Naujausios
AR LAUKIATE SEIMO RINKIMŲ? (2)
„Šiaulių kraštas“ tęsia straipsnių ciklą iš apskrities kaimų ir miestelių apie tai, kaip gyvena ir ko tikisi iš Seimo rinkimų mūsų skaitytojai.
Žemdirbiai maitina ir netikusią valdžią
Kelmės rajono kalvoti laukai kvepia nupjauta žole, burzgia traktoriai, o visai šalia jų stypčioja varlinėjantys gandrai. Žemdirbiai įdiržusiomis rankomis, saulės nurudintais veidais dirba savo įprastą darbą. Rinkimai? Ne valdžia maitina žmones, žmonės — valdžią, o ji tik pykdo savo intrigomis ir savanaudiškumu.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Valdžiai — pelnas, žmonėms — nuostoliai
Trisdešimt hektarų dirbamos žemės valdantis, pieno ūkį turintis ūkininkas iš Šaukėnų miestelio Stasys Abromavičius skuba šienauti. Jo karvutės ėsti nori visus metus. Šienapjūtė jau įpusėjusi, žolė ne kažin kokia, bet oras palankus — sausa. Per traktoriaus variklio gausmą susišūkaujame apie rinkimus ir žemę.
„Nieko nesitikiu iš politikos. Žemdirbiui visais laikais nebuvo pyragai, o šiais laikais — dar blogiau. Užguiti žemdirbiai“, — sako vidutinio dydžio ūkį valdantis Stasys.
O Europos Sąjungos parama, žarstanti milijonus? „Čia duoda, čia atima. Gavom išmokas, bet viską reikia atiduoti už kurą, trąšos, chemikalai — nebeįperkami. Šiemet laukų net nebetręšiau, nebeužtekau pinigėlių. Jau privarė iki dugno žmones“, — pasakoja žemdirbys.
Jis iš savo darbo gali tik pavalgyti ir vėl dirbti. Išvažiuoti kur nors paatostogauti, pasižmonėti — tik svajonėse.
Stasį piktina, kad valdžia leidžiamais įstatymais ne padeda, o kenkia paprastiems žmonėms. „Turėtų kiek pareguliuoti kuro, pieno supirkimo kainas — tam ir yra valdžia, kad mąstytų ir veiktų. Buvo žadėta, kad už pieno litrą duos žemdirbiui po litą, o gaunam po 50 centų. Kurį laiką mokėjo dar po 80 centų, bet kai Konkurencijos taryba nubaudė pieno perdirbėjus dėl kartelinių susitarimų didelėmis baudomis, tai jie dabar iš žmonių atsiima tai, ką sumokėjo baudoms. Tai jiems dėl baudų, jokio nuostolio — vėl pelnas, o nuostoliai ūkininkams“, — nusivylęs Stasys.
Stasys eitų balsuoti, bet nežino, už ką. Šis Seimas nuvylė: „Kai tie Seimo seniai išmirs, gal kas nors ir prašviesės. Gal jaunimas bus tvirtesnis“.
Žemdirbį piktina netikusi balsavimo tvarka: „Per sąrašus nori nenori, vis tiek išeina visokių netikėlių. Aš norėčiau rinktis, o rinktis kaip ir neįmanoma. Tik dėl akių tas reitingavimas, ką išstumia partija, tas ir išeina, o rinkėjų noras čia mažas“.
Niurzgėdamas nieko nesukursi
Raimondą ir Jurgitą Poškus, jaunus ūkininkus ir Čiotiškių kaimo su sūneliu Šarūnu ir dukrele Dovile sutikome laukuose statančius karvių melžimo gardus, kuriuose bus sumontuota nauja lauko melžimo aparatūra. Pieno blokui atnaujinti paramą gavo iš Europos Sąjungos fondų. Visi linksmai nusiteikę, nedidukas Šarūnas įsitvėręs replių bando padėti tėvui.
„Visada einam balsuoti ir dabar eisim. Pats gero norėk, linkėk, gerai ir bus. Niurzgėti mes nepratę. Balsuosime už žmones, kurie kilę iš mūsų krašto. Žinome jų darbus, jų charakterius, norime pasitikėti jais“, — optimizmu trykšta Jurgita.
Raimondas kilęs iš kaimo, iš miesto parsivedė žmoną. „Kai vyras šį pavasarį išvažiavo kultivuoti laukų, parvažiavo namo švytintis, jam širdis atsigauna dirbant žemę“, — šypsosi Jurgita.
Jaunieji Poškai sako lipą į kalną, net ir dabar, kai mato dabartinės valdžios netobulumą. „Pradėjom nuo vienos karvės, o dabar mūsų ūkyje 20 raguočių: dvylika melžiamų karvių ir prieauglio. Turim apie 50 hektarų žemės, keturiolika — savo, kita — nuomojama. Technikos nusipirkom, padargų. Argi gali sakyti, kad mūsų gyvenimas blogėja?“ — patenkinta Jurgita.
Raimondas su Jurgita norėtų tobulesnių įstatymų. Jie vargsta dėl fermos, kuri kažkada už pajus buvo išdalyta dirbusiems kolūkyje. Nuomoja ją, bet norėtų nusipirkti, tačiau sudėtinga surasti visus pajininkus, kiti jau mirę. Daug popierizmo, laiko gaišinimo.
Reikia galvos ir žemės
Šimtą keturiasdešimt hektarų žemės valdantis, per trisdešimt kiaulių, raguočių auginantis ūkininkas iš Kalniškių kaimo greit septyniasdešimtmetį švęsiantis Romualdas Poška neturi nė vieno samdinio. „Viską dirbu pats. Jei reikia, kaimynas, padeda ir aš jam patalkinu. Jei dirbi, ir turi galvą ant pečių, samdyti nereikia. Ir politika tavo gyvenimui įtakos ne kažin kiek turi. Žemės žmonės aiškiai žino, kad iš ko nors laukti paramos ir pagalbos — bergždžias reikalas. Pasitikiu tik savimi, savo galva ir darbu. O valdžia — geriau, kai nesikiša“, — ramiai pasakoja Romualdas, paklaustas ar laukia artėjančių Seimo rinkimų.
Galvą ant pečių Romualdas visada turėjo. Turi ekonomisto diplomą, daugiau nei dvidešimt metų dirbo kolūkio pirmininku. Būdamas juo spaudė statybininkus, architektus, kad kolūkiečių trobos nebūtų sutupdytos viena prie kitos, kur vieno tvartas baigiasi, kito troba prasideda. „Žmonėms reikia erdvės, savo žemės gabalo. Todėl mūsų kaimas dabar visi turime sodybas, o ne kiemus“, — pasakoja Romualdas.
Romualdo vertybė viena: „Savo žemės gabalas turi eiti iš kartos į kartą — tai būtina. Žemė — pats didžiausias turtas iki pasaulio pabaigos“.
Romualdas sako, kad užsiima ir javų auginimu, ir kiaulių bei karvių. Kol javai subręsta, parduoda kiaulių, taip subalansuoja šeimos biudžetą: „Nereikia nei į banką kreiptis, taip geriau lėšos pasiskirsto“. Laukuose būtinai taiko sėjomainą.
Pasak Romualdo, žemdirbius dabar labiausiai pjauna kuro kainos. Net ir dažyto — žemdirbiško dyzelino litras kainuoja per tris litus. „Užpylei 50 litrų — paklojai pusantro šimto, o už užaugintą kiaulę gauni apie 500 litų. Žemdirbiai dar savo darbo neskaičiuoja“, — pasakoja Romualdas.
Neteisybė ir nuodai
Romualdas mato, kaip valdžia tarnauja ne dirbantiems žemę, o apsukriems turtus besikraunantiems: „Kaip neteisinga, kad didžiąją dalį lėšų už pieną pasiima pieno perpardavinėtojai, perdirbėjai, o ne žemdirbys. Argi pienas tiek kainuotų, jeigu visi sąžiningai paimtų tiek, kiek priklauso pagal įdėtą darbą. Žemdirbiui moka 50 centų už litrą. Jeigu perdirbėjas užsidėtų 20 centų, o pardavėjas, na dar 20 centų, tai kiek pienas kainuotų? O dabar kainuoja 2 litus. Kas pasiima didįjį gabalą? Argi valdžia neturėtų reguliuoti tų nežmoniškų antkainių? O dabar mūsų valdžia apsimeta, kad nieko negali, bet, manau, nieko nenori daryti, nes pataikauja pinigui, o ne žmonėms“.
Romualdą piktina ir tai, kad į žemės ūkio produktus perdirbėjai prikrauna visokių E — ir žmones nuodija, ir kaina kyla, nes konservantai irgi kainuoja. Piktina ir tai, kad ir kaimo žmones, ypač šiltnamiuose daržoves auginančius išmokė naudotis chemikalais. „Nuskina baltai kažkuo nupurkštus pomidorus, o prieš vežant pas supirkėjus ar į turgų nuplauna. Iš išvaizdos — lyg ir nieko, bet kas to pomidoro viduje?“
Romualdas pripažįsta vis tiek laukiantis Seimo rinkimų, ne dėl savęs, dėl ateities kartų: „Reikia naujų žmonių. Bjauru žiūrėti, kaip visos senos partijos tarpusavyje tik pykstasi. Mane tai siutina tie seniai, neužleidžiantys vietos naujiems, pažangiems žmonėms“.
Netiki rinkimais
Palinkusi į daržo vagą prie namų, Beržėnų miestelyje, savo auginamas daržoves ravi Irena Domkuvienė. Ji — ne ūkininkė, bet daržoves sau ir savo dukrai užsiaugina pati. Ir karvutę nusipirko, nors niekada savęs nelaikė žemdirbe. Visą gyvenimą dirbo pieninėje, o prieš pensiją palinko prie žemės.
„Kitaip neišgyvensi, jei viską pirkti reikėtų, ubagais išeitumėm. O aš ir dukrai dar padedu žemės ūkio produktais“, — nedaugžodžiauja Irena.
Paklausus apie rinkimus ir valdžią, Irena nusišypso: „Nenoriu eiti į rinkimus. Nusivyliau viskuo. Ypač požiūriu į žmones. Valdžia rūpinasi tik savimi, ne Lietuva, ne jos žmonėmis. Kodėl aš turėčiau prisidėti prie to, ir eiti rinkti tuos, kurie vėliau tyčiojasi iš žmonių?“.
Pensininkė Vida Grišiuvienė, gyvenanti Pavaiguvio kaime, ilgai neieško žodžių valdžiai ir gyvenimui „pagirti“. Trys hektarai nuosavos žemės, trys karvės ir telyčia, o galą su galu sunku sudurti. Šienavimo laikas, o ji neturi traktoriaus, nei pjaunamosios. Samdys, kaip ir kasmet. Tik šiemet jau šimtų litų neužteks — už nupjovimą ir šieno parvežimą apie tūkstantį litų teks pakloti. “Pernai už hektarą nušienautos pievos mokėjome po šešiasdešimt litų, o šiemet — po šimtą dešimt. O kur dar parvežimas?“ — nelinksma Vida.
Prie jos namų didžiulės fermos. Buvusios. Dabar — stogai susmukę, molinių, rankomis dar tarybiniais laikais vietinių meistrų darytų plytų sienos išdraskytos.
„Aš viską suprantu, kad Lietuvą reikėjo atsikovoti, bet kam tas fermas reikėjo draskyti. Po vieną mes pasimetėm, o kai buvo kolūkis, bendrai dirbom ir visko visi turėjom“, — sielojasi Vida visa gyvenimą melžusi dabar jau sugriuvusioje ir žolėmis apėjusioje fermoje kolūkio karves.
Pabėdojusi Vida rimtai sako: „Balsuoti eisiu. Gal nebeišsirinksime visokių vagių. Tikėti reikia“.
CITATA:
„Mūsų valdžia apsimeta, kad nieko negali, bet, manau, nieko nenori daryti, nes pataikauja pinigui, o ne žmonėms“.
VERTYBĖS: Stambiam ūkininkui Rolmualdui Poškai neįkainojama vertybė — žemė. Šimte keturiasdešimt hektarų jis dirba vienas, sau.
ŽEMĖ: Žemė ir žemdirbiai neturi kada galvoti apie rinkimus, reikia dirbti, kad ir jie ir valdžia tturėtų ką valgyti.
GRIUVĖSIAI: Vida Grišiuvienė gailisi išdraskytos fermos, kurioje melžė karves visą gyvenimą ir galėjo uždirbti pragyvenimui.
STATYBA: Raimondas ir Jurgita bei jų vaikai — Šarūnas ir Dovilė mato geresnę ateitį, nes dirba ir nebamba.
PYRAGAI: Trisdešimt hektarų žemės valdantis ūkininkas Stasys Abromavičius sako, kad žemdirbiui niekada pyragų niekas veltui neduodavo, o dabartinė valdžia dar labiau į ožio ragą suvarė žemės žmones dėl kuro išaugusių kuro, trąšų kainų.
DARŽAS: Irena Domkuvienė pragyvena iš savo daržo ir karvutės, o valdžia nusivylė ir balsuoti neturi už ką.
Jono TAMULIO nuotr.
