Žmogus, kuris pakeitė Šiaulius

Žmo­gus, ku­ris pa­kei­tė Šiau­lius

Vla­das VER­TE­LIS

Ra­šy­ti apie Vi­lių Pu­ro­ną – žmo­gų ša­ko­tą, žmo­gų vul­ka­ną, tik­rai ne an­ge­lą, ra­šy­ti jo 70-me­čio pro­ga – už­duo­tis la­bai sun­ki. Kaip šal­ti­niai ir upokš­niai su­te­ka į pla­tes­nę va­gą, taip ir Vi­liaus pro­fe­si­nė veik­la, po­mė­giai, ini­cia­ty­vos, kū­ry­ba, ko­vos su rea­lio­mis ar įsi­vaiz­duo­ja­mo­mis šmėk­lo­mis šio žmo­gaus po­rtre­tui su­tei­kia įvai­riau­sių spal­vų ir at­spal­vių, ku­riuos iš­ta­py­ti pa­jėg­tų tik ta­len­tin­gas dai­li­nin­kas. Šiau­liuo­se V.Pu­ro­nas gy­ve­na ir dir­ba dau­giau kaip ke­tu­ris de­šimt­me­čius. Ta­po ir mies­to kū­rė­ju, ir jo sa­vas­ti­mi.

Šis teks­tas neiš­vengs frag­men­tiš­ku­mo, imp­re­si­jos, nes ten­ka ra­šy­ti apie iliu­zio­nis­tą, lyg cir­ko kuo­ke­lė­mis ma­ni­pu­liuo­jan­tį kas­die­niš­kos rea­ly­bės fak­tais ir is­to­ri­jos įdo­my­bė­mis, o iš to ku­rian­tį sa­vos, pu­ro­niš­kos, pa­sau­lė­jau­tos pa­ra­dok­sa­lų pa­sau­lį.

Išs­kir­ti­nis žmo­gus. Ra­šau – Vi­lius, nes pa­žįs­tu jį, ste­biu jo veik­las ir kar­tais pa­ts jo­se da­ly­vau­ju dau­giau nei tris de­šimt­me­čius. Il­ga­me­tis Šiau­lių mies­to vy­riau­sia­sis dai­li­nin­kas, di­zai­ne­ris, kny­gų, dau­gy­bės kū­ri­nių au­to­rius ar su­ma­ny­to­jas, dės­ty­to­jas, rek­la­mos kū­rė­jas, kraš­to­ty­ri­nin­kas ir t.t.

Kas žy­miau­sias ar ryš­kiau­sias šių die­nų šiau­lie­tis, šiau­lie­tiš­ka aso­cia­ci­ja, žmo­gus ant dau­ge­lio lie­žu­vio ga­lo? Kan­di­da­tų ne daug, bet vie­nas iš jų, be abe­jo­nės, V.Pu­ro­nas.

Bu­vo lai­kas, kai su Vi­liu­mi te­ko bend­rau­ti in­ten­sy­viai ir pro­duk­ty­viai; lai­kas, kai vie­nam iš juo­dų ka­ti­nų nu­šo­kus nuo Šiau­lių „Va­le­ri­jo­no“ vais­ti­nės sto­go, svei­ki­no­mės iš to­liau: ta­da „Šiau­lių kraš­tas“ kri­ti­ka­vo jo „skar­das“ – cin­kuo­to me­ta­lo ir skar­dos lanks­ti­nius, ir Pak­ruo­jo „var­naė­dų“ są­jū­dį. Ir ten Pu­ro­nas bu­vo la­bai ryš­kus (pro­vin­ci­jos mies­tui – per­ne­lyg), kaip vi­sa­da kont­ro­ver­siš­kas idė­jų sklei­dė­jas ir vaiz­di­nių kū­rė­jas.

Pu­ro­nas vei­kia pla­čiai, su už­mo­ju, ryš­kiai ir su po­teks­tė­mis – jis sa­ko: jie – su aukš­tai­siais moks­lais, te­gul iš­siaiš­ki­na. Ta­čiau daž­nai ir su ke­liais aukš­tai­siais neį­ma­no­ma to pa­da­ry­ti, bū­ti­na pa­jaus­ti. O po­jū­čio pra­ban­ga to­li gra­žu ne vi­siems duo­ta, to­dėl ir Vi­lius daž­nai lie­ka ne­sup­ras­tas ar pri­mi­ty­viai ver­ti­na­mas.

Su­si­da­ro įspū­dis, kad ir pa­ts Pu­ro­nas spe­cia­liai pro­vo­kuo­ja prieš­ta­rin­gus ver­ti­ni­mus, au­di­to­ri­jai do­zuo­da­mas pu­ro­niz­mą – nuo­lat ku­ria­mą per­fo­rman­są, ku­ria­me tel­pa ne tik hu­mo­ras, iro­ni­ja, gro­tes­kas, įvai­rūs kū­ry­bos žan­rai... bet ir daug pla­čiau bei rim­čiau.

***

Mies­to žmo­gus. Vi­lius – nuo­la­ti­nis Šiau­lių „Pres­to“ ka­vi­nės lan­ky­to­jas vi­sais me­tų lai­kais. Nors jam ka­va, įta­riu, net be nuo­lai­dos, ten daž­niau­siai ma­ty­si Pu­ro­ną – ir brai­žan­tį, su­si­ti­ki­nė­jan­tį ar šiaip kaž­ko­dėl ne­sku­ban­tį.

Ant­ro­ji kar­ta nuo žag­rės. Šak­nys iš Ku­piš­kio ir Pa­ne­vė­žio. Vi­liaus se­ne­lė iš tė­vo pu­sės Emi­li­ja Že­ko­ny­tė gy­ve­no to­je pa­čio­je Mi­go­nių kai­mo tro­bo­je, kaip ir gar­sio­jo Abiejų Tautų Respublikos ar­chi­tek­to Lau­ry­no Gu­ce­vi­čiaus – Vil­niaus ka­ted­ros sta­ty­to­jo – ma­ma Kot­ry­na Že­ko­ny­tė. Gi­mi­nės? „Iš to pa­ties liz­do, iš tos pa­čios tro­bos“, – Pu­ro­nui ši gi­mi­nės ša­ka la­bai iš­kal­bin­ga.

Že­ko­niai – ne ba­jo­rai, o L. Gu­ce­vi­čiui di­di­ko ti­tu­las bu­vo su­teik­tas už nuo­pel­nus ka­ra­liui ir vals­ty­bei, kaip ir po ke­lių šim­tų me­tų Vi­liui Pu­ro­nui – ri­te­rio re­ga­li­jos.

Apie tai vė­liau, da­bar – apie Pa­ne­vė­žį, su ku­riuo mū­sų he­ro­jų sie­ja vai­kys­tės ir paaug­lys­tės sen­ti­men­tai.

Tė­vai mo­ky­to­jai: Bro­nius Pu­ro­nas – che­mi­kas, LTSR nu­si­pel­nęs mo­ky­to­jas, Eu­ge­ni­ja Pu­ro­nie­nė – bio­lo­gė. Ma­ma mo­kyk­lo­je reng­da­vo lė­lių vai­di­ni­mus, ir Vi­liu­kas vai­din­da­vo. Jis kar­to­ja ma­mos žo­džius: jei­gu ne­ži­nai, kaip pa­sielg­ti, el­kis kul­tū­rin­gai.

Tė­tis – gar­sus ko­lek­ci­nin­kas. Ke­le­tą rin­ki­nių iš jo ko­lek­ci­jų Vi­lius sau­go iki šiol.

Pri­si­me­na, kad pir­mie­ji mo­ne­tų rin­ki­niai at­si­ra­do iš skur­do. Po­ka­riu ne­bu­vo veid­ro­džių, to­dėl tė­tis che­mi­kas ly­dy­da­vo si­dab­ri­nius pi­ni­gus ir lie­da­vo ant skaid­raus stik­lo. Va­ri­niai pi­ni­gė­liai tam ne­tik­da­vo, tad jie ir lik­da­vo meist­rui prie at­ly­gio už dar­bą.

„Do­mė­kis!“ – kaip prie­sa­ką, gy­ve­ni­mo leit­mo­ty­vą kar­to­da­vo Bro­nius Pu­ro­nas sū­nui. Iš tė­vo Vi­lius pe­rė­mė do­mė­ji­mąsi kraš­to is­to­ri­ja, iš ku­rios jis iš­trau­ki­nė­ja įdo­miau­sius, ne­re­tai pri­mirš­tus ar neak­cen­tuo­tus fak­tus, juos gru­puo­ja, ly­gi­na ir api­bend­ri­na. Taip kau­pia­mi ne tik as­me­ni­niai ar­chy­vai (juos jau do­va­no­ja bib­lio­te­koms ir mu­zie­jams), bet at­min­ty lie­ka en­cik­lo­pe­di­nės ži­nios. Kar­tą jam pa­pa­sa­ko­jau pa­sku­ti­nio Lie­tu­vos pa­go­nio, gy­ve­nu­sio Žei­me­lio apy­lin­kė­se XX a. pra­džio­je, šmaikš­čią is­to­ri­ją. Gal­būt Vi­liui tai bus nau­ja? Anaip­tol, pa­min­ti­jęs pa­sa­kė net ir lei­di­nį, ku­ria­me prieš ke­lis de­šimt­me­čius apie tai pir­mą­kart pa­ra­šy­ta.

Pas­te­biu, Vi­lius ne­pa­si­ruo­šęs vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mams, nes gy­ve­na šia die­na – ruo­šia­mos ju­bi­lie­ji­nės pa­ro­dos rū­pes­čiais.

Nė mo­tais – trau­kiu už lie­žu­vio kaž­ka­da gir­dė­tą pa­sa­ko­ji­mą apie kli­ni­ki­nę mir­tį, gal de­vin­tą kar­tą už­si­de­gus plau­čiams... Jam įstri­go il­gas kri­ti­mas į tam­są, o pra­mer­kus akis – be­si­blaš­kan­tys ar­ti­mie­ji. Pa­sa­ko­ja, gal mis­ti­fi­kuo­ja, kad pa­ki­lęs iš li­gos ėmė ge­riau su­pras­ti ir jaus­ti ne tik tė­vo „do­mė­kis“, bet ir dar kaž­kie­no va­lią.

Mis­ti­kos bū­ta ir vė­liau. Ge­ro­kai prieš am­žių san­dū­rą, jau Šiau­liuo­se, ant Vi­liaus del­nų at­si­vė­rė krau­juo­jan­čios pūs­lės – stig­mos, Kris­taus kan­čios ženk­lai, Die­vo do­va­na. La­bai ti­kė­ti­na, kad tai įvy­ko ne dėl krikš­čio­niš­ko as­ke­tiz­mo, įtai­gos ar be­sai­kio klū­pė­ji­mo prieš Šv. Jo­no Ne­po­mu­ko skulp­tū­rė­lę, o iš psi­cho­lo­gi­nės įtam­pos.

Žaiz­de­lėms už­gi­jus die­no­raš­ty­je Vi­lius už­ra­šė: „Jei stig­mos – ner­vi­nės įtam­pos pa­da­ri­nys, kaip tvir­tin­da­vo ateis­tai ir ma­te­ria­lis­tai, vis tiek man neaiš­ku, ko­dėl jos at­si­ran­da ant del­no, o ne ant uo­de­gos“.

– Kaip so­cia­lis­ti­nis įpa­rei­go­ji­mas – ga­vai ir vyk­dyk, – mū­sų pa­šne­ko­vas iš anu­pu­sy­bės grįž­ta prie pa­grin­di­nės ra­ši­nio te­mos.

***

„Ga­vai ir vyk­dyk“ ve­da­mas Vi­lius at­va­žia­vo į Šiau­lius. Vi­siš­kas pa­ne­vė­žie­tis, tru­pu­tė­lį vil­nie­tis – Dai­lės ins­ti­tu­to pra­mo­ni­nio di­zai­no ab­sol­ven­tas, šiaip am­bi­cin­gas jau­nuo­lis. Jam ta­da Šiau­liai bu­vo mies­tas pa­ke­liui į Pa­lan­gą, sve­ti­ma erd­vė, ne­se­niai at­sta­ty­tas ir nau­jai pa­sta­ty­tas ba­la­ga­nas. 1973-ie­ji. Au­gan­tis dar­bi­nin­kų mies­tas, ryš­kūs so­vie­ti­za­ci­jos ženk­lai ir ša­lia re­ži­sie­rės Au­re­li­jos Ra­gaus­kai­tės į es­te­ti­nes aukš­tu­mas pa­ky­lė­tas Dra­mos teat­ras.

Pra­dė­jus kal­bė­ti apie svar­biau­sią gy­ve­ni­mo ir veik­los eta­pą, Pu­ro­nas su­ka kal­bą pro­fe­si­nių, kū­ry­bos su­bti­ly­bių link. Aiš­ki­na apie pro­ce­so di­zai­ną (ar­ba at­virkš­čiai).

Ant sta­lo – sep­ty­ni V.Pu­ro­no pa­ra­šy­ti „Įdo­mio­sios Šiau­lių is­to­ri­jos“ to­mai. Uni­ka­lios mies­to is­to­ri­jos, le­gen­dų, kraš­to­ty­ros, sa­vo ir kar­tu su juo dir­bu­sių žmo­nių veik­los ir kū­ry­bos ap­žval­gų, paaiš­ki­ni­mų, ana­li­zės, iš­skir­ti­nio di­zai­no ir lek­si­kos kny­gos.

Vie­no­je iš tų sep­ty­nių kny­gų Vi­lius la­bai moks­lin­gai pa­grin­dė sa­vo kū­ry­bos es­te­ti­ką, di­zai­no pro­ce­so es­mę ir kū­ri­nių funk­cio­na­lu­mą. Tiks­lu ir kar­tu val­diš­ka, o mums rei­kia iš­siaiš­kin­ti ir, iš­ver­tus į su­pran­ta­mą kal­bą, paaiš­kin­ti pu­ro­niz­mo tiks­lus ir pra­smes.

Pra­si­dė­jo nuo Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko Vi­liaus Ka­za­na­vi­čiaus – to pa­ties, prieš ku­rį jau nu­kel­ta šim­tai skry­bė­lių – nu­ro­dy­mo dar neap­sip­lunks­na­vu­siam Šiau­lių vy­riau­sia­jam dai­li­nin­kui ir la­biau pa­ty­ru­siems ko­le­goms per­tvar­ky­ti pa­grin­di­nę mies­to gat­vę. Apie nau­ją re­vo­liu­ci­ją ta­da nie­kas ne­kal­bė­jo, nes ji jau bu­vo įvy­ku­si, bet as­me­ni­nės am­bi­ci­jos ir ga­li­mi pa­pei­ki­mai – ak­cen­tuo­ti.

Pės­čių­jų gat­vė, pir­mo­ji be­kraš­tė­je erd­vė­je nuo Klai­pė­dos iki Vla­di­vos­to­ko (tre­čio­ji – Eu­ro­po­je), jos kū­rė­jams – Pu­ro­nui ir ko­le­goms – at­ne­šė to me­to reikš­min­gus ap­do­va­no­ji­mus, gar­bę, au­to­ri­te­tą ir prie­dan­gą. Kai Vi­lius į Šiau­lius at­kly­du­sius es­tus nu­ve­žė į Kry­žių kal­ną, ki­lo triukš­me­lis, bet ne­nu­vil­ni­jo to­liau, nes Pu­ro­nas jau bu­vo vi­sa­są­jun­gi­nė per­so­na – Mask­vos ur­ba­nis­tų ir di­zai­ne­rių mo­ky­to­jas bei švie­tė­jas: jie ten dar ne­tu­rė­jo Ar­ba­to erd­vės.

Vi­lius kal­ba apie pro­ce­so di­zai­ną, ku­rį mes tu­ri­me su­pras­ti kaip mies­to įvaiz­džio, vaiz­di­nių kū­ri­mą. Į Šiau­lių di­zai­no pro­ce­są įsi­trau­kė de­šim­tys me­ni­nin­kų, Dai­lės fa­kul­te­to stu­den­tų, meist­rų ir ama­ti­nin­kų. Vi­lius di­ri­ga­vo, iš­si­su­ki­nė­jo ir at­si­mu­ši­nė­jo par­tko­muo­se. Taip Vil­niaus gat­vė­je bran­daus so­cia­liz­mo są­ly­go­mis at­si­ra­do skir­tin­gų au­to­rių ir skir­tin­go pro­fe­sio­na­lu­mo ke­lias­de­šimt nei­de­olo­gi­zuo­tų de­ko­ra­ty­vių gat­vės puo­šy­bos ob­jek­tų – skulp­tū­rė­lių, pa­no, sie­nų ta­py­bos. Vaiz­di­nė agi­ta­ci­ja be so­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo. Akip­lė­šiš­kas su­ma­ny­mas, nes – taip ne­ga­li­ma, drau­džia­ma, mū­sų ne­sup­ras, taip nie­kas ne­da­ro.

Kai ku­rie Pu­ro­no ir ko­man­dos su­kur­ti ob­jek­tai de­monst­ra­vo ne tik hi­per­rea­ly­bę, bet ir akip­lė­šiš­ku­mą. Pa­vyz­džiui, trum­pa­kel­nis Par­še­lis prie­šais mė­sos par­duo­tu­vę – la­biau pa­si­šai­py­mas nei agi­ta­ci­ja: mė­sos par­duo­tu­vė be mė­sos.

Prie bu­vu­sios dar­žo­vių par­duo­tu­vės ka­bė­jęs Su­per Ko­pūs­tas ga­lė­jo bū­ti tik tū­ri­nė rek­la­ma, o ga­lė­jo virs­ti pla­čia me­ta­fo­ra ir am­ži­nin­kų min­tis už­krės­ti šun­ke­lių aso­cia­ci­jo­mis ir te­ma anek­do­tams: vals­ty­bė lyg ko­pūs­tas.

Ne­ži­nau, ar tuo lai­ku, kas taip svars­tė, ar tik da­bar akys at­si­ve­ria, ta­čiau, be jo­kios abe­jo­nės, bul­va­ro es­te­ti­ka be pro­pa­gan­di­nių kli­šių bu­vo dau­ge­liui leng­vai su­kram­to­ma, jau­ki ir ar­ti­ma. Ret­ro dvelks­mas, pri­me­nan­tis gal mie­las skulp­tū­rė­les šei­my­ni­niuo­se bu­fe­tuo­se, gal prieš­ka­rio mies­te­lį, gal šeš­to­jo de­šimt­me­čio ro­man­sus, ver­tė šyp­so­tis, sva­jo­ti, pri­si­min­ti kaž­ką gra­žaus.

Vi­sa tai ir dar Šiau­lių mies­to her­bo fo­ne spar­nais plas­no­jan­tis ir me­lo­di­ją lei­džian­tis laik­ro­dis Gai­dys hu­ma­ni­za­vo Šiau­lius ir šiau­lie­čius, ug­dė ne di­džio­sios ša­lies, o sa­vo na­mų pa­trio­tą, už­da­rą dar­bi­nin­kų mies­tą da­rė jau­kes­nį, no­va­to­riš­kes­nį ir at­vi­res­nį.

Ne­ke­liu Vi­liaus ant pje­des­ta­lo, ne­ka­bi­nu an­ti­ta­ry­bi­nin­ko me­da­lio, bet pri­pa­žįs­tu, kad to­kiai es­te­ti­kai su­kur­ti rei­kė­jo iš­skir­ti­nio žvilgs­nio į ap­lin­ką, spar­čiau nei vi­suo­me­nė lais­vė­jan­čio žmo­gaus ori­gi­na­lios pa­sau­lė­jau­tos ir Die­vo kepš­te­lė­ji­mo – ta­len­to, apie ku­rį te­gul kal­ba į Vi­lių pa­na­šūs.

Gai­dys – gal la­biau ark­lys, o ne paukš­tis – jau ne­be­gie­da ir ne­plas­no­ja spar­ne­liais, nes po pir­mos spei­guo­tos žie­mos sui­ro šal­dy­tu­vo va­rik­liu­kas, bet iš­di­džiai te­bes­to­vi, kaip ir di­džio­ji da­lis to me­to vaiz­di­nės agi­ta­ci­jos, at­li­ku­sios sa­vo mi­si­ją, bet dar nei­šeik­vo­ju­sios tei­gia­mos ener­gi­jos.

***

Gal Vi­lius su­si­rgo gi­gan­to­ma­ni­ja? Ma­no pa­šne­ko­vas, aki­vaiz­du, pyk­te­lė­jo, į kvai­lą klau­si­mą, sa­kė, sun­ku at­sa­ki­nė­ti. „Kuo di­des­nis dai­li­nin­kas, tuo ir dar­bai di­des­ni“, – pa­šmaikš­tau­ja.

La­pė, jau šia­me tūks­tant­me­ty­je gar­si­nan­ti Šiau­lius, Ba­zi­lis­kas – sli­bi­nas pa­bai­sa, Ge­le­ži­nė kny­ga, Jot­vin­gių kar­das, Žal­čių šei­my­na iš se­nų Dva­ro gat­vės ka­na­li­za­ci­jos vamz­džių – di­de­li kū­ri­niai.

„Ma­žas dra­ko­nas – ne dra­ko­nas, o kas bū­riais trauk­tų, or­ga­ni­zuo­tų ren­gi­nius prie ma­žos, sti­li­zuo­tos la­pės?“ – paaiš­ki­na au­to­rius, pri­dur­da­mas, kad me­džia­gos ir spe­cia­lis­tų gi­gan­tiš­kiems kū­ri­niams pa­ga­min­ti mies­to pra­mo­ni­nin­kai tu­ri.

Di­de­li kū­ri­niai su­ke­lia ir di­de­les ver­ty­bi­nes dis­ku­si­jas, ku­rias Vi­lius va­di­na iš pirš­to lauž­to­mis, aud­ra stik­li­nė­je. Dėl vie­šų gin­čų, dėl be­si­kai­ta­lio­jan­čios po­li­ti­nės va­lios nu­kel­tas prie Are­nos sto­vė­jęs „Penk­ta­sis kė­li­nys“, ne­su­ran­da­ma vie­tos Dra­ko­nui ir Kar­dui, tik La­pė pa­lik­ta ra­my­bė­je, nes ji pri­pa­žin­ta šiau­lie­tiš­ku reiš­ki­niu. Sup­ras­kit, ne vie­to­je ir ne­tik­ras me­nas, bet žmo­nės mėgs­ta.

Net pa­si­krapš­tęs pa­kau­šio ne­sup­ran­tu: ko­dėl iš me­ta­lo lau­žo su­rink­tos de­ta­lės ir su­dė­lio­tos į daik­tą prie Dai­lės ga­le­ri­jos virs­ta me­nu, o Vi­liaus La­pė ar Dra­ko­nas – tik reiš­ki­niu be me­no. Ta­čiau ne­klai­džio­ki­me me­no­ty­ri­niuo­se ša­bakš­ty­nuo­se ir pri­si­min­ki­me Pu­ro­no mėgs­ta­mą po­sa­kį, kad ge­ras sko­nis, išė­jęs iš ma­dos, tam­pa blo­gu sko­niu, ir dar kar­tą at­kreip­ki­me dė­me­sį, jog šiau­lie­čiai ski­ria pa­si­ma­ty­mus prie Gai­džio, kai bu­vo Ko­pūs­tas – prie jo, taip pat ir prie La­pės, jau nu­ka­bi­nė­to­s mei­lės spy­no­mis.

Vi­lius – išo­riš­kai ra­mus, už­grū­din­tas ka­rys, nors yra la­bai jaut­rus žmo­gus ir kaip vi­si me­ni­nin­kai ne­šio­ja di­de­lį ego, to­dėl vi­du­je ver­da, o vel­nia­vą ap­link sa­vo kū­ri­nius api­bend­ri­na ir kir­viu nu­ker­ta tė­ve­lio min­ti­mi: „Vi­du­ti­ny­bė bai­si, nes ji vi­sa­da tei­si.“

Vi­lius ka­te­go­riš­kas ir kal­bė­da­mas apie Pra­mo­nės par­ką, ku­ris jau ga­lė­jo at­si­ras­ti ša­lia pa­smerk­to Me­nų in­ku­ba­to­riaus. Tai vie­ta, kur bū­tų su­dė­lio­ti ne tik įvai­rūs ag­re­ga­tai – se­no­sios tech­ni­kos ver­ty­bės, bet ir Vi­liaus, ki­tų au­to­rių pra­mo­ni­nio di­zai­no kū­ri­niai. To grei­tai ne­bus, nes Pu­ro­nas da­bar­ti­nei Šiau­lių val­džios grie­ti­nė­lei ta­po gar­bės prie­šu, ku­rį vi­saip sten­gia­ma­si su­men­kin­ti, nu­baus­ti ir nu­til­dy­ti. Aki­vaiz­du, kad ne­pa­vyks, nes kaip ir prieš La­pę, taip ir prieš žmo­gų reiš­ki­nį ne­pa­pū­si.

Vi­lius yra vie­nas iš ne­dau­ge­lio me­ni­nin­kų ko­vo­to­jų, ak­ty­viai be­si­reiš­kian­tis ir kaip vie­šo­sios nuo­mo­nės di­zai­ne­ris. Šiau­liuo­se dar ne­pa­mirš­ta be­kiau­šių par­ti­jų ak­ci­ja. Pir­mai­siais at­kur­tos Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais, rea­guo­da­mas į po­li­ti­nių jun­gi­nių megz­tų­jų be­re­čių svai­čio­ji­mus apie ne­tin­ka­mai puo­šia­mą mies­tą, pa­siū­lė vi­soms po­li­ti­nėms or­ga­ni­za­ci­joms Ve­ly­kų pro­ga bul­va­re pa­ka­bin­ti po var­pą ir du kiau­ši­nius.

Ka­bin­to­jų neat­si­ra­do, o Vi­lius bu­vo svars­to­mas kaip nee­tiš­kas val­di­nin­kas ir de­pu­ta­tas.

Dau­ge­lio iš tų or­ga­ni­za­ci­jų jau se­niai ne­bė­ra, o ži­nia apie be­kiau­šes par­ti­jas gy­va ir ak­tua­li iki šiol.

Po kiau­ši­nių ir ki­tų akib­rokš­tų Vi­lius ne­te­ko dar­bo Sa­vi­val­dy­bė­je ir de­šimt me­tų Lie­tu­vo­je va­do­va­vo vo­kiš­kai rek­la­mos agen­tū­rai. Gal­vą de­du, jis įpras­mins ir pa­sku­ti­nių­jų me­tų Šiau­lių po­li­ti­nę fan­tas­ma­go­ri­ją, nes jos kū­rė­jų yra ge­ro­kai įskau­din­tas. Pu­ro­nas ne­pa­mirš­ta ir neat­lei­džia. Pa­si­vaikš­čios sma­giai po Šiau­lius.

***

Vi­liaus dar­bo kam­ba­ry­je – tas pa­ts, ką ma­čiau prieš 30 me­tų. Len­ty­nos su kny­go­mis, ant sie­nų jo pro­ce­so di­zai­no nuo­trau­kos, iš­kar­pos ir brė­ži­niai, tik ant ra­šo­mo­jo sta­lo da­bar žyb­si dvie­jų kom­piu­te­rių švie­se­lės. Tas pa­ts ne­di­de­lis krės­las – šei­mos re­lik­vi­ja, ant ku­rio per­mie­ga vi­si Pu­ro­nų šei­mos nau­ja­gi­miai – gal­būt net smul­kūs ra­kan­dai tie pa­tys.

Ar Pu­ro­nas – vi­du­ram­žių epo­chos žmo­gus? Ban­dau iš­siaiš­kin­ti, koks is­to­ri­nis kul­tū­ri­nis pa­li­ki­mas yra ar­ti­miau­sias, la­biau­siai vei­kian­tis šio žmo­gaus pa­sau­lė­jau­tą? Vi­du­ram­žiai – ne šiaip, nes Vi­liaus raš­tai, kai ku­rie di­zai­no dar­bai, jo kal­bos pa­puo­šia­mos to laik­me­čio aliu­zi­jo­mis, ko­lia­žais su ra­ga­no­mis, ra­guo­tai­siais, ink­vi­zi­to­riais, ki­to­kio­mis chi­me­ro­mis. Me­ni­nin­ko ran­kos pa­lies­ta vi­sa ši ženk­lų ir vaiz­dų sis­te­ma jo gy­ve­ni­mo pro­ce­sui su­tei­kia al­che­mi­nės pa­slap­ties.

– Vi­si am­žiai vie­no­di. Ir vi­du­ram­žiais, ir šian­dien ra­ga­nos de­gi­na­mos pa­gal įsta­ty­mus, – paaiš­ki­na mū­sų he­ro­jus.

Vi­du­ram­žiai jam, kaip mies­to žmo­gui ir kaip me­ni­nin­kui, lim­pa prie mies­tie­tiš­kos kul­tū­ros, ri­te­rys­tės tra­di­ci­jų. Vi­lius yra vie­nas iš Jot­vin­gių Kry­žiaus ri­te­rių or­di­no na­rių. Or­di­nas, įkur­tas pen­kio­lik­tojo am­žiaus pa­bai­go­je, at­kur­tas 2004-ai­siais, po sa­vo vė­lia­vo­mis ir kry­žiu­mi jun­gia Lie­tu­vos pa­trio­tus, švie­suo­lius, pa­si­šven­tu­sius ty­ri­nė­ti bal­tų is­to­ri­ją ir kul­tū­rą.

V. Pu­ro­nas su­kū­rė šio or­di­no him­no žo­džius ir mu­zi­ką. Taip jis prieš mus jau iš­ky­la ne tik kaip pa­slap­tin­gas pa­sku­ti­nis tamp­lie­rius, bet ir kaip re­ne­san­so epo­chos pla­čių už­mo­jų ir veik­lų žmo­gus.

Dar Vi­lius sa­vo kam­ba­rė­ly­je man pa­sa­ko­jo apie Šiau­lių vir­pe­sius, ky­lan­čius iš kan­čios, iš ka­rų su­de­gin­to mies­to. Tuos vir­pe­sius, sa­kė, rei­kia pa­jaus­ti. Ir – kaip tai pa­da­ry­ti, kur ir ka­da. Ta­čiau apie tai – ne spau­dai.

***

Ruo­šiant šią pub­li­ka­ci­ją ke­le­tą kar­tų ma­no au­sis pa­ga­vo Vi­lių sa­kant – „ma­no Šiau­liai.“ Yra toks di­de­lio Lie­tu­vos dai­li­nin­ko Pet­ro Rep­šio jau­nys­tės lai­kų li­no rai­ži­nys „Ma­no Šiau­liai“. Ma­ža­me gra­fi­kos lakš­te au­to­rius su­tal­pi­no ke­lio­li­ka mi­nia­tiū­rų iš vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų, ta­len­tin­gai pla­čiai ir tiks­liai per­teik­da­mas po­ka­rio mies­to dva­sią.

Ir Vi­lius Pu­ro­nas per ke­tu­rias­de­šimt me­tų su­dė­lio­jo sa­vą­jį Šiau­lių pa­veiks­lą – ne pro­vin­cia­lų, o pla­čios pa­no­ra­mos kū­ri­nį. Ne­daug kam tai pa­vyks­ta. Jam pa­vy­ko.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vi­lius Pu­ro­nas, il­ga­me­tis Šiau­lių mies­to vy­riau­sia­sis dai­li­nin­kas, žy­mus di­zai­ne­ris, vie­nas iš gar­siau­sių mies­to žmo­nių, šian­dien šven­čia 70 – ies me­tų ju­bi­lie­jų.

V. Pu­ro­nas – mies­tie­tiš­kos kul­tū­ros žmo­gus, ku­ria ir puo­se­lė­ja mies­to vaiz­dus. Pro jo bu­to lan­gus ma­to­mi tik Šiau­lių sto­gai.

Ge­le­ži­nę la­pę, gi­gan­tiš­kiau­sią V.Pu­ro­no kū­ri­nį, pa­mė­go šiau­lie­čiai. La­pė ta­po su­si­ti­ki­mų, tu­ris­tų trau­kos vie­ta.

Iš V.Pu­ro­no as­me­ni­nio ar­chy­vo.

Mi­go­nių kai­mo tro­ba, ku­rio­je gy­ve­no gar­sio­jo Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ar­chi­tek­to Lau­ry­no Gu­ce­vi­čiaus ma­ma Kot­ry­na Že­ko­ny­tė ir V.Pu­ro­no se­ne­lė Emi­li­ja Že­ko­ny­tė.

Vi­liu­kui – pen­ke­ri.

Ri­te­ris V.Pu­ro­nas prie sa­vo su­kur­tos Ge­le­ži­nės Jot­vin­gių Kry­žiaus ri­te­rių or­di­no kny­gos. Sun­kiau­sia Lie­tu­vos kny­ga (per 300 kg) sau­go­ma Kra­žių ko­le­gi­jo­je.