Naujausios
Kultūros istorikė prof. Rasa Čepaitienė taip pat nepraleido basų mamų protesto Vilniuje. Socialiniame tinkle „Facebook“ savo įžvalgas publikuojanti profesorė dažnai su savo sekėjais pasidalija kasdienėmis patirtimis apie jau pilnamečio autistiško sūnaus auginimą. Būtent jis paskatino aktyvią mamą taip pat apsilankyti proteste. R.Čepaitienė įsitikinusi, jog basas mamas palaiko ne tik prieš Galimybių pasą vaikams pasisakantys tėvai.
- Jūsų motiniška patirtis buvo viena iš priežasčių, kodėl tą dieną dalyvavote pikete? – „Vakaro žinios“ paklausė kultūros istorikės, profesorės Rasos ČEPAITIENĖS.
- Žinoma, tai prisidėjo. Auginant vaikus su negalia motiniška patirtis yra kiek specifinė ir tai suprasti turbūt gali tik tokius vaikus auginantys tėvai. Nors mūsų atvejis, galima sakyti, yra gana lengvas.
Dabar, esant visiems šiems suvaržymams ir ribojimams, skaudu, kad sunku jam paaiškinti, kam visa tai reikalinga. Jam tas nesuprantama. Man – taip pat. Jam norisi kažkaip reaguoti, todėl kartu neseniai lankėmės Vilniuje vykusiose protesto eitynėse.
- Suprantu, kad į basų mamų piketą atėjo ne tik Galimybių pasui ar vaikų vakcinacijai nepritariantys tėvai?
- Taip, manau, tėvų judėjimo ištakos aptinkamos dar „prie „valstiečių“ vykstant Matuko reformai, kai vaiko teisės tapo vėzdu nepaklusniems piliečiams tramdyti. Kažką panašaus buvo bandoma dabar padaryti su Stambulo konvencija. Neseniai jau išgirdome, kad tėvai, nesutinkantys skiepyti vaikus, sulauks ir vaiko teisių specialistų dėmesio. Tai nėra normalu. Einame į situaciją, kai valstybė perima piliečių kontrolės funkcijas, kurios demokratinėje santvarkoje sunkiai suvokiamos – tėvus nušalina nuo tiesioginių pareigų rūpintis savo vaikais ir juos auklėti pagal savo įsitikinimus.
- Dabartinei politikai nepritariančių tėvų, ko gero, yra daug daugiau. Jie bijo garsiai tą parodyti, kad nebūtų apšaukti antivakseriais?
- Manau, kad pastaruoju metu dalis žmonių jau peržengė šios baimės slenkstį. Įvairios protesto akcijos rodo, kad vis daugiau žmonių išdrįsta išeiti į gatves.
Tačiau kartu matome, kaip kita dalis, kuri, pavyzdžiui, skiepijasi, su tuo sprendimu įgauna tam tikros puikybės, nes su Galimybių pasu jie gali sau leisti daugiau, nei jo neturintys. Tai, manau, kiek kvaila pagunda, tačiau ji labai gerai veikia. Tuomet su didžiuliu pasitenkinimu tyčiojamasi iš vadinamųjų antivakserių. Tai visiškai nepriimtina civilizuotai visuomenei.
- Ką vaizduoja mamų žingsnis žvarbų lapkritį, gruodį nusiauti batus po valdžios langais?
- Kūno, kaip viešo politinio protesto formos, naudojimas jį apnuoginant (pavyzdžiui, ukrainiečių „femen“) ar net žalojant (politiniai susideginimai, protestuojant prieš sovietų totalitarizmą Vidurio Rytų Europoje ar prieš Kinijos okupaciją Tibete) rodytų, kad protestuojantieji sąmoningai peržengia socialines konvencijas, iš tiesų apnuogindami padėtį, kai bet koks dialogas būtent iš valdančiųjų pusės yra uždarytas. Ir dažnai tai suveikia kaip impulsas priešintis kitiems, lyg miško gaisras nuo žaibo – prisiminkime 1972 m. Kauno įvykius po R.Kalantos susideginimo.
Nebematydama kitų būdų prisibelsti iki piliečiams kurčia ir akla tapusios Vyriausybės, beatodairiškai buldozeriu įgyvendinančios vakcinacijos kampaniją, grupė motinų lapkričio žvarboje išsiauna basos, kad šiuo drastišku ir desperatišku veiksmu atkreiptų dėmesį į planų skiepyti vaikus keliamus pavojus jų sveikatai ir ateičiai.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad basų mamų akcijoje dalyvavo ne tik tie žmonės, kurie tradiciškai dalyvauja kone kiekvienoje pasipriešinimo akcijoje. Šiuo atveju matėme, kad pagrindiniai veidai – nauji. Kaip ir paskutinėse protesto eitynėse, kuriose buvo galima matyti studentus. Tai rodo, kad kyla ne kažkokie pakraščių veikėjai, o žmonės, kurie kalba iš širdies apie tai, kas jiems skauda. Manau, tai labai svarbus pokytis.
- Ar basoms mamoms ir tėčiams iš viso yra vilties būti išgirstiems?
- Garsioji Šimonytės frazė, kad „jeigu nepatinka, tegul po ketverių metų išsirenka tuos, kurie patiks“, iš esmės nuo pat pradžių uždarė kelius valdančiųjų ir valdomųjų dialogui. Ir išties, iš šios Vyriausybės neatimsi nuoseklumo nesikalbėti ir nesitarti su visuomene, vietoj to primetant jai savo sprendimus, apsunkinančius kiekvieno iš mūsų gyvenimą, kaip vis aiškiau matyti, ne dėl kilnių pandemijos suvaldymo tikslų, o tik dėl politinės ir finansinės galios koncentracijos ir savivalės.
Simbolinis (sistemingos ir intensyvios patyčios) ir realus (ribojimai ir suvaržymai, sankcijos jiems nepaklūstantiems) valdančiųjų smurtas neišvengiamai iššaukia pasipriešinimą, kuris, lyg kalnų upė, nesėkmingai išmėginęs vienus, labiau tradicinius nepasitenkinimo ir protesto raiškos kelius, kūrybingai ieško kitų – inovatyvių.
- Visai neseniai homoseksualią dukrą auginanti mama buvo iš karto pakviesta į prezidentūrą, nors teparašė viešą laišką. Tiesa, basos mamos taip pat buvo pakviestos į prezidentūrą. Bet valdžios sprendimų tas nepakeitė. Tai tebuvo mandagumas?
- Deja, prezidentas nori būti geras visiems. Gal širdyje jis ir užjaučia šias mamas, tačiau nieko nesiima ir nesiremia tais svertais, kuriuos jam užtikrina Konstitucija.
- Gal dar galima suprasti ciniškai bekalbančią premjerę, kuri neturi vaikų, bet sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys yra trijų vaikų tėtis. Nejau per langą matant basas mamas nesuvirpėtų širdis, nenubustų bent džentelmeniškumas mandagiai išklausyti mamų argumentus?
- Manau, Vyriausybė tarnauja ne Lietuvai. Partija, kuriai atstovauja premjerė ir koalicija vykdo ne savo tiesioginių, o dar aukščiau esančių viršininkų nurodymus – galbūt Europos Komisijos, Pasaulio sveikatos organizacijos. O už šių institucijų galbūt stovi dar aukštesnė galia – ponai iš korporacijų. Farmacininkų korporacijos, manau, šiuo metu viską ir reguliuoja.
Visa tai parodė mūsų Vyriausybės veidmainiškumą. Ji tik vaizduoja besirūpinanti mūsų visų gerove ar sveikata. Kažkodėl tas rūpestis rodomas pasitelkiant maksimalią įmanomą prievartą. Žmonės, šiukštu, negali mušti savo sutuoktinių ar vaikų, bet, nesijaudinkite, šitą galimybę iš jų mielai perims valstybė, represinių struktūrų atstovų rankomis plumpindama ir ašarinėmis dujomis vaišindama savo protestuojančius piliečius, prievartaudama skiepytis dabar jau net ir mažamečius. Paternalistinio autoritarizmo veidas visu gražumu...
- Ar basų mamų judėjimas gali išaugti į kažką dar didesnį, kažką tokio, su kuo valdžiai reikėtų skaitytis?
- Labai norėčiau tikėti, bet manau, kad tai turėtų būti labai didelis masiškumas, nes šiandien piliečiai valdžiai reikalingi tik tol, kol įmeta balsą į urną. Visu kitu metu ne rinkėjų reikalas, ką valdžia daro.
Visgi, manau, kad pasipriešinimas valdžios sprendimams tik didės. Tai matome ne tik iš to, kas vyksta Lietuvoje, bet ir to, kas vyksta Europoje bei visame pasaulyje. Piliečiai po truputį bunda, nes mums diktuojama logika yra nesuprantama. Esą esame kalti, kad galime užsikrėsti ir kitus užkrėsti. Tai panašu į prievartautojo poziciją, kuris sako, kad panelė kalta, nes buvo su trumpu sijonu. Taip atsakomybė perkeliama nuo prievartautojo ant aukos.
- Prasideda ir mažamečių vakcinacija. Ar gali būti, kad basų tėvų ir mamų dar pamatysime ir jų jau bus daugiau?
- Į kažką visa tai išvirs, nes pasipriešinimas kyla ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Kai paliečiama motinystė ir tėvystė, pasipriešinimo nebūti tiesiog negali. Matyt basos mamos yra naujų protesto formų paieška. Jų pasirinktas būdas yra psichologiškai ir emociškai labai stiprus ėjimas. Tad manau, kad tokių ir panašių būdų artimiausiu metu matysime ir daugiau.
Ir žmonių nesustabdys jų laikymas riaušininkais. Jie tik dar labiau priešinsis tokioms manipuliacijoms, nes po jų mitingai linkę tik gausėti.
