Naujausios
Visuomenei atvertas Jono Šliūpo archyvas
Vakar Šiaulių universiteto (ŠU) bibliotekoje atidarytas aušrininko daktaro Jono Šliūpo ir kitų JAV lietuvių archyvas. Ceremonijoje dalyvavo archyvą surinkęs JAV gyvenantis jo sūnus inžinierius Vytautas Šliūpas. Atidaryme netrūko staigmenų.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Keturi netikėtumai
Pirmąja atidarymo staigmena tapo Vytauto Šliūpo įžanginis žodis, turėjęs būti baigiamuoju. Sūnus panoro pradėti jo tėvo atminimui reikšmingą įvykį. Trumpai pristatęs savo tėvo, kurio neteko, būdamas vos 14-os, veiklą, V. Šliūpas perskaitė Teofilio Tilvyčio tėvo 75-mečiui sukurtą eilėraštį, kurį savo tėvui deklamavo, būdamas šešerių.
Archyvo atidarymui skirtoje šventinėje konferencijoje apie jo svarbą universitetui, miestui, apskričiai ir Lietuvai kalbėjo įvairių sričių atstovai, žinomi miestiečiai. ŠU Humanitarinio fakulteto dėstytojai džiaugėsi jiems ir studentams atsiveriančiomis galimybėmis, minėjo jau išdalinę kursinių ir bakalauro darbų temas, skatinančias įsigilti į J. Šliūpo archyvą, žadėjo, kad archyvas nedulkės.
Kita staigamena tapo miesto valdžios atstovų šventės ignoravimas — nors pagal programą buvo numatyta suteikti žodį ir jiems, šie nepasirodė. Kalbą sakė Šiaulių apskrities viršininkas Rimundas Domarkas.
Maloniu netikėtumu tapo šiauliečio profesoriaus, menotyrininko Vytenio Rimkaus dovana — archyvui skirti trys su Jonu Šliūpu susiję eksponatai. Tai originalios, jo tėvo išsaugotos Šiaulių gimnazijos 1923ž— 1924 metų laidų nuotraukos, kuriose greta direktoriaus įamžintas tada gimnazijoje mokytojavęs daktaras Jonas Šliūpas. Tarp dovanų — J. Šliūpo knyga, pasirašyta autoriaus ir dedikuota Jaroslavui Rimkui. „Mano tėvui bus garbė būti greta Jono Šliūpo“, — neabejojo V. Rimkus.
Staigmena tapo prieš keletą metų palangiškio menininko sukurta gintarinė Jono Šliūpo mozaika, papuošusi archyvo patalpas.
Tėvo pavardė atvėrė duris
„Šiaulių kraštas“ šventės išvakarėse susitiko pokalbiui su Vytautu Šliūpu redakcijoje. Jis jau dešimt metų rūpinasi Auksučiuose (Šiaulių rajonas) tėvonijoje įkurtu mokomuoju ūkiu.
— Kodėl neapsiribojote vien tėvelio archyvo išsaugojimu, jį pildėte kitų JAV lietuvių archyvine medžiaga?
— Išėjęs į pensiją tęsiau mamos pradėtą darbą — saugoti ir didinti tėvo archyvą. Amerikoje gyvenančių lietuvių teiravausi tik su mano tėvu susijusios medžiagos. Bet važinėdamas po Kaliforniją, Floridą, Čikagą bendravau su daugybe vyresnio amžiaus lietuvių, kurie turėjo įvairios su Lietuva susijusios medžiagos ir baiminosi dėl jos ateities. Pasitaręs su žmona Vanda, pasiryžau ją kaupti. Tuo metu gyvenome 12 kambarių name, taigi vieną kambarį skyrėme šiam archyvui.
— Su kuriuo daiktu buvo skaudžiausia skirtis?
— Dar ne su viskuo išsiskyriau (šypsosi — aut. pastaba). Į Lietuvą atkeliavo tik pirmoji archyvo siunta, 205 dėžės, apie 3 tonas įvairios medžiagos, apie tiek pat liko Amerikoje. Kažkas nepateks ir į už 2— 3 metų planuojamą siųsti antrąją siuntą, Šiaulius pasieks tik tada, kai aš iškeliausiu pas Abraomą. Tai — labai asmeniški mano paties ir tėvo daiktai. Tebesaugau tokias relikvijas, kaip tėvo pomirtinė kaukė, jo lazda, Amerikos lietuvių jam dovanoti auksiniai parkeriai, laikrodžiai. Su jais dar nenoriu skirtis.
Eksponatus dovanojo 400 JAV gyvenančių lietuvių, tarp jų — daug žinomų žmonių. Pagal šias pavardes galima susidaryti vaizdą „Who is who in America“ (liet. — kas yra kas Amerikoje). Pavyzdžiui, daktarė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, buvęs A. Smetonos sekretorius Aleksandras Merkelis, istorikas Jonas Dainauskas. Beje, bendraudamas su Jonu Dainausku, įrašiau ir Šiaulių bibliotekai jau padovanojau dvidešimt mūsų pokalbių garso kasečių, manau, tikrai vertingų, nes šis žmogus buvo vaikštanti enciklopedija.
Kai kuriuos archyvo eksponatus tiesiog išgelbėjau. Brukline aplankiau sunkiai sirgusį laikraščio „Vienybė lietuvininkų“ redaktorių Joną Valaitį. Jis leido pasižvalgyti po jo stalčius. Įsidrąsinęs nusileidau į rūsį, kur prie krosnies, už anglių radau apdulkėjusius seniausius “Vienybės lietuvininkų“ 8— 9 metų komplektus. Jie turėjo būti sudeginti, o dabar saugomi Šiauliuose bibliotekoje.
— Ar darėte eksponatų atranką?
— Rinkau bet kokią lietuvišką medžiaga, man nerūpėjo, ar ji yra „dešiniųjų“ ar “kairiųjų“. Floridoje prokomunistinių lietuvių klubas mane priėmė labai maloniai, iš jų gavau nemažai probolševikinės literatūros. Kalifornijoje buvo tokia komunistų veikėja lietuvė Ksavera Karosienė, ji man dovanojo ypatingai daug Lietuvoje surinktų knygų su autografais. Pagal šias knygas galima susidaryti vaizdą “Who is who in Communist Lithuania“ (liet. — kas yra kas komunistinėje Lietuvoje). Iš jos gavau ir asmeninį suvenyrą — spintelę, kurią pagamino vienas iš “keturių komunarų“, 1926-aisiais sušaudytų Kaune, — Karolis Požėla. Iš “dešiniųjų“ pusės eksponatus dovanojo kunigai, kiti garsūs visuomenės veikėjai.
— Ar tėvo pavardė padėjo, pildant archyvą?
— O, taip, labai, ji atvėrė ne vienas duris. Kitas žmogus tikrai nebūtų tiek surinkęs.
SAUGOTOJAS: Dalį tėvo archyvo ir savo asmeninių daiktų Vytautas Šliūpas pasiliko: „Tebeturiu 280 originalių ir perfotografuotų tėvelio fotografijų, esu įrišęs visas tėvo knygas, kurias man pavyko rasti. Esu buvęs 126 kraštuose, iš kurių turiu parsivežęs begalę suvenyrų, didžiąją dalį jų taip pat pasilikau“.
PARODA: Archyvo atidarymo proga pristatytoje parodoje, kurioje — nuotraukos iš Jono ir Vytauto Šliūpų gyvenimo, bene didžiausio lankytojų susidomėjimo sulaukė genealoginis Šliūpų giminės medis.
DOVANA: Profesorius Vytenis Rimkus rodo dvi 1923-1924 metų nuotraukas, kurias dovanojo J. Šliūpo archyvui.
Jono TAMULIO nuotr.
