Naujausios
Muzikantai netyli
Remigijus Ruokis dalijasi, jog muzikantų balsas nedviprasmiškai skamba nuo pat pirmųjų karo dienų, kai Putino Rusija užpuolė Ukrainą.
„Vilniuje, knygų mugėje, kurios vyksmas sutapo su karo pradžia, mūsų, šiauliečių, stendas buvo pavadintas „Graudu siena“ – išdaužytos, sušaudytos sienos fone pakabinome atlikėjų leidinius. Ta siena buvo simbolis, jog karo fone muzikantai netyli“, – pabrėžia R. Ruokis.
Muzikos salėje kasdien buvo daromi interviu su atlikėjais ir transliuojami „Šiaulių naktų“ feisbuko paskyroje. „Kalbėjome apie karą, nes buvo iš tiesų graudu, – pasidalija jis. – Mums visiems buvo šokas. Pirmosiomis dienomis patys ieškojome informacijos, ja dalijomės eteryje, suprasdami, jog tos informacijos reikia visiems.“
„Su Samu (Saulius Urbonavičius, „Bix“ lyderis) apie muziką nė nekalbėjome, – prisimena. – Samas sakė, jog niekada nė nepagalvojo, kad dar teks pajusti tą šlykštų grėsmės jausmą, kokį jautėme, atkurdami savo Nepriklausomybę. Bet, jo žodžiais, viena aišku, daugiau to neturi būti niekada – stosi ir kausiesi iki paskutinio kraujo lašo, kad niekada negrįžtų ta tamsa. Mūsų pusėje tiesa ir mes turime padėti kovoti Ukrainai.“
Pats taip pat labai gerai atsimenąs jausmą, patirtą, kai mes kovojome už savo laisvę.
„Atsimenu tą neviltį ir didžiulę įtampą 1991-ųjų sausį, kai stoviu prie lango su sūnumi ant rankų ir visą valandą stebiu, ar nevažiuoja tankai ir šarvuočiai į miestą, – prisimena R. Ruokis. – Tuomet Bubių televizijos bokšte budėjome paromis ir iš ten darėme televizijos transliacijas. Mes tada Šiauliuose nepajutome šūvių. Nors buvo atvejis, kai galėjome sulaukti filmuodami rusų kareivius, užėmusius retransliatorių, bet spėjome nuo jų pabėgti.“
„Šiandien noriu pabrėžti – nebijokim, – akcentuoja jis. – Ką galime, tą darykime dėl Ukrainos. Mes negalime padėti tankais, bet galime padėti savo veiklomis.“
Jis pasidžiaugia, jog iš Šiaulių kilusi jauna atlikėja Gabija Petrauskaitė, mugėje pristačiusi savo debiutinį albumą „Kaip sapne“, nusprendė pinigus, gautus už 100 parduotų albumų, paaukoti Ukrainos gynėjams.
Pats į savo veiklas stengiasi įtraukti kuo daugiau ukrainiečių. Palaiko nuolatinį ryšį su garsiąja ukrainiečių grupe „TaRuta“, kuri ne kartą lankėsi Lietuvoje. 2014–2015 metais „TaRuta“ koncertavo Lietuvoje ir rinko lėšas Luhanske sužeistiems ukrainiečiams kariams, kurie gydėsi Druskininkuose.
„Ši grupė dabar Kijevo požemiuose daro Molotovo kokteilius ir transliuoja tiesioginius koncertus į eterį, – pasakoja R. Ruokis. – „TaRuta“ nuotoliniu būdu dalyvautų mūsų labdaros koncerte-akcijoje kovo 25 dieną.“
Jis džiaugiasi, kad į iniciatyvą surengti koncertą, per kurį bus renkamos aukos Ukrainos gynėjams paremti, jungiasi daug šiauliečių atlikėjų.
Koncertas-akcija „Šiaulių muzikantai – didvyriškai Ukrainai“ vyks kovo 25 dieną (penktadienį) 18 val. Šiaulių miesto kultūros centre. Dalyvaus: choras „Dagilėlis“, Virgis Stakėnas, Laura, „Lauros studija“, Agnė Michalenkovaitė, Lainius, „Colours of Bubbles“, „Kitava“, Gabija Petrauskaitė, Elzė Urbietytė, „Jonis“, „Vairas“, Algimantas Butnorius, Vadimas Kamrazeris, Sofija Kamrazer, Jūratė Budriūnaitė, „Salduvė“, Dangė, projektas „Nauja karta“ (Gabija Petrauskaitė, Agnė Michalenkovaitė, Evaldas Vaikasas, Arnas Grušas, Gerda Rumšienė), Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos vokalinis ansamblis „Fresco“, Šiaulių bočiai, ukrainiečiai „TaRuta“. Atlikėjų sąrašas gali būti pratęstas.
Bendrystėje – jėga
„Kuo galime, tuo padėkime ukrainiečiams, priimkime jų pabėgėlių šeimas kaip savas, padėkime jų vaikams“, – ragina R. Ruokis.
Jis pasidalija, jog laukia atvažiuojant į Lietuvą jauno perspektyvaus saksofonisto iš Ukrainos. Vasarą planuoja „Aušros“ muziejaus Frenkelio vilos kieme koncertą su viena žymiausių džiazo žvaigždžių iš JAV.
„Manau, kad ir šis vaikas gros kartu su amerikiečiais, – sako muzikos projektų įgyvendintojas. – Galvojame jau ir apie „Rumshk“ festivalį, į kurį atvyks ir Ukrainos muzikantų. Mes palaikysime juos visokiais būdais.“
Pats, su giminėmis sutaręs, priglaudė ukrainiečių šeimą su dviem vaikais ir katinu, pabėgusiais nuo karo iš Odesos. Svečių laikinaisiais namais tapo R. Ruokio tėvo laisvas butas Klaipėdoje.
Pasidžiaugia, jog jau išsiaiškino, kokie sporto klubai gali priimti vaikus sportuoti ar dalyvauti meno kolektyvuose. Jų mama yra šokių vadovė, tad tariasi su pažistamais, kas ją gali priimti į darbą. Pasakoja, kad buvo nustebintas aplinkinių reakcijos į pabėgėlių šeimą.
„Esu dėkingas raktininkui, kuris sužinojęs, kad buto rakto reikia ukrainiečių šeimai, neėmė užmokesčio, „Kika“ katinui dykai davė ėdesio ir kraiko. Kai mano pažįstama pamatė šį katiną, sako: „Nebesirūpinkite, jis jau turi sponsorių“, – pasakoja R. Ruokis. – Padariau mūsų svečių šeimai ekskursiją po Klaipėdos centrą, aprodžiau, kur kas yra, norėjau vaikus pavaišinti kokiu saldėsiu. Užsisakėme bare „Garažas“ desertų, kavos. Kai padavėjas atnešė „latte“ su ant putos šokoladu užrašytu ukrainietišku užrašu „Slava Ukraini“, moterys labai susijaudino. Išeidamas noriu mokėti, o padavėjas sako: „Baras vaišina.“ Ir dar įteikė mūsų ukrainiečių šeimai kepalą labai skanios, baro kepamos duonos dovanų. Tokia vienybė! Moterys susigraudino, dėkojo.“
„Atrodytų, smulkmena, tačiau būtent nuo jos ir prasideda tikra draugystė ir laisvės supratimas plačiąja prasme. Ukraina jau nugalėjo ir mes nors maža dalele prie to prisilietėme!“ – pabrėžia jis.
„Visa laimė, kad Lietuva visada Ukrainą palaikė, kad mes visada buvome su jais. Dabar kas galite suteikti darbo, suteikite, kas galite finansiškai paremti, paremkite. Ieškokime galimybių, kad jie jaustųsi kaip namuose. Kiekvienas galime rasti būdą, kaip padėti. Atlikime savo žmogiškąją misiją, kad neliktų abejonių, jog kažko gyvenime nepadarei, – sako R. Ruokis. – Bendrystė yra jėga.“
Daugiau: butai Šiauliuose
