Žemaitukų augintojas: šie arkliai ypatingi ir savo pasiutimu

Se­no­vi­nė dva­sia

Tra­di­ci­niai kin­ki­niai į žy­gį su že­mai­tu­kais iš­si­ruo­šė penk­tą kar­tą. Šių me­tų ke­lio­nė skir­ta Že­mai­ti­jos var­do pa­mi­nė­ji­mo 800-osioms me­ti­nėms.

Ke­lio­nę kin­ki­niai šeš­ta­die­nį pra­dė­jo iš Luo­kės (Tel­šių r.). Pro Šat­ri­jos kal­ną, Var­nius, Kra­žius, Kel­mę, Ty­tu­vė­nus, Bai­so­ga­lą, Upy­tę ir Ra­gu­vė­lę bir­že­lio 1 die­ną pa­sieks Niū­ro­nis (Anykš­čių r.), kur vyks tra­di­ci­nė kul­tū­ros ir žir­gų šven­tė "Bėk bėk, žir­ge­li!".

Žy­gy­je da­ly­vau­ja 11 že­mai­tu­kų, 16 žmo­nių, jie rie­da aš­tuo­niais ve­ži­mais. Vis­kas dvel­kia se­no­ve: ir ke­liau­jan­čių­jų ap­ran­ga, ir ve­ži­mai.

Su ke­liau­to­jais vi­dur­die­nį su­si­tin­ka­me Dauž­na­giuo­se, ne­to­li Šau­ko­to (Rad­vi­liš­kio r.), kur lau­kia pie­tūs bei poil­sis.

Pie­vo­je sto­vi iš­kin­ky­ti ve­ži­mai, sod­ria žo­le ska­nau­ja iš­tver­me gar­sė­jan­tys že­mai­tu­kai. Važ­ny­čio­to­jai ir jų pa­ke­lei­viai sė­da prie sta­lo sve­tin­guo­se na­muo­se.

Nors pliau­pia lie­tus, ke­liau­to­jų nuo­tai­ka ne­sub­ju­ru­si.

"Vie­nin­te­lis bū­das pa­ma­ty­ti Lie­tu­vą to­kią, ko­kia ji iš tik­rų­jų yra, ko­kia bu­vo nuo am­žių am­ži­nų­jų – ar­ba pės­čio­mis ei­ti, ar­ba va­žiuo­ti su žir­gu, ar rai­tam. Že­mai­tu­kai la­bai drau­giš­ki, šei­mi­nin­kus su­pran­ta iš pu­sės žo­džio. La­bai ge­ra su jais va­žiuo­ti", – sa­ko Ark­lio mu­zie­jaus ve­dė­jas Min­dau­gas Kar­če­mars­kas.

Ke­lio­nę or­ga­ni­zuo­jan­čiam M. Kar­če­mars­kui tai – jau penk­tas žy­gis. Marš­ru­tai ski­ria­si: du kar­tus, 2015 ir 2016 me­tais, ve­ži­mais va­žia­vo į Vil­nių, 2017 me­tais iš Lie­tu­vos geog­ra­fi­nio cent­ro Kė­dai­nių ra­jo­ne, o per­nai iš Puns­ko rie­dė­jo į "Bėk, bėk, žir­ge­li!" šven­tę Niū­ro­ny­se.

Ke­liau­to­jai, sa­ko M. Kar­če­mars­kas, su­si­rin­ko iš skir­tin­gų Lie­tu­vos re­gio­nų: iš Žiegžd­rių – Vi­das Kū­lo­kas, Čes­lo­vas Mar­ci­naus­kas – iš Ker­na­vės, Do­na­tas Mar­čins­kas – iš Laz­di­jų ra­jo­no, Sau­lius Sin­ke­vi­čius – iš Va­rė­nos ra­jo­no, Pet­ras Vai­naus­kis – nuo Kra­žių, Ma­rius Kleiš­man­tas – iš Ši­la­lės ra­jo­no, Vai­do­tas Di­gai­tis – iš Lau­ku­vos, Re­mi­gi­jus Žiau­be­ris – iš Kal­ti­nė­nų. Jie vi­si – že­mai­tu­kų au­gin­to­jai ir va­de­lio­to­jai. Kiek­vie­nas ke­lio­nė­je tu­ri po pa­ke­lei­vį.

Per die­ną vilks­ti­nė nu­va­žiuo­ja 30–50 ki­lo­met­rų.

Ne tik že­mai­tu­kai ir ve­ži­mai trau­kia akį, bet ir se­no­vi­nė ke­liau­to­jų ap­ran­ga. Vi­si avi če­ba­tais, ant gal­vos – skry­bė­lė ar ke­pu­rė.

Ki­toks lai­kas

Pet­ras Vai­naus­kis iš Ga­nyp­ra­vos kai­mo prie Kra­žių že­mai­tu­kus au­gi­na dau­giau nei de­šimt­me­tį. "Gal dėl to, kad esu že­mai­tis", – svars­to.

Že­mai­tu­kų tu­ri dvy­li­ka ir du. Tie du – me­ti­niai.

"Že­mai­tu­kai – ypa­tin­gi. Vi­so­mis pra­smė­mis: sa­vo ener­gi­ja, pri­si­ri­ši­mu ir pa­siu­ti­mu. Vis­kuo. La­bai iš­tver­min­gi, kas be ko", – gė­ri­si P. Vai­naus­kis.

Į ke­lio­nę P. Vai­naus­kis su­si­ruo­šė su Aly­va, Auš­riu ir Ūbiu.

"Ūbiui še­še­ri, Auš­riui rugp­jū­tį bus aš­tuo­ne­ri, Aly­va yra at­ves­ta 2008-ųjų lie­pos 2 die­ną. Aly­va – ma­ma, Ūbis sū­nus, Auš­rys va­žiuo­ja kar­tu su Ūbiu", – apie nu­my­lė­tus že­mai­tu­kus pa­sa­ko­ja šei­mi­nin­kas.

P. Vai­naus­kis ke­lio­nė­je da­ly­vau­ja tre­čią kar­tą: "Ge­ra ke­lio­nė, vis­kas na­tū­ra­liai. Daug pa­ma­tai. Ne taip greit lai­kas bė­ga. Čia vi­sa es­mė. Ki­toks lai­kas yra. Tai rei­kia su­pras­ti, o kad su­pras­tum, rei­kia kar­tu pa­ke­liau­ti."

Ke­ly­je ten­ka su­tik­ti įvai­rių žmo­nių. Bū­na, kad džiaugs­mą vai­ruo­to­jai iš­reiš­kia pyp­sin­da­mi.

"Vie­nam ir sa­kau: žmo­ge­li, iš­lipk, pa­si­džiauk, ką čia džiau­gie­si to­je "kre­bė­je" įlipęs!" – pa­sa­ko­ja P. Vai­naus­kis. Ir pri­du­ria – vai­ruo­to­jai da­ro­si kul­tū­rin­ges­ni, anks­čiau bu­vo ki­taip.

Džiau­gia­si iki aša­rų

Vi­das Kū­lo­kas iš Kau­no ra­jo­no Žiegžd­rių kai­mo – že­mai­tu­kų au­gin­to­jas, ūki­nin­kas. Šia­me kin­ki­nių žy­gy­je – taip pat ne nau­jo­kas, da­ly­vau­ja tre­čią kar­tą.

"Kas žir­gus my­li, tas au­gi­na. Že­mai­tu­kus dau­giau jau­ti, nei ga­li apie juos pa­sa­ky­ti. Jie ypa­tin­gi. Se­no­vi­nė veis­lė. Uni­ver­sa­lu­mas. Nuo­šir­du­mas. Be ga­lo iš­tver­min­gi, be ga­lo tu­rin­tys jė­gos – ne pa­gal sa­vo ga­li­my­bes."

V. Kū­lo­kas au­gi­na dvy­li­ka že­mai­tu­kų. Du žir­gai 2013 me­tais Lie­tu­vos čem­pio­na­te jo­da­mi lai­mė­jo iš­tver­mės var­žy­bas, per­nai vie­nas že­mai­tu­kas iš­tver­mės var­žy­bo­se nu­bė­go dau­giau­siai – 80 ki­lo­met­rų.

"Pap­ras­tai žmo­nės ieš­ko sau žir­go. Aš tu­riu žir­gą ir ieš­kau jam spor­to", – sa­ko au­gin­to­jas.

Į Niū­ro­nis V. Kū­lo­kas ke­liau­ja su Pal­šiu ir Ai­se­tu. Pal­šis yra da­ly­va­vęs ne vie­no­se va­žia­vi­mo iš­tver­mės var­žy­bo­se. Ai­se­tas jo­jo iki Juo­do­sios jū­ros.

"Ke­lio­nė ne­sun­ki, bū­tų sun­ki, ne­va­žiuo­čiau. Kai ly­ja, ir žmo­gui, ir žir­gui su­dė­tin­ga. Ar­ba – per­nai kai­ti­no 35 laips­niai karš­čio. Jam rei­kia trauk­ti, man sė­dė­ti ir šla­piam žiū­rė­ti, – juo­kia­si V. Kū­lo­kas. – Rei­kia ir pa­gir­dy­ti, ir pa­šer­ti, kad žir­ge­lis at­lai­ky­tų ir neat­ro­dy­tų pra­stai."

Už­per­nai Ai­se­tas, iš Lie­tu­vos geog­ra­fi­nio cent­ro at­ke­lia­vęs iki Niū­ro­nių, dar iš­trū­kęs laks­tė 15 mi­nu­čių po aikš­te­lę, pa­skui bė­go var­žy­bo­se ir užė­mė tre­čią vie­tą.

Su že­mai­tu­kais V. Kū­lo­kas ke­liau­ja daž­nai, ke­lio­nėms ruo­šia­si rim­tai. Rei­kia ve­ži­mų, pa­dar­gų, ge­rų ra­tų: "Kad pil­ni kie­mai ra­tų, dar ne­reiš­kia, kad yra ra­tų." Ne­bė­ra ir meist­rų.

Ve­ži­mą V. Kū­lo­kas at­si­ve­žė iš Vai­nu­to, su vi­sa le­gen­da, prieš­ka­ri­nį. Jo ve­ži­mas iš vi­sų di­džiau­sias, pa­gal pa­sa­ko­ji­mą – do­va­no­tas ves­tu­vėms.

"Kaip vie­ni se­nas ma­ši­nas ran­kio­ja, taip mes ve­ži­mus ir ark­lius!" – sa­ko V. Kū­lo­kas.

Žy­gis jam – ne tuš­čias pa­si­sė­dė­ji­mas, o bend­ra­vi­mas su ap­lin­ki­niais, pri­ke­liant se­no­vę.

"Kai va­žiuo­ji, se­nu­kai iš­le­kia, akys pil­nos aša­rų, lū­pos dre­ba – džiau­gia­si, ma­to, jau­nys­tė pra­va­žiuo­ja. Vai­kams vėl ki­ti džiaugs­mai, žir­gą pa­glos­ty­ti. Ke­lio­nė yra džiaugs­mas. Kai daug ly­ja ir nors tru­pu­tį ne­ly­ja, jau ge­rai, po to vėl ga­li ly­ti, ne­svar­bu!" – ke­lio­nės fi­lo­so­fi­ja da­li­ja­si že­mai­tu­kų au­gin­to­jas.