Vokiečiai keliauja vežimais už taiką ir laisvę

Vokiečiai keliauja vežimais už taiką ir laisvę

Vo­kie­čiai ke­liau­ja ve­ži­mais už tai­ką ir lais­vę

„Eu­ro­pa – tai mes, ark­liai ne­ša tai­ką“, – su šiuo de­vi­zu vo­kie­čių gru­pė „Ti­ta­nen on tour 2018“ ark­lių trau­kia­mais ve­ži­mais-ka­rie­to­mis įveiks 2 300 ki­lo­met­rų nuo Briu­ko Vo­kie­ti­jo­je iki Nau­gar­do Ru­si­jo­je. Žy­gei­vius ly­di skam­ban­tis tai­kos var­pas, o pa­ke­liui bus iš­da­ly­ta 70 ma­žų šio var­po ko­pi­jų. Sek­ma­die­nį vilks­ti­nė pa­sie­kė Kra­žius, šiuo me­tu ke­liau­to­jai il­si­si Kur­tu­vė­nuo­se.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

78 die­nos ke­ly­je

Kur­tu­vė­nuo­se su­si­tin­ka­me su gru­pės na­riais Hans Jur­gen Sie­bold ir Fried­bert En­ders.

„La­ba die­na!“ – lie­tu­viš­kai mo­ka pa­si­svei­kin­ti Fried­bert En­ders. Juo­kia­si, kad tai – vi­sos lie­tu­vių kal­bos ži­nios, bet pra­džia jau yra.

Po­nas Fried­bert ne­blo­gai kal­ba ru­siš­kai – dar iš tų lai­kų, kai bu­vo ka­riš­kis. Jo ko­le­ga Hans Jur­gen Sie­bold bend­rau­ja vo­kiš­kai, pa­si­telk­da­mas in­ter­ne­ti­nę ver­ti­mo pro­gra­mė­lę.

Į ke­lio­nę vo­kie­čiai iš Briu­ko mies­to, esan­čio ne­to­li Ber­ly­no, pa­ju­dė­jo lie­pos 17 die­ną 10 va­lan­dą. Nu­ma­ty­ta ke­lio­nės pa­bai­ga – spa­lio 4-oji. Iš vi­so ke­lio­nė tu­rė­tų truk­ti 78 die­nas.

Ke­lio­nė Vo­kie­ti­jo­je pra­si­dė­jo ke­pi­nant 30–32 laips­nių karš­čiui. Ke­liau­to­jai sa­ko, kad bu­vo la­bai sun­ku: ne tiek žmo­nėms, kiek ark­liams. Da­bar oras  tinkamas ke­liau­ti.

Į ke­lio­nę iš­si­ruo­šė įvai­rūs žmo­nės, dau­gu­ma pen­si­nin­kai. „Se­ni die­dai, kaip aš“, – juo­kia­si Fried­bert En­ders. Pra­džio­je bu­vo še­šios mo­te­rys, da­bar li­ko ke­tu­rios. Ke­liau­to­jai kei­čia­si, pir­ma­die­nį į Kur­tu­vė­nus at­vy­ko nau­jų žmo­nių iš Vo­kie­ti­jos. Nuo ke­lio­nės pra­džios iki ga­lo tu­rė­tų ke­liau­ti 10–12 žmo­nių.

Abu kal­bin­ti vo­kie­čiai ti­ki­si, kad jiems pa­vyks įveik­ti vi­sus 2 300 ki­lo­met­rų.

Ke­lio­nės tiks­las – skleis­ti tai­ką, bend­ra­dar­bia­vi­mą, tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mą, tai­kios, lais­vos Eu­ro­pos idė­ją – be pyk­čio, ne­sup­ra­ti­mo.

Hans Jur­gen Sie­bold ti­ki, kad vi­si žmo­nės no­ri tai­kos: svar­bu kal­bė­tis, su­pras­ti vie­niems ki­tus, kad ne­bū­tų ka­ro. „Pap­ras­ti žmo­nės mąs­to ki­taip nei po­li­ti­kai. Mes ma­no­me, kad esa­me pa­pras­ti žmo­nės.“

Vo­kie­čiai var­di­ja ir ki­tas ke­lio­nės prie­žas­tis: šie­met su­kan­ka 100 me­tų nuo Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­gos, Bal­ti­jos ša­lys šven­čia at­kū­ri­mo šimt­me­tį.

„No­ri­me su­ma­žin­ti Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro kal­tę. Mes gi­mė­me po ka­ro, bet no­ri­me pri­min­ti, kad nie­kas ne­pa­mirš­ta. Vo­kie­ti­jo­je yra žmo­nių, ku­rie gal­vo­ja, kad 1933–1945 me­tų lai­kas bu­vo ge­ras. Taip ne­ga­li­ma! Mes ma­no­me vi­sai ki­taip“, – sa­ko Fried­bert En­ders.

Ly­di nuo­sta­ba ir džiaugs­mas

Fried­bert En­ders ro­do ke­lio­nės skra­ju­tes, iš­leis­tas lie­tu­vių kal­ba. Jo­se pa­tei­kia­ma pa­grin­di­nė in­for­ma­ci­ja ir pra­šy­mas priim­ti nak­vy­nei važ­ny­čio­to­jus. Skra­ju­tes ke­liau­to­jai pa­ren­gė tų ša­lių kal­bo­mis, pro ku­rias ju­da jų vilks­ti­nė: vo­kie­čių, len­kų, ru­sų, lie­tu­vių, lat­vių, es­tų.

Ke­liau­da­mas skra­ju­tės že­mė­la­piu, Fried­bert En­ders iš­var­di­ja Vo­kie­ti­jos, Len­ki­jos ir Ka­ra­liau­čiaus sri­ties mies­tus, ku­riuos jau ap­lan­kė.

Lie­tu­vo­je yra nu­ma­ty­ti 9 su­sto­ji­mai. Sek­ma­die­nį ke­liau­to­jai bu­vo įsi­kū­rę Kra­žiuo­se. Pir­ma­die­nį at­vy­ko į Kur­tu­vė­nus. Džiau­gia­si su­lau­kian­tys pa­gal­bos, ypač dė­kin­gi Kur­tu­vė­nų re­gio­ninio par­ko di­rek­to­riui.

Vo­kie­čiai sten­gia­si griež­tai lai­ky­tis pla­no, kad at­vy­kus į ke­lio­nės vie­tą ne­rei­kė­tų klau­sy­tis „jūs jau čia?!“ ar „mes jū­sų jau va­kar lau­kė­me!“.

Per die­ną tai­kos sklei­dė­jai nu­rie­da 30–35 ki­lo­met­rus. Svar­biau­sia – su­ras­ti aikš­te­lę ark­liams. Ke­liau­to­jų nak­vy­nei tin­ka ir mo­kyk­lų spor­to sa­lės, kem­pin­gai. Ga­li­ma mie­go­ti ir ve­ži­me ar po ve­ži­mu: pri­klau­so nuo oro są­ly­gų.

Pa­ke­liui ke­liau­ni­nkai su­lau­kia dau­gy­bės nuo­sta­bos žvilgs­nių ir šūks­nių: „Kur jūs ke­liau­ja­te?!“ Vi­si ži­no, jog to­li ir Ber­ly­nas, ir Nau­gar­das.

Žmo­nės rea­guo­ja la­bai po­zi­ty­viai. Mo­juo­ja, svei­ki­na, do­va­no­ja do­va­nų, daž­niau­siai mais­to: obuo­lių, po­mi­do­rų, ga­vo ir alaus.

Daž­nas su­tik­ta­sis fil­muo­ja, fo­tog­ra­fuo­ja iš­ma­niai­siais te­le­fo­nais. Vaiz­das žmo­nėms bū­na la­bai ne­ti­kė­tas.

Do­va­no­ja var­pus

Ke­liau­to­jus į tiks­lą ve­ža sep­ty­nio­li­ka Rei­no-vo­kie­čių šal­tak­rau­jų ark­lių. Veis­lė iš­ves­ta iš vie­ti­nių dar­bi­nių, Bel­gi­jos sun­kių­jų ark­lių. Jie – tvir­ti, iš­tver­min­gi, tin­ka­mi il­gai ke­lio­nei. Sve­ria apie 750 ki­log­ra­mų. La­bai mie­li, drau­giš­ki, ra­mūs. Ke­ly­je ark­lius pri­žiū­ri ve­te­ri­na­rai. Ark­liai tu­ri sa­vo pa­sus, juo­se kas 10 die­nų at­nau­ji­na­ma in­for­ma­ci­ja apie būk­lę.

Rei­no-vo­kie­čių šal­tak­rau­jų ark­lių veis­lė bu­vo ta­pu­si re­ta Vo­kie­ti­jo­je. Prieš 20–25 me­tus juos veis­ti pra­dė­jo bro­liai Ha­se­loff, jie yra įkū­rę veis­ly­ną ir spor­to klu­bą „Brück“, yra šio pro­jek­to ini­cia­to­riai. Tho­mas Ha­se­loff Lie­tu­vo­je pri­si­jungs prie ke­lio­nės.

Sun­kiau­sia ir svar­biau­sia ke­ly­je, sa­ko vo­kie­čiai, kas­dien pa­siek­ti nau­ją tiks­lą. O nuo­ty­kių ten­ka pa­tir­ti kas­dien. Nuk­ri­to ve­ži­mo ra­tas. Vie­nas žmo­gus su­si­rgo ir iš­vy­ko na­mo. O kur dar ant ko­jų už­my­nę ark­liai! „Nes­tip­riai: jei pil­na jė­ga už­lip­tų, tai bū­tų ooo!“ – sa­ko Fried­bert En­ders.

Vilks­ti­nę su­da­ro va­de­lio­to­jų ve­ži­mai, ve­ži­mas-duo­nos ke­pyk­la, ve­ži­mas, ku­ria­me ke­liau­ja tai­kos var­pas. Ant jo iš­lie­tas kry­žius, ba­lan­dis su alyv­me­džio ša­ke­le ir žo­dis „tai­ka“ – vi­sų ša­lių, per ku­rias rie­da ke­liau­to­jai, kal­bo­mis. Šis var­pas bus pa­lik­tas Nau­gar­do vie­nuo­ly­ne. Pa­ke­liui ke­liau­to­jai do­va­no­ja ma­žas tai­kos var­po ko­pi­jas – jų į ke­lią pa­siė­mė 70.

Hans Jur­gen Sie­bold pa­siū­lo įlip­ti į jo ir bi­čiu­lio va­de­lio­ja­mą ve­ži­mą. Ant ve­ži­mo šo­nų pri­tvir­tin­tos len­te­lės su var­dais. Kad bū­tų minkš­ta ir šil­ta, ant me­di­nių suo­lų pa­ties­ti kai­liai.

Ve­ži­me su­krau­ta vis­kas, ko rei­kia il­go­je ke­lio­nė­je.

„Ma­no na­mai – ma­no tvir­to­vė“, – šyp­so­si vo­kie­tis.

Da­bar­ti­nė ke­lio­nė – 2009 me­tais vy­ku­sios ke­lio­nės iš Bel­gi­jos mies­to Briu­gės į Vo­kie­ti­jos mies­tą Briu­ką tę­si­nys.

Ke­lio­nė vyks­ta se­nuo­ju – is­to­ri­nio pre­ky­bos marš­ru­to „Hell­weg“ – ke­liu. Ši jung­tis tarp ry­tų ir va­ka­rų ta­po itin svar­bi Han­zos są­jun­gos lai­kais. Ke­liu bu­vo ve­ža­mos ne tik pre­kės, bet ir skli­do kul­tū­ra, pa­lik­da­ma pėd­sa­kus iki šių die­nų.

O kur bus ki­ta vo­kie­čių ke­lio­nė?

„Juo­kau­ja­me, gal į Af­ri­ką. O pa­sku­ti­nė ke­lio­nė – į Mė­nu­lį“, – juo­kia­si Fried­bert En­ders.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vo­kie­čiai Jans Jur­gen Sie­bold (kai­rė­je) ir Fried­bert En­ders ti­ki­si įveik­ti vi­są marš­ru­tą – 2 300 ki­lo­met­rų.

Ve­ži­mai-ka­rie­tos at­kur­ti pa­gal šim­tus me­tų skai­čiuo­jan­tį au­ten­tiš­ką pa­vyz­dį.

Rei­no-vo­kie­čių šal­tak­rau­jai ark­liai – tvir­ti, iš­tver­min­gi, o kar­tu ir mie­li, drau­giš­ki.

Su ke­liau­to­jais važiuo­ja ir duo­nos ke­pyk­la.

Ark­liai ke­lio­nė­je aky­lai pri­žiū­ri­mi.

Žo­dis „tai­ka“ ant var­po at­lie­tas ir lie­tu­vių kal­ba.

Fried­bert EN­DERS nuo­tr.

Rie­dan­ti vo­kie­čių gru­pės „Ti­ta­nen on tour 2018“ vilks­ti­nė ne­ša ži­nią apie tai­ką ir bend­rys­tę.