­va.“ Ka­dan­gi apie tos baž­ny­čios griu­vi­mą vaikš­čio­jo įvai­rios le­gen­dos, tai žmo­nės mo­ters šauks­mu ak­lai ir pa­ti­kė­jo. Bu­vo kal­ba­ma, kad su­si­rin­kus baž­ny­čioj dau­ge­liui žmo­nių, ji griū­sian­ti. Tai esą pa­ra­šy­ta net jo pa­ma­tuo­se įmū­ry­ta­me raš­te.
„Mū­sų ry­to­jus“. 1931 m. lie­pos 3 d.


Žiur­kė mo­te­rį iš­va­rė iš pro­to
Šio­mis die­no­mis Šiau­liuo­se įvy­ko re­tas ir ko­miš­kai tra­gin­gas įvy­kis. Jau ku­ris lai­kas kaip Pa­gy­žių g-vė Nr. 98 gy­ve­na dvi karš­tai ti­kin­čios ir prie­ta­rin­gos mo­te­rė­lės – se­se­rys: S. ir A. Lapk­ri­čio 22 d. nak­tį jos iš­gir­do kaž­ką du­ris grau­žiant, traš­kant. Mo­te­rė­lės tuo reiš­ki­niu su­si­rū­pi­no ir ėmė spręs­ti klau­si­mą – kas čia bū­tų? Be­si­tar­da­mos ir su­si­gin­či­jo. Vie­na sa­ko, kad žiur­kė grau­žia du­ris, o ant­ra tvir­ti­na, kad vel­nias.
Per vi­są nak­tį mo­te­rė­lės dre­bė­jo ir tir­po iš bai­mės. Ki­tos die­nos ry­tą to­ji, ku­ri nak­tį tvir­ti­no, kad du­ris grau­žia vel­nias, pa­si­da­rė keis­to­ka. Ir, ant­rai mo­te­rė­lei išė­jus, ji su­rin­ko vi­sus sa­vo pi­ni­gus, ku­riuos bu­vo per 7 me­tus rū­pes­tin­gai su­tau­piu­si 400 li­tų su­mo­je ir po­pie­ri­nius su­plė­šė į sku­te­lius ir su­vo­lio­ju­si juos pe­le­nais su­ki­šo į rau­gin­tų ko­pūs­tų bo­są, o li­ku­sius apie 92 li­tus si­dab­ri­nius ir me­ta­li­nius iš­mu­šu­si lan­gą iš­me­tė į gat­vę.
Pas­kui ėmė blaš­ky­tis kam­ba­ry­je ir dau­žy­ti va­zo­nus su gė­lė­mis. Žo­džiu, to­ji mo­te­rė­lė ne­be­si­ži­no ką da­ran­ti: vi­sa nai­ki­na, dau­žo.
Tas ce­re­mo­ni­jas ji vyk­dė už­si­ra­ki­nu­si du­ris, kad jai ne­bū­tų su­truk­dy­ta.
Tuo tar­pu grį­žo jos se­suo. Ra­du­si to­kią ne­tvar­ką ir per­vers­mą kam­ba­ry­je, ji su­vo­kė se­se­rę ser­gant ir tuoj pa­šau­kė dak­ta­rą. Šis pa­žiū­rė­jęs triukš­ma­da­rę, ra­do ją ser­gant gal­vos ner­vų už­de­gi­mu ir iš­ra­šė vais­tus. Ki­tą die­ną mo­te­rė­lė pa­gi­jo.
Nū­nai ji gai­li­si pri­si­da­riu­si tiek nuo­sto­lių.
Štai kaip žiur­kė pa­vei­kė mo­te­rį! Re­tas įvy­kis!
„Mo­men­tas“. 1929 m. Nr. 48.


Juo­zas Ra­mu­sis
Ona ir gu­sa­ras
Ei­na par­kan šit pa­nai­tė
Spęs­ti mei­lės spąs­tų.
Kad tai yra tik tar­nai­tė
Nie­kas ne­sup­ras­tų:

Ke­pu­rai­tė ak­so­mi­nė,
Kur­pės – bran­gi oda,
Ir ko­je­lė jos šil­ki­nė
Po­niš­kai at­ro­do.

Šend sek­ma­die­nis. Mūs Ona
Nuo dar­bų šend liuo­sa.
Par­ke – dū­dos, val­so to­nai,
Šo­ka iš­si­juo­sę.

Links­ma Onai. Akių kul­kas
Svai­do mė­ly­na­kė,
Šit gu­sa­ras pir­mo pul­ko
Mer­kia Onai akį.

O tos dū­dos duo­da ga­ro
Ik auš­ros ry­tuo­se.
Plau­kė Ona ir gu­sa­ras
val­so sū­ku­riuo­se.

Ech, gu­sa­ras, tai bent vy­ras:
Aukš­tas, pen­ti­nuo­tas.
Ir Onos gal­ve­lė svy­ra
Prie krū­ties rai­nuo­tos.

Šit jie bu­fe­tą su­ra­do,
Sė­dos už sta­liu­ko,
O gu­sa­ras li­mo­na­do
Sta­to bu­te­liu­ką.

Blo­gi me­tai, tai šam­pa­nas
Iš ma­dos išė­jo...
O pa­skui gu­sa­ras pa­ną
Į na­mus ly­dė­jo.

Ėjo, ėjo ir nuė­jo...
Žiū­ri – jau lau­kuo­se.
Mei­lę par­ke jie pra­dė­jo,
Pa­bai­gė ru­giuo­se...
„Mo­men­tas“. 1928 m. Nr.8.
 

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš V. Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.