Žmonių gerumas prikėlė sudegusį gyvenimą

Žmo­nių ge­ru­mas pri­kė­lė su­de­gu­sį gy­ve­ni­mą

Sau­sio 27-ąją su­de­gė Kel­mės ra­jo­ne, Mai­ro­nių kai­me, gy­ve­nan­čių Ra­sos ir Sva­jū­no Va­si­liaus­kų na­mai. Glaus­tis pas gi­mi­nes pa­de­gė­liams te­ko tik kiek dau­giau kaip sa­vai­tę. Kai­my­nų ir gi­mi­nių pa­de­da­ma šei­ma iš­va­lė gais­ra­vie­tę. Mai­ro­nių ir kai­my­ni­nių kai­mų gy­ven­to­jai suau­ko­jo pi­ni­gų. Pa­de­gė­liai prie au­kų pri­si­dū­rė par­duo­da­mi ga­ba­lą že­mės ir nu­si­pir­ko mo­bi­lų­jį na­me­lį su bal­dais, bui­ti­ne tech­ni­ka ir vis­kuo, ką su­nai­ki­no ug­nis.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Te­be­sap­nuo­ja koš­ma­rus

Sva­jū­ną Va­si­liaus­ką ran­da­me nau­juo­se jo na­muo­se, pail­ga­me va­go­nė­ly­je. Vy­ras dar­buo­ja­si. Rei­kia pa­jung­ti van­de­nį, iš­ban­dy­ti du­jų ka­ti­lą.

Žmo­na Ra­sa iš­va­žia­vo į Vo­kie­ti­ją pri­žiū­rė­ti se­ne­lių. Ten jos dar­bo­vie­tė jau me­tai. Iš­va­žiuo­ja po­rai mė­ne­sių, pa­skui po­rą mė­ne­sių bū­na na­muo­se. Tuo­met į Nor­ve­gi­ją dirb­ti sta­ty­bo­se iš­va­žiuo­da­vo vy­ras. Taip pa­si­keis­da­mi Va­si­liaus­kai vie­nas už­dirb­da­vo pi­ni­gus, ki­tas tvar­kė­si na­muo­se, pri­žiū­rė­jo vai­kus.

Duk­ra Ais­tė – mo­kyk­lo­je, sū­nus Dei­vi­das – pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­re.

Sva­jū­nas sun­kiai ren­ka žo­džius pa­sa­ko­da­mas apie gais­rą. Jis ir duk­ra iki šiol te­be­sap­nuo­ja koš­ma­rus.

Sa­vait­ga­lį Mai­ro­niuo­se kaž­kas šven­tė. Iš­gir­dęs fe­jer­ver­kus skau­džią ne­lai­mę iš­gy­ve­nęs vy­ras pa­šo­ko iš lo­vos ir iki ry­to ne­be­su­mer­kė akių.

Ug­nis ant duk­ros kam­ba­rio sie­nos

Va­si­liaus­kai gy­ve­no me­di­nia­me Ra­sos tė­vų pa­lik­ta­me na­me. Gra­žiai tvar­kė­si ap­lin­ką. Prieš Ka­lė­das se­niū­ni­ja rin­ko gra­žiau­siai pa­si­puo­šu­sią so­dy­bą. Jų so­dy­ba pri­pa­žin­ta gra­žiau­sia. Sau­sio 28 -ąją šven­tė­je šei­ma tu­rė­jo at­siim­ti ap­do­va­no­ji­mą.

Sau­sio 26 – osios va­ka­rą Va­si­liaus­kų šei­mo­je vi­rė įpras­tas gy­ve­ni­mas. Na­muo­se bu­vo tri­se: Sva­jū­nas, jo žmo­na Ra­sa ir duk­ra Ais­tė. Va­ka­re Sva­jū­nas pri­si­me­na na­muo­se pa­ju­tęs keis­tą kva­pą. Kai už­ge­so kros­nis, iš­va­lė pe­le­nus. Iš­py­lė juos lauk. Pa­ma­nė, gal su­si­da­rė smal­kių. Įjun­gė ga­ri­nę ir nuė­jo mie­go­ti.

Apie pu­sė tri­jų į tė­vų mie­ga­mą­jį įpuo­lė duk­ra Ais­tė. Ant jos kam­ba­rio sie­nos – ug­nis! Vy­ras įbė­gęs į kam­ba­rį, ban­dė ug­nį ge­sin­ti. Bet ne­tru­kus iš­si­jun­gė elekt­ra. Ne­be­vei­kė hid­ro­fo­ras. Ne­be­li­ko van­dens.

Žmo­na Ra­sa iš sve­tai­nės spė­jo pa­si­čiup­ti ran­ki­nu­ką. Iš­bė­go į lau­ką ap­si­su­pu­si ap­klo­tu. Nuė­jo į ša­lį, nu­si­su­ko. Ne­ga­lė­jo žiū­rė­ti, kaip ug­nis nio­ko­ja na­mus, ku­riuo­se užau­go pa­ti ir ku­riuo­se au­go jos vai­kai.

Duk­ra į kie­mą iš­bė­go pus­nuo­gė – taip kaip mie­go­jo. Pa­siė­mė tik te­le­fo­ną, kad ga­lė­tų pri­si­šauk­ti pa­gal­bos. Pa­sak Sva­jū­no, į bend­rą­jį pa­gal­bos cent­rą mer­gai­tė skam­bi­no tris kar­tus. Kiek­vie­ną kar­tą te­ko aiš­kin­ti, ar na­me yra li­ku­sių žmo­nių, ar kas nors ne­nu­ken­tė­jo, ki­tas ap­lin­ky­bes. Tre­čią kar­tą pa­sa­kė, kad gais­ri­nės tuoj iš­va­žiuos.

Pa­ma­tęs, kad pa­ts ug­nies neį­veiks, S. Va­si­liaus­kas dar įbė­go į mie­ga­mą­jį, paė­mė šei­mos ir na­mo do­ku­men­tus, spė­jo paim­ti šiek tiek pa­ta­ly­nės, dra­bu­žių. Iš vir­tu­vės iš­ne­šė du­jų ba­lio­nus.

Net­ru­ko su­lėk­ti ir kai­my­nai bei ta­me pa­čia­me kai­me gy­ve­nan­tys gi­mi­nai­čiai. Ta­čiau me­di­nį na­mą lieps­nos tie­siog ri­jo aky­se. Kai at­va­žia­vo ug­nia­ge­siai, ug­nis jau ver­žė­si pro lan­gus, de­gė sto­gas, po­kšė­jo lan­gai.

„Ne­kal­ti­nu ug­nia­ge­sių. Jie iš­va­žia­vo tuoj pat, kai ga­vo už­duo­tį, – svars­to Sva­jū­nas. – Bet pa­ti pa­gal­bos iš­si­kvie­ti­mo sis­te­ma – tik­rai ne­to­bu­la. Fak­tiš­kai ug­nia­ge­siai jau ga­lė­jo ir ne­be­va­žiuo­ti. Vis­tiek na­mo ne­pa­vy­ko iš­gel­bė­ti.“

Va­si­liaus­kų na­mas su­de­gė iki pa­ma­tų. La­biau­siai nu­ken­tė­jo duk­ra. Mer­gai­tė li­ko tik su nak­ti­niais dra­bu­žiais. Su­de­gė jos kom­piu­te­ris, kny­gos, ki­ti mo­ky­mo­si reik­me­nys.

Sū­naus ne­bu­vo na­muo­se. Su­ži­no­jęs apie gais­rą, jau­nuo­lis su­grį­žo. Bet pa­dė­ti ne ką jau te­ga­lė­jo.

Abe­jin­gų ne­lai­mei ne­li­ko

Gais­ro nak­ties koš­ma­ro Va­si­liaus­kai dar il­gai ne­pa­mirš. Ta­čiau S. Va­si­liaus­kas sa­ko ne­si­ti­kė­jęs, jog iš­ti­kus ne­lai­mei, su­lauks tiek daug pa­gal­bos ir su­pra­ti­mo iš kai­my­nų, gi­mi­nių ir vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių.

„Vi­siems jiems esa­me be ga­lo dė­kin­gi“, – sa­ko su­de­gu­sio gy­ve­ni­mo jaus­mą iš­gy­ve­nęs ke­tu­rias­de­šimt­me­tis žmo­gus.

Be na­mų li­ku­sią šei­mą tuoj pat pri­glau­dė Ra­sos Va­si­liaus­kie­nės se­sers Da­lios ir Jo­no Kau­šių šei­ma. Į jų na­mus Mai­ro­nių ir ap­lin­ki­nių kai­mų gy­ven­to­jai ne­šė dra­bu­žių, pa­ta­ly­nės, in­dų, da­li­jo­si kuo tu­rė­da­mi. Žmo­nos se­sers vai­kai ir ki­ti gimi­nai­čiai pa­rė­mė pi­ni­gais.

Kai­my­nai ir gi­mi­nės pa­dė­jo iš­va­ly­ti gais­ra­vie­tę. Ta­me pa­čia­me Mai­ro­nių kai­me gy­ve­nan­tys Ra­sa ir Ka­zi­mie­ras Vi­lei­kiai sa­vo tech­ni­ka iš­ve­žė de­gė­sius. Ki­tas kai­my­nas Rus­la­nas Ali­jo­šius sa­vo trak­to­riu­mi iš­ly­gi­no že­mes, kad kuo grei­čiau ne­lik­tų nie­ko, kas pri­me­na gais­rą.

Au­kas pa­de­gė­liams rin­ko bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Lai­ma Sto­nie­nė. „Mū­sų kai­me to­kia tra­di­ci­ja, – vė­liau pa­sa­ko­jo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė. – Au­kas pa­de­gė­liams rin­kau jau šeš­tą kar­tą. Šį­kart la­bai nu­ste­bi­no tai, kad žmo­nės taip dos­niai ir, nė vie­no pik­to žo­džio ne­pa­sa­ky­da­mi, au­ko­jo. Gal to­dėl, kad Va­si­liaus­kų šei­ma – la­bai tvar­kin­ga, čia gy­ve­no ir Ra­sos Va­si­liaus­kie­nės tė­vai. Rė­mė net pa­šal­pas gau­nan­tys žmo­nės. Ki­ti ne­tu­rė­jo pi­ni­gų, pa­ža­dė­jo au­ko­ti, kai gaus at­ly­gi­ni­mą, ir pa­ža­dą te­sė­jo. Anks­čiau pa­de­gė­liams tiek pat lė­šų su­rink­da­vo­me li­tais kiek šį­syk eu­rais.“

S. Va­si­liaus­kas su dė­kin­gu­mu pa­sa­ko­ja, jog au­kas jų šei­mai rin­ko ir ki­to kai­mo Lau­ga­lio bend­ruo­me­nė. Au­ko­jo Mai­ro­nių pa­grin­di­nės mo­kyk­los, kur mo­ko­si duk­ra Ais­tė, ir Pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro sū­naus Dei­vi­do bend­ra­moks­liai.

„Iš Kel­mės skam­bi­no vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­mi žmo­nės. Jie au­ko­jo nau­jų dra­bu­žių mū­sų vai­kams“, – iki šiol ne­ga­li at­si­ste­bė­ti žmo­nių ge­ru­mu Sva­jū­nas.

Nau­jie­ji na­mai

Ne­sė­dė­jo ran­kų su­dė­ję ir pa­tys Va­si­liaus­kai. Nors gi­mi­nai­čių na­muo­se ne­trū­ko nei ši­lu­mos, nei pa­guo­dos, nei dė­me­sio, sten­gė­si per il­gai neuž­si­bū­ti. Ieš­ko­jo išei­ties, kaip kuo grei­čiau tu­rė­ti sa­vo na­mus. Ra­do pa­čią op­ti­ma­liau­sią išei­tį nu­si­pirk­ti mo­bi­lų­jį na­me­lį. Nu­va­žia­vo į Kau­ną, ap­si­žiū­rė­jo.

Nau­do­tą 42 kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to na­me­lį su tri­mis kam­ba­riais, ži­di­niu, vir­tu­vė­le, tua­le­tu, du­šu, du­ji­niu šil­dy­mo ka­ti­lu, bal­dais, bui­ti­ne tech­ni­ka ir ki­ta įran­ga par­da­vė­jas pa­siū­lė pirk­ti už 7300 eu­rų. Ka­dan­gi būs­tą par­da­vė pa­de­gė­liams, do­va­nų dar pri­dė­jo nau­ją vir­tu­vi­nį sta­le­lį su kė­dė­mis.

„Na­me­liui be­veik už­te­ko suau­ko­tų pi­ni­gų, kiek trū­ko – pri­si­dū­rė­me par­da­vę be­veik pu­sant­ro hek­ta­ro že­mės, – pa­sa­ko­ja po­nas Sva­jū­nas. – Vis­ką su­si­tvar­kė­me la­bai grei­tai. Po ge­ros sa­vai­tės jau tu­rė­jo­me nau­jus na­mus. Tai bu­vo ge­riau­sia išei­tis, nes na­me­lis su bal­dais. Vėl tu­ri­me vis­ką, ką su­nai­ki­no ug­nis. Tik be­veik vi­si daik­tai suau­ko­ti ir pirk­ti su na­me­liu. Iš ano gy­ve­ni­mo li­ko tik vie­nas ki­tas in­das, šiek tiek pa­ta­ly­nės ir dra­bu­žių.“

Su­de­gu­sia­me na­me Va­si­liaus­kai tu­rė­jo dau­giau vie­tos. Ta­čiau šią pro­ble­mą ti­ki­si iš­spręs­ti prie mo­bi­laus na­me­lio pri­sta­ty­da­mi prie­sta­tą, įreng­da­mi te­ra­są.

Sa­vi­val­dy­bė pa­de­gė­liams sky­rė 30 ku­bi­nių met­rų me­die­nos, ku­rią ga­lės nu­si­pirk­ti už pu­sę kai­nos. Va­sa­rą šei­ma im­sis dar­bo. Ap­šil­tins ir pra­plės ge­rų žmo­nių dė­ka nu­si­pirk­tą na­me­lį.

Au­to­rės nuo­tr.

Sva­jū­nas Va­si­liaus­kas dė­ko­ja vi­siems, pa­dė­ju­siems jo šei­mai, kai iš­ti­ko ne­lai­mė.

Po vis­ką, kas už­gy­ven­ta, su­nai­ki­nu­sio gais­ro Sva­jū­nas Va­si­liaus­kas ir jo šei­ma vėl tu­ri na­mus.

Mai­ro­nių kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Lai­ma Sto­nie­nė džiau­gia­si, jog kai­mo žmo­nės taip dos­niai au­ko­jo per gais­rą na­mų ne­te­ku­siai Va­si­liaus­kų šei­mai.