Naujausios
Žvalgybą domina ne tik karinė sritis
Lietuvoje aktyviausią žvalgybinę veiklą vykdo Rusija. Baltarusijos galimybės yra mažesnės, bet abi šalys keičiasi informacija – tuo neabejoja Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas. Jo teigimu, su šnipinėjimu susiję nusikaltimai – patys slapčiausi, jų akivaizdžiai neužfiksuosi, kaip pavogto automobilio ar plėšimo. Į šnipinėjimą žmonės įtraukiami įvairiausiais būdais: nuo pinigų iki kompromitavimo.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Slapčiausi nusikaltimai
– Per pastaruosius porą mėnesių viešojoje erdvėje pasirodė pranešimai apie tris įtariamuosius šnipinėjimu (jie sulaikyti maždaug per vienerius metus). Ką rodo šie atvejai – aktyvesnį nedraugiškų valstybių ar atitinkamą Lietuvos tarnybų darbą?
– Sutampa ir vienas, ir kitas. Negalima praleisti pro akis, kad nuo 2013 metų pradžios Lietuvos žvalgybos ir kontržvalgybos institucijos pradėjo veikti pagal naują įstatymą. Jis suteikia kitas galimybes surinkti informaciją ir, jei surinkta informacija rodo, kad yra nusikalstamos veiklos požymių, pateikti ją Generalinei prokuratūrai, su kriminalinės policijos galimybėmis užbaigti konkrečius tyrimus.
Anksčiau Valstybės saugumo departamentas (VSD), karinė kontržvalgyba turėjo mažesnius įrankius.
Sukūrus žvalgybos bendruomenę (kuriai priklauso ir karinė kontržvalgyba, ir VSD), šios institucijos savo galimybėmis yra sulygintos.
Pasibaigus ikiteisminiam tyrimui ir bylai patekus į teismą, VSD pareigūnams ar kariniams kontržvalgybininkams nereikės liudyti teismuose, išviešinti savo galimybių.
– Du iš trijų įtariamųjų – jau nepriklausomos Lietuvos kariai. Kaip tai veikia kariuomenės autoritetą?
– Kariuomenė yra visuomenės dalis. Į kariuomenę žmonės ateina veikiami įvairių intencijų.
Pabrėšiu, kad minėtais atvejais buvo parodytos Lietuvos galimybės demaskuoti žmones, kurie siekia pasipelnyti, teikdami informaciją kitai valstybei, išaiškinti nusikaltimus, kurie man šiek tiek primena korupcinius. Tai yra patys slapčiausi nusikaltimai, jų akivaizdžiai neužfiksuosi, kaip pavogto automobilio ar plėšimo. Jie užkonspiruoti ypatingomis sąlygomis.
Kontaktų nepametė
– NATO oro policijos misija iš Šiaulių vykdoma vienuoliktus metus. Ar Karinių oro pajėgų Aviacijos bazę galima įvardyti kaip vieną iš itin nedraugiškų valstybių žvalgybą dominančių objektų?
– Tai – vienas iš svarbesnių objektų, kur dirba Lietuvos ir kitų NATO valstybių kariškiai, strateginis objektas. Žinoma, kad jis domina ir Baltarusijos, ir Rusijos žvalgybą. Tiesą sakant, kitų valstybių, kurias domintų Aviacijos bazė Šiauliuose, nėra.
Baltarusijos ir Rusijos valstybių saugumo, žvalgybos tarnybos, pabrėšiu – tarpusavyje nepaprastai glaudžiai bendradarbiauja. Pavyzdžiui, Baltarusijos saugumo vadovai yra išėję mokslus ir gyvenę Rusijoje. Supraskime, kad jie savo turėtų kontaktų tikrai nepametė.
– Dviem šnipinėjimu įtariamų asmenų atvejais būtent ir buvo nurodyta, kad jie žinias teikė Baltarusijos tarnyboms.
– Nesakau, kad jos dirba viena kitai pagal užsakymą, bet kad keičiasi informacija, neabejoju.
Verbuoja įvairiai
– Kokios priežastys dažniausiai lemia, kad žmogus ima šnipinėti prieš savo valstybę? Kaip vyksta verbavimo procesas? Kokia verbavimo trukmė, nuo ko ji priklauso?
– Žmogaus sutikimas – jau paskutinis etapas.
Pirmiausia renkama informacija apie potencialius agentus: asmeninė informacija, tikrinamos jų galimybės. Vėliau, kai prasideda verbavimo procesas, stengiamasi įtraukti įvairiausiais būdais: nuo nereikšmingų pasiūlymų davimo apmokant reikšmingais pinigais iki kompromitavimo.
Ir anksčiau, ir dabar žvalgyba siekia, kad žmonės, kurie jiems dirba kitose valstybėse, veiktų, kaip jie vadina, iš patriotinių ar idėjinių motyvų. Tai yra, neimtų atlygio, būtų motyvuoti kitais dalykais. Bet, mano supratimu, tokių žmonių nėra daug.
Kiek trunka stebėjimas, priklauso nuo žvalgybai iškeltų uždavinių. Pavyzdžiui, KGB laikais (FSB naudoja identiškus metodus) metų pabaigoje reikėdavo atsiskaityti: buvo reikalaujama, kad planai būtų maksimaliai įvykdyti. Būdavo ir skubėjimo, ir prirašymo. Iš skubėjimo užverbuodavo ir netinkamų žmonių, kurie dirbdavo kitai žvalgybai, ir taip toliau. Čia nepaskubėsi.
Sekimo, informacijos rinkimo laikotarpis gali būti ilgas, trukti net kelerius metus.
– Kaip žvalgybos ir saugumo tarnybos pasirenka asmenis – verbavimo taikinius?
– Objektai parenkami pagal jų darbo vietas. Pavyzdžiui, žmonės, kurie dirba tam tikrose sferose: karinėje, susijusioje su svarbiomis komunikacijomis.
Be abejo, žiūrima, ar tie žmonės yra prieinami, ar turi tam tikrų asmeninių savybių. Viena iš savybių – neplepėti, ko nereikia. Žinoma, patikrinamos ir kitos agento savybės, nes „išsikonspiruoti“ agentas gali labai greitai.
– Nuo ko priklauso bendradarbiavimo trukmė?
– Nuo žmogaus potencialo. Jei jis pakeis darbą, nebeturės galimybių prieiti prie informacijos, nebebus naudingas kitos valstybės žvalgybai. Jei kils karjeros laiptais, turės galimybę teikti įvairesnę informaciją, taps dar naudingesnis.
Tai parodo ir atvejis Estijoje, kai žmogus bendradarbiavo bene 15 metų.
Domina įvairios sritys
– Kas Lietuvoje vykdo aktyviausią žvalgybinę veiklą, prieš ką ji dažniausiai nukreipta?
– Be abejo, aktyviausia žvalgybinė veikla yra Rusijos, nes Baltarusijos – ne tokios galimybės.
Diplomatinių tarnybų priedangoje dirbančių žmonių skaičius rodo Rusijos aktyvumą. Domina ne tik karinė sritis, bet ir svarbūs ekonomikai objektai, politinė, vidinė politinė informacija, žiniasklaida, tam tikri verslo objektai.
Žmonės, kuriuos Rusija siunčia į Lietuvą rinkti tokios informacijos ar ilgesniam laikui čia užsibūti, priklauso skirtingoms žvalgybos tarnyboms, jos turi savus tikslus. Jeigu dirba FSB, užsienio žvalgybos tarnybos, vyriausios žvalgybos tarnybos ir, pavyzdžiui, pasienio žvalgybos tarnybos, kiekviena iš jų turi savo užduotis ir jas vykdo.
– Kokie esminiai Rusijos informacinės politikos uždaviniai, fokusuoti į Lietuvą?
– Mano galva, esminis Rusijos tikslas yra išlaikyti informacinę erdvę, informacinę įtaką bent daliai Lietuvos gyventojų.
Bet, skirtingai nuo Rusijos, Lietuvos gyventojai turi alternatyvų. Informacijos įvairovė Rusijos kanalų siekiamus uždavinius gerokai apsunkina. Reali demokratija Lietuvoje Rusijai neleidžia manipuliuoti informacija taip, kaip norėtų.
– Kokios tendencijos, procesai, reiškiniai itin neigiamai veikia Lietuvos saugumo situaciją?
– Pirmiausia – Rusijos agresyvi politika ir tarptautinių sutarčių nesilaikymas. Žinoma, oficialiai jie teigia visiškai priešingus dalykus. Mes, patyrę ir pamokyti, žinome, kad turime vertinti veiksmus, o ne žodžius.
Pagrindinis dalykas – dabartinės Rusijos politinės vadovybės gana ribotas požiūris į artimiausius kaimynus ir savo pačios galimybių pervertinimas, taip pat ir karinėje sferoje. Nepaisant to, kad Rusija per pastaruosius 10 metų kariuomenėje daug ką modernizavo, NATO standartų toli gražu nesiekia.
Jos galimybės yra gana ribotos, bet agresyvi branduolinė valstybė, kuri savo doktrinoje numato ir branduolinio ginklo naudojimą, – nieko gero. Juolab kad politinis jų lyderis taip pat vartoja labai ribotą informaciją. Galbūt jis to ir nori? Rusijos vadovas pats sukūrė situaciją, kai jam teikiama informacija, kurią jis pats nori girdėti.
Kibergynyba ir kiberpuolimas
– Pernai Antrojo operatyvinių tarnybų departamento pateiktame grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime pažymima, kad 2013 metais daugėjo kibernetinių incidentų, sudėtingėjo technologijos, metodai. Kokios naujovės šioje srityje?
– Kibernetinio saugumo problemos pradėjo išryškėti prieš gerą dešimtmetį. Pirmas ženklas buvo 2007 metais Estijoje: parodyta, kad valstybės institucijų elektroninę valdžią galima visiškai užblokuoti. Beveik visos valstybės ėmėsi saugumo priemonių. Lietuvoje 2011 metas sudarytas ilgalaikis (iki 2018 metų) planas, jame numatyta, kaip Lietuva stiprins savo kibernetinį saugumą.
Kibernetinio saugumo įstatymo priėmimas – tik vienas iš žingsnių. Kiti žingsniai pagal šį įstatymą turės būti žengti jau konkrečiose institucijose. Pavyzdžiui, institucijos, atsakingos už ypatingos svarbos infrastruktūrą, turės pasirūpinti saugumu, nes kiberatakos galimos ir prieš jas – ar tai būtų energetikos, ryšių ar komunikacijos įmonės. Niekam ne paslaptis, kad sutrikdžius jų veiklą, sutriktų didelė dalis bet kurios šiuolaikinės valstybės gyvenimo.
Technologijos suteikia naujų galimybių kiberatakoms, bet nepamirškime, kad tų atakų organizatoriai visada siekia užmaskuoti save, kad nebūtų identifikuoti. Kodėl? Todėl, kad gali sulaukti adekvataus atsako, nes didžiosios NATO valstybės yra sukūrusios padalinius ne tik kibergynybai, bet ir priešingam veiksmui – kiberpuolimui.
Vienas iš pavyzdžių susijęs su „Sony“ kino kompanija, kai buvo paskleistas virusas ir apkaltinta Šiaurės Korėja (lapkritį buvo įsilaužta į „Sony Pictures“ tinklą dėl satyrinės komedijos „Interviu“, joje pasakojama išgalvota istorija apie Šiaurės Korėjos lyderį Kim Čen Uną. JAV į išpuolį atsakė sankcijomis – red. past.).
– Šį pusmetį, ko gero, didesnis dėmesys bus skirtas Latvijai, pradėjusiai pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai?
– Dėl to galima net nesiginčyti. Prieš pusantrų metų visos priemonės – nuo kiberatakų iki žvalgybos stiprinimo – buvo nukreiptos į Lietuvą. Lygiai tas pats, manau, vyksta ir vyks su Latvija.
Dabartinėje, labai pasikeitusioje situacijoje, Latvijos laukia tikrai didelis iššūkis.
Terorizmo prigimtis skirtinga
– Prieš keletą dienų Prancūzijoje įvykdytas kruvinas išpuolis prieš satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakciją. Kokios terorizmo grėsmės Lietuvoje?
– Terorizmo grėsmė – tarptautinis dalykas, nesusijęs su konkrečia šalimi. Agresyvus islamizmas egzistuoja jau senokai. Kalbame apie žmones, kurie teroristiniais aktais išreiškia neapykantą kitaip manančiam, mąstančiam, rašančiam, tikinčiam.
Šis reiškinys neaplenkia nė vienos valstybės, jis tampa ne importuojamu, o vidiniu. Ar tai būtų prieš dešimtmetį vykdyti teroro aktai Didžiojoje Britanijoje, ar dabartinis – Prancūzijoje, jų dalyviai yra gimę tose šalyse.
Tai parodo, kad importo nereikia, idėjos sienas peržengusios. Net ir, atrodytų, integruoti žmonės pasirenka teroristo dalią. Šiuo atveju galbūt buvo nesėkminga integracinė politika, bet, manyčiau, yra ir kitų dalykų – gal ir socialinių. Kiekvienoje šalyje terorizmas turi savas šaknis ir skirtingą prigimtį.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VERBAVIMAS: Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas sako, kad žmogaus sutikimas šnipinėti kitai valstybei yra paskutinis etapas, nes pirmiausia renkama informacija apie potencialius agentus, o vėliau, kai prasideda verbavimo procesas, stengiamasi įtraukti pačiais įvairiausiais būdais.
Gedimino SAVICKIO (ELTA) nuotr.
DĖMESYS: Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas sako, kad Rusiją Lietuvoje domina ne tik karinė sritis, bet ir svarbūs ekonomikai objektai, politinė informacija, žiniasklaida, tam tikri verslo objektai.
